Narcisizmas psichoanalizėje. Vartiklis

Z. Froidui į psichoanalizę įvedus „narcisizmo“ sąvoką, ja perteikiant libidinį savęs įsivaizdavimą. Vėliau jos reikšmė išplėsta, nes psichinės energijos dydis ir pasiskirstymas pasirodė esąs pernelyg supaprastintas. Froidas narcisizmo teorijos neįtraukė nei į savo teoriją, nei struktūrinį modelį, todėl terminas imtas vartoti įvairiomis prasmėmis. Dabar juo psichoanalizėje žymimi 4 reiškiniai:

1914 m. Z. Froidas iškėlė energinę narcisizmo koncepciją, nagrinėdamas ryšį tarp objektyvaus libido ir narcizinio, kaip papildymo. Jis naudojo protoplazminio organizmo modelį, siekdamas parodyti, kaip savastis netenka libido, kai tasai pereina į objektą, ir kaip vėliau į objektą nukreiptas libido vėl grįžta į savastį. Abiejų kraštutinumų pavyzdžius Z. Froidas vadina įsimylėjimu (kai visas libido nukreipiamas į pamiltąją, o pats užmiršta save) ir sapnu (kai prarandamas bet koks susidomėjimas išoriniu pasauliu ir užsisklendžiama savyje).

Energijos pasiskirstymo (arba amebos) modelis iš tikro gerai paaiškina atskirus atvejus, tačiau ne visus. Taip įsimylėjusiam būtent būdingas padidintas narcizinis savęs vertinimas, o Narcisism

nors miegantis praranda ryšį su išoriniais objektais, sapne tebesitęsia audringi santykiai su vidiniais objektais.

1914 m. Z. Froido samprotavimai apie „savęs pajautimą“ ir jo šaltinius gerokai išeina už amebos ribų. Štai jis nurodo, kad meilė objektai savo ruožtu sustiprina narcizinius jausmus, ir būtent per abipusę meilę, įsitikinimą turint mylimą objektą ir/arba „Aš“ idealo įgyvendinimą.

Psichoanalizėje daug rašyta, koks santykis tarp libido ir savęs vertinimo. Z. Froido pasiūlytas potraukio energijos ir afekto sutapatinimas atrodo esąs pernelyg supaprastintas. Kaip galima spręsti apie narcisizmo vystymąsi pas kūdikį? Pirma, pagal mažylio elgesį ir jo santykį su motina. Antra, pagal miglotus prisiminimus ar norus, kuriuos turi kiekvienas žmogus ir atsispindi mituose apie Rojų, Aukso amžių ir pan. Trečia, pagal regresyvias būsenas, kurios stebimos psichopatologijoje. Ketvirta, pagal bandymus, vystymosi procese, vėl pasiekti panašią būseną. Anot Froido, „Aš“ vystymasis vyksta pašalinant pirmapradį narcisizmą, kurį trokštama vėl atgauti.

Bendras visiems autoriams buvo būsimo naujagimio artumo motinai modelis: harmonija, pasitenkinimas, įtampos nebuvimas, besąlyginis užtikrintumas ir saugumas. Embrionas dar neskiria savęs ir aplinkos, kuri dar nėra kažkas „šalia“. Yra fantazijų, kurios glaudžiasi po deivės Aidos (Gėdos) sparnais, ir vadinamos ligotos vaizduotės vaisiais. Atskleisti jas - reiškia, mirti iš gėdos. Būtent šios paslaptys daro mus labiausiai pažeidžiamus: mūsų abejonės, prisipažinimai ir išpažinimai artimiausiam draugui, kunigui, psichoanalitikui ar tiesiog atsitiktiniam pašnekovui - tai švenčiausia, ką galime apie save pasakyti.

Tas savęs ir su atskleidimas, tas įdėmus ir atidus žvilgsnis skiriasi nuo narcisizmo. Su Narcizo, meiliai ir liūdnai žvelgiančio į savo paties atvaizdą vandenyje, įvaizdžiu nesiejamas gėdos jausmas, koks kyla žvelgiant į save suvokiant, kad tave regi ir kiti.

Deginantis mazochizmo gėdos jausmas atsveriamas drėgnos narcisizmo vėsos - o tai prieštarauja tradiciniam požiūriui į mazochizmą, kaip reiškinį, susijusį su narcisizmu ir psichologinės brandos stoka. Psichoanalizėje mazochizmas yra negatyvi vaiko archetipo versija, įžvelgiant vaikišką neatsakingumą, vystymosi sulėtėjimą, infantilų seksualumą ir „Aš“ nesusitaikymą su tėvų reikalavimais (konflikto su Super-Ego forma).

