Kaip sekasi, nepažįstamasis?
Būkit pasiruošę: skaitmeniniai identifikatoriai (ID) reikš "Internet" anonimiškumo eros saulėlydį. Dabar kai kurie asmenys slepiasi už anonimiškumo skraistės, pvz., elektroniniu paštu svaidydami bombas. Be abejo, ir ateityje asnemys, nenorėdami atskleisti savo tapatybės, galės naudotis "pravardėmis" ("nicknames"), bet išlikti visiškai nežinomu tam, kurs tikrai norės tai atskleisti (pvz., kai tai susiję su pinigais) bus vis sunkiau ir sunkiau. Panoręs pirkti ar parduoti, o dažnai ir atsisiųsti vertingą informaciją turėsi pasisakyti, kas toks esi.
Be pagrindinių tapatybės nustatymo priemonių "Internet" niekad netaps komercijos ir bendravimo pagrindu. Nei firmos, nei privatūs asmenys nenorės "atverti durų" ir išdėlioti savo turtų ten, kur galės būti užpulti banditų, dėvinčių elektronininėmis veido kaukėmis.
O ar nereikš tai galo ir asmens laisvėms? Kas bus, jei vyriausybė nuspręs, kad ji privalo kontroliuoti viską, kas perkama ir parduodama, kalbama ir mąstoma - ir kad nėra ko slėptis už slaptažodžių? JAV vyriausybė tai jau PABANDĖ, be to, Klintono administracija visad spaudžia "Internet", kad ie jame jos žodis būtų paskutinis, kad jos rankose būtų Tinklo saugumo ir turinio svertai.
Tačiau, laimei, jai iš pradžių jau nepasisekė su turiniu bandant uždrausti pornografiją ir nešvankystes (pati ŠI idėja nebūtų bloga, - visas pavojus yra TAME, kad tai sukurtų Tinklo apribojimo precedentą, už kurio, tarsi kilbukas ant kabliuko, būtų bandoma kabinti RIMTESNIUS apribojimus, - taip su SALDAINIU būtų praryjami ir NUODAI). Antra, apribojus eksportui skirtų programų saugumo lygį, Europos rinkoje atsirado daug tikrai puikių 128-ių bitų saugumą garantuojančių produktų. Taip JAV vyriausybė kerta šaknis savo šalies komercinėms firmos palengvindama konkurenciją Europos šalims. Juk ji, jei nesugebėjo apsaugoti atominės bombos sukūrimo paslapčių, kažin ar gali pasisavinti matematikos teoremas?
Tad kaip bus derinami saugumas ir asmens laisvė? Gal geriau iš pat pradžių dar nešokam stačia galva už borto? Tūkstantmečius gyvenome nekompiuterizuotame pasaulyje, kuris niekad nebuvo visiškai saugus. Jei kas nušvilpia kredito kortelę, jos išdavėjas ŽADA, kad apsaugos ir kortelės savininką ir pardavėją. Ir šie tarpusavio įsipareigojimų santykiai (o ne kažin kokia sistema) veikia (nors kai kurie faktai, pvz., Kaune, rodo, kad ir tarp jų yra broko).
Perkelkime tuos santykius į "Web". Skaitmeniniai ID galėtų duoti pakankamą pagrindą pasitikėjimui, jei tik jie neribos privataus gyvenimo (juk netaikysi tų pačių reikalavimū karinių raketų ir teniso batelių pardavėjams?).
Ryškėja ir kita medalio pusė - asmens laisvė. Vyriausybės galėtų įtakoti skaitmeninio saugumo reikalus (bet reiktų neleisti joms monopolizuoti šifravimo srities, ką jau bando daryti Anglijos valdžia). Kitaip ar norėsime po kelis metus trukusio teismo (kai pirkę pieštukus, gavote gerą krūvą neapmokėtų sąskaitų už poilsį Havajų salose) rautis plaukus nuo galvos.
Vidinis balsas sako, kad vyriausybes (tarsi kokį piktą šunį) reikia laikyti kuo toliau nuo Tinklo saugumo reguliavimo mechanizmų. Valdžia yra tiesiog pamišusi dėl asmens teisių laužymo ir jai visur vaidenasi šnipai, užsienio agentai (ką besakyt apie sakralinę frazę "rusai puola") ir revoliucijos.Gražios kalbos apie nusikalstamumo prevenciją ir terorizmą nevertos nė grašio - kas tai prieš visų biurokratų norą įlįsti į kiekvieno miegamojo reikalus?
Bet laisvės IDEALIZMUI vistiek ateina sunkūs laikai. Dėl "Internet" galimybių išplėtimo teks sumokėti šią kainą. Bet laisvė dar nemirs!
Papildomai skaitykite:
Informacijos ekologija
Nematomo žmogaus kultūra
HAL 9000 pramanytas kompiuteris
Kas ten žiūri į mano miegamąjį?
Pasakykite tai mano avatarui
Ar Internetas turi savimonę?
Vartiklis