Po parką vaikštinėjantį prancūzų rašytoją Andrė Morua apspito būrelis merginų. Visos meiliai čiauškėjo, žavėjosi jo knygomis ir vis prašė autografų. Pagaliau nebeiškentęs Morua paklausė:
- Prašau pasakyti, kodėl kiekvienai jūsų reikia ne mažiau dviejų autografų?
- Tai labai paprasta, paaiškino viena. – Du jūsų autografus galima iškeisti į vieną Žano Mare**) autografą.

Andrė Morua. Kuo aš tikiu?  (1951)  

Apie autorių

Andrė Morua (Andre Maurois, tikr. vardas Emile Salomon Wilhelm Herzog, 1885-1967) – prancūzų rašytojas, eseistas, pasižymėjęs suliteratūrintų biografijų (Šeli, Balzako, Hugo,  Turgenevo,  Ž. Sand,  Dizraelio ir kt.) bei trumpų ironiškų apsakymų kūrimu. Tarp svarbesnių kūrinių pažymėtini „Šeimos ratas“ (1932), „Memuarai“ (1970), „Laiškai nepažįstamajai“ (1956) ir kt.
Pseudonimu pasirinko kaimo, kuriame Pirmojo pasaulinio karo metu buvo apsistojusi jo dalis, pavadinimą. 1947 m. pseudonimas buvo įteisintas kaip rašytojo pavardė.

Tikiu, kad egzistuoja nepriklausomas nuo manęs išorinis pasaulis, kurį pažinti aš galiu tik savyje. Pro langą matau debesis, kalvas, vėjį siūbuojančius medžius, karves pievoje; kiek arčiau matau dalį savęs, kurią vadinu , „mano ranka“ ir kuri rašo štai šias eilutes. Aš tikiu, kad ši ranka savo prigimtimi iš esmės skiriasi nuo viso likusio pasaulio. Jei ant liepos arba kedro šakos nutupia paukštis, - aš nieko nepajuntu; jei ant mano rankos atsitupia musė, - jaučiu kutenimą. Užtenka man panorėti, ir ranka pakyla; bet nei debesys, nei kalvos mano valiai nepaklūsta. Tačiau net ir ranka negali įvykdyti visų mano norų. Nereikia jai įsakyti to, kas viršija jos galimybes. Jei budelis man ją nukirstų, aš vis tiek ją ir toliau matyčiau; tiktai likusiai mano daliai ji bebūtų vienas iš pasaulio objektų. Vadinasi, mano kūnas užima tarpinę padėtį: jis priklauso nuo mano valios, o Andrė Morua su žmona kita vertus - nuo išorinio pasaulio. Aš galiu priversti jį atlikti sunkius ar net pavojingus veiksmus; galiu treniravimu arba mašinomis padidinti jo jėgą bei išplėsti veikimo sferą, tačiau tik iki tam tikros ribos; aš bejėgis apsaugoti jį nuo nelaimingų atsitikimų ir nuo senatvės. Tai rodo, jog aš ir pats, visas nuo galvos ligi kojų, tesu vienas iš daugelio objektų pasaulyje.

Viduje aš turiu patikimesnį prieglobstį. Galite vadinti jį protu, mintimi ar siela - nesvarbu. Ten viskas daug lengvia'u paklūsta mano valiai. Ji gali atmesti kai kurias idėjas, keisti samprotavimų kryptį, pažadinti prisiminimus; ji gali niekinti pavojus ir ramiai susitaikyti su senatve. Ir vis dėlto net ir šioje tvirtovėje išorinis pasaulis mane pasiekia. Aštrus skausmas kliudo laisvai mąstyti; kūno geiduliai protą verčia į juos atsižvelgti; įkyrios mintys nenori palikti ramybėje; įvairūs smegenų pažeidimai trikdo mąstymą. Taigi, aš priklausau pasauliui ir drauge nepriklausau. Pasaulis man egzistuoja tiktai kaip vidinis pasaulis. Pažįstu jį tik per savo pojūčius, interpretuojamus suvokimo. Aš negaliu išeiti iš savęs ir tapti pasauliu. Tačiau jeigu nebūtų aplink mane, „šio keisto karnavalo“ - nebūtų nei mano pojūčių, nei minčių. Visas mano mąstymo turinys - išorinio pasaulio atspindžiai. Štai kodėl nesu grynas idealistas, kaip vyskupas Berklis; aš netikiu, kad išorinis pasaulis tėra idėja, kuri išnyks, man mirus. „Ir sunaikinsiu aš pasaulį mirdamas“, - sakė poetas. Pasaulis išnyks man, bet ne kitiems, o kad kiti žmonės realiai egzistuoja, - aš tikiu.