Bet jei mazochizmas susiklosto vaikystėje dėl sulėtėjusio vystymosi, tai galima tikėtis asmenybės subrendimo suaugus. Paradoksalumas ir ambivalentiškumas, sugebėjimas pergyventi neįtikėtinus derinius būdingas tik subrendusiems. Šios savybės, vidinės mazochizmui, išeina už nesutaikomų vaikiškų konfliktų ribų. Suaugusio žmogaus mazochizmą galima įsivaizduoti kaip sekinantį procesą perėjimo iš ramaus, neįkyraus „Aš“ gėdos jutimo prie deginančio ir džiovinančio gėdos jausmo dūšioje. Po kiekvieno mazochistinio išgyvenimo lieka pelenų krūvelė, saugoma pačioje giliausioje sielos kertelėje, atmintyje, ir kiekvieną tų išgyvenimų galima atgaminti vėl ir vėl. Jei narcizas visą jaunystę, paskendęs meilėje, praleidžia prie upelio, tai mazochistas pasiekia brandą pereidamas ugnį, degdamas ir palikdamas gilius nudegimų randus. Jo narcizinės identifikacijos išgaruoja gėdos ir pažeminimo liepsnose, o kliedesiai apie galią, tyrumą ir grožį virsta maža pelekų krūvele. Narcisism

Anot Lyn Koeun^*), būtent sugebėjimas suvokti juos skiria: narcizas nesuvokia savojo „aš“, atspindėto vandenyje, esmės, todėl nesuvokia ir kokiu laipsniu atsispindi jo paties siela. Atspindžiai vandenyje, miglotos mintys, sentimentalus nerūpestingas įsimylėjimas - tai tik paviršiniai bendro vaizdo štrichai. Tuo tarpu veidrodinis atspindys, mėgstamas mazochistų triukas, yra tikslus ir aiškus - jis perteikia vidų be iškraipymų. Tai jam suteikia tikrą malonumą ir tikrą pažeminimą.

Įvedęs narcisizmo sąvoką, Froidas išplėtė žmogaus esmės suvokimą. Iš esmės jis įtvirtino, kad žmogus gali save orientuoti dviem kryptimis: pagrindiniai interesai, meilės, rūpesčiai arba jo libido gali būti nukreipti į save arba aplinkinį pasaulį.

1909 m. Vienos psichoanalitinės draugijos posėdyje Z. Froidas pareiškė, kad narcisizmas yra būtina tarpinė stadija tarp autoerotizmo ir "objekto meilės". Jis, skirtingai nuo 1899 m. terminą įvedusio Polio Nekė, nelaikė jo seksualiniu iškrypimu - jam jis labiau savisaugos papildymas. Vienas ryškesnių narcisizmo apraiškų stebimas sergant šizofrenija, kuriai būdingos dvi savybės: didybės manija ir nesidomėjimas išoriniu pasauliu (o tada dėmesys nukreipiamas pačiam sau ir taip vystosi didybės manija). Kita dėmesio susilaukusi sritis - kūdikio vystymasis. Froidas teigė, kad gimimo metu naujagimis yra absoliučioje narcisizmo būsenoje; vėliau ima skirti dėmesį aplinkiniams žmonėms ir daiktams.

Z. Froidas parodė, kad ir suaugusiame žmoguje glūdi toks pat narcisizmas kaip ir pas kūdikį - ir tai padarė įbrukęs tą koncepciją į libido teorijos rėmus. "Aš" tūnantis libido kartais išsilaisvina, kad prisiliestų prie kitų objektų, ir vėl grįžta į "Aš" veikiamas kai kurių aplinkybių, pvz., fizinio skausmo ar "objekto" praradimo atveju. Tad narcisizmas yra libido kryptingumo pasikeitimas.

Vienok, Froidas nesugebėjo narcisizmo priešpastatyti meilei - jam meilė teegzistavo kaip kūdikio prieraišumas jį maitinančiai motinai. Jam "būti mylimu" reiškia tapti stipresniu, "pačiam mylėti" - tapti silpnesniu. E. Fromas laiko, kad tai aiškiausiai atsispinti Gėtės "Vakarų-rytų sofos" aiškinime.

Vyro, liekančio "pačiu savimi", vaizdinys suvokiamas kaip narciziškos asmenybės pavaizdavimas, nors Gėtei jis, aišku, yra subrendęs, nepriklausomas, garbingas žmogus. Antras stulpelis, anot Froido, vaizduoja žmogų, neturintį ryškaus individualumo ir kuris ištirpo mylimame žmoguje.

Laikydamas, kad vyro meilė yra "anaklitiška", t.y., jos objektu yra maitinantis žmogus, Froidas laikė, kad moters meilė narciziška, kad moterys gali mylėti tik pačios save. Vienok, Froidas negalėjo nesusimąstyti, ar toks moters paveikslas yra tikras, tačiau elegantiškai išsisuko:
"šis moters erotinio gyvenimo formos aprašymas nesukeltas jokio tendencingo mano noro pažeminti moterį. Greta to, kad tendencingumas man visiškai svetimas, žinau, kad tos dvi skirtingos vystymosi linijos atitinka labai sudėtingos biologinės visumos funkcijų diferenciaciją; toliau, pasirengęs pripažinti, kad yra nemažai moterų, mylinčių pagal vyrų tipą ir seksui suteikiančių pernelyg didelę reikšmę, kas būdinga vyrams".

