Islamo vystymasis

Jėzus Kristus musulmonams

Papildomai skaitykite:  Jėzaus kapas Kašmyre
Islamo pakraščiai: maurai Ispanijoje ir musulmonai Indijoje
„Kalnų Senis“ - Sayyidna Hasan Bin Sabbah
Pranašas Mahometas - islamo pradininkas

Jėzaus pagrindinis atliktas darbas buvo ne duonos stebuklingas padauginimas ar mūsų įtikėjimo juo patikrinimas, o Senojo Testamento teisinio pagrindo papildymas ten retai aptinkama užuojauta. Jis sukūrė atsidėkojančio Dievo įvaizdį.

Du nutikimai Mahometo gyvenime gali paaiškinti musulmonų pagarbą Jėzui Kristui.

Pirmasis jų susijęs su senyvu Mekos gyventoju Waraqa bin Nawfal'u, Mahometo žmonos Khadijos dėde, arabų krikščioniu. Apie jį žinome, kad jis skaitė hebrajų kalba, buvo mįslingos natūros ir dalyvavo Mahometo ir Khadija vestuvėse maždaug 595 m. Po 15 m. jį surado ir pas jį nuvedė Mahometą sunerimusi Khadija.

Tuo metu Mahometas buvo 70 m. amžiaus gerbiamas šeimos vyras. Jam medituojant oloje prie miesto ir pusiau užsnūdus, iš dangaus pasigirdo balsas. Kai Waraqa išklausė šį pasakojimą, jis užtikrino Mahometą, kad šis nėra apsėstas:
- Tai, ką girdėjai, buvo to paties pasiuntinio, kurį Dievas siuntė pas Mozę, balsas. Trokštu, kad būčiau jaunas tau tampant pranašu. Norėčiau tebebūti gyvas, kai tauta tave išvarys.
- Ar jie mane išvarys? - paklausė Mahometas.
- Taip, - atsakė senis. - Dar nė vienas savo tautai neatnešė naujienos nesulaukdamas už tai priešiškumo. Jei tuo metu dar būsiu gyvas, padėsiu.

Krikščionys Waraqa pastaboje pastebės su Jėzumi susijusį aforizmą: „Nebūsi pranašu savo šalyje“. Bet labiau stebina, kad būtent krikščionis pirmasis nustato Mahometo, kaip pranašo, vaidmenį.

Kitas nutikimas buvo 616 m. praėjus keliems metams po Mahometo viešo mokymo skelbimo pradžios. Jo pirmasis bandymas atstatyti Mekoje Abraomo tradiciją sulaukė žiaurios kritikos - kaip Waraqa ir spėjo.

Taip nutiko, nes Mahometas teigė vieną, nematomą, visur esantį Dievą, kas trukdė miesto ekonomijai. Būdama kelių mėnesių kelio nuo Sirijos ir Persijos centrų, nuošali Meka priklausė nuo sezoninės piligrimystės ir prekybos su tolimais kraštais. Piligrimai atvykdavo pagerbti pagoniškų stabų ir už tai sumokėdavo mokestį. „Vieno Dievo“ idėja kirtosi su šiuo verslu.

Daug pirmųjų musulmonų kentėjo nuo persekiojimų. Reikalams pablogėjus, 616 m. Mahometas pasiuntė mažą pasekėjų būrelį per Raudonąją jūrą, kad rastų prieglobstį Axum'o krikščionių karalystėje, kur jie turėjo rasti valdovą Negus'ą, galintį juos apginti. Jie jį rado rūmuose kažkur tarp Etiopijos ir Eritrėjos.

Ir jie gavo apsaugą, kai iš Korano pacitavo eilutes apie Nekaltą mergelę. Negus'as apsiverkė nuo to, ką išgirdo. Jis pasakė, kad tarp krikščionių ir musulmonų tėra virbo storio skirtumas. Isa

Sakyk: Tikime Alachu.
Ir tuo, ką siuntė mums,
Kas buvo atskleista Abraomui ir Išmaeliui,
Ir Izaokui, Ir Jakovui bei jų palikuonims,
Ir kas buvo duota Mozei ir Jėzui,
Ir visiems kitiems Viešpaties pranašams.
Mums nėra skirtumo tarp jų.
Koranas, 2:136
Tie, kurie jaučia didžiausią palankumą
Mums (kurie tikėjimą sudėjo Korane);
Tie, kurie sako "Esam krikščionys"
Šventikams ir vienuoliams gyvenantiems tarp jų,
Nesančių arogantiškais.
Kai jie klausosi to, ką mums atskleidė Mahometas,
Jų akys priplūsta ašarų nuo ten atrastos tiesos.

Pagal musulmonus, 4-5 a. į Jėzaus suvokimą buvo įtraukta kai kurių išsigalvojimų - ypatingai paminėtina:
a) vienuoliškas asketizmas esąs vėlyvasis papildymas;
b) Naujajame testamente padaryti išbraukimai ir papildymai po Jėzaus mirties žmonių, jo nepažinojusