Kas rašo virusus?

Kyber-erdvė, pasauliniai kompiuteriniai tinklai, Internet išplėtė iki tol buvusį uždarą pasaulį. Tačiau, nelaimei, moraliniu požiūriu nebrendylos, kiber-chuliganai ir įsilaužėliai ("hakeriai") apkartina šį saldų pyragą. Šioje nematerioje erdvėje vyksta įvairūs nusikaltimai, joje keliauja kredito kortelių numeriai ir kita konfidenciali informacija, į kurią nusitaikę visokiausio plauko niekšeliai.

Tačiau šį kartą ne tai pagrindinė tema. Kompiuterinėje erdvėje ypač paplitusi ir kitokie blogio nešėjai - tai virusai, kirminai, "Trojos arkliai" ir kiti kenkėjai. Jie tyko mūsų visur, - iš draugų pasiskolintuose žaidimų ar kitokiuose diskeliuose, juos galima parsisiųsti iš BBS ar Internet, užsikrėsti iš gretimo kolegos kompiuteriu, gauti su Word dokumentu ir dar nesuskaičiuojamu kiekiu įvairiausių būdų.

Tačiau kokie vandalai juos kuria? Vienas iš mitų teigia, kad daugumą jų sukuria jaunimas (studentai), kurie piktnaudžiauja ką tik įgytomis žiniomis. Ne, nesiginčysime, jie iš tikro yra sukūrę virusų. Tačiau daugelio virusų analizė rodo, kad juos sukurti reikia LABAI gilių žinių apie kompiuterius.

Dar egzistuoja legenda, kad juos kuria ir JAV Gynybos ministerija, - sakoma, kad jie buvo panaudoti prieš Iraką Persų įlankos karo metu. O gal jie kartais ištrūksta iš šios žinybos gniaužtų, kaip, gal būt, ištrūko AIDS ir kitos negerovės.

Tad kas iš tikro kuria kompiuterinius virusus? Pabandysime jo paieškoti. Kaip ir bet kurio vertinimo atveju yra pavojus, kad bus sureikšmintos ar praleistos kai kurios detalės. Bet kuriuo atveju aišku, kad ši grupė nėra vienalytė. O kadangi jos nariai dažniausiai yra anonimai, tai apibendrinimai gali būti netikslūs.

Visuotinai paplitusi nuostata, kad visi jie yra užkietėję blogiukai. Tačiau, labai jau dažnai atsitinka, kad buvę virusų kūrėjai pereina dirbti į kompiuterinio saugumo sritį, gindami kitus nuo tokių pat, kokie jie patys neseniai buvo.

Taip pat virusų autoriai kartais bando gintis teigdami, kad jie yra savotiški "Tadai Blindos", kovojantys prieš nelegalios programinės įrangos vartotojus. Tačiau nukenčia ir niekuo kalti paprasti vartotojai. Ir argi kurdami naują blogį sunaikinsime kitą? Tačiau tai jau etikos sritis. Tačiau moralinės kategorijos gali padėti suprasti tokių asmenų šio pobūdžio veiklos psichologines priežastis. Todėl pasiremsime Džiligano trijų etapų moralinių nuostatų vystymosi modeliu:

1. Susidomėjimas savo galimybėmis. Šio etapo metu kitų teisių dažniausiai nepaisoma.
2. 2. Pasiaukojimas. Savi poreikiai paaukojami kitų asmenų gerovei užtikrinti.
3. 3. Nepakenkimas. Brandus mąstymas, užuojauta ir universalaus gėrio siekimas.

Kaip bebūtų, virusų kūrėjų bendrija yra nedidelė. Tai, kad antivirusines programas kuriančios firmos klykia apie tūkstančius virusų, iš tikro jų tėra apie 500. Mat šios firmos reklamos tikslais suskaičiuoja net nežymias jau seniai žinomų virusų modifikacijas. Garsiau šauksi, tavo produkciją geriau pirks. Net ir jas suskaičiavus, per daugelį metų pasaulyje nesurinks daugiau nei 5000 asmenų, į pasaulį paleidusį kokį nors blogį. Tai nulis palyginus su milijonais programuotojų.