E. Fromo požiūriu narcizui vienintelis tikras tėra jo paties asmuo. Jausmai, mintys, ambicijos, norai, kūnas, šeima - visa tai susiję su juo arba jam priklauso. Tai, ką jis mintija, yra tiesa, nes būtent jis tai mąsto; ir net neigiamos savybės žavios, nes jos jo. Kas susiję su juo - tikra ir gražu; kas nesusiję - pilka, niūru, blyšku ir vos beegzistuoja.

Be abejo, svarbu tai, kiek protingas, talentingas ir išsilavinęs į narcisizmą linkęs asmuo. tarp jų daug iškilių asmenų - ir narcisizmas netgi padeda jų reikale. Jie išreiškia tai, ką jaučia - kuo stipriau, tuo labiau. Karties tos asmenybės įdomios vien dėl savo narcisizmo. E. Fromas mano, kad narcizo patrauklumas tame, kad jis sukuria tokį savo įvaizdį, kokį norėtų matyti paprastas vidutinis žmogus: pasitikintį, neabejojantį, visada aukštumoje. Tikros meilės aplink nedaug - ir paprastas žmogus narcize mato tą, kuris myli bent vieną žmogų - patį save. Tačiau neturintis talentų narcizas juokingas.

Pažymėtinas prieštaravimas tarp narcisizmo ir proto. E. Fromas skiria intelektą nuo proto, Manipuliatyvinis intelektas - sugebėjimas manipuliuoti aplinkiniu pasauliu siekiant naudos sau. Protas - gebėjimas suvokti dalykus tokiais, kokie jie yra. Narcizas gali būti puikus manipuliatorius, tačiau jis linkęs daryti rimtas klaidas, nes pervertina savo norus bei mintis ir mano, kad rezultatas pasiektas vien todėl, kad tai jo noras ar mintis. Todėl narcisizmą sunkiausia pastebėti savyje. Šiuo atžvilgiu Narcisism

dažniausiai sutinkamas yra bandymas narcisizmą maskuoti rūpesčiu ir pagalba kitiems. Daug energijos ir laiko skiriama padedat kitiems, netgi kažko atsisakant, - ir tik dėl savo narciziškumo paslėpimo. Tai siekiama, kaip žinome, su labai kukliais ir droviais žmonėmis. Puikus pavyzdys - anekdotas apie mirštantį, kuris girdi, kaip visi jį giria: koks jis protingas, geras, rūpestingas. Ir kai visi baigė savo pagyras, jis susinervinęs šūktelėjo: „Pamiršote pasakyti, koks aš kuklus!“

Narcisizmą slepia įvairiai: teisumu, pareiga, gerumu ir meile, kuklumu, išdidumu. Jį galima įžvelgti įvairiausiuose žmonėse. Jei žmogui pavyksta apsimesti, jis laimingas, kaip vaikas, radęs mėgstamą žaisliuką, jei jo narcisizmas užgaunamas, jis arba įniršta, arba krenta į depresiją.

Įdomus yra grupės narcisizmas, beje, turintis nemažą politinę reikšmę. Paprastas žmogus, neturintis socialinio prestižo, gali jaustis niekuo, tačiau jis gali save tapatinti su nacija arba savo vidinį narcisizmą perkelti tautai. Ir tada jis - viskas! Jei tokia persona (kaip koks Valinskas) sakytų: „Aš geriausias pasaulyje, protingiausias, svajojau tapti prezidentu nuo pat vaikystės“, kiekvienas, tai išgirdęs, palaikytų jį nenormaliu. Tačiau, kai toks žmogus savo: „Mano partija (ar tauta, ar šalis ir pan.) geriausia, jos nariai išmintingiausi, mes viską žinom, - ir tebūnie taip!“ - į jį pradeda žiūrėti palankiau.

Panašiai yra ir su religiniu narcisizmu. laikoma visai normalu, kai kokia nors gausi religinė grupė pareiškia, kad tik ji žino tikrą tiesą, kad tik jų tikėjimas - tai išsigelbėjimo kelias. Kolektyvinio narcisizmo pavyzdžiu gali būti ir mokslo grupės. Grupės kritika sutinkama su baisiu priešiškumu, kas būdinga ir narcizui, kai jo narciziškumas užgaunamas. Grupės užpuolimas suvokiamas kaip asmeninis įžeidimas. Tai yra bet kokio fanatizmo šaknys. Narcizinis nacionalizmas - geriausia priemonė pasirengimui kariauti, geriausias stimulas (po revoliucijos - „pavysim ir aplenksim Ameriką!“).