Grynas materialistas taip pat nesu. Žinoma, tikiu, kad pasaulyje, kuriam ir aš priklausau, galioja tam tikri dėsniai. Tikiu, nes tai akivaizdu. Dabar, kai aš rašau, jau rudenėja: žinau, kad pagels lapai; žinau, kad saulė ryt šituo pat metu bus jau žemiau, negu yra šiandieną; žinau, kad žvaigždynai - tos aukso vinys, sukalinėtos juodame dangaus skliaute, - pakeis savo vietą ir kad jų judėjimą galima numatyti; žinau taip pat, kad kai kurie šių dienų mokslininkai teigia, jog begaliniai mažų dydžių mastu įvykių numatyti neįmanoma ir kad mūsų dėsniai - tai statistikos dėsniai. Bet ar tai svarbu? Statistikos dėsniai laiko galimu atsitiktinumą. Apskritai dėsniai - ar statistikos, ar ne - yra naudingi, nes leidžia numatyti daugelį įvykių. Iš šio teiginio kai kurie materialistai padarė išvadą, kad įmanoma numatyti visus faktus, kad ateitis yra absoliučiai determinuota, ir tik mūsų nežinojimas trukdo mums susidaryti mechaninį pasaulio modelį, kuris leistų iš anksto žinoti ne tik žvaigždžių išsidėstymą bet kuriuo metu, bet ir visus būsimus žmonijos istorijos įvykius (žr. Laplaso šios deterministinės koncepcijos apibūdinimą >>>>>). Jeigu toks modelis (o jis būtų ne kas kita, kaip pats pasaulis) būtų įmanomas, tai visi reiškiniai, įskaitant ir mūsų poelgius, vyktų automatiškai, pagal materijos dėsnius. Tuo atveju ir individo, ir visuomenės vystymasis būtų absoliučiai determinuotas, o mūsų pasirinkimo laisvė - tik iliuzija. Aš nepritariu tokiam grynai materialistiniam požiūriui į pasaulį. Nepritariu dėl trijų priežasčių. Pirma, todėl, kad nenoriu, jog mano protą varžytų sistema, kuri pati yra to proto sukurta. Kas, jei ne žmogaus protas, atskleidė išorinio pasaulio dėsnius? Kas įvedė tvarką tariamame reiškinių chaose? Absurdas būtų, jei žmogaus proto galia priverstų mus tą galią paneigti. Antra, moksliniai stebėjimai, kuriais yra paremtas mūsų įsitikinimas pasaulio darna, niekados nėra davę pagrindo manyti, kad pasaulio visuma yra mechanizmas. Mokslo duomenys byloja, kad uždaros sistemos viduje, žinant pradinius parametrus ir esant tam tikroms sąlygoms, rezultatus galima numatyti. Tačiau mes neturime teisės ekstrapoliuoti šį teiginį, galiojantį tik tam tikrose erdvės ir laiko ribose. Vien mūsų planetos ekonominiai bei istoriniai reiškiniai pernelyg sudėtingi, kad būtų galima juos prognozuoti. Tad ką ir kalbėti apie „pasaulio visumą“, kai, beje, net nežinome tiksliai, ką šis dirbtinis žodžių derinys reiškia. Pagaliau trečia priežastis ta, kad aš visiškai nesuvokiu, kaip iš materijos galėtų gimti mintis. Mano patirtis byloja priešingai - kad materijos pažinimas pamažu randasi iš mano minčių. Be to, žinau taip pat, jog yra dalykų, kurie priklauso nuo mano valios. Pasiryžtu kovoti su priešu, - ir kovoju. Žinoma, galiu susilaukti prieštaravimo, kad mano valią yra nulėmusi mano prigimtis. Visiškai su tuo sutinku. Kalbėdamas apie valią, neketinu tvirtinti, kad ji gali priversti mane daryti tai, ko aš nenoriu. Mano valia nėra kokia nuo manęs nepriklausoma jėga. Ji - tai veikiantis aš.

