Nematomo žmogaus kultūra. Vartiklis

Jei ką ir išmokau per ilgą laiką - tai, kad žmonės nenori bendrauti. Tegu optimistai ir toliau svaičioja apie naujają virtualiąją visuomenę, kuri leis laisviau ir plačiau keistis mintimis - aš dar nemačiau, kad šis idealas būtų pasiektas. Žmonės realiame pasaulyje yra socialiniai individai - ir visur, kur tik susiburia kokia žmonių grupė, pradeda kurtis socialinės „institucijos“ - atsiranda vadai, politikai ir ambasadoriai. Tai kodėl šie socialiniai dėsniai neveikia virtualioje realybėje?

Taip, egzistuoja nemažai populiarių kibernetinės Interneto bendrijų (kurių dauguma, vienok, sukasi ratais apie seksą). Bet … kiekvienai jų tenka po keletą „pridususių“, kuriose per kelis mėnesius tegausite tik kelias žinutes (geras pavyzdys - „Vartiklio“ Religinio forumo puslapis), ar rasite pluoštą retorinių pasisakymų nesulaukiančių jokio atsako… Tad Voratinklyje yra kažkas tokio, kas neskatina bendrauti… Ir net suteiktos galimybės susitikti vienodų pažiūrų ir polinkių asmenims nesuburia jų į bendriją.

Internetas suteikia galimybę bendrauti su kitais. Ir kartu likti mums nežinomiems. Visi trokšta bendrauti ir kartu bijo tos galimybės, nes išėję iš savo žinomos ir saugios kertės jie pasijaučia labai pažeidžiami. Ir kuo mažiau asmeninės informacijos pateikiama viešai, tuo lengviau tie ryšiai užsimezga - štai kodėl dauguma pasirašinėja išsigalvotomis pravardėmis (nick). Kibernetinė visuomenė pavirto bendrija, kurioje jos nariai nori matyti, bet likti nematomi. Kuo mažiau savęs parodysi, tuo mažiau tave užgaus. Visi nori turėti išimtinę teisė spręsti savo viešumo klausimą. Ir šis noras sužlugdė JAV kongreso 1996 m. kėslus reguliuoti, ką žmonės gali kalbėti Internete. Atsakas iš kiber-erdvės buvo akimirksniu ir kietas kaip deimanto peilis. Internetas pasirodė vieningas ir jis laimėjo. Kiber-erdvės gyventojai nenori, kad kas nors ateitų ir tvarkytų jų gyvenimą. Jie tiesiog nori turėti tai, ką jie nori turėti… Ir taškas!

Mes negalime pakeisti Voratinklio prigimties ir nesu tikras, ar sutiktume ją pakeisti, jei galėtume. Bet prisiminę pradžioje pacituotus Maršalo žodžius, kaip sužinoti, kaip Internetas pakeitė mūsų santykius ir ar sumažino socialinę izoliaciją. Galime pradėti analizuoti tradicinio Voratinklio turinį, tačiau Maršalas mus perspės, kad mes ieškome grūdo ne ten: „Turinys tėra sultingas mėsos gabalas, kuris pavilioja minties sarginius šunis“.

Juk visai nesvarbu, ką mes išvysime per JenniCam objektyvą - nusirengiančią moterį ar tuščią kambarį. Svarbu tėra tik pats stebėjimo faktas! T.y., svarbu ne tai, ką randame, o kaip tą priimame.

Tokios pokalbių savybės sukuria tai, kas ir atsitinka - dažnas bando regzti pokalbį kuria nors tema, kai kurie jų pavyksta, tačiau neišvengiamai po kurio laiko tokioje neapibrėžtoje terpėje tema užgęsta, nes pokalbio dalyviai nuolat išnyksta ir nuolat atsiranda nauji.