Narcisizmą neretai painioja su egoizmu. Froidas laikė, kad narcisizmas yra libidiškas egoizmo aspektas. Tačiau egoistas gali matyti pasaulį neiškreiptą; savo minčių ir jausmų gali nesureikšminti. Jis gana objektyviai gali suvokti pasaulį ir savo vaidmenį jame. Savo esme, egoizmas yra godumas - noras viską turėti tik sau, nesidalinti. Kiti - labiau grėsmė, o ne draugai.

Narcisizmo vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje nulemtas susvetimėjimo ir individų tarpusavio antagonizmo, kuris yra ekonominės sistemos, paremtos stipriu egoizmu ir sėkmės kitų sąskaita siekimu. E. Fromas laiko, kad kai žmonės nenori dalintis ir padėti vieni kitiems, klesti narcisizmas Tačiau dar svarbesne narcisizmu įsigalėjimo prielaida yra technikos garbinimas. Tad atsiranda galimybė mazochizmą nagrinėti ne tik individo lygmenyje, bet ir masinių-psichologinių procesų kontekste.

Narcisizmas asmeniniame gyvenime Briulovas. Narcizas

Senovės graikų mitą dauguma žino sutrumpintu variantu: nepaprasto grožio jaunuolis Narcizas, pamatęs savo atspindį tvenkinio vandenyje, taip aistringai jį įsimylėjo, kad mirė iš tos beviltiškos meilės. Šio nemirtingo mito pagrindas ir suteikė literatūrinę formą bei pavadinimą reiškiniui, kurį kasdieninėje kalboje vadina savimyla, o moksliškai - narcisizmas. Bevaise savimeile Narcizą nubaudė Nemezidė – išgirdusi žmonių ir nimfų, kurių meilę negailestinga atmetė gražusis jaunuolis, skundus. Berniukas ¹⁾Aminijus nusižudė iš meilės Narcizui, o nimfa Echonė²⁾ prarado kalbą ir tik tekartojo paskutinius to, kurį nesulaukusi atsako buvo pamilus, žodžius. Už nesugebėjimą mylėti kitus Nemezidė (kitur, Afroditė) nubaudė jį meile sau. Briulovo³⁾ puikiame paveiksle nuo prie vandens palinkusio Narcizo nuskrenda Kupidonas, į jaunuolį žvilgčiojantis su tuo atsainumu, su kokiu žvelgia į nuteistąjį.

Psichinio nukrypimo arba asmenybės disfunkcijos statusą narcisizmas įgavo gana neseniai, net jei imsime skaičiuoti nuo Ž.-Ž. Ruso pjesės „Narcizas arba Savigarba“ (1752). 20 a. pradžioje Europos seksologai „narcisizmu“ vadino masturbaciją, priskirdami ją seksualiniams iškrypimams. Tik 1911 m. psichologas Otas Renkas⁴⁾ nustatė pirmuosius narcisizmo simptomus: tuštybę ir savigarbą. 1914 m. Z. Froidas parašė „Įvadą į narcisizmą“. 1923 m. M. Buberis⁵⁾ plačiai nuskambėjusioje esė „Aš ir Tu“ pastebėjo, kad narcisizmas dažnai priveda prie to, kad kitus žmones laikome savo santykiu su jais objektais vietoje to, kad juose matytume atskiras nuo mūsų ir lygias mums būtybes. Nuo tų laikų knygų lentynos pildėsi darbais ta tema ir 2014 m. sulaukėme naujos knygos, parašytos aistringai žurnalisto ir „Times“ redaktoriaus Džefrio Kliugero⁶⁾. Ji vadinasi „Narcizas greta jūs: analizuojant monstrą jūsų šeimoje, ofise, patale – mūsų pasaulyje“.

Narcizai aplink mus. Tai draugužis bare, kuris visą vakarą užsidegęs pasakoja apie savo naują darbą, naują šeimą, naują mašiną, tačiau kai tik bandai jam papasakoti apie save, jo akys pradeda išsiblaškiusios klaidžioti. Tai draugė, kuri neįsivaizduojamą laiko kiekį švaisto savo išvaizdos ir drabužių pagerinimui, tačiau iš kurios nė žodžio išgirsi apie savo išvaizdą – kad apsivilktum ir brangų kostiumą ar ašutinę. Tai giminaitis kuris Padėkos dieną prie stalo užima visą laiką savo monologais – nuo moliūgo sriubos iki moliūgo torto, neleisdamas niekam įterpti bent žodelį. Narcizai – tarp tavo kolegų ir viršininkų, tarp žmonių, kuriuos myli, ir tarp žmonių, kurie tave myli (iki tol, kol jie tavęs neišduos).

Čia vertėtų pridėti, kad pažiūrėjus į veidrodį (neturint tvenkinio), tai ir ten galima pastebėti narcizą. Kokios gi savybės išskiria narcizus?

