Paskutinis filosofas: "Tik kurdamas esi laisvas!"

„Jei pažvelgsime į pasiturinčių, iškilusių žmonių ratą, tai jame taipogi išvysim tokį pat nuopuolio vaizdą, proto poreikių sumenkėjimą ir visuotinį asmenybės susmulkėjimą. Mūsų visuomenė užsikrėtusi amerikanizmu: kažkas laukinio yra toje aukso karštligėje, kuri būdinga dabarties amerikiečiams ir kuri vis labiau užkrečia šių dienų Europą. Vis dažniau sutinkamas žmogaus, visiškai apimto piniginiais reikalais, tipas: siekdamas naudos jis neturi ramybės, gėdinasi poilsio, jaučia sąžinės graužatį, kai mintys atitraukia jį nuo dienos kasdienių darbų. Palaipsniui įprantame galvoti su lapeliu (sami) rankoje; pusryčiaujame su biržos suvestine prieš akis; gyvename tarsi bijodami praleisti kokį svarbų sandorį. Neveikimo baimė, nuolatinis rūpestis dėl turtų kaupimo ir dėl kasdieninės mūsų duonos grasina, kad nužudys bet kokį išsilavinimą ir aukštesnįjį skonį. Nuolat prarandame formos pojūtį, melodijos ir visa, kas gražu, supratimą. Santykiuose tarp žmonių viešpatauja dalykiškumas ir praktinis aiškumas; pamiršome, kaip galima džiaugtis gyvenimu; laikome gėriu 'padarymą daugiau per trumpesnį laiką'. Kai gaištam laiką pasivaikščiodami, kalbėdami su draugais ar mėgaudamiesi menu, jau esam linkę teisintis 'poilsio būtynybe' arba 'higienos poreikiais'. Netrukus pats polinkis mąsliam gyvenimui taps niekinamu...“

Nietsche by E.Munch Taip save vadino Nyčė. Jis nuspėjo, kad 20 a. nebus gilių filosofinių įžvalgų ir apmąstymų amžiumi. Humanistinė (filosofinė) refleksija turės nežymų pozityvų poveikį jo vaizdiniui. Ir tai tarsi patvirtina 20 a. bolševizmas, nacizmas, stalinizmas. Pozityvioji filosofija (tradicine samprata) pasibaigė – Heidegeris rėmė nacionalsocializmą, Sartras propagavo Mao.

Dramatišką Nyčės padėtį savo knygoje, parašytoje dar prieš karą, perteikė Karlas Jaspersas. Ir joje pripažįsta, kad neįmanoma pilnai suvokti tai, ką įvardija „Nyčės egzistencijos mįsle“. Galima sėkmingai nagrinėti atskirus jo kūrybos aspektus, biografijos faktus, tačiau sintezės bandymai neatrodo įtikinami.

Gal todėl, kad Nyčė nepabaigė savęs pažinimo proceso. Jis nieko nemokė, nenorėjo tapti guru, neturėjo mokinių, neskelbė kažkokios vienintelės tikros tiesos. Jis tik savo pavyzdžiu rodė, kad kiekvienas turi nueiti savo kelią, kad įgautų savą vidinę, egzistencinę, patirtį, atspindinčia toli gražu ne patį laimingiausią mūsų likimo paradoksą. Ir tas kelias gali būti labai rizikingas. Būtent iš tokio taško Nyčės gyvenimą derinyje su jo kūryba nagrinėjo K. Jaspersas.

Sokratas kvietė "pažinti save". Tačiau kartu jis tikėjo objektyviu bei dieviškuoju pasauliu, kas, tarp kitko, sukėlė nepaprastą Nyčės įsiūtį. Vokiečių filosofas didžiojo graiko priesaką išpildė iki galo. Ir ten, dugne, mirdamas tragiškai vienišas, ten terado chaosą ir beprotybę.

Viskas taip, ... tačiau kodėl, praėjus daugiau nei šimtmečiui, žmonės eina paskui Zaratustrą ir tebekartoja jo žodžius:
"Mano draugai, kas vyksta jūsų sielose? Ar pasiruošę, kaip aš, tarti mirčiai: 'Tai bent buvo gyvenimas! Na, ką gi? Dar kartelį!'"

