Tomas Manas.
Mano vasarnamis

Nuorodos [links]:
Šio rašinio tęsinys
Kai Thomas Mannas prisiminė Nidą
Kurische Nehrung und Nida: Thomas Mann. Mein Sommerhaus (1931)
English story about Nida and Curonian Spit
Jūros svarba lietuvio gyvenime

Curonian Spit and Nida. Audra ir Saulius

Pastaba: Šis tekstas yra kone vienintelis, kuriame Nobelio premijos laureatas mini Nidą.
O nuotraukos yra "Vartiklio" redaktoriaus nuosavybė ir negali būti niekaip panaudotos be jo raštiško leidimo.

Vėlei pajutau norą, kaip jau ne sykį, dalyvauti laiką paįvairinčiuose ir žinių teikiančiuose pašnekesiuose, ir todėl kreipiuosi į gerbiamąją paskaitų komisiją su tokiu pasiūlymu: papasakosiu šiandien jums šį bei tą, tačiau visai ne apie literatūros dalykus. Aš pats, tiesa, mielai klausausi apie literatūrą, šia proga netgi norėčiau priminti, kad Rotarijų klubo narys Brunas Frankas jau senokai mums nėra pateikęs savo taip mėgstamų naujų knygų apžvalgų.

Vis dėlto aš norėčiau kalbėti ne literatūros klausimais, netgi turiu jau apmąstęs, kokią temą pasirinkti. Juk tokius įdomius dalykus kaip "aliuminis" arba "draudimo reikalai" jau kiti man iš po nosies nudžiovė. Tai kas gi dar lieka vargšui poetui iš tokių dalykų, kurie ir konkrečiai apčiuopiami, ir kartu poetiški? Aš prisiminiau vieną kraštovaizdį, ir kaip tik tokią žemės vietą, kuri pastaraisiais metais man giliai į širdį įaugo. Tai Kuršių nerija.

Galima sakyti, patsai stebiuosi pasirinkęs tokią temą. Jaunystėje, tarkim, prieš 15 metų, apie tai pasakoti tikrai nebūtų šovę į galvą. Akies jautrumas, optinės pagavos teikiamas malonumas, gebėjimas mėgautis išoriniu pasauliu su tam tikru naiviu atsidavimu ir susižavėjimu būdingas vėlesnei gyvenimo pakopai. Jaunuolis yra labiau atsigręžęs į savo paties vidų, paprastai trapų ir jautrų, jis asketiškiau nusiteikęs, - gal ne visada, bet gyvenimiškasis patyrimas rodo, kad tatai dažnas reiškinys. Žodžiu, amžiui bėgant akis darosi imlesnė. Tatai ir paskatino mane pasirinkti šiandieninę temą. Aš jaučiu didžiulę simpatiją tai vietovei.

Kuršių nerija - tai siauras sausumos ruožas tarp Klaipėdos ir Karaliaučiaus, tarp Kuršių marių ir Baltijos jūros. Mariose - gėlas vanduo. Nors ties Klaipėda jos šiek tiek susisiekia su Baltija, tatai nieko nekeičia: jose veisiasi gėlavandenės žuvys. Pusiasalis maždaug 96 km ilgio ir toks siauras, kad per 20 minučių ar kokį pusvalandį lengvai gali jį nuo marių iki jūros pereiti. Vietovė smėlėta, kai kur apaugusi mišku, daug pelkių.

Mano žodžiai neįstengs jums kaip reikiant perteikti šio kraštovaizdžio savito primityvumo ir didingo grožio. Norėčiau liudininku pasitelkti Vilhelmą Humboltą, kuris ten lankėsi ir taip susižavėjo Nida, kad jo žodžiais tariant, žmogui būtinai reikia pamatyti Kuršių neriją, lygiai kaip Italiją ar Ispaniją.

Pasakodamas apie visa tai, paprasčiausiai laikysiuosi keturių dangaus krypčių. Visose pusėse esama ko nors tokio, kas ateivį vilioja ir žavi.

Mes vasarą visados mielai praleisdavome prie jūros, ir štai kartą mums parekomendavo aplankyti Sarmatijos pakrantę. Taigi keletą savaičių vasarojome Raušene. Žinote, tai gana lėkštas ir mieščioniškas Baltijos kurortas, kokių nemaža esama. Mes ėmėm ilgėtis kažko kito. Ir štai mums pasiūlė pamatyti Kuršių neriją.