Žmonės su narcisizmo simptomais – laiko klinikinė psichologė Nora Maidanski⁷⁾, - linkę asocijuoti save su garsenybėmis, su populiariais žmonėmis, su gražuoliais. Kartais jie pervertina susižinomumo laipsnį ar net jį prisigalvoja. Jie taip pat pervertina savo pasiekimus, savo pareigas, uždarbius, statusą (kartais panašios savigyros aiškinamos pervertintu savitaiga). Narcizai mėgsta pateikti savo darbą kaip ypač svarbią ar ypatingai sunkią. Jie linkę pervertinti savo vaidmenį tarnyboje ir šeimoje, tad ypač skausmingai išgyvena, kai juos nepakankamai vertina. Narcizams svarbu, kad jų romantiniai partneriai rodytų visuotinį pasigėrėjimą. Jie lengvai užveda naujas pažintis ir naujus meilės ryšius, tačiau ilgalaikiai santykiai jiems sunkūs, o kartais ir neįmanomi. Tuo pačiu, jei partneris juos palieka, jie įkrenta į dar stipresnę depresiją ar pyktį, nei žmonės be šio nukrypimo.

Žinoma, narcizai, kaip ir kiti žmonės, skiriasi protu, išsilavinimu, skonio ir jumoro jausmo lygiu. Protingesnių ir sudėtingesni žmonių narcisizmas ne toks regimas kaip tiesmukiškų žmonių. Vis tik keli simptomai, kaip laiko psichologai, būdingi visiems narcizams: narcizai užuojautą ir simpatiją dažniausiai parodo tik tiems, kurie simpatizuoja tik jiems, vertina juos ir gėrisi jais. Narcizai absoliučiai pasitiki savo sprendimais visose gyvenimo srityse. Jie praktiškai nepajėgūs priimti kito žmogaus požiūrio ir asmeniniuose santykiuose fokusuojasi į savus interesus ir poreikius. Jie nelinkę pasiaukojimui, retai patiria sąžinės graužatį ir kaltės jausmą, todėl kad jiems būdingas savojo beginčijamos teisės į tai, ko jie labai nori, pojūtis.

Knygoje „Narcizas greta jūs“ Dž. Kliugeris pateikia įdomius (nors ir ne visad įtikinamus) įžymybių narcisizmo pavyzdžius. Atskiru atveju, gražuolis aktorius Vorenas Bitis⁸⁾, kuris pagal gandus (tiksliau, anot legendos) jaunystėje turėjo santykių su 2000 moterų, anot Kliugerio, buvo tipiniu narcizu. Tiesa, kai aktorius sutiko aktorę Anetę Bening⁹⁾, visas jo narcisizmas pasibaigė ir jis tapo laimingu šeimos nariu. Prie kitų narcisizmo pavyzdžių Kliugeris priskiria aktorės Ingridos Bergman¹⁰⁾, kuri savo laiku paliko vyrą-chirurgą ir išėjo pas garsųjį italų režisierių Roberto Roselini¹¹⁾. Pavyzdys irgi abejotinas - sunku įtarti žinomą kino žvaigždę medžiojant garsenybes. Tačiau dėl vieno pavyzdžio (ir susijusio su juo samprotavimu) galima susimąstyti.

Vienu narcisizmo požymiu – impulsų kontroliavimo nebuvimas. Kai pagyvenusiam aktoriui Vudžiui Alenui¹²⁾ teko aiškintis dėl jo romano su jauna įsūnyta žmonos dukra (pasibaigusio šeimos subyrėjimu), jis tepasakė: Širdis myli, ką myli. Ši nuoširdi ir net jaudinanti frazė – narcisizmo devizas. Gebėjimas dėl kitų atsisakyti savo svajonės – pamoka, kurią ne visi mūsų gali išmokti. Kas dėl narcizų, tai jie dėl savo svajonės nesijaudins dėl kainos, ypač tos, kurią moka kiti.

Ypatingi nemalonumai laukia žmonių, kurie dirba su narcizais arba, kas dar blogiau, yra jų priklausomybėje. Štai ką sako Masačiusetso universiteto psichologijos profesorė Siuzana Vitborn¹³⁾ [interviu radijui „Laisvė“, 2014]:
- Tai didelis išbandymas. Viršininkai-narcizai neklauso jūsų, nepriima pasiaiškinimų. Jūs jaučiate, kad jie jus nuolat vertina. Jie be gali šaukia pasitarimus, kuriuose visi privalo išklausyti jų ilgus monologus. Jie laukia, kad pavaldiniai privalo skaityti jų mintis, o jei ne, tai nenuovokumas sukelia nuoširdų pasipiktinimą ir pyktį. Nedaug geresnis ir kolega- narcizas. Jo nuolatinis nepritekliaus jausmas gali atvesti iki priešiškumo, jūsų skundimo, bandymų jus diskriminuoti. Vienu žodžiu, anksčiau ar vėliau laukite peilio į nugarą.

