Sparky Chester - Tolyn nuo Internet. Vartiklis

Mūsų patirtis kartu yra betarpiška ir apibendrinta – tai neatsižvelgiant į mūsų užgaidas ir troškimus, o taip pat į vyraujančias konceptualias ribas. Daugiasluoksnių apibendrinimų pripažinimas (ką Č. Peirce vadina tretybe) nereiškia grubaus kitoniškumo. Peirce teigia: „Mes turime betarpišką daiktų savaime patirtį. Niekas negali būti labiau klaidinga nei tai, kad mes išgyvename tik savo pačių idėjas. Tai tikrai, be perdėjimo, viso suklydimo įsikūnijimas ... Mūsų daiktų savaime pažinimas visiškai reliatyvus, ... tačiau bet kuri patirtis ir bet koks pažinimas yra sužinojimas to, kas yra, nepriklausomai nuo reprezentacijos“ – ir pridėsim, kad nepriklausomai ir nuo reprezentacijos pobūdžio, o tokiu būdu ir nuo apibendrinimo.

Pagaliau, du aspektai apie apibendrinimą. Pirmasis patraukia dėmesį dėl Giles Gunn‘o³⁾ ir Louis Menand‘o²⁾ diskusijos. Gindamas pragmatizmą nuo Menando kritikos, kad tasai negali paaiškinti, kaip žmonės įgauna norus ir troškimus, o tegali pasakyti, kokias pasekmes tie įgyvendinami gali sukelti, Gunas bando nurodyti kryptį, kuria turėtume ieškoti pragmatiško paaiškinimo. Mat „žmonių troškimo pojūtis nėra nesusijęs su jų reikmės pojūčiu, ir V. Džeimsas bei J. Dewey¹⁾ skyrė nemažai energijos [...] aiškindami antrojo svarbą pirmajam“. Atsakydamas į tokią gynybą Menandas performuoja klausimą į „Ką vadintumėm apibendrintais troškimais?“ – ir „lyginant su Nyče, Veblenu ir Froidu, nekalbant apie šiuolaikinius menininkus ir rašytojus, pragmatikai remiasi santykinai nesudėtingu tikėjimo ir veiklos modeliu“. T.y., jie neskiria pakankamai dėmesio sudėtingiems procesams, kai net atrodantys labiausiai betarpiški troškimai (pvz., maisto ar sekso) yra giliai persunkti apibendrintų dalykų.

Ir nors pragmatikai remiasi gana neaiškiu troškimų modeliu, tačiau neaiškus modelis nėra tas pats kaip nesudėtingas. Pažvelkim, pvz., kaip Dewey „Viešumoje ir jos problemose“ kritikuoja dekartinę mąstymo traktuotę:

Liberalistinė mokykla pateikė daug troškimų, tačiau jai troškimas buvo sąmoningas dalykas nukreiptas žinomam malonumų tikslui. Troškimas ir malonumas yra abu atviri ir be užslėpimų. Mąstymas laikomas tarsi visad būtų aiškioje saulės šviesoje, be jokių užslėpimų, tamsių kerčių, nieko slapta. Jo veiksmai tarsi sąžiningos šachmatų partijos ėjimai. [ ... ] Mąstymas buvo sąmonė, ... [ o ta savo ruožtu] aiški, skaidri, save išreiškianti terpė, kurioje norai, pastangos ir tikslai buvo pateikti be iškraipymų.

Sunku tokį požiūrį į norus ir troškimus laikyti nesudėtingais, net jei Dewey ir kt. aiškiai nenurodė, kaip jie gali būti apibendrintų pasąmoninių veiksnių. „Patirtyje ir prigimtyje“ jis pasisako apie tikėjimus ir požiūrius:

[Patirtis] visad perdengta ir persunkta praeities kartų ir amžių atspindžių. Ji pripildyta interpretacijų, klasifikacijų, sudėtingų minčių, kurios atrodo tarsi būtų šviežia naiviai empirinė medžiaga... Jei akimirkai norime tas materialius išankstinius nusistatymus (net jei jie teisingi, kol nežinomas jų šaltinis ar autorystė), tada filosofija yra išankstinių nusistatymų kritika.

Čia jau yra apibendrinantis žmogaus tikėjimų ir troškimų pobūdis, ir kartu kylantis poreikis kritikuoti neregimus juos kuriančius procesus. Politinės savireguliacijos idealas neįmanomas be moralinės savireguliacijos idealo, o šis, savo ruožtu, be psichologinės savikritikos.

