Vienatvė

Vienas didesniųjų pasaulio poetų, Georgas Traklis, gyvenęs 1887-1914 m. Austrijos-Vengrijos imperijoje ir rašęs vokiečių kalba, - žymiausi jo eilėraščiai "De profundis" ir "Grodekas", - buvo nepaprastas vienišius. Net kai draugas nusivedė jį iš banko paimti pinigų, Traklis iš ten pabėgo, - jis bijojo žmonių. Jis bijojo važinėti transporto priemonėmis, bijojo eiti į restoranus - jautė baimę prieš kelnerius. Tas jo baimės jausmas buvo neįveikiamas.

Todėl pamąstykime ir apie vienatvę. Nes vienišumo suvokimas yra labai dviprasmis, iš pradžių, Dievai kūrė pasaulį išsigandę savo vienišumo (žr. Indijos (pvz., Brihadaranjana upanišada), o taip pat lietuvių ir kitus mitus). Apie vienatvę mčsto ir Toro bei rašo palaimintoji sesuo Faustyna.

Thomas Merton
Vienatvė nėra atsiskyrimas

Apie autorių skaitykite >>>>>

Christus Rex Kai kurie žmonės tampa atsiskyrėliais matyt todėl, kad galvoja, jog tapti šventu įmanoma tik atsiskyrus nuo kitų žmonių. Tačiau gyvenime vienatvės pasirinkimas turi prasmę tik tada, kai ją renkiesi tam, kad dar labiau pamiltum ne tik Dievą, bet ir kitus žmones. Jeigu pasitrauksi dykumon vien tam, kad atsikratytum žmonių, kurių nemėgsti, nerasi nei ramybės, nei vienatvės; tu tik atsitversi nuo žmonių piktųjų dvasių pulkais.

Žmogus trokšta vienybės, nes jis yra Vieno Dievo atvaizdas. Vienybė pajuntama vienatvėje, taigi ji žadina poreikį būti fiziškai vienam. Tačiau vienybė ir vienatvė nėra metafiziškai skirtingi reiškiniai. Tas, kuris atsiskiria vien tam, kad džiaugtųsi tik savo nepriklausomybe nuo išorinio pasaulio, niekada nepatiria tikros vienatvės, nes jis išskaido savo asmenybę į gausybę prieštaraujančių aistrų ir galiausiai atsiduria sumaišty ir visiškame netikrume. Vienatvė nėra ir negali būti narciziškas manojo aš pokalbis su pačiu savimi. Šitokia savimąsta tėra tusčias mėginimas ribotą aš paversti begaliniu, padaryti taip, kad jis niekada nepriklausytų nuo kitų būtybių. O tai yra beprotybė nebūdinga tikriems atsiskyrėliems - ji žymiai labiau būdinga tiems, kurie mėgina įtvirtinti savo išskirtinį pranašumą pavergdami sau kitus. Tai kur kas labiau paplitusi nuodėmė.

Tikrosios vienatvės poreikis yra daug sudėtingesnis ir pavojingesnis, daug gilesnis. Jis yra itin svarbus šiandien, kai kolektyviškumas savo beforme ir beveide mase vis labiau grasina praryti asmenį. Šių dienų pagunda vis labiau mus ragina padėti lygybės ženklą tarp "meilės" ir "prisitaikymo" - pasyvaus pataikavimo masinei nuomonei. Šią pagundą tik sustiprina tuščias ekscentrikų, beprotiškai norinčių išsiskirti, maištavimas, kurie susikuria sau tik dar vieną nuobodulio atmainą - nepastovų ir nenuspėjamą nuobodulį.

Tikra vienatvė yra žmogiškos individualybės namai, netikra vienatvė yra individualisto priebėga. Žmogaus esmė - gyvastingas sugebėjimas mylėti - tai pasiaukojantis gebėjimas rūpintis visais Dievo mylimais kūriniais. Praradus tokį požiūrį, gebėjimas mylėti sunaikinamas. Tada nepajėgiama patirti ir tikros vienatvės, nes dingsta atjauta, nes žmogus, pavirtęs socialinio mechanizmo ratuku, jau nebelaiko žmogiškųjų poreikių savo asmeninės atsakomybės reikalu. Galima atsikratyti žmonių, pasineriant į minią!