Psichologai narcisizmą asocijuoja su pertekline žmogaus meile sau, tačiau retai atkreipia dėmesį į tai, kad ir kiti žmonės patiria tam tikrą magnetizuojančią potraukį narcizams. Taip, jie myli save, tačiau ir mes juos mylim (neveltui atmintimi apie Narcizą tapo visų mėgiamas žiedas). Pirma, narcisizmas beveik visada susijęs su grožiu ir fiziniu patrauklumu. Tačiau svarbiausiu magnetu yra jų pasitikėjimas savimi, dėl kurio jie turi svarbias savybes – drąsą bendraujant ir patrauklumą. Be to pasitikėjimas patrauklus ir pats savaime, jei jis natūralumas ir nėra agresyvus. Visi psichologai vieningi: narcisizmas beveik visada yra greta su jumoro jausmu ir sugebėjimu patikti. Narcizai – pradinės santykių stadijos čempionai.

Keli amerikiečių ir Europos mokslininkai vienu metu atliko grandioziškai organizuotą testą su studentais. Jie atrinko po kelias dešimtis žmonių (vaikinų ir merginų) su aiškias narcisizmo požymiais ir apklausė likusius studentus, kuo šie norėtų matyt tuos žmones: savo meilužiais ar savo draugais. Ir didžioji dauguma atsakė: meilužiais, tačiau jokiu būdu ne draugais. Narcizams puikiai sekasi su meilužiais ir meilužėmis, tačiau sunkiai su draugais. Jie nemėgsta dirbti grupėse ir paprastai nemėgsta komandinių sporto šakų, nes jiems sunku paklusti bendriems interesams. Kaip jie elgiasi ilguose santykiuose ir santuokoje paaiškinama S. Vitborn interviu:

- Tai daugeliu atvejų priklauso nuo partnerio. Jei jis ar ji pasirengę gyventi surištomis rankomis ir kojomis ir visada į pirmą vietą iškelti partnerio poreikius, tokia santuoka gali trukti ilgai. Tokiam paklusimui psichologai net suteikė specialų terminą – narcisistinis užtikrinimas (narcissist supply). Taip yra, nes narcizas vengia intymumo (ne seksualine prasme, o santykių artimumo su partneriu prasme), kad liktų laisvu. Jis nedalyvauja toje šeimyninėje veikloje, kuri jam neįdomi, ir su partneriu teisingai nesikeičia paslaugomis. Narcizas ne tik neatsisako nuo naujų potraukių, tačiau ir nelabai juos slepia, nes jo teisės į savo laimę pojūtis gerokai stipresnis už gebėjimą užjausti kitus. Su narcizais susigyvena, kaip taisyklė, trys partnerių tipai: kenčiantys, pasirengę meilei be atsako (ir pasmerkti nimfos Echonės likimui); drąsūs, pasirengę eksperimentams ir neturintys egocentrizmo žmonės (retas atvejis); ir ... kiti narcizai. Su likusiaisiais anksčiau ar vėliau ateina akimirka, kai jie supranta, kad gyventi su narcizu neįmanoma.

Gali būti, kad narcisizmo problema turi ir atgalinį ryšį: t.y., ne tik narcizai patrauklūs ir seksualūs, bet ir daugelis, kurie yra talentingi, ryškūs, patrauklūs ir šmaikštūs turi (čia netinka apibūdinimas „kenčia“) narcisizmo simptomų. Ir jie patinka ne už narcisizmą, o nepaisant narcisizmo. Manau, nemažai didžių žmonių buvo narcizais.

Šiame tekste mes nenagrinėjame patologinio narcisizmo, bet net ir atvejais normos ribose amerikiečių psichologai, aptardami asmeniniu santykius su narcizais, pateikia vieną patarimą: bėgti! [ ... ]

Jei su narcisizmu galima susigyventi asmeniniame gyvenime, tai jį sunkiau priimti kaip visuomenei būdingą bruožą. „Narcizas greta mūsų“ rašo:

Narcisizmo pradžios atskaitos tašku Amerikoje reiktų laikyti 2006 m., kai žurnalas „Times“ metų žmogumi ant viršelio pateikė rankinį veidrodį su stambiu užrašu jame: tu – kiekvienas. Ir užrašas, jei neklystu: Metų žmogus – tu! Su metais meilė sau stiprėja. „Facebook“ tapo naujo meno forma, kurioje kiekvienas atspindi tas savo puses, kurias laiko patraukliomis. Tviterio vizualus ekvivalentas leidžia parodyti 11 sek. Trukmės video apie save – viso pasaulio džiaugsmui. Vaikų darželiuose mokosi dainelės: „Aš ypatingas, aš ypatingas, pažvelk į mane!“ „Amazon.com“ – 70 tūkst. pavadinimų kategorijoje „Savigarba“ (ir tai tik popieriniai variantai). Atkreipkite dėmesį į knygų pavadinimus: „Aš patinku sau!“, „Geriausia kas yra manyje“, „Laimė būti savimi“. Vaikams skirta 3700 knygų pavadinimų, 300 jų – iki 2 m. amžiaus.