"Kiekvienas rimtas užsiėmimas veikia mus morališkai. Pastangas, siekiant sutelkti dėmesį duotai temai, galima palyginti su akmeniu, sviestu į mūsų vidinį gyvenimą: pirmas ratilas nedidelis, vėlesnių ratilų daugėja ir jie plečiasi

Dauguma žmonių neatlaiko Nyčės "kovos su mirtimi, po kokiu apvalkalu ji besislėptų: moralės, tiesos ar Dievo" ir neria giliau, kad lūžtanti banga pralėktų paviršiumi jų nekliudžiusi. Juk, kaip bebūtų liūdna, "negalima ilgai žvelgti į prarają, nes praraja jus praris".

Kiti, susidūrę su sklindančiais ratilais, pradeda virpėti, priimdami ar nepriimdami vienus ar kitus Nyčės pasvarstymus, pradėdami begalinį ginčą su juo. Tačiau virpesys viename taške neduoda viso rato vaizdo. Ir pradėjęs keliauti Nyčės ratu netrukus aptinka, kad juda Mebiuso lapu, tai pakildamas iki suvokimo aukštumų, tai netikėtiniausiu būdu smegdami į nežinios liūną. Tačiau, užsikrėtę Nyčės bacila, vėl ir vėl sugrįš prie jo kūrinių.


Taip kalbėjo Zaratustra

Tyliausi žodžiai – tie, kurie prišaukia audrą.
Mintys, ateinančios balandėlių žingsniais, valdo pasaulį.

Ir krūtinėje kvatojo laužai,
Ir Vaivos juosta nešė aukštyn ašaras.
Zaratustros akys – susitaikymui,
Kristus – kaip antausis!
K.E. Panfilovas*)

Žmogus tik pakopa, laiptelis kelyje į Antžmogį: „Myliu visus, kurie yra sunkūs lašai, krentantys vienas po kito iš tamsaus debesies, pakibusio virš žmonijos: žaibas ateina, skelbia jie ir žūsta, kaip pirmieji pranašai. Žiūrėkit, aš žaibo pranašas ir sunkus lašas debesies; tik tas žaibas vadinasi antžmogis“

Kai Zaratustra sako, kad jis „debesis“, tai reiškia, kad netrukus tvykstels ir žaibas (Antžmogis). Zaratustra, tai pats Nyčė, filosofas taip karštai kritikuoja būtent savo meto Europos visuomenę. Moralė filosofui – kažkas pasenę, atgyvenę: „Kaip pavargau nuo gerumo savo ir blogio savo! Visa tai skurdas ir purvas ir pasigailėtinas pasitenkinimas savimi!“ Kas kita Antžmogis – tasai nė akimirkai nesuabejos savo teisumu.

Nyčei valstybė ne tiek Absoliutus blogis, kiek sąvokų sukeitimas: „Valstybe vadinama šalčiausia iš šalčiausių pabaisų. Ji meluoja šaltai; ir tasai melas teka iš jos lūpų: 'Aš, valstybė, esmi tauta'“. Tačiau "paskutiniam žmogui" nereikalinga laisvė, o Antžmogis ir taip bus laisvas: „Mano broliai, žvelkite ten, kur baigiasi valstybė! Argi nematote vaivorykštės ir tiltų, vedančių pas antžmogį?“.

Blogio ištakos krikščionybėje:

"Kartą, pirmais metais po Kristaus -
Sibilė girta (ne nuo vyno) tarė:
'O varge, varge, kaip visa žemai krito!
Koks skurdas visur!
Roma tapo dideliu viešnamiu,
Nusirito cezaris iki galvijo, žydas tapo – Dievu!"

Nyčės nuomone, Europos visuomenei buvo būdingas politeizmas: „Ar ne tame dieviškumas, kad egzistuoja dievai, o ne Dievas!“. Tačiau religija reikalinga tik silpniems žmonėms – Antžmogis pats taps dievu: „Dievas negyvas; iš gailesčio žmonėms mirė Dievas“. Vis tik vėliau paaiškėja, kad Dievas nemirė – jį užmušė žmogus, neapsikentęs, kad kažkas gali būti jo išsigimimo liudininku. O galiausiais Dievas atgimsta ... asilo pavidalu („mirtis dievams visad tėra tik prielaida“).

Nepaprastai taiklus šventikų apibūdinimas: „Ir kitaip nemokėjo jie mylėti savo Dievo, - tik nukryžiavę žmogų! Kaip lavonai manė gyvensią; juodais drabužiais aptaisė savo lavoną; ir net jų kalbose girdžiu skambesį kapų. Ir gyvenantys greta jų, gyvena šalia tamsiųjų tvenkinių, kur rupūžė, saldžiai susimąsčiusi, gieda savo giesmę“. Ar ne geriau tapti bepročiu, pačiam tapti Dievu?!