Suprantu, kad materialistas man prieštaraus: „Jums juk žinoma, kad praraja, skirianti gyvybę nuo negyvos materijos, tolydžio vis siaurėja. Žinote jūs ir tai, kad apie kai kuriuos virusus neįmanoma tiksliai pasakyti, kokiai - gyvai ar negyvai - materijai jie priskirtini. Be to, jums žinoma, kad chemikams jau pavyko susintetinti tokias sudėtingas molekules, kokios sutinkamos tik gyvojoje gamtoje. Ir galbūt nebetoli ta diena, kai mokslas išaiškins, kokiu būdu mūsų pasaulio vaikystėje galingi kataklizmai sudarė sąlygas gyvybei atsirasti, o paskui lėtos evoliucijos eigoje susiformavo rūšys. Nenutrūkstanti evoliucijos trajektorija eina nuo bakterijos iki Platono. Žmogaus - jauniausio iš visų gyvų būtybių - vieta ne tik laike, bet ir erdvėje, yra visai menkutė. Kam tąsyk teikti šitiek reikšmės jo protui? Juk jo protas tėra truputį labiau išlavėjęs negu bitės ar skruzdės, žuvies ar gyvatės, šuns ar katės...“ Tokie samprotavimai man atrodo nerimti. Juk praraja, nors ir susiaurėjo, tačiau neišnyko. Nei chemikai, nei biologai neįminė gyvybės mįslės; neteko girdėti, kad kurios nors rūšies gyvūnai mąstytų panašiai kaip žmogus. Bedugnė, skirianti primityviausią iš žmonių ir protingiausią iš gyvulių, tebėra gili bei plati. Aklas materialisto tikėjimas, kad mokslas gali viską paaiškinti, yra artimesnis ne mokslui, o religijai. Manęs tokia religija nepatenkina.

Kalbant apie rūšių evoliuciją, man gana įtikinamai skamba Lekonto de Nuji*) teiginys: jeigu mes priimtume natūralios atrankos hipotezę, pagal kurią išlieka tik labiausiai prisitaikę individai, paaiškėtų, jog Žemės egzistavimo laikas pernelyg trumpas ir prieštarauja tiems archiastronominiams skaičiams, išreiškiantiems laiką, reikalingą tokių sudėtingų organų kaip žmogaus akis susiformavimui ir ištobulėjimui. „Vadinasi, - paklaus Tikintysis, - jūs, kaip ir mes, manote, kad rūšys buvo sukurtos Dievo?“ Aš tikiu tik tuo, ką žinau, o šioje srity nežinau nieko. Aš gana skeptiškai klausau, kaip poleontologai ir geologai žongliruoja tūkstantmečiais ir kuria ambicingas teorijas, remdamiesi prekambro iškasenomis, kurios vėliau išaiškėja beesančios defektyvūs akmenys. Tačiau man lygiai taip pat sunku įsivaizduoti visagalę ir tobulo gerumo Aukščiausiąją būtybę, kuri sąmoningai, specialiu savo Apvaizdos dekretu sukūrė Kocho bacilą, blusą bei uodą, o paskui, amžių amžiams praslinkus, į tą priešiškų padarų knibždėlyną sviedė jaučiantį bei mąstantį žmogų, ir šiam nelaimingam savo kūriniui, atsidūrusiam nesuprantamame pasaulyje, dar uždėjo atsakomybę už jo veiksmus prieš Kūrėją. Manęs nedomina klausimas, kaip ir kodėl žmogus atsidūrė pasaulyje. Atsakymo į šį klausimą nėra ir, iš visko sprendžiant, niekados nebus. Be galo mažos būtybės, kurios galbūt gyvena elektrono paviršiuje, gali daugių daugiausia atrasti jo branduolį bei keletą artimiausių atomų. Argi jos galėtų įsivaizduoti žmogų ir ciklotroną? Tačiau svarbu ne tai. Mums rūpi tik viena problema: „Yra žmogus, yra pasaulis. Kaip žmogus, toks, koks jis yra, turi veikti, kad galėtų, kiek leidžia jo prigimtis, valdyti jį supantį pasaulį ir save patį?“