Amerikiečiai gerbia mokslą ir juo pasitiki. Ir man atrodo, kad daugeliui jų patinka pateikti savus trūkumus ir ydas disfunkcijomis, su kuriais pats žmogus susitvarkyti negali ir todėl patiki jas gydytojams. „Narcizas greta mūsų“ autorius pateikia keletą tokių pavyzdžių. Moteris, dažnai šluostanti dezinfekuojančia servetėle stalą ofise, sako, teisindamasi: „Oi, mano toks OCD!“ (apsėdimo kompulsyvus sutrikimas – t.y. įkyrios mintys). Pasileidėliai „apsimeta“ „bipoliarinės disfunkcijos“ aukomis. Saldumynų mėgėjai teisinasi hipogliukemija ir pan. Narcizai ne blogesni už kitus – jiems NPD, narcisistinė asmenybės disfunkcija. Į galvą ateina Džeromo Džeromo¹⁴⁾ knygos „Trise valtyje, neskaitant šuns“ veikėjas, kuris vaikystėje kentėjo nuo kepenų ligos. Jis apie ją sužinojo iš piliulių reklamos, kurioje buvo pateikiamas pagrindinis ligos simptomas: nenoras ką nors daryti. Tėvas nežinojo, kad berniukas serga, o duodavo jam ne vaistus, o antausius. Ir veikėjas prisimena, kad tai dažnai padėdavo: „Nuostabu, - priduria jis, - kokios veiksmingos būna namų priemonės“.

Kliugeris knygoje „Narcizas greta mūsų“ rašo:

Narcisizmas – bet kurios asmenybės dalis. Tačiau jis, kaip ir stiprūs gėrimai, turi turėti savo vietą ir laiką. Pasaulis nuskurs be stiprių gėrimų taip pat. Kaip jis nuskurs be asmenybės įvairovės elementų. Tačiau tie elementai gali būti gyvinantys, o gali būti ir žalojantys. Skirtumas – kaip ir su daugeliu kitų žmogaus savybių – apibrėžiamas žmogaus gebėjimu jas kontroliuoti.

^*) Lyn Koean (Lyn Cowan) – amerikiečių psichoanalitikė, praktikuojanti Jungo psichoanalizę (nuo 1980 m.). Skaito paskaitas visame pasaulyje. Parašė kelias knygas apie Jungo psichologiją, kurių žinomiausia „Mazochizmas: Jungo požiūris“ (1982).

¹⁾ Aminijus – graikų mitologijoje vaikinas, bergždžiai siekęs Narcizo meilės. Jis nusižudė prie šio namų slenksčio, paprašęs dievų nubausti Narcizą už tai – te jį pavertė narcizo gėle.

²⁾ Echonė – kalnų nimfa (oreadė), įsimylėjusi savo balsą. Jos vardas kilęs iš aido. Dzeusui patiko būti tarp gražių nimfų, todėl jis jas dažnai lankydavo žemėje, kol jo žmonai Herai pasidarė įtartini jo dažni lankymaisi žemėje ir ji ketino pagauti Dzeusą su nimfomis. Echonė norėjo apsaugoti savo drauges nimfas, todėl ji užkalbino Herą (jos aistra buvo kalbėjimas) - taip ji norėjo suteikti laiko Dzeusui ir nimfoms pasišalinti. Bet Hera suprato Echonės klastą, todėl nubaudė ją - nuo tada Echonė galėjo kalbėti tik atkartodama kieno nors kito ištartų sakinių paskutinius žodžius.
Echonė įsimylėjo Narcizą, kuris mylėjo tik save patį. Echonė, negalėdama kalbėti, stengėsi apsakyti Narcizo ištartais žodžiais savo meilę jam, bet jis ją atstūmė, kaip ir visas kitas. Sudaužyta širdimi ji meldėsi Afroditei, prašydama mirties. Jos maldos buvo išklausytos, bet deivei patiko Echonės balsas, todėl ji paliko jos balsą skambėti amžinai.

³⁾ Karlas Briulovas (1799-1852 ) – rusų tapytojas, klasicizmo ir romantizmo atstovas, pirmasis plačiai pripažintas Europoje. Tapė žanrinius ir istorinius paveikslus. Garsiausiu jo paveikslu laikomas „Paskutinė Pompėjos diena“ (1830-33), kuriam A. Puškinas skyrė poemą. Vienu jo mokinių buvo ukrainiečių tapytojas ir poetas T. Ševčenka, kurį Briulovas išpirko iš baudžiavos.

⁴⁾ Oto Rankas (Otto Rank, tikr. pavardė Rosenfeld, 1884-1939) – žydų kilmės austrų psichoanalitikas, vienas artimiausių Z. Froido pasekėjų. Užsiėmė sapnų teorija, derindamas sapnus su mitologija ir menine kūryba. Žinomiausia jo monografija „Gimimo trauma“ (), kurioje teigiama, kad gimimas yra „pagrindine trauma“, įtakojančia neurozių atsiradimą ir kad kiekvienam žmogui būdingas pasąmoningas siekis sugrįžti į motinos įsčias.

