Religinė charizma: avatarai ir pranašai  

Nuolatinis žmonių atsinaujinimas sukelia poreikį tiesioginei religinei patirčiai. Religinės transcendencijos (arba naujų religinių objektų, arba esančių atnaujinimu) bei socialinės traukos šaltiniu tampa charizmatiškai, religiškai pakylėti individai: pranašai, mokytojai, atsiskyrėliai, šventikai… Mat jų dvasia gali įkvėpti kitus, perteikti daugelio religinius jausmus. Yra tiesioginės religinės patirties poreikis – taigi ir tokie žmonės atsiranda. Anksčiau jų tebuvo dešimtys, tačiau planetoje gausėjant žmonių, proporcingai gausėja ir „avatarų“. Religinis charizmatikas ir jo garbintojai yra subkultūra bet kurios visuomenėje: nuo šamano iki šiuolaikinės kompiuterininkų sektos su savuoju lyderiu, laukiančiu „atskrendančios kometos“. Charisma

Pirmosios religinės formos buvo persmelkę archaiškas bendruomenes ir sutapo su morale bei pasaulėžiūra. Kartu jos padėjo sutaikyti prieštaravimus su naujais socialiniais dariniais bei žmones supančiomis „galiomis“. Religinių lyderių vaidmenį atlikdavo senoliai, giminių vadai, šventikų luomo vadovai, magai. Bet vis tik jie tebuvo „valdininkai“, kulto, ikigentinės tradicijos funkcionieriai. Tačiau žinoma, kad jau tais priešistoriniais laikais atsirasdavo išskirtinių asmenybių, pasireiškusių kaip „burtininkai“. Tai savotiški „laisvieji religijos menininkai“, kurių autoritetas, galia ir ryšis su antgamtiškais dalykais priklausė tik nuo jo įgimtų sugebėjimų.
Levi-Straussas juos vadina „neurotikais“, „patologinio mąstymo“ žmonėmis, nes buvo linkę į gilią empatiją ir sugestiją, tačiau kartu turintys ir plačią vaizduotę. Burtininkų institutas, atlikęs psichoterapeutų, gydytojų, astrologų, magų funkcijas yra būdingas visoms žinomoms archainėms bendruomenėms – ir tie asmenys žmonėms keldavo mišrius baimės, niekinimo, slapto garbinimo jausmus.

Po Vėberio „Religijos sociologijos" jiems buvo visuotinai priklijuota „charizmatikų“, „religinių virtuozų“ etiketė. „Charizma“ – tai kai kurių žmogaus savybių visuma, būdinga nedaugeliui žmonių įvairiose jų veiklos srityse. Simptomiška, kad „charizmos“ apibūdinimui Vėberis naudoja terminą „jėga“ – tai „jėgos, išeinančios iš kasdienybės ribų, … kažkas neįprasta kai kuriuose žmonėse ir ko neįmanoma įgauti įprastiniu būdu“. Tai gamtos (ar genų) dovana – kai kuria prasme Dievo.

Pradžioje apžvelkime bendrus charizmos požymius. Panašu, kad charizmatiškos savybės visu ryškumu pasireiškia ne iš pat pradžių. Žmonijos istorijoje paplitę ir amžini šokinio pabudimo, gilaus sukrėtimo, antrojo gimimo, kokybinės transformacijos siužetai. Charizma pasireiškia labai aktyvia gyvensena, tokia aktyvia, kad kai kurie jos "jėgą" priima kaip kažkokią "skirtybę", kartais tarytum turinčią primestą, "išorinį" pobūdį, tai, kas "ateina" ir gali, pasikeitus aplinkybėms, "išeiti". Ta jėga bendra visiems išsiskiriantiems žmonėms, tik interpretuojama skirtingai – priklausomai nuo aplinkos ir joje vyraujančių aplinkybių, o taip pat tos vitalinės asmenybės intelektualinio subtilumo.

