Ką Internetas davė Elizai? Vartiklis

Nykioje rajono centro užeigoje pasiėmiau Martini taurę tikėdamas tyliai praleisti tas minutes, kurios dar liko iki traukinio išvykimo. Įsikalbėjau su padavėja ir ji paklausė: „Ką duoda Internetas?“ Iš nuostabos net išsižiojau ir nieko gudriau nesumąsčiau: „Tai informacijos vandenynas…“

O ji mane pervėrė keistu žvilgsniu: „Tu tik pažvelk! Aš čia nešioju gėrimus ir užkandą. Aš girdėjau kalbant apie Internetą, kuris suartina žmones visame pasaulyje. Bet man niekas nepasako, kaip Internetas gali palengvinti man darbą“.

Iš nuostabos pastačiau stiklą ir ilgokai nieko negalėjau pasakyti. Tada pradėjau neaiškiai murmėti: „Na tarkim, jūs susikuriate WWW svetainę, kurią gali aplankyti bet kas pasaulyje. Jie galės jus aplankyti atvykę į jūsų kraštą. Jie žinos, kokius patiekalus šiandien galite jiems pasiūlyti…“

Ji nelaukė mano tra-lia-lia pabaigos: "Klausyk! Visi, kas nori, žino, kad mano vardas Eliza. Ir žino, kad visada ras tokį pat karbonadą. Tai kaip MAN gali padėti Internetas?"

Ir vėl neradau ką atsakyti. Internete yra daug puikių dalykų, bet jame neradau nieko, kas padėtų tai simpatiškai jaunai merginai. Aš giliai susimąsčiau, kam reikalinga informacinė visuomenė asmenims, kurie nėra žurnalistai, bankininkai, buhalteriai, mokslininkai ar valstybės klerkai?

Laimei, Martini buvo puikus, o Eliza buvo nuostabi pašnekovė. Ir ji mane išgelbėjo: "Žinai, man tikrai įdomu būtų sužinoti, kokie restoranai yra pasaulyje, kokie jų patiekalai ir apie tai, ko pas mus nėra". Ir ji atsidususi prisipažino, kad kartais jos lankytojai paprašo tai, apie ką ji net nežino. Ir ratas vėl pasisuko - juk taip, daugelis restoranų Internete pateikia meniu. Užsisakiau naują stiklą Martini ir kalba nuklydo į WWW svetainių prigimtį. Laikas bėgo greitai…

Nejučia susimąsčiau - dauguma piliečių nėra programuotojai. Daugelis jų net nemoka anglų kalbos. Jie dirba savo darbą nesukdami galvos dėl Interneto protokolo (IP) 6-osios versijos ar "Iridium" palydovinės sistemos teikiamų galimybių. Technologija jiems baigiasi TV3 kanalo įjungimu ar telefono skambučiu draugei.

Tad nėra sunku įžvelgti, kad Internetas skirtas elitui. Mes šūkaujame dėl mūsų mokyklų įjungimo į informacinį Voratinklį. Klerkams išdalinome el.pašto adresus. Ir tada paklausiau Elizą: "Ką tau GALĖTŲ duoti Internetas?"

"Palengvinti man darbą", - ji ramiai paaiškino. - "Norėčiau sužinoti, koks yra kokio vyno skonis, norėčiau sužinoti, kokie yra prieskoniai ir kaip jie naudojami, norėčiau sužinoti, ką mėgsta ispanai, prancūzai, australai…"

Deja, man laikas buvo bėgti ir aš jai nepaaiškinau, kad visa tai Internete yra. Jau traukinyje aš susimąsčiau, kodėl daugelis žmonių apie tai nežino. Kas nuo jų slepia informaciją?

Kas būtina protui?

Pokalbio su Eliza pavyzdys pas R.Zelazny. T.Thomas. Loki kaukė
Dirbtinio intelekto paradoksai

Prieš pusamžį Dž. Veicenbaumas^*) iš MIT sukūrė programą „Eliza“ (įkvėptas Elizos Doolittle iš Bernardo Šo pjesės „Pigmalionas“) – šiandieniniu supratimu paprastutę. Tačiau ji sėkmingai sėkmingai palaikė dialogą su žmogumi, beje, žmogus kartais įsitraukdavo į pokalbį tiek, kad prašydavo eksperimentatorių išeiti iš kambario, o po to ištrinti pokalbio kopiją. Žmogus imdavo atvirauti su mašina. Nors programa paprasčiausiai užduodavo klausimus apie tai, ką žmogus prieš tai minėjo arba apie ką jau pasakojo.
„Man atrodo, kad mano motina manęs nemyli“ – „Papasakokite apie savo motiną“; „Draugai į mane nekreipia dėmesio“ – „Ar seniai pradėjote tai pastebėti?“ ir t.t.