Skyriuje „Apie tarantulus" nuvainikuojama ir žmonių lygybės idėja: „Lygybės propaguotojai! Beviltiška tirono beprotybė šaukia jumyse apie 'lygybę'; taip slepiasi šventasis tironijos troškimas už žodžių apie gailiaširdingumą!“. Jiems atėjus į valdžią, bus įvesta dar griežtesnė diktatūra: „Nes, žinai, atėjo didysis padugnių ir vergų sukilimo laikas, sukilimo pražūtingo, ilgo ir lėto: jis vis auga ir auga! Dabar apačias jau erzina bet kokia labdara ar parama... Jau netiesa, kad vargšai šventuoliai. ... Nenoriu, kad mane painiotų ar gretintų su tais lygybės skelbėjais. Nes manyje kalba tiesa: 'žmonės nelygūs'“. Pranašiški žodžiai! Ar neprisimenate, kad istorija tai jau patyrė (kai melžėja galėjo valdyti valstybę)? Taigi matome, kad Nyčė šiuo klausimu priartėjo prie konservatorių idėjų. Lygybė – dirbtinis darinys, ji prieštarauja pačiai gyvenimo logikai

Kas atgyveno, reikia keisti: „Išrašyti ženklais praeities, o ant tų ženklų užteplioti naujais ženklais, - taip pasislėpėte nuo visų aiškintojų“. Tada kliūva ir mokslininkams: „Kai vaizduoja save gudriais, mane šaltis krečia nuo jų smulkių pareiškimų ir tieselių; dažnai jų gudrumas skleidžia kvapą, tarsi eitų iš pelkės; ir tikrai, aš jau girdėjau, kaip varlė kurkė joje!“. Tad saugokimės mokslininkų, saugokimės.

Tad ką mainais gali pasiūlyti Nyčė, aristokratiškasis filosofas? Ir aristokratija jam – geriausių, pajėgiausių valdžia. Nes bet kokia plebėjų demokratija tegali pagimdyti tironiją: „Tačiau štai kitas pavojus ir kitas mano rūpestis: atmintis tų, kurie iš minios, nesiekia toliau diedo, - ir su diedu baigiasi laikas. Ir taip jau praeitis palikta savivalei: mes gali kada nors nutikti, kad minia taps ponu, ir bet koks laikas nuskęs sekliuose vandenyse. Todėl, o broliai, reikalinga nauja aukštuomenė, priešininkė visko, kas yra bet kuri minia ir bet koks despotizmas“. Toji naujoji aristokratija turi būti visiškai kitokia, nes dabartinė aukštuomenė visiškai išsigimė: „išmokote, kaip flamingai, ištisas valandas stovėti sekliuose tvenkiniuose“.


*) Konstantinas Panfilovas (tikr. pavardė Kinčevas, g. 1958 m.) – rusų roko dainininkas, dainų autorius, grupės „Alisa“ lyderis. 1992 m. aplankęs įventas Jeruzalės vietas apsikrikštijo; kartu pasikeitė ir gyvenimo ir dainų pobūdis. Jo dainos susiję su krikščionybe, patriotizmu ir slavų vienybe. Palaikė Krymo okupaciją ir atsisakė koncertuoti Ukrainoje.
Jis „Siono protokolus“ laiko patikimu šaltiniu; griežtai pasisako prieš homoseksualus.
2016 m. balandžio 29 m. patyrė infarktą ir hospitalizuotas St. Peterburge.

Papildomi skaitiniai:
Šuolis iš savęs
Gyvenimo filosofija
Nyčės gyvenimo drama
T. Adornas. Nihilizmas
L'ombra di Venezia
Apie Nyčės metafiziką
F. Nyčė: Aš ne žmogus, o likimas
P. Sloterdaikas. Kentauriškoji literatūra
F. Nyčės mokymo filosofiniai pagrindai
F. Nyčė ir Šopenhaueris apie užuojautą
Nyčės filosofija mūsų patirties šviesoje
Amžinasis teksto sugrįžimas poststruktūralizme
Apie mistinio anarchizmo istoriją Rusijoje
Efraemas Sirietis: gnosticizmo kritika
A. Maceina. Nuo nihilizmo į Kristų
H. Hesė. "Faustas" ir Zaratustra
Esminis skirtumas tarp "Aš" ir "Ego"
Anarchizmas: kas jis iš tikro?
Postmodernistas Žakas Derida
Egzistencializmas
Filosofijos atsiradimo istorija
Pirmojo gnostiko mokymas
Filosofijos puslapis
Judafobija