Kitas aspektas dėl apibendrinimo yra labiau politinis nei psichologinis, nes tos sritys glaudžiai persipynę. Knygos „Pragmatinė etika technologinėje kultūroje“ (2002) epiloge teigiama

Etinis sutarimas tegali egzistuoti tik atskiroje bendruomenėje. Tačiau šiuolaikinėse pliuralistinėse visuomenėse diskusijos vyksta visų pirma tarp skirtingų bendruomenių, neretai turinčių skirtingą gero gyvenimo sampratą. Tokioje situacijoje etinis sutarimas neįmanomas, ir kadangi etiniai įsitikinimai skiriasi nuo suderinamų interesų, nėra priimtino kompromiso; etikos klausimuose negalima derėtis ar daryti nuolaidas be kompromisų...
Pagal J. Bohman. Public Deliberation. Pluralism, Complexity, and Democracy, 1996

Vienu iš labiausiai šalintinų dualizmų yra tasai, kurie tariamai remiasi „lygios koegzistencijos“ idealas. Anot pragmatizmo, kompromiso ir sutarimo ribos yra eksperimentiškai nustatomos. Pliuralizmas nebūtinai (ypač a priori pašalina sutarimus tarp skirtingų istorinių bendruomenių ar kompromisus su radikaliai antagonistiniais režimais. Pliuralizmo idealas skatina manyti, kad gali būti apsaugoti uždaresni ir mažiau pažeidžiami sutarimai.

Pragmatizmas nėra panacėja. Daugiausia, ką jis gali padaryti, tai paaiškinti konfliktus, nesusipratimus ir krizes, į kurias mus įpainioja mūsų veiksmai. Pragmatizmui labiausia trūksta išbaigtų moralinių konfliktų sprendimų. Pragmatizmas yra, kaip dažnai tvirtino Džeimsas ir net Č. Pirsas, gerokai labiau atjauta nei doktrina, orientacija nei teorija. Tai orientacija pagal mūsų istoriškai išsivysčiusias ir besivystančias praktikas. Tada ji labiau lenkia į hermeneutiką ir genealogiją^*), kritiką ir aukštinimą.

^*) Genealogija filosofijoje yra istorinė technika, kai įvairių tikėjimų atsiradimas bandomas suprasti per aptariamo laikotarpio ideologijos visuotinumo lygį, nesutelkiant dėmesio į dominuojančią ideologiją. Tačiau dažnai genealogija bando žengti už aptariamų ideologijų, kad panagrinėtų jų galimybių sąlygas (pvz., M. Fuko genealogijose). Teigiama, kad genealogija gilinasi į istoriją ne dėl įvykių, mūšių ir karų aprašymo, bet dėl diskursyvių režimų ir praktikų, kurios formuoja mūsų tapatybę.
Nyčė „genealogus“ kritikavo „Moralės genealogijoje“ ir pasiūlė naudoti istorinę filosofiją dabarties moralės kritikai, laikydamas, kad ji susidarė per galios santykius.
M. Fuko genealogija yra žmogaus istorijos nagrinėjimo būdas, kuomet žmogus yra suvokiamas kaip socialinis aplinkos konstruktas: veikiamas visuomenės normų, numatytų taisyklių, mokyklos, darbo aplinkos, informacijos (įvairių galios santykių) žmogus nuolatos vystosi ir keičiasi.

¹⁾ Džonas Diujis (John Dewey, 1859-1952) – amerikiečių filosofas, psichologas, edukologas, pragmatizmo atstovas. Anot jo, pragmatizmo teorija turi apimti ir loginę, ir etinę analizę. Jo idėjos buvo inspiruotos gamtos mokslų, kurie paskutiniais šimtmečiais pagridė progresą. Jo idėjos buvo inspiruotos gamtos mokslų. Bet mokslas - tai ne įrodytų faktų sankaupa, o veikiau tam tikras metodas, leidžiantis paaiškinti naujus reiškinius ir faktus.