Motina Teresė Toji intensyvus ir tikslingas aktyvumas pasižymi ir nepaprasta fizine ištverme (nepritekliams ir priešiškumui), sparčiu atsistatymu (nėra poreikio ilgam miegui) ir nežmonišku produktyvumu. Charizma iš kitų aktyvumo apraiškų išsiskiria savo sugestyvumu: vidinis valdingumas, stiprus įsitikinimas (savo teisumu, savimi), įtikinimo geba, laisvumas ir natūralumas. Sugestyvumas būdingas ir politikams, kariškiams, verslininkams, kai kuriems mokslininkams, menininkams ir filosofams. Kaip ir etinis patosas: altruistinis kryptingumas kovojant su socialinėmis problemomis, kančiomis, blogiu. Tačiau toks etiškumas retai išsilieja į transcendentinio lygio pokyčius – o tokio lygio kryptingumas laikytinas būtent religinės charizmos skiriamuoju bruožu.

Abstrahuojančių sugebėjimų, spekuliatyvaus mąstymo, stichinės intelektualiosios- refleksinės kultūros vystymas formuoja ir disciplinuoja burtininkų "patologinio mąstymo" vaizduotę (K. Levi Straussas) religinių objektų ir ribinio pobūdžio tikslų generavimo kryptimi: Dievo ir išgelbėjimo nuo mirties. Burtininkas virsta pranašu ir gelbėtoju, o kartu pasaulio suvokimų sistemintoju ir vieningos pozicijos jos pažiūriu kūrėju – taip ir atsiranda etinis metafizinės orientacijos patosas: pažinti aukštesniąją jėgą ir veikti su ja išvien, pašalinti blogį pasaulyje, išvengti mirties ir kančių, pertvarkyti visatą.

Skirtingai nuo charizmatiškų revoliucionierių, religiniai charizmatikai yra jautrios ir giliai užjaučiančios natūros. Visuotinai žinomi 'kosminio gerumo riteriai": Buda, Jėzus, Šv. Pranciškus Asyžietis, stačiatikių atsiskyrėliai, Motina Teresė, Indijos guru. Vienok, dalis religinių charizmatikų savaip suprato gerumą ir gelbėjimą, neretai radikaliai priešingai priimtoms normoms: arba kaip "leistina viskas", arba visišką jausmingumo panaikinimą.

Pažvelkime ir į skirtumus tarp jų, užtikrinančius platų "gelbėtojų" ir "dievo žmonių" asortimentą. Pirmiausia apie "lyčių determinizmą". Nors žinomi kelios moterys-pranašės, tačiau, bendrai imant, moterų šioje srityje negausu. Matyt tenka sutikti su M. Vėberiu, kad "moterų įtaka paprastai pasireiškia tik emocinių ir isterinių religingumo aspektų sustiprinimu... jis deklasuotas religine prasme". Iš Vėberio galime paimti ir svarbius sociologinius skirtumus. Jis neneigia, kad religijos labiausiai reikia socialiai engiamiems ("opiumas liaudžiai"!), tačiau svarbiausiu dalyku laiko tai, kad religijas "daro" išskirtiniai žmonės, tačiau "darymui" būtina bent minimali kvalifikacija: kultūrinis intelektualinis išsivystymas. Fundamentalia aplinkybe buvo tai, kad skirtingi sluoksniai buvo intelektualizmo ir (arba) racionalizacijos nešėjai. Ir tai ne tik gerbūvio klasės (apolitiniai aristokratai, valdininkai ir inteligentai), kurių problema – "laimės legimitacija" (savo privilegijuotos padėties pateisinimas), metafizinių poreikių siekis, gyvenimo prasmės paieškos. Vėberis išskiria ir labai svarbiu laiko intelektualizmą artimų proletariatui miesto sluoksnių: smulkūs klerkai ir turintys mažas pajamas raštingi žmonės, pradinių klasių mokytojai, klajojantys artistai, savamoksliai iš apatinių sluoksnių.