Tai ką daryti? Kūrybingi WWW svetainių kūrėjai galėtų kurti ir patikrinti alternatyvias diskusijų forumų formas. Kaip tai padaryti? Nieks nežino, bet pastangas įvertins laikas…

Naujoji žmogaus oda

„Elektros amžiuje mes visą žmoniją vilkime tarsi savo odą“, Maršalas MakLuhanas

Anot M. MakLuhano, elektroninė medija, ypač TV, suteikia žmonėms priemones betarpiškai pažinti tiek save, ypač savo pasąmonines būsenas, tiek kitus, net ir besiskiriančius odos spalva ar iš skirtingų socialinių sluoksnių. Tačiau tas abipusiško dinamiško ryšio ir abipusiško poveikio procesas yra toks pat senas kaip ir pats pasaulis, ką nurodo ir K. Jungas:

„Kiekvieną romėną supo vergai. Vergai ir jų psichologija buvo tada užtvindžiusi Italiją ir kiekvienas italas buvo tapęs viduje (aišku, nesąmoningai) vergu, nes pastoviai gyvenant vergiškoje atmosferoje tampi pasąmonėje užkrėstas jų psichologija. Niekas negali apsisaugoti nuo tokios įtakos“.
[C. G. Jung. Contributions to Analytical Psychology]

Tą gilią psichologinę tiesą – kad žmogaus giliausias esaties centras, jo kolektyvinė pasąmonė yra šeriama arba silpninama viskuo, ką individas daro kitam ar dėl kito individo – R. Elisonas^**) tiek filosofiškai, tiek meniškai išreiškė „Nematomame žmoguje“. O esė apie S. Crane^***) jis sako: „jam įmanomos gilesnės įžvalgos (nes jos yra kiekviname iš mūsų) per grubų nusileidimą į tamsiąsias širdies ir minčių gelmes“. Tačiau tokiu buvo ir pats Elisonas.

Čia siūlau paskaityti pora papildomų esė:
Televizija be korseto
S. Lemas. Trumpas sujungimas

^*) Herbertas Maršalas MakLuhanas (Herbert Marshall McLuhan, 1911-1980) - Kanados filosofas, švietėjas, literatūros kritikas, retorikas ir komunikacijos technologijų teoretikas. Plačiausiai žinomas dėl sukurtų sąvokų „Medija yra pranešimas“ ir „Globalus kaimas“. Knyga „Kaip suprasti medijas: žmogaus tęsiniai“ (1964) parašyta dar iki Interneto įsigalėjimo. Tačiau pionierišku tyrimu populiariosios kultūros tyrimo sferoje buvo dar „Mechaninė nuotaka: industrinio žmogaus folkloras“ (1951). Po to sekė „Gutenbergo galaktika“ (1962) – irgi trumpų esė rinkinys, kurių kiekviena esė prasideda ištrauka iš straipsnio laikraštyje, žurnale ar reklamoje, kurią paskui tęsia autoriaus analizė. Nors dar nebuvo Interneto, joje naudojama globalaus kaimo sąvoka bei veiksmas naršyti (surfing). Jis medijas skirstė į „karštas“ (filmai ir kt.), kai žmogui nereikia daug pastangų ją priiimti, ir „šaltas“ (komiksai...), kai reikia įjungti savo dalyvavimą, kad būtų susieta turinio esmė.
Taip pat skaitykite >>>>>

^**) Ralfas Elisonas (Ralph Waldo Ellison, 1914-1994) – juodaodis amerikiečių rašytojas, eseistas, literatūros kritikas, pedagogas, išgarsėjęs vieninteliu užbaigtu romanu „Nematomas žmogus“ (1952), kuriame ieškoma identiteto ir vietos visuomenėje, paliečiant „draudžiamas“ temas. Žmogus „nematomas“, nes kiti atsisako jį pastebėti, kreipti į jį dėmesį.

^***) Stivenas Kreinas (Stephen Crane, 1871-1900) – amerikiečių poetas, rašytojas ir žurnalistas; impresionizmo, amerikietiškojo realizmo ir natūralizmo atstovas, verlibro pradininkas. Pagrindinės temos jo kūryboje: idealo susikirtimai su tikrove, dvasinės krizės ir baimės. Jos ryškios pirmuosiuose jo romanuose: „Megė: mergina iš gatvės“ (1893), „Raudonas drąsos krepšys“ (1895, kuris labiausiai ir išgarsėjo, buvo ne kartą ekranizuotas), „Džordžo motina“ (1896). Iš apsakymų ypač garsus „Mėlynasis viešbutis“ (1898). Jo eilės, kurias vadino „eilutėmis“, tuomet nepatraukė didelio dėmesio, tačiau buvo parašytos netradiciškai laikmečiui, laisvu stiliumi, be ritmo ir rimo.