Teliavelis – saulės kalvis  

Mus pasiekė tik mito nuotrupos apie milžiniškos jėgos kalvį ar pagoniškąjį lietuvių dievą Teliavelį. Jis nukaldinęs žmonėms Saulę, įžiebęs ją ir paleidęs šviesti Žemei. Tačiau laikas bėgo ir pačios žinios apie Teliavelį tiek prigeso, kad jo nepastebėdavo net mitologijos tyrinėtojai.

O jis jau minimas seniausiuose rašytiniuose dokumentuose, pvz., 1261 m. prieraše prie graiko Jono Malalos^***) kronikos (Chronografijos). Nežinomas autorius, vertęs į slavų kalbą, pastabose apie graikų religiją užsiminė ir apie pagonybę Lietuvoje. Jis nurodė, kad lietuviai „aukoja netikriems dievams Andijui, Perkūnui (tai yra griaustiniui) ir Žėvarinai (tai yra kalei) bei Teliavikui – kalvių dievui“. Dar paaiškinama, kad tasai „nukalęs saulę ir paleidęs ją dangun šviesti“.

jis dar minimas ir Volynės kronikoje (1201-1292). Metraštininkas Ipatijus, 1252 m. kalbėdamas apie karaliaus Mindaugo apsikrikštijimą, piktinasi, jog tas krikštas buvęs apgaulingas ir kad karalius, kaip ir anksčiau, teikiąs pirmenybę pagoniškiems dievams, tarp jų ir Teliaveliui.

Metalo apdirbimas Lietuvoje siekia pirmuosius mūsų eros amžius, tačiau kalviai ir metalo apdirbėjai kaip amatininkų sluoksnis galėjo susiformuoti tik 5-7 a. Matyt tada ir atsirado įsivaizdavimas apie kalvų Teliavelį.

Tai kad jo vardas neminimas vėlesniuose mitologiniuose šaltiniuose, rodo, kad jis nepakliuvo į pagrindinių dievų hierarchiją. Tačiau mito apie saulę nukalusį kalvį pėdsakų sutinkame ir vėliau. 15 a. pirmoje pusėje italų rašytojas ir politikas Enėjus Silvijus Pikolominis, remdamasis lietuvių krikštijame dalyvavusio vienuolio iš Prahos Jeronimo pasakojimais, nebaigtame veikale „Europa“ mini lietuvių tikėjimą Saule bei su juo susijusį mitą apie geležinį kūjį:
„Lietuviai yra stabmeldžiai. Aptikta giminė, kuri garbina Saulę bei nepaprastai didelį geležinį kūjį. Žyniai paaiškino lankantiems tą vietą: priešai buvo kartą pagavę Saulę ir uždarę į bokštą; su tuo kūju Zodiako ženklai sugriovę bokštą ir išleidę Saulę, gražindami ją žmonėms. Tai todėl tas įrankis ir garbinamas.“
Zodiako ženklai greičiausiai čia minimi nesupratus herojaus, kuriam priklausė kūjis.

Lietuviams Saulės kultas buvo vienas labiausiai paplitusių ir galbūt anksčiausiai atsiradęs. Būdama nuolatine žmonių darbų palydove, pirmaprade gyvybės ištaka, Saulė pirmykščio žmogaus galvoje pamažu virto gerųjų gamtos jėgų simboliu. Vėliau jam suteiktas mistinis išskirtinumas, šventumas. Lietuvių pagoniškame tikėjime tai atsiskleidė ypač ryškiai, kaip pastebi tyrinėtojai.

15 a. pradžios kryžiuočių kardinolas Petras Elli^*) (Pierre d'Ailly) taip jį apibūdina: „Saulė lietuviams – viena pirmaeilių dievybių kaip esybė, gaivinanti pasaulį, arba kaip pasaulio dvasia. Tačiau šiai dievybei jie neturi atskirų šventyklų, kaip kad buvo išsivysčiusioje pagonybėje. Turėję jie taip pat savų astronomijos žinovų: skaičiavę metų laikus, mėnesius, savaites, dienas, pradėdami mėnesį nuo Mėnulio pilnaties, kurį savo aukščiausiam dievui [Perkūnui] buvo pašventę. Lygiai kaip senovės romėnai, antrą dieną po penktadienio, t.y. sekmadienį, jie pašvęsdavo Saulei. Šie žmonės labai atsidavę žemdirbystei ir gyvulių auginimui, todėl Saulei aukoja aukas (ypač piemenys), pagerbia ją net pačioje skurdžiausioje trobelėje“.

Saulės garbinimas pirmiausiai reiškėsi simboliniais įvaizdžiais, kas stipriai atsispindi folklore, mitologinėse sakmėse, padavimuose, ypač dažni liaudies dainose. Vis tik saulė lietuviams nebuvo dievybė, kaip tai galėjo pasirodyti svetimšaliams keliautojams. Tai liudija ir minėtas mitas apie kalvį Teliavelį.

19 a. lenkų istorikas J. Kraševskis^**) rašo, jog lietuviai Saulę garbino kaip pasaulio motinos esybę. Čia vyravo pažiūra į Saulę kaip gimdytoją, motiną, jėgą, tveriančią šviesą ir ugnį. Motina Saulė keldavusis iš miego Rytų šalyje, apibėgdavusi lygumą (taip tada buvo įsivaizduojama Žemė) ir leidusis marių maudyklėje. Saulės aptemimo arba „šviesomaišos“ reiškinyje matė persų tikybai būdingą dviejų tarpusavyje kovojančių jėgų pradą. Buvo tikima, kad piktosios dvasios užpuldavusios motiną Saulę, kovojusios prieš ją. Kovojo mirtis ir gyvybė, šviesa ir tamsa.

Apie mitologinį kalvį, milžiną Teliavelį, panašaus pobūdžio šaltinių neturime, nors minėti paminėjimai rodo jį buvus gana paplitusį. Mūsų tautosakoje paplitę mitai apie milžinus vėliau ėmė sparčiai nykti. Mitas apie Teliavelį išsiskiria tuo, kad jo herojui suteikti netgi dievo bruožai.

Iš kitų tautų būdingas kabardinų epe apdainuotas nartų „visagalis geležies dievas“ kalvis Tlepšas, milžinišku kūju daręs įvairius darbus ir mokęs kalvystės kitus. Jo jėgą pailiustruoja toks epizodas: skolindamas senam nartų kalviui Chudimui savo kūjį, Tlepšas permeta jį per 700 kalvų, per 7 žydinčius žemės kraštus, per 7 upes.

Milžinas kalvis yra ir latvių mitologijoje. Vienoje latvių dainoje dainuojama apie milžinišką jėgą turintį kalvį – kai kala debesis, nuo smūgių žemėn byra kibirkštys. Dainuojanti mergina tiki, kad, patiesus skarelę, į ją pribyrės sidabrinių.

Dažni motyvai, kai milžinai nepaklūsta dievams ir galiausiai žūsta. Prieš Olimpo dievus kovojusius titanus Dzeusas nugramzdina Tartaro gelmėn. Prieš Odiną sukyla kalvis Toras. Baltarusių milžinai-oslikai (rovę ąžuolus, kad paruoštų sėjai dirvą, darę daug kitų gerų darbų) buvo išnaikinti krikščionių dievo už tai, kad, gėrėdamiesi savo jėga, ėmė svaidyti akmenis į dangų. Kitur, ypač germanų ir skandinavų tautosakoje, milžinai dažnai tapatinami su blogio jėgomis: jie žmogėdros, užkariautojai ir žūsta nuo žmonių rankos.

Lietuvių tautosakoje tokie atvejai reti, ir atėję daugiausia iš kitų tautų pasakų. Milžinai čia paprastai atlieka gerus darbus, kariauja su priešais, ir dažniausiai mūšiuose žūsta. Išlikę nemažai milžinkapių, kuriuos nuo seno gaubia legendos bei padavimai. Tik štai nežinome, koks buvo milžino Teliavelio likimas... Tai, kad daugelis šaltinių mini tik kūjį (tai gali būti ir tokios išvaizdos kalva), mat kalvis, matyt, jau buvo laikomas mirusiu...