Pranciškus Asyžietis Atitinkamai, aukštų sluoksnių atstovai (Buda, Konfucijus, Zoroastras, Mani ir kt.) sukuria paaiškinančias koncepcijas, duodančias žmonėms reikiamus orientyrus ir klišes savarankiškiems veiksmams. Antrieji (Jėzus, Mahometas, Liuteris, Kalvinas ir kt.) – "realizuoja smulkiųjų ir vidurinių miesto sluoksnių religinį poreikį emocinei, susijusiai su vidiniais išgyvenimais, pamokomajai legendai". Aišku, kad būtent antrieji turėjo stulbinantį pasisekimą, socialinį atsaką, sukeldavo masinius religinius judėjimus. Ypatingą vaidmenį suvaidino dvi intelektualizmo formos: vėlyvasis judaizmas ir misionieriškos apaštalo Pauliaus bendruomenės, o taip pat 17 a. puritonizmas (savotiškas liaudies intelektualizmas).

Skirtumai tarp šių dviejų lyderių tipų yra sąlyginiai, o juos jungia savo kitoniškumo išgyvenimai, specifinis savęs suvokimas savo akyse ir pasekėjų sielose. Tai, matyt, tiesioginė religijos generavimo priežastis – kaip minėta prieš tai, proto-religinės intencijos žmonių sielose, transformaciniai religinės konfigūracijos susiformavimai, charizma kaip sugestija ir etinis patosas. Ir visa tai susideda į teofanijų kompleksą, žmogiškąją juslinio antgamtiškumo patirtį.

Adekvati organiška teofanijos forma – avataras (bodhisatva) arba dievo įsikūnijimas, kai charizmatikas pasiskelbia esąs Dievu. Religinė patirtis čia – paklusnumas, pamėgdžiojimas. Kita šio reiškinio forma – mediacija arba pranašavimas, kai asmuo mintis skelbia dėka privilegijuoto ryšio su Dievu (ir išskirtinio Jo įrankio vaidmens). Religinė patirtis – instrukcijos, gyvenimo būdo užprogramavimas.

Teofanijų praktika kyla ir apmąstoma, visų pirma, dviejose "iš pagrindų religingose" tautose: indų ir semitų. Čia kyla du skirtumai jos interpretacijoje skirtingai suvokiant transcendentalumą. Rytuose – tai imanentinis Dievas, beasmenė aukščiausioji būtybė, organinė ir valdanti jam vienalaikį (amžiną) pasaulį (ir jo dalis), pasiekiama tik apmąstymo būdu, per pranašus, jų asmeninį pavyzdį. Vakaruose – taip virš pasaulio esanti, tverianti ir pasaulį tvarkanti, pasižyminti stipriomis aistromis asmenybė.

Rytų praktika organiškai įteisina teofaniją kaip dievo įsikūnijimą. Universalioji kosminė galia (Brahmanas, Rita, Dao) beribė ir begalinė, negalinti turėti jokio išskirtinio įsikūnijimo. Be to, ji daugybiniu būdu dalyvauja juslinėje patirtyje tiek diachroniniame (istorinė bodhisatvų virtinė), tiek sinchroniniame jo planuose: daugybėje vienlaikių avatarų. Tad rytietiškas avatarų supratimas – ne stebuklas, o prozaikiška daugelio guru, kurių kiekvienas , tai "tokia būsena, kai žmogus, tebeturėdamas kūną, yra arčiausia Dievo", realybė. "Pranašo" teofanija čia praktiškai nereikalinga ir sutampa su dvasininkijos funkcijomis. Tiesa, yra tam tikra guru specializacija, sukelianti teofanijų paskirstymą: yra bhakti-guru, įtvirtinant dėmesį sau, paklusnumą kaip išsigelbėjimo būdą, ir džnana-guru, atkreipiant pasekėjų dėmesį į savęs pažinimo organizavimą (gyvenimo instrukcijos).

