Taip pat galite pasiskaityti:
lietuvių mitus apie pasaulio sukūrimą,
Dievo vardas ir Tvanas , o taip pat
iš kur kilo baltų Dievas, o taip pat
apie Senovės lietuvių tikėjimą.
Lietuvių senojo tikėjimo pradmenys
Publikuojama iš Lietuvos Romuvos leidinio apie senąją lietuvių tikybą Druvis, 1996 vasara, p.2-3 - jo leidimu.
Įsiklausykime rimtyje ir vėl išgirsime pamirštus balsus ir senąsias tiesas, kurios šiandien skamba taip naujai ir prasmingai. Jos reikalingos mūsų tautai ir ateinančiam pasauliui.
Aisčių krašto žmonės manė, jog pasaulis ir gyvenimas tai paslaptingų galių. šventos gyvybės apraiška. Gyvybės jėga persmelkia viską ir yra amžinai kuriamoji jėga, esanti visur gyvuose ir negyvuose daiktuose. Ji yra visatos ir žmogaus būties šaltinis. Žmogus gerbė ir dievino šią gyvybės jėgą ir jos reiškimąsi gamtoje, nes tik pagarbus santykis su pasauliu padėjo žmogui ne tik išgyventi, bet ir džiaugtis gyvenimo grožiu.
Pasaulio gyvybė nėra tik biologinis reiškinys, tai dieviška šventumo jėga. Šventumas arba dieviškumas, viską saistąs pradas, jungiąs gamtą, dievus ir žmones. Dieviškumas slypi ir reiškiasi pasaulyje ir žmonėse, o ne už jo ribų.
Šventi ežerai, upės, šventos giraitės, akmenys, šventa ugnis, šventa duona, šventas linas, o namie - šventa kertė, - tai vis mūsų protėvių pasaulio dieviškumo ir šventumo pajautos ir apraiškos.
Pasaulio kūrimą ir jo sklaidą apdainuoja dzūkų kalėdinė giesmė:
Vidury lauko stovi grūšelė, Kalėda, Oi ir nukrito kibirkštėlė, Kalėda, Oi ir pasliejo marios mėlynos, Kalėda, Ant tų marelių laivelis plaukia, Kalėda, Tame laively krėslelis stovi, Kalėda, Tame krėslely mergelė sėdi, Kalėda...Būtent per kalėdas pasaulis atgimsta, kaip tai buvo vykę stebuklingose pradžiose. Paslaptinga kuriamoji jėga suasmeninama, kad per regimus ar jaučiamus ir žmogui suprantamus pavidalus galima būtų priartėti prie dieviškumo. Lietuvių Dievas Kūrėjas, kaip kad rašė S.Daukantas, turėjęs daug vardų. Prakorimas, Praamžius, Ukopirmas - šventa kuriamoji pasaulio jėga. Tai lietuvių Pradžiapatis, Gyveleidis, Sutvaras. Pasaulis skleidžiasi, auga, įgaudamas pavidalus, kurie nepraranda ryšių su pradžia, todėl pasaulis primena medį.Taigi medis - svarbus lietuvių tikėjimo ženklas ir įvaizdis, paaiškinantis pasaulio sąrangą. Užnemunės rugiapjūtės dainoje dainuojama:
Šalyj kelio stovėjo, Slaunasai žolyne, rugeli. Iš pašaknų skambantys kankleliai ... Per vidury dūzgiančios bitelės, ... Viršūnėlėj sakalo vaikeliai ...Šaknys - požemis, mirtis, praeitis, vanduo - gyvybės pradžia ir šaltinis. Per vidurį dūzgiančios bitelės - tai žmonių, plušančių, dirbančių, pasaulis. Viršūnė - dangaus šviesa ir gyvybės ateitis. Mirtis ir gyvenimas - nepertraukiamos pasaulio raidos grandys. Medis, nors ir nusimeta rudenį lapus, žiemą apmiršta, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela. Toks ir žmogaus kelias - per gimimą, mirtį ir naują atgimimą.
