Taigi, sekmadienį iš Dublino nuvažiavau į Belfastą, buvau lyg ir kitoj valstybėj - UK. Dabar galiu rašyti ”lyg ir”, nes viskas ten labai panašu ir beveik nesijaučia, kad tai kita valstybė.

Airiški geležinkeliai tvarkingi ir tvarka prasideda jau geležinkelio stotyje. Nusiperki bilietą, eini link perono, o jisai užtvertas. Stoji į storokos ir nelabai aiškios eilės galą ir prie aptvaro vartelių rodai bilietą kontrolieriui, ar konduktoriui, ar pasieniečiui (šiai ar taip į kitą valstybę važiuoji), o gal jiems visiems kartu, tik viename asmenyje. Bilietuką praduria ir gali rinktis sau tinkamą vietą traukiny. Traukinys pajuda iš vietos neįtikėtinai sklandžiai - be bildesio, be trūkčiojimų, o ir važiuodamas beveik nebilda. Visame mieste ir šiaip gyvenvietėse, prie tiltų ir viadukų geležinkelis griežtai aptvertas: vienur mūro sienomis, kitur spygliuota viela, dar kitur dailia metaline, ko gero ne mažesne kaip 8 pėdų aukščio metaline tvorele paaštrintais galais. Praeina bet koks noras eiti per geležinkelį kur papuola!

Dalis geležinkelio iš Dublino eina beveik pajūriu, matosi jūra, laivai, jachtos... Toliau geležinkelis eina palei kalnus, vietomis iš abiejų kelio pusių uolos, yra keli trumpi tuneliukai. Didžiausia kelio dalis eina kalvotais laukais, na panašiai kaip kokiam Anykščių rajone, tik tolumoje matyti aukštesni kalneliai. Laukai lyg ir nedideli, atitverti vienas nuo kito gyvatvorėmis, kai kur tvoromis iš akmenų.

Kad jau esi Šiaurės Airijoje, gali suprasti tik pastebėjęs ant apgriuvusio pastato sienos šalia visame pasaulyje rašinėjamų šūkių ir ”Brits out!”. Šiaurės Airijoje peizažas nelabai skiriasi nuo likusios Airijos. Geležinkelis toks pat, tik užrašai stotyse jau tik anglų kalba.

Pagaliau ir Belfastas. Išlipi iš traukinio, eini ir papuoli į tokią ”rankovę”, lyg kokiam aerouoste. Tos rankovės gale - rimtas užrašas : ”H.M.Customs”. Čia gali ir pasimesti - juk tai JOS Didenybės muitinė! Bet tai visai nebaisu: laikai rankoje Airijos Respublikos geležinkelių bilietuką, ir drąsiai eini pro uniformuotą vyruką. Pamatęs tą bilietuką, jis sako: ”OK” ir tu jau visai legaliai mindai Jungtinės Karalystės jurisdikcijoje esančią žemę. (Išsireiškiau mandriai, bet ko gero teisingai ir tikriausia politiškai korektiškai.)

Labai nudžiugina užrašas ”Free buses to City Centre” - juk puiku: nemokamai ir į patį centrą. Pirmyn pagal rodykles! Išeinu į stotelę, ir tikrai parašyta: jei turi traukinio bilietą važiuosi nemokamai, jei ne - 45 pensai. Autobuso nėra, laukiu ir skaitau toliau - pirmadienį-penktadienį važinėja 7-22, šeštadienį 8-21 kas 15 minučių, o apie sekmadienį nieko neparašyta: reikia suprasti, kad nevažinėja. OK. Kadangi be cilindro, tai britiško taksi neimu ir einu pėsčias, tuo labiau, kad pagal nemokamai stotyje informacijoje dalijamą miesto planą kelias tiesus ir pats centras matosi.

Eidamas suvalgau bananą ir netyčia susikuriu problemą: kur dėti jo žievę? Gatvė švari, šiukšlinti nesinori, todėl nešu tą žievelę jau turėdamas labai aiškų paieškos objektuką. Taigi, miesto centre neįmanoma rasti šiuškliadėžių. Tai tikriausia viena iš rimčiausių priemonių kovoje prieš tą aną terorizmą - nėra vietos bombikei palikti. Kai aš pagaliau Viktorijos str. (kurios dvi dešiniąsias eiles naudoja jos Didenybė) pagaliau radau tokią nedidelę (na maždaug A4 formato šoninė sienelė), dėželę ir išmečiau tą banano žievelę, tai apsidairęs pamačiau, kad kokios 3 videokameros tą mano veiksmą tikriausiai įamžino ir ko gero gerai paretušavę per CNN parodys, nes toks įspūdis, kad miesto centre vaikštai vienas ir bent tą pusvalandį tikriausiai jokių rimtesnių įvykių nebuvo.

Tie britai tokia griežtą sekmadieninę tvarką įvedę, kad nesugebėjau net atviruko iš Belfasto išsiųsti, viskas totaliai uždaryta. Kelios smulkios maisto parduotuves dirba, bet jos atvirukų su Belfasto vaizdais kažkodėl nepardavinėja, tik bando likusius Valentinus išparduoti. O parduotuvių pavadinimų yra tokių pačių kaip ir Dubline - tie patys prekybos tinklai prasiskerbia pro sienas ir sėkmingai gyvuoja. Matydamas tas pačias iškabas gali ir nesuprasti kur esi: ar Dubline, ar Belfaste, ar pakelyje pravažiuotoje Droghedoje.

Belfasto miestas tokiam pirmą kartą atvykusiam turistukui atrodo panašus į Dubliną, tik užrašai vien anglų kalba, o ne dviem, bažnyčios iš rusvo ar rausvo akmens, o ne iš pilko, na gal būt moderniausi pastatai aukštesni, šiaip ar taip Jungtinės Karalystės miestas. Gatvių ir tiltų pavadinimuose, iškabose su heraldiniais simboliais jaučiasi karaliavimo įtaka; net ant kiekvienos pašto dėžutės užrašyta, kad ji - karališka: ”Royal mail”.

Šalia kelio ženklų pastebėjau gana dažnai prikabinėtų ženklų su raudonai perbrauktu bokalu. Aplink bokalą parašyta, kad alkoholį viešose vietose gerti draudžiama ir bauda už tai vienose vietose iki 100 svarų, kitose - iki 500 svarų. Tai ko gero ten su atkimšta alaus skardinėle rankoje ir nepasivaikščiosi?

Po miestą važinėja britų šarvuočiai, nedaug, bet faktas. Toks šiaip sau jausmelis, kai per liuką išlindęs ginkluotas, šalmuotas su stikliniu antveidžiu tave apžiūrinėja. Juk gali pradėti galvoti, kad tavimi jau pradėjo rūpintis, kai kas antroje sankryžoje tą patį lėtai važiuojantį šarvuotį sutinki.

Taigi sėkmingai apžiūrėjęs sekmadieninio miesto fasadus, grįžti į stotį. Visokių sienos kirtimo deklaracijų nusprendžiu nepildyti, nors stende kažkokių blankų prikrauta ir visokiems ne Europos Bendrijos gyventojams gal ir reikėtų tai prisipažinti prieš Jos Didenybės muitininkus. Na bet, tiek jau to.

Vėl lauki eilėje į peroną, ir su dar kartą pradurtu bilietuku grįžti į Dubliną. Teisybė, kažkodėl visus bilietukus prieš Dubliną surinko, taip kad prie jokios komandiruotės nieko nepridėsi.