---

^*) Pierre d'Ailly (lot. Petrus Aliacensis, 1351-1420) – prancūzų teologas, astrologas, ir katalikų kardinolas (nuo 1411 m.). Buvo vėlyvosios scholastikos atstovas.

Ginčuose apie universalijas (10-14 a.), besiaiškinant bendrųjų sąvokų ontologinį statusą (t.y., klausimą apie jų realųjį, objektyvų egzistavimą), laikėsi nominalistų pažiūrų. Gynė Biblijos pirmenybę prieš Tradiciją (Bažnyčios tėvus ir kitus aiškinimus), o Visuotinio susirinkimo – prieš Popiežių.

Filosofijoje bandė eiti vidurio keliu tarp skepticizmo ir dogmatizmo. Pažinimo teorijoje laikėsi kraštutinio spiritualizmo pažiūrų (Dekarto,  Leibnico ir Dž. Berklio pirmtakas), o senatvėje palinko į misticizmą.

Jo kosmografinis „Imago Mundi“ (1410) įkvėpė Kolumbą. O keliuose veikaluose dėstytuose astrologiniuose klausimuose bandė balansuoti tarp dieviškos visagalystės ir žmogaus laisvos valios. Taip pat astrologijos klausimą siejo su schizma, bandydamas nustatyti, ar bažnyčios skilimas nėra Antikristo atėjimo ženklas.

^**) Juozapas Ignotas Kraševskis (Jozef Ignacy Kraszewski, 1812-1887) - lenkų istorikas, rašytojas, kritikas, publicistas ir dailininkas (studijuodamas Vilniuje dailės mokėsi pas Janą Rustemą). Domėjosi Lietuvos istorija, lietuvių kalba, mitologija, rinko dainas, padavimus, priežodžius, leido žurnalą „Athenaeum“ (1841-51). Jo kūrybą sudaro 600 tomų. Meninė kūryba įvairi – rašė apysakas apie kaimo gyvenimą, istorinius romanus ir pan.

^***) Jonas Malalas (Ioannes Malalas, apie 491-578) – sirų kronikininkas iš Antiochijos (Malalas greičiausiai kilęs iš sirų kalbos ir reiškia „oratorius“). Jį išgarsino „Chronografija“– 18 tomų istorinių, religinių, mitologinių žinių rinkinys, kurio pirmieji ir paskutiniai tomai neišliko. Jis apima pasaulio istoriją nuo Senovės Egipto mitų iki 563 m. Justiniano sūnėno Marsiano žygio į Šiaurės Afriką. Šiuo veikalu rėmėsi Bizantijos, o vėliau ir slavų istorikai. Yra išlikę du 15 a. kronikos bažnytine slavų kalba nuorašai. Jos slaviškoje redakcijoje rastas baltų mitologijai ir religijai labai svarbus intarpas, vadinamas Sovijaus mitu (rusai baltų tautas, besilaikančias mirusiųjų deginimo papročių, vadino sovica), kur kalbama apie lietuvių mirusiųjų deginimo paprotį, išvardyti lietuvių dievai.

Papročių paskirtis
Dievo vardas ir Tvanas
Žodžio 'Dievas' reikšmė
Napoleono lobio ieškant...
Apie senovės lietuvių tikėjimą
Kai dar elniai iš dangaus krisdavo
Burtai ir tikėjimai Vilniaus krašte
Seniausias lietuviškas žemėlapis
Lietuvių senojo tikėjimo pradmenys
M. Strijkovskio lietuvių dievų sąrašas
G. Beresnevičius. Baubas, maumas ir babaušis
M. Strijkovskio „Kronikos" lietuvių dievų sąrašas
Vaivorykštė: laumės juosta, smakas, straublys
Pajūrio istorija: Klaipėdos kochhauzai
Kas - čerauninkės, žolininkai ar raganos?
Pasaulio sukūrimas lietuvių mituose
Požalgirinė Lietuva Europos akimis
G. Beresnevičiaus gyvenimo tekstas
K. Jungas ir alchemijos atgimimas
Žėruojančios šokių aikštelės
Velnių muziejus Kaune
Birutės kalno legenda
Mitologijos puslapis
Vūdū ištakos
Vartiklis