²⁾ Liuisas Menandas (Louis Menand, g. 1952 m.) – amerikiečių kritikas, eseistas, kurio žinomiausia knyga „Metafizikos klubas“ (2001) apie 19 a. pabaigos ir 20 a. pradžios intelektualinę ir kultūrinę Amerikos istoriją, dokumentuojančią to meto iškilių asmenų vaidmenį pragmatizmo vystymuisi. Knygose „Patirtis ir gamta“ (1925) bei „Tikrumo ieškojimas“ (1929) jis atmetė pažinimo teoriją, aiškinančią, jog pasaulį pažįstantis žmogus esąs stebėtojas. Anot jo, pažinimo siekiantis žmogus yra biologinis organizmas, kovojantis dėl savo išlikimo. Jo filosofija kartais vadinama instrumentalizmu, nes sukūrė mokslinio metodo kaip instrumento sėkminga žmogaus veiklai siekiant tikslų teoriją.

³⁾ Žilis Gunas (Giles Gunn) – anglakalbės literatūros ir teorijos profesorius, knygos „Pragmatistinis posūkis: religija, apšvieta ir amerikiečių literatūros susidarymas“ (2017) autorius.

„Vartiklyje“ nuo pat pirmų dienų buvo pateikiamos ištraukos iš šio amžiaus pradžios amerikiečių mąstytojo H. Toro „Voldeno arba gyvenimo miške“ kūrinio, kuriame jis aprašo savo „ėjimą į gamtą“. Ta šimtmečius ore sklandanti rožinė svajonė nuolat pavilioja kelis keistuolius.

Sparky Česteriui visai nerūpi, „America Online“ (AOL) pirks „CompuServe Corp.“ ar ne. Tai vienas tų retai sutinkamų amerikiečių, kurie gyvena savo paties statytose lūšnelėse be elektros ir be telefono. Šiam kresnam barzdočiui jau 58-i, iš kurių 42 praleido „be grotų“. Ir net sulaukęs pagarbaus amžiaus jis nesiruošia atsisakyti savo gyvenimo būdo, nors jau trečioji žiniasklaidos priemonė, "Internet", galėtų įsiskverbti į jo ssodybą.

Jo požiūris į šiuolaikinę elektroniką aiškiai išsakytas prie nelygios ir akmenuotos nuokalnės į jo asmeninę nuosavybę. Lankytojai perspėjami, kad tokie šiuolaikiniai „pričiūdai“, kaip nešiojami kompiuteriai, palydoviniai telefonai ir video įranga griežtai draudžiama. Ypač užsipuolami lankytojai, norintys „prisijungti prie Inter-Net“. Tai, jo nuomone, yra įsiveržimas į jo asmeninį gyvenimą.

Sparky labiausiai siutina, kad bet kas, iš bet kur, bet kuriuo metu ir beveik be jokių pastangų bei papildomų išlaidų (nesugaišdamas laiko ir neišleisdamas pinigų) gali akimirksniu sudrumsti tą jo gyvenimą, kurį jis kūrė kelis dešimtmečius. Tereikia „Usenet“ grupėje paskleisti laiškelį ar sukurti WWW puslapį - ir staiga visi akimirksniu sužino apie jo neiščiustytą buitį, apie kurią sklido legendos, kurias skleidė tranzuojantys su sunkvežimiais keliauninkai, praleisdavę ištisas savaites miškuose. Jo virtuvėje visada būdavo karšto maisto, o bibliotekoje daug laiko praleista dvasingose diskusijose. Ir tai vieta, skirta apmąstymams atsiskyrėliams.

Česteris nenori, kad jį „atrastų“. Jis nenori tapti to grįžimo atgal į gamtą (apie kurį rašė jau Žan-Žakas Ruso) simboliu. Daugeliui jau nesuprantamas tas gyvenimo miške būdas, leidžiantis įamžimti žmogaus individualumo siekį.

Gyvenime, be bendravimo su velniai žino kur esančiais asmenimis, yra dar daug kitų dalykų, kuriais galima mėgautis. Tereikia žengti žingsnį į šalį ir visais pojūčiais gerti tikrą žavesį. Ir jei nedrįstame atsisakyti tų grotų, už kurių esame įkalinti, tai bent žinome, kad už jų dar vaikšto vienas kitas, su kuriais įmanomas tikrai įdomus ir intelektualus pokalbis. Šiame pasaulyje nė vienas jų nėra svetimas. Gal tik jame keistenybių, kurių negali pašalinti tarpusavio bendravimas.

Ir jei audros metu žaibas sudegins elektros tarpstotę, miestelio gyvenimas trumpai apmirs. To nepajus tik jis vienas - Sparky Česteris.