Gerai! Mes keletui dienų nuvykome į Nidą ir buvome taip pavergtijos vietovaizdžio, kad, kaip Šventajame rašte sakoma, nusprendėme ten pasistatyti trobelę. Aišku, tai mums nebe pirmas kartas. Davę valią vaizduotei, mes beveik visur "statome" namus: ar Sankt Morice, ar Asuane. Tačiau šį kartą buvo daug rimčiau. Įspūdis buvo tikrai didelis. Tasai panašumas į Pietų šalis. Įlankos vanduo po mėlynu vasaros dangumi nuostabios tamsiai mėlynos spalvos. Rodėsi, lyg žvelgtum į Viduržemio jūrą. Kuršių nerijoje auga tokios pušys, kurios primena pinijas. Pagaliau toksai gražus smėlėtos pakrantės vingis, - jautiesi kaip kokioje Šiaurės Afrikoje.

Mes pasirinkome vieną kalvelę prie marių ir jau įsivaizdavome savo vasarnamio statybos aikštelę. Kai pagaliau išvykome iš Nidos, buvome taip įsipareigoję, kad net ir norėdami nebūtume lengvai galėję viską atšaukti. Tarpininkaujant vietos gyventojams, sudarėme nuomos sutartį su lietuvių miškų valdyba. Be to, susitarėme su viena Klaipėdos architektų firma ir šitaip - laiškais - ėmėm statyti medinį namą. Viskas buvo be galo paprasta - vien tiktai medis ir statybos lakas. Atėjus kitai vasarai, mūsų namas stovėjo tarsi iš žemės išdygęs. Mes atvykome ir susėdome savo namelio verandoje, lyg tatai būtų buvęs įprastas dalykas.

Curonian Spit and Nida. Single

Rytų pusėje virš marių pateka saulė. Marios - svarbiausia žvejų darbo vieta. Žvejų kaime daugelis namų švytėte švyti ypatinga mėlyna spalva. Tai vadinamasis Nidos mėlis. Jis pirmiausia naudojamas tvoroms dažyti ir kitiems pagražinimams.

Visų namų stogai dengti šiaudais arba švendrėmis, kaip kad mūsiškio. Juos puošia ant kraigo pagoniškai sukryžiuoti žirgeliai. Lygiai taip pat ir mūsų namas padabintas. Tatai, kaip sakiau, medinis namas su švendrių stogu, su dviem sukryžiuotais žirgeliais ant mėlyno kraigo.Apačioje yra atvira veranda, iš kurios patenkama į valgomąjį. Visi kiti vasarnamio kambariai - miegamieji. Tiktai vienas jų antrame aukšte įrengtas kaip mano darbo kambarys. Iš čia galiu žvelgti į veik neužmatomas marias. Kitą krantą labai retai tegali įžiūrėti.

Kaip jau minėjau, marios - pagrindinė žvejų darbo vieta. Kiekvieną popietę, jei tik oras bent kiek palankus, matome išplaukiant mažą jų burlaivių flotilę. Jie žvejoja vien tik naktimis, o grįžta rytais vežini sugautomis lydekomis, sterkais. Plekšnės ir unguriai į marias atplaukia iš Baltijos. Žvejų žmonos atvažiuoja vyrų pasitikti ir laimikio pasiimti tokiais vežimėliais, kokiais važinėja rusai.

Žmonės čia nėra gražūs. Užtat labai draugiški. Žmonių tipas turi daug slaviškų bruožų: stambūs skruostikauliai, mėlynos pavandenijusios akys. Čia žmonės moka tris kalbas. Jie kalba vokiškai, lietuviškai ir kuršiškai. Jei jie kalba vokiškai, tai jų šneka skamba kažkaip rusiškai. Lietuvių ir kuršių kalbos labai savotiškos. Lietuvių kalba truputį primena rusų kalbą. Kuršių kalba esą itin artima sanskritui. Tokia artima, kaip jokia kita dabartinė kalba.

Žvejų gyvenimas čia atšiaurus, dažniausiai labai sunkus. Marios šiaip visai nekaltai atrodo, tačiau kai kada, ypač rudenį, žvejams gali padaryti daug pikto. Vasarą pavojingi žaibai. Mačiau pats, kaip žaibo pritrenktą žvejį iškėlė iš valties. Girdėjau, kad jis po kelių dienų atsigavo vienoje Klaipėdos klinikoje.

Skaitykite šio rašinio tęsinį

Šį pranešimą T. Manas skaitė 1931 m. gruodžio 1 d. Rotary klubo susirinkime Miunchene
Pirmą kartą publikuotas: "Beilage zum Wochenbericht 4/22 des Rotary-Clubs Munchen", 1931 m. gruodį.

Šio rašinio tęsinys
Kai Thomas Mannas prisiminė Nidą
Nerijos kopos (nuotraukos)
Švedai ir vokiečių literatūra
Jūros svarba lietuvio gyvenime
Kuršiai: etninės kultūros ir kalbos reliktai
Kelios nuotraukos keliaujant iš Nicos (Prancūzija) į Nidą
T. Manas. Nyčės filosofija mūsų patirties šviesoje
Dubakloniai prie Nemuno
Vartiklis