Eik į dykumą ne tam, kad atsiskirtum nuo žmonių, bet kad atrastum juos Dievuje.

Fizinis vienišumas turi savo pavojų, tačiau nereikia jų perdėti. Šių dienų žmogui pavojingesnis yra ne fizinis vienišumas, bet savęs praradimas žmonių minioje, ne pabėgimas į kalnus ar dykumą(o, kad daugiau žmonių tuo susigundytų!) , bet nugrimzdimas į milžinišką beformę neatsakingumo jūrą, tapimas minios žmogumi. Iš tikrųjų nėra pavojingesnės vienumos už vienumą žmogaus, kuris nė pats gerai nesuprasdamas vienišas klaidžioja minioje ir kuris bendruomenėje nesugeba elgtis kaip asmuo.

Jis kratosi iššūkių, kuriuos jam kelia tikroji vienatvė ir iš jos išplaukiantys įsipareigojimai, nes minios žmogus nesugeba būti įsipareigojęs. Tačiau jis anaiptol neatsikrato rūpesčių; jį slegia padrikas, anonimiškas nerimas, bevardžiai būksštavimai, maži įkyrūs geiduliai ir visa persmelkiantis priešiškumas, kuris pripildo masinę visuomenę, kaip kad vanduo pripildo vandenyną.

Gyvenimas tarp žmonių anaiptol neužtikrina, kad mes su jais gyvename bendruomenėje, ar kad išvis bendraujame. kas turi mažiau ką pasakyti už masinį žmogų? Labai dažnai būtent vienišius turi ką pasakyti; ne todėl, kad jis pavartotų daugiau žodžių, tačiau tai, ką jis sako, yra nauja, esminga, ypatinga. Jo kalboje atsispindi jo savastis. Nors ir mažai pasako, jis perteikia kažką asmeniško, kuo gali pasidalinti su kitais. Jis gali duoti kažką tikro, nes jo patyrimas yra tikras.

Ten, kur žmonės gyvena susigrūdę ir susispaudę minioje be jokio tikro bendravimo, iš pirmo žvilgsnio klaidingai gali pasirodyti, jog tarp jų yra daugiau dalinimosi ir tikrosios bendrystės. Tačiau tai tėra tariama bendrystė, tai tik ištirpimas visuotinėje nesukaičiuojamų lozungų ir klišių beprasmybėje, nuo kurių nepaliaujamo kartojimosi galiausiai imama klausyti negirdint ir atsiliepti nemąstant. Nuolatinis tuščių žodžių ir mašinų triukšmo žvangėjimas, begalinis garsiakalbių griaudėjimas daro neįmanomą tikrąjį žmonių bendravimą. Kiekvienas minios žmogus yra tarsi padengtas storu nejautrumo sluoksniu. Jis nesirūpina, jis negirdi, jis memąsto. Jis pats neveikia, jis tėra stumiamas. Jis nekalba, tik, sužadintas tam tikrų signalų, į juos automatiškai atsiliepia. Jis nemąsto, jis tik reprodikuoja gatavas klišes.

Nuošalus gyvenimas dar neizoliuoja žmogaus, o gyvenimas drauge dar nereiškia žmonių tikros bendrystės. Bendras gyvenimas gali praturtinti asmenį arba jį sumenkinti, nelygu koks tai gyvenimas - išties bendras ar tik gyvenimas minioje. jei žmogus nori išlikti žmogumi, jam tiesiog būtina gyventi bendrystėje su kitais, palaikyti tikrą ir nuoširdų tarpusavio dialogą. Gyvenimas tarp kitų žmonių, niekuo su jais nesidalinant, išskyrus bendrą šurmulį ir išsiblaškymą, izoliuja žmogų pačiu blogiausiu būdu, atskiria jį nuo tikrovės pačiu neskausmingiausiu būdu. Šitoks gyvenimas jį atskiria nuo kitų žmonių ir nuo savo tikrojo .