⁵⁾ Martinas Buberis (Martin Buber, 1878-1965) - žydų kilmės austrų filosofas egzistencialistas, vertėjas ir pedagogas; sionizmo teoretikas, artimas žydų religiniam anarchizmui. Išgarsėjęs savo dialogo filosofija, religijos forma, kai egzistencializmas, nukreiptas į skirtumą tarp santykiu Aš-Tu ir Aš-Tai. Pagrindinės idėjos išdėstytos knygoje „Aš ir Tu“ (1923), parašytoje su pranašišku patosu, matyt, Nyčės įtakoje. 1938 m. Buberis paliko Vokietiją ir persikraustė i Jeruzalę.

⁶⁾ Džefris Kliugeris (Jeffrey Kluger, g. 1954 m.) – „Time“ žurnalistas ir rašytojas, mokslo populiarintojas, apie 10 knygų autorius: „Prarastas Mėnulis“ (1994, kartu su Dž. Lovelu) apie „Apollo-13“ ir kitos apie Mėnulio misijas bei kitomis temomis.

⁷⁾ Nora Maidansky – amerikiečių psichologė ir psichoterapeutė, kompanijų konsultantė, „koučerė“ Pensilvanijoje. Užsiima asmenų ugdymu ir motyvacija, elgsenos keitimu, įvertinimu, lyderystės skatinimu ir pan.

⁸⁾ Vorenas Bitis (Henry Warren Beatty, g. 1937 m.) – amerikiečių aktorius, kino režisierius ir prodiuseris, išpopuliarėjęs gangsterių vaidmenimis („Bonis ir Klaidas“, 1967; ir „Bagsis“, 1991 ir kt.). Po 2000 m. buvo palikęs kiną dėl politikos, tačiau sugrįžo su „Be taisyklių“ (2016). 1992 m. vedė Anetą Bening. Ingrid Bergman in Casablanca

⁹⁾ Annette Carol Bening (g. 1958 m.) – amerikiečių aktorė, žinomiausia vaidmenimis „Bagsis“ (1991), „Marsas puola“ (1996), „Grožis amerikietiškai“ (1999), „Vaikams viskas gerai“ (2010) ir kt.

¹⁰⁾ Ingrid Bergman (1915-1982) – švedų aktorė, geriausiai žinoma Ilsa Lund vaidmeniu filme „Kasablanka“ (1942). Jos pirmasis filmas Amerikoje buvo „Intermezzo“ (1939) angliškasis pastatymas. Amerikoje į kino ekranus ji atnešė „šiaurietiško šviežumo ir gyvybingumo“ kartu su nuostabiu grožiu bei protu. 1950 m. ji tayko į Italiją, kur turėjo skandalą sukėlusį meilės romaną su R. Roseliniu. 1956 m. ji sėkmingai grįžo į Holivudą su filmu „Anastasia“.

¹¹⁾ Roberto Gastone Zeffiro Rossellini (1906-1977) – italų kino režisierius, neorealizmo pradininkas su „karine trilogija“: „Roma – atviras miestas“ (1945), „Paiza“ (1946) ir „Vokietija, nuliniai metai“ (1948). Nuo 1948 m. įsivėlė į meilės istoriją su Ingrida Bergman, filmuojant „Stromboli, Dievo žemė“ (1950) – jų keliai išsiskyrė prieš 1960-us.

¹²⁾ Vudis Alenas (Heywood "Woody" Allen, tikr. vardas Allan Stewart Konigsberg, g. 1935 m.) - amerikiečių kino aktorius, režisierius, rašytojas, džiazo muzikantas, komikas. Jo kūryba labiausiai žinoma dėl labai savito humoro („intelektualioji komedija“) – daugumai savo režisuotų filmų jis pats rašo scenarijus bei juose vaidina. Tarp jo pamėgtų temų – psichoanalizė ir psichoanalitika, seksas ir jo paties žydiškos šaknys. Ypatingą vietą jo gyvenime ir kūryboje užima Niujorkas (pvz., „Niujorko trilogijos“ filmai; „Lietinga diena Niujorke“, 2019 ir kt.).
Taip pat skaitykite >>>>>

¹³⁾ Siuzana Vitborn (Susan Krauss Whitbourne) – amerikiečių psichologė, užsiimanti asmenybės ir pažinimų vystymosi per žmogaus gyvenimą klausimais, gerontologija. Daugelio knygų (apie 15) autorė, tame tarpe ir straipsnio „Kodėl narcizai taip velniškai seksualūs?“:

¹⁴⁾ Džeromas Klapka Džeromas (Jerome Klapka Jerome, 1859-1927) – anglų rašytojas, humoristas; žinomiausia knyga „Trise valtyje (neskaitant šuns)“ (1889). Taip pat parašė esė rinkinius „Dyko vaikino dykos mintys“ (1886) ir „Kitos dyko vaikino mintys“ (1898), „Trise kelionėje“ (1900) – „Trise valtyje“ tęsinį ir kt.