Jau nuo seniausių laikų buvo garbinama Deivė Motina - gyvybės ir gamtos motina. Lietuvoje ji vadinama Žemynos vardu. Meilė, pagarbus pavaldumas ir įsijautimas į Deivę Motiną ir jos vaikus - deives ir dievus bei gyvąją gamtą - išliko būdingas visais lietuvių istoriniais laikais. Senosios tikybos deivės - Laima, Gabija, Medeinė, Austėja ir kitos - yra jos dukros. Jos vaikai yra gyvi padarai, - taip pat ir žmonės.
Dangus su šviesuliais - Saule, Mėnuliu, žvaigždėmis - taip pat dieviška šeima, kuri įvairiais ryšiais įtakoja, skatina gamtos gyvybinius procesus. Dangaus Dievas yra šviesa, o pats žodis tos pat šaknies kaip ir Diena. Šviesos Dievas gerbiamas kaip Tėvas, nes yra visų globėjas. Dievas buvo vadinamas ir Perkūnu. Perkūnas - aktyvusis dangaus pradas, vyriškumo ir energijos, dangiškosios ugnies dievas. Jis visur žadina gyvybę, pavasarį prikelia gamtą naujam gyvenimo ciklui. Perkūnas kaip Dievas valdovas - Vytis iškilo istoriniais laikais, kai reikėjo kelis šimtmečius kovoti už lietuvių ir Lietuvos išlikimą. Perkūno laikais moteriškumas ir Deivės tikyba buvo kiek pažeminti, nors lietuvių kultūroje moters padėtis buvo visada aukšta.
Darnos nuostata visą laiką buvo svarbi mūsų tikyboje. Žmogus gyvena ir pasaulis gyvuoja tik dėl darnios gyvenimo pradų sąveikos ir paties žmogaus teisingo ir doro elgesio. Tokios skirtybių poros kaip šviesa-tamsa, ugnis-vanduo, vyras-moteris ir kt. nebūtinai reiškia gėrio-blogio santykį. Šitos priešybių poros nėra sustingusios, jos ne tik sąveikauja, bet ir kinta. Žmogaus atžvilgiu nėra nei absoliučiai gerų, nei blogų dievų ir deivių. Gėris gimsta skirtingų ir net priešiškų jėgų sąveikoje, aktyviai dalyvaujant žmogui. Blogis yra darnos žlugimas, jos nebuvimas ar nesugebėjimas jos atkurti. Tai aiškiausiai pastebime gamtos niokojime, žmogaus veikloje, nukreiptoje prieš gamtos darną ir tvarką.
Deivės tikyba buvo nusmukdyta reformuojant senąjį tikėjimą, kuriant Lietuvos valstybę ir dar labiau pažeminta įvedant ir įtvirtinant krikščionybę. Tačiau pagarba motiniškai tradicijai išsilaikė mūsų kaime - papročiuose, liaudies dainose. Nuostabu, kad iki mūsų dienų giedamos senosios giesmės apie Deivę ir sutartinės, kuriose minimos mergelė ar motina, sėdinti aukso krėsle. Marijos garbinimas, toks populiarus Lietuvoje, yra tiesioginis aisčių Deivės gerbimo atgarsis.
Pasaulio gyvybės gerbimo tradicija - senoji lietuvių tikyba - šiandien vėl primena, jog žmogaus kelias - tai Gamtos kūrybinių galių kelias. Reikia siekti darnos tarp žmogaus ir gamtos, vyro ir moters. sutarimo su dievais, kaip per vidurvasario Rasą, kai būna aukščiausias gamtos žydėjimas. Tuo laiku pasirodo dievai Laima ir Perkūnas ir laimina žydinčią gamtą.
Taip pat galite pasiskaityti:
Ir atėjo trys karaliai
Ką pasakoja senas laiškas?
apie čerauninkes ir raganas
lietuvių mitus apie pasaulio sukūrimą
Dievo vardas ir Tvanas
iš kur kilo baltų Dievas
apie Senovės lietuvių tikėjimą. taip pat apie laikus
kai dar elniai iš dangaus krisdavo
Miškas: Europoje ir Lietuvoje
Zep Tepi - pirmasis laikas
Stakliškių versmės