Čia nuodėmingas būtų ne tiek įsitikinimas, jog aš nesu toks, kaip kiti, bet tikėjimas, jog svarbiausia būti tokiam, kaip kiti. Savim patenkintas individas, besigėrintis savuoju puikumu, jau yra ganėtinai blogai, tačiau visa tai verta didesnės pagarbos už tokį pasitenkinimą savimi, kai žmogus neturi jokios savigarbos, nes jis neturi net paviršutiniško vaizdo, kurį galėtų aukštinti. Jis nėra asmuo, jis nėra nė individas, jis yra tik visuomenės atomas.

Tokia žmogaus būsena kartais garbstoma kaip nusižeminimas ar pasiaukojimas, kartais ji vadinama paklusnumu, kartais išgiriama kaip pasišventimas klasių kovos dialektikai. Tai žmogui sužadina tam tikrą ramybės jausmą, kuris nereiškia ramybės, o tik vengimą neišvengiamo vidinio konflikto. Tai ramybė ne iš meilės, bet iš skausmo baimės. Tai ne savęs realizavimo ir pasišventimo, bet pabėgimo į neatsakingumą ramybė.

Tikriausia vienatvė yra vidinė vienatvė. O ji nepasiekiama tam, kuris neišgyvena tikro ryšio su kitais žmonėmis. Nepasieks jokios tikros ramybės tas žmogus, kuris vaizduojasi esąs kažin koks retas talentas, ypatingomis malonėmis ar dorybėmis atskirtas nuo kitų žmonių ir išaukštintas virš jų. Vienatvė nėra atsiskyrimas.

Dievas neduoda mums malonių, talentų ar dorybių tiktai dėl mūsų pačių. Mes visi esame vieno kūno nariai, ir visa, kas duota vienam nariui, priklauso visam kūnui. Aš nesimazgoju savo kojų tam, kad jos būtų gražesnės už veidą.

Šventieji myli savo šventumą ne todėl, kad tai juos atskiria nuo artimųjų ir iškelia į aukštybes, bet, priešingai, todėl, kad šventumas juos priartina prie žmonių ir net priverčia nusižeminti prieš juos. Šventumas jiems suteiktas tam, kad jie mums padėtų ir mums patarnautų- nes šventieji yra tarytum gydytojai ir slaugės, kurie yra geresni už ligonius ta prasme, kad jie sveiki ir išmano gydymo meną, tačiau tampa ligonių tarnais, aukojančiais savo sveikatą ir savo meną.

Šventieji tokie yra ne todėl, kad jų šventumas priverčia visus jais žavėtis, bet todėl, kad šventumo dovana jiems suteikia galią žavėtis kitais. Šventumas išgrynina jų užuojautos jausmą, ir jie net šiurpiausiuose nusikaltėliuose sugeba atrasti kruopelytę gėrio. Šventumas juos išlaisvina nuo kitų teisimo ir smerkimo naštos. Jis juos išmoko užuojautos, gailestingumo ir atleidimo galios, o su tuo ir galios kituose atskleisti slypintį gėrį. Žmogus tampa šventuoju ne dėl įsitikinimo, jog jis yra geresnis už nusidėjėlius, bet tada, kai suvokia esąs vienas iš jų ir kad visiems reikia Dievo gailestingumo!

Nuolankume didžiausia laisvė. Kol reikia ginti įsivaizduojamą “aš”, kurį laikai svarbiu, tol netenki dvasinės ramybės. Kai tik pradedi lyginti savo šešėlį su kitų šešėliais, prarandi savo džiaugsmą, nes tai nerealus pasaulis, o tame, kas neegzistuoja, džiaugsmo nėra.

Kai tik pradedi priimti save pernelyg rimtai ir įsivaizduoti, kad tavo geri darbai geri todėl, kad jie tavieji, rambi savo paties garbės troškimo belaisviu, ir net tavo geriausi poelgiai ima akinti ir apgaudinėti tave. Tada, gindamas save, dėmesį nukreipi į kitų žmonių nuodėmes ir klaidas. Ir kuo daugiau svarbos skiri sau, kuo labiau teigi gerą nuomonę apie save, tuo labiau smerki kitus. Kartais ir gera darantys žmonės būna nelaimingi ir žiaurūs, nes jie nesąmoningai patikėjo, kad visa jų laimė priklauso nuo to, kad jie geresni už kitus.