Tačiau tyrinėtojams pavyko apklausti kelias dešimtis virusų autorių (arba tokiais apsimetusių). Jie suskirstyti į tris grupes:

1. 13-17 metų amžiaus paaugliai. Pagrindiniai šios kategorijos atstovo bruožai: gyvena labiau nei vidutiniškai pasituriančioje 3 vaikų šeimoje, nesidomi sportu. Turi ryškų neigiamą nusistatymą prieš rasizmą. Jis mano, kad jo draugai nesilaiko jokių moralės normų. Nemėgsta ir nežaidžia kompiuterinių žaidimų. Hedonistinė nuostata. Tai, ką jis daro, yra gera ir teisėta, tačiau tebegerbia tėvus ir valdžios institucijas.
2. 18-24 metų amžiaus studentai. Tipinis grupės atstovas: turi seserį, griežti tėvai, mėgsta kovinius žaidimus ir kurį laiką užsiminėjo rytų kovos sportu, geri ir atviriai santykiai su draugais ir merginomis. Žavisi ne tik tuo, kad dauguma virusų parašyti labai profesionaliai, bet ir tuo, kad jie "nieko negadina". Mano, kad piratinių programų nereikėtų naudoti, tačiau nevengia jų. Legaliai perka programas, jei tai išgali.

   Studijuoja Kantą, Milą, Aristotelį ir kitų garsių filosofų veikalus. Žavisi teiginiu, kad kiekvienas turi stengtis įgyti kuo daugiau laisvės, nepažeisdamas kitų asmenų teisių. Virusų studijos jam yra tiesos paieškos.

3. Suaugę profesionalai. Dažnaiusiai tai vienišas vyras, kilęs iš 4 vaikų šeimos, gyvenantis su sugyventine. Baigęs aukštąjį mokslą, turi vidutines pajamas. Dauguma jo draugų yra moterys. Santykiai su draugais kaip atsitiktiniai. Mano, kad jo draugai ne per daugiausia rūpinasi morale. 4-5 valandas per savaitę pražaidžia komputerinius žaidimus.

   Teigia, kad nenaudoja nelegalios programinės įrangos. Virusų rašymas jam betikslė treniruotė, tiesiog šiaip sau. Pripažįsta įstatymo pirmenybę prieš asmenį. Mano, kad ateityje virusų nerašys, nes, iš tikro, nemėgsta programuoti. To išmoko tik norėdamas gauti gerai apmokamą darbą, - tačiau tai jam nepavyko.

Ką tai parodo? Kad paaugliai ir studentai dar tebesivysto, jie nori viską išbandyti. Jie dar nejaučia tvirtos moralinės atsakomybės. Suaugusieji jaučia šiokį tokį nukrypimą nuo normos, nuo savo planų ir, gal būt, virusų rašymas jiems kompensuoja šį trūkumą.

Tačiau žinoma, kad realiame gyvenime žmonės dažnai elgiasi ne taip, kaip mano teoriškai. Gal tai paaiškina, kodėl beveik visi mano, kad rašyti virusus yra BLOGAI, tačiau vis vien juos rašo. Nė vienas savo virusų nenukripė prieš karinę pramonę ar valdžią, - taigi virusai, bent jau dažniausiai, nėra politinis ginklas. Vienintelis paminėtas taikinys tebuvo antivirusinių programų firmos. Iš tikro, paaugliams ir studentams "Priešas" neegzistuoja, - jis atsiranda tik suaugusiems, ir jo vardas - "Visuomenė". Ir kas įdomiausia, tarp virusų autorių beveik nėra moterų.

Iš tikro, kaip ir su jaunimo nusikalstamumu, neaiškios tikslios šio reiškinio priežastys. Kodėl kai kurie asmenys nuo pat mažumės iki senatvės pastoviai pažeidinėja įstatymus? Ir kodėl kai kurie iš jų staiga nutraukia tokią veiklą? Viena iš teorijų teigia, kad kaltas bendrimas ir spontaniškas atlaidumas. Įrodyta, kad vyresnieji padaro mažiau nusikaltimų, nors jų santykis tarp skirtingų amžiaus grupių yra pastovus.

Taip pat paskaitykite:
S. Lemas. Televizija be korseto
"Mitus apie virusus"