Tuo tarpu judėjų ir ją sekusioje islamo tradicijose, logiškai galima tik pranašo teofanija, o visa kita tėra neapsakomas bedieviškumas. Sutvėrėjo dvasia negali įsikūnyti į nieką šiame laikiname pasaulyje, sudarytame iš dulkių. Tiesa, jis gali savo Galios daleles perduoti kokiems nors išpažinėjams, tačiau ir čia charizmatikų pasaulyje vyksta "grumtynės dėl reikšmingumo" ir surandamos ypatingos suartėjimo su Dievu formos, bent jau jo Galios buvimo juose atžvilgiu. Išskiriami ypatingi favoritai: Mozė, Abraomas, "didieji pranašai" (atskiriant nuo "mažųjų"), Mahometas ir t.t.

Šioje opozicijoje krikščionybė pasireiškė kaip kompromisas ir atsitraukimas nuo binarinės logikos, sukėlusi, pirma, visišką protų sumaištį, tačiau, antra, suteikusi postūmį iš "arba-arba" sąstingio taško. Kartu, pripažinusi visiškai neįtikėtiną (judėjiškoje terpėje) dievažmogio, kaip Aukščiausiojo Dievo hipostazės sūnų, koncepciją, ji iškart ištriūbijo apie šio įvykio išskirtinumą visų laikų ir visų tautų religijų atžvilgiu. Todėl žmogui, išauklėtam ortodoksinės krikščionybės dvasia, nepaprastai sunku suprasti religines praktikas, besiremiančias imanentiniais "gyvaisiais Dievais". Jis negali susitaikyti su kitais tikėjimais, kurių tikėjimo objektai arba abstraktūs, arba gyveno irgi labai senai, tačiau jsi negali pripažinti tuos neįprastus žmones buvus Dievais.

Pirmas įspūdis, kurį patiria racionalus pasaulietis, o ypač išauklėtas monoteistinės Dievo sampratos dvasioje, susidūręs su „įsikūnijusiųjų“ aprašymais ir pasisakymais, tai nepatikli ironija ir suabejojimas jų psichikos būkle. Tuo labiau, kad raštiškai išdėstytos jų deklaracijos skamba labai pretenzingai ir pakiliai: „Aš – Esantis nuo amžių. Sakau, kad esu Dievas, ne todėl, kad tai išsigalvoju ir darau tokią išvadą, o tiesiog žinau, kad taip yra“ (Mecher-Baba) arba „Aš tikrai esu Kristus, jūsų Viešpats, kriskite ant kelių prieš mane ir garbinkite“ (duchoborų Kristus-Kapustinas) bei „nėra kito Dievo be manęs“ (Daniilas Filipovičius-Savaofas*) ).

Tada beaistris racionalus protas klausia: „O kame, tiesą sakant, skirtumas tarp šių tekstų ir tų, kuriais linkę labiau tikėti dėl galingo sugestyvaus tradicijos, bažnyčių ir vidinės cenzūros spaudimo?“ (ateizmas ir religinė laisvamanystė iki šiol turi kažkokį „nepadorumo kvapelį“). Galima spėti, pagal charizmatiško poveikio imlioms sieloms analogiją, kad ta sugestija užtikrinama beveik patologine egzaltacija (aistros, gilaus tikėjimo savimi) ir tų žmonių giliu įsitraukimu (kurie, beje, gana dažnai tokiais tampa netikėtai, išgyvenę radikalų pokytį). Visi „persikūnijusieji“, pradedant Senojo testamento pranašais, Jėzumi ir tūkstančiais kitų iš įvairių Charizma genčių bei tautų, būtent, tampa, o ne gimsta tokiais. Tasai kontrastas ir yra tasai stebuklas, nekasdieniškumas ir nepasiekiamumas kitais būdais. Tai ne šarlatanai (kokiais dažnai laikomi).