„Eliza“ negalėjo palaikyti pokalbio tema, reikalaujančia specialių žinių, o ir paprastoji žmogiškoji buitis jai būtų tikras iššūkis. Tačiau šiandien kompiuterinė programa gali užeiti į internetą ir gauti tas žinias, kurias ir mes galim gauti, - tik gerokai greičiau. Šiuolaikinės programos gali mokytis ir apsimokyti, daugelį uždavinių sprendžia efektyviau už žmogų, ieškoti ir analizuoti informaciją. Jau ne vienoje svetainėje pokalbį su lankytoju veda mašina, o jis dažnai to ir nepastebi. Tačiau tokią veiklą mes nelaikom protinga.

Aptariant klausimą, ar gali mašina mąstyti, paprastai nurodo kokį nors požymį, kurį paskelbia kaip būtiną protui, ir tvirtina, kad kompiuteris jos negali turėti. Tai gali būti asociacijos, intuicija, fobijos, jausmai, tikslo siekis, kūrybiniai sugebėjimai ir pan. Tačiau nei tos savybės būtinumas, nei kompiuterio „negalėjimas“ nepagrindžiami. Vis tik pabandykime jas aptarti.

Asociacijos ir individualumas

Asociacijų struktūra individuali: vienam „šaškė“ – tai žaidimas, kitam – pastumdėlis žmogus, vienam išgirdus „rašytojas“ galvoje iššoka B. Sruoga, o kitas pirmiausia pagalvoja apie Markesą. Asociacijas sukuria gyvenimo patirtis ir knygos. Programa gali imti jas iš knygų (internete jų pakanka), be to ji jas gali paimti iš mūsų pokalbių (kad ir iš to paties interneto). – ir sudaryti prasminių asociacijų lauką. Jei žmogui „šaškė“ reiškia žaidimą, tai „pėstininkas“ irgi tikėtina reiškia kitą žaidimą (o ne karį). Programa gali kaupti tokią informaciją ir taip „įgyti patirtį“.

Kartais sako, kad žmogus turi išorinę aplinką, kurios neturi programa. Tačiau ir programos turi išorinę aplinką – tai ir kompiuteris, ir internetas, be to programos su pasauliu susijusios ne vien per jo atvaizdą internete, bet ir tiesiogiai – per programiškai valdomus įrenginius – teleskopus, stebėjimo kameras, technines sistemas, o atėjus „daiktų internetui“ ir per daugybę buitinių rakandų. Per juos gaunama informacija gali padėti optimizuoti programos algoritmą. O ir programos ir pasaulio ryšis darosi abipusiu.

Kompiuterinis protas, valdantis techninę sistemą (pvz., reaktorių), gauna unikalios informacijos, kuria gali dalintis ar nesidalinti su aplinkiniu pasauliu, kitomis programomis ar žmogumi priklausomai nuo tokių veiksmų tikslingumo. Kuo tai skiriasi nuo žmonių elgesio?

Vienas priekaištų, kad dirbtinis intelektas negali turėti skonių, kompleksų ar fobijų, yra be savimonės ir refleksijų. Tačiau, jei programa, prisijungusi prie interneto, įsimins savo veiklą, rašys logus, tai ji gali nustatyti, kokie veiksmai, kokios asociacijos leido jai pasiekti tikslą (arba buvo nesėkmingi). Tų veiksmų prisiminimai ir bus jos simpatijomis ar antipatijomis, o darbas su logais – savimone ir refleksija.

Dar minima žmogaus kūrybiniai sugebėjimai, gebėjimas sukurti kažką nauja, pažinimo siekis. Tačiau programa gali kelti hipotezes apie jos tiriamus reiškinius ir jas tikrinti. Jei ji aptiks, kad informacija padidina jos efektyvumą, tai atsiras žinių siekimas.

^*) Džozefas Veicenbaumas (Joseph Weizenbaum, 1923-2008) - vokiečių kilmės amerikiečių mokslininkas, dirbtinio intelekto specialistas. Į JAV emigravo 1935 m., kur dirbo „General Electric“, o vėliau MIT. 1966 m. parašė programą „Eliza“, išgarsinusią jį.