Kai nuolankumas išlaisvina žmogų nuo prieraišumo reputacijai, jis atranda, kad tikras džiaugsmas galimas tik tada, kai mes visiškai užmirštame apie save. Ir tik kai daugiau dėmesio nekreipiame į savo veiksmus, savo reputaciją, išskirtinumą, tik tada tampame tikrai laisvi ir galim iš tiesų tarnauti Dievui ir tik Jam.

Žmogus, kurio siela nenuoga ir neskurdi, nesąmoningai sieks veikti savam gėriui, o ne Dievo šlovei. Jis gali būti geras ne todėl, kad priima Dievo valią, o todėl, kad nori gėrėtis savo gerais darbais. Tačiau kiekviena minutė jam suteiks tam tikrą nepasitenkinimą, kuris jį liūdins ir darys nekantriu, ir tas nekantrumas jį išduos.

Ji ketino atlikti nepaprastus poelgius, jis negali įsivaizduoti savęs be nimbo virš galvos. O kai jo kasdienybės įvykiai jam įkyriai primins apie jo paties nereikšmingumą ir vidutinumą, jam tampa gėda, o jo išdidumas atsisako priimti tiesą, kuri, vienok, neturėtų stebinti sveikai mąstančio žmogaus.

Net profesionalūs geriečiai, o kartais būtent jie, švaisto laiką besivaržydami tarpusavyje geradaryste, tačiau tai nesuteikia nieko kita, o tik nusivylimą.

Kristus ne kartą priekaištavo savo apaštalams, kai jie ginčijosi ir pykosi tarpusavyje už aukštesnes vietas Dangaus karalystėje. Du jų, Jokūbas ir Jonas, pasiekė vietas jo kairėje ir dešinėje... Šventųjų gyvenimų aprašymuose ne retenybė, kai šventieji nesutaria tarpusavyje. Petras ne visada sutaria su Pauliumi... O kartais labai šventi žmonės buvo sunkiais ir nepakeliamais gyvenime. Jei tai atrodo neįtikėtina, tai tik todėl, kad paprastai manoma, kad šventieji visada buvo tobuli ir kad jiems neteko kovoti su savo trūkumais. Tačiau Dievas kartais leidžia, kad žmonės turėtų kai kuriuos trūkumus ir netobulumus, „baltąsias dėmes“ ir keistenybes, net ir pasiekus tam tikrą šventumo lygį, ir todėl jų pačių šventumas nuslepiamas nu jų pačių bei nuo kitų žmonių. Jei šventųjų šventumas būtų visada aiškiai matomas kiekvienam, šventieji niekada nepasiektų tobulumo, kurį pasiekia išbandymų, kritikos ir trukdymo tų, su kuriais gyvena, keliu.

Pasitenkink tuo, kad tu dar ne šventasis, nors ir žinai kad vienintelis dalykas, dėl kurio verta gyventi, - tai šventumas. Tada atsiduodi Dievui, kad jis vestų tave į šventumą tau nesuprantamais keliais. Eisi tamsoje, tačiau nebūsi daugiau susirūpinęs savimi ir nelyginsi savęs su kitais. Nuėję šiuo keliu galiausiai suvokė, kad šventumas visame kame ir kad Dievas visur. Atsisakė noro varžytis su kitais, ji netikėtai prabunda ir sužino, kad Viešpaties džiugesys visur, ir kad jie kitų gerais darbais džiaugiasi labiau, nei kadaise džiaugėsi savaisiais. Jie tiek priblokšti Dievo atspindžiu aplinkinių sielose, kad netgi negali vertinti. Net didžiausiuose nusidėjėliuose jie sugeba matyti gerumą, kurio niekas nemato. O kas dėl jų pačių, jei jie ir galvoja apie save, tai daugiau nedrįsta lyginti su kitais. Dabar pati ta mintis tampa neįmanoma. Tačiau tai daugiau nėra kančių ir skundų šaltiniu: jie pasiekė tą tašką, kuriame savo nereikšmingumą priima kaip savaime suprantamą. Jie daugiau nesuinteresuoti savo išoriniu „aš“.

Jei aš sutvertas pagal Dievo atvaizdą, tai mano egzistavimo priežastis - meilė, nes dievas – tai meilė. Meilė – tai tikroji mano esmė. Pasiaukojimas – tai mano tikrasis „aš“. Meilė – tai mano vardas.