[ ... ]

Pagaliau aš netikiu, kad už dorus darbus mums bus atlyginta, o už nedorus būsime nubausti aname pasaulyje; dažnai taip esti šiame pasaulyje, tačiau ne visados. Aš nežinau, ar, kūnui išnykus, kokia nors mūsų esybės dalis išlieka. Man atrodo, nelabai tikėtina, kad žmogaus mintis galėtų egzistuoti, kai nebėra jutimų, nes kiekvienai mūsų minčiai pradžią duoda būtent jutimai. Šiaip ar taip, lanbai mažai yra žinoma apie atminties fenomeną, ir todėl galima manyti, jog egzistuoja amžinasis sapnas. Kad ir kaip ten būtų, mirties aš nebijau. Tie, kurie jos bijo, gaili pasaulio, kuriame jie tuo metu ir bus, ir nebebus. Jie tarsi mato sao namus, kuriuos jų nebėra, mato savo žmoną, vaikus ir vaizduojasi esą jų sielvarto stebėtojai. Tačiau mirties įsivaizduoti negalima, nes su ja pranyksta vaizdai. Ji nepasiduoda mąstymui, nes su ja išnyksta mintis. Vadinasi, reikia gyventi taip, tartum būtume amžini. O tai kiekvieno mūsų atžvilgiu - kiekvieno atskirai - yra tiesa.


*) Lekontas diu Nuji Pjeras (Pierre Lecomte du Nouy, 1883-1947) – prancūzų biofizikas ir filosofas, geriausiai žinomas savo darbais, susijusiais su skysčių paviršiaus tempimo ir kitų savybių tyrimais.
Palaikė teistinius ir teleologinius požiūrius į evoliuciją. Knygoje „Žmogaus lemtis“ jis rašė, kad biologinė evoliucija tęsiasi į dvasinę ir moralines plotmes. Jis pripažino evoliucijos mechanizmus (mutacijas, natūralią atranką ir pan.), tačiau manė, kad mokslas negali papaiškinti visų evoliucijos reiškinių, kaip ir gyvybės atsiradimo.

**) Žanas Marė (Jean-Alfred Villain-Marais, 1913-1998) – prancūzų aktorius, režisierius, rašytojas, skulptorius. Nuotykių filmuose vaidino drąsius ir bebaimius personažus, pats atlikdamas visus triukus. Tris vaidmenis suvaidino Ž. Kokto filme „Gražuolė ir pabaisa“ (1946), taip pat vaidino Ž. Kokto „Orfėjuje“ (1949). Vaidino „Fantomase“ (7 dešimtm.).
1989 m. Monmartre pastatyta jo skulptūra „Per sieną einantis žmogus“, skirta rašytojui M. Emė.

Papildomi skaitiniai:
Kinų kambarys
Raselo arbatinukas
Pirmoji pasaulio šypsena
B. Raselas. ar yra dievas?
Laisva valia ir determinizmas
Kalba:  nuo ištakų iki šių dienų
Teofilis Gotjė. Mada kaip menas
Th. Nagel. Ką reiškia būti šikšnosparniu?
Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
Stepių vilkas ir jo nepriklausomybė
Planeta, kurioje nebuvo juoko
Keliautojo autostopu gidas
S. Lemas. Cave Internetum
Svetimų minčių problema
Mikės Pūkuotuko dao
Filosofijos skiltis
Pasiskaitymai
Vartiklis