Yra funkcionieriai, reprodukuojantys iš anksčiau įgytą daiktą, ir yra kūrėjai. Aišku, religingumas gimsta egzaltuotos asmenybės ir jos „vartotojų“ bendroje dvasinėje erdvėje. O joje svarbiausias vaidmuo priklauso būtent tiems nekasdieniams žmonėms, kurių sielos ir generuoja „Dievo sampratą" ir būtent ji, vaizdiniais ir sąvokomis, įformina tai, ką vadiname „transcendentine tikrove“.

„Subjektyvus religingumas ir yra transcendentinė realybė, gelmė, absoliuti ir šventa… ir niekas negarantuoja kažko už jos, tačiau ir jos pakanka“ (G. Zimelis). Atskirų žmonių giluminis dvasios pasikeitimas sukelia sampratas, perteikiamos tos asmenybės. Todėl jie iš tikro yra dievai, o ne tik universaliosios Galios „persikūnijimai“ – tiek, kiek „pati Dievo samprata yra Dievas“, o „religija yra procesas, vykstantis žmogaus sąmonėje; ir ne daugiau“. Jei tasai procesas prasidėtų ir liktų atskiroje sąmonėje, jo turėtojas greitai atsidurtų psichiatrų rankose. Religiniai charizmatikai sukuria tai, be ko negali gyventi dalis žmonių, o netiesiogiai – tai, kas reikalinga visiems. Religiniai virtuozai mums tai pateikia išbaigta forma. Tai panašu į poreikį grožiui, pažinimui, savęs supratimui, kurį mumyse patenkina nedaugelis: menininkai, filosofai, mokslininkai.

Galima paminėti dar dvi charizmatikų funkcijas. Viena jų, kalbant paprastai, mokymo sukūrimas, kas irgi priklauso „dievų“ kompetencijai, kai jų galios pakanka ir konceptualizacijos pastangoms – su įvairiais originalumo, noralinio ir filosofinio brandumo lygiais. Antra, pats jų neįprastas gyvenimas spontaniškai formuoja pasekėjų grupę, sektą, kultą.


*) Danila Filipovičius (17 a.) – rusų religinis veikėjas, chlystų sektos įkūrėjas, atseit dievo Savaofo žemiškasis įsikūnijimas, kai tasai nužengė į jį ant Gorodino kalno Vladimiro gubernijoje. Tada jis įsikūrė Kostromoje ir ėmė skleisti savo mokymą, pagal kurį tėra būtina viena „knyga“ – Šv. Dvasia. Pasekėjams nurodė nesiliesti prie knygų raštų ir pasikliauti tik šv. Dvasia, nusileidžiančia ant tikinčiųjų maldos metu. Vietoje Evangelijų, mokiniams davė 12 naujų priesakų, pvz., pora jų:
* Svaigalų negerkite; kūniškos nuodėmės nedarykite;
* Neikite į vestuves ir krikštynas, girtų kalbose nedalyvaukite;
* Nėra kito mokymo. Jo neieškokite...

Budizmo plitimas
Pranašas Mahometas
Religijos samprata
šv. Gemma Galgani
Bodhičita - kario kelias
Mitai apie vaivorykštę
Mani - manicheizmo pradininkas
R. Šteineris. Krikščionybės esmė
Zoroastrizmas, senasis arijų tikėjimas
T. Mertonas. Dzenas ir alkani paukščiai
Raselas. Laisva mintis ir oficialioji propaganda
Astrologijos spindesys ir skurdas
Šv. meilės palaimintoji aistra
Levi Straussas: mitas ir reikšmė
Kinų filosofija: Konfucijus
Budizmas ir nemirtingumas
4-ojo etapo evoliucija
Šv.Teresa iš Avilos
Pranašas Nostradamas
Maksas Vėberis
Aukso amžius
Mitologijos puslapis
Religijos skiltis
Vartiklis