Tad, jei ką nors veikiu, galvoju ar kalbu ne iš meilės Dievui, tai man negali duoti nei ramybės, nei pasitenkinimo, nei džiaugsmo.

Kad gautum meilę, privalau eiti į šventąją vietą, kur ji paslėpta – į Dievo slėpinį. O kad įeitum į jo šventumą, privalau tapti šventu, nes Jis šventas, tobulu, nes Jis tobulas.

Kaip galiu net drįsti taip galvoti? Argi tai ne beprotybė? Taip, tai beprotybė, jei galvoju, kad žinau, kas yra Dievo šventumas ir tobulumas, ir jei galvoju, kad galiu tai mėgdžioti. Kitais žodžiais, reikia pradėti nu suvokimo, kad Dievo šventumas man, kaip ir kitiems, yra kažkas slapta, nepasiekiama, virš aukščiausio supratimo apie tobulumą, anapus žmonių apibrėžimų.

Norint tapti „šventu“, reikia tapti kažkuo, ko nesupranti, kažkuo paslaptingu ir slaptu, kažkuo regimai prieštaringu, nes dievas, Kristuje, „išsekino save“. Jis tapo žmogumi ir gyveno tarp nusidėjėlių. Jį laikė nusidėjėliu. Jį perdavė mirčiai kaip piktžodžiautoją, kaip kažką, kas nors ir netiesiogiai, tačiau neigė Dievą, kas maištavo prieš Dievo šventumą. Ir tikrai, pagrindiniu klausimu teisme ir apkaltinant Kristų buvo būtent Dievo ir jo šventumo neigimas. Ir pats Dievas buvo atiduotas mirčiai ant kryžiaus, nes Jis neatitiko žmogiškojo šventumo mato... Jis buvo nepakankamai šventas. Jis buvo ne taip šventas, kaip jie norėjo. Jis buvo šventas be taip, kaip jie tikėjosi, nes Jis nebuvo Dievu. Ir tikrai, Jis buvo paliktas net Jo paties. Tarytum Tėvas atsisakė Sūnaus, tarsi Dieviškoji galia ir malonė nustojo veikti.

Tuo, kad Jis mirė ant kryžiaus, Kristus šventumą pateikė tarsi aiškiai prieštaraujant šventumui. Ši šventumo apraiška buvo visiškas visų žmogiškųjų šventumo idėjų neigimas ir atsisakymas. Dieviškoji išmintis tapo beprotybe žmonėms, ir Jo jėga pasireiškė kaip silpnumas – ir Jo šventumas jų akyse nebuvo šventu. Tačiau Rašte pasakyta: „Prakilnu žmonėms – bjauru Dievui“ (Lk 16:15) ir dar „Mano mintys – ne jūsų mintys“ (Iz 55:8).

Taigi, jeigu nori rasti kelią į šventumą, pradžioje privalome atsisakyti savojo kelio ir savosios išminties. Mes turim „išsekinti save“ ir kažkuria prasme save pakeisti į „nieką“, kad gyventume ne savyje, o Jame. Privalome gyventi jėga ir šviesa, kurių tarsi nėra. Privalome gyventi regimos tuštumos, kuri iš tikro tuščia ir tuo pačiu metu bet kuriuo momentu gali mus paremti, jėga.

Štai tai ir yra šventumas.

To negalima pasiekti savo paties pastangomis, varžymusi su kitais žmonėmis. Tai reiškia palikti žmonėms suprantamus kelius. Be meilės negaliu tapti meile, jei Meilė nepadarys manęs Savimi. Bet jei Jis pasiųs savo Meilę, Save, kad veiktų manyje ir visame, ką darau, tada tapsiu transformuotas, sužinosiu, kas aš, įgausiu savo tikrąją esmę, Jame praradęs save.

Ir štai tai vadinama šventumu.


Trapistai
Aukso amžius
Susanos istorija
Tikėjimas gyvenimo prasme
Zoologija ir mitologija
Raselas. Laisva mintis ir oficialioji propaganda
Budizmas ir nemirtingumas
Visų religijų vienybė
Mano sielos liūdesiai
Pamokslas. Būk savimi
Mitologijos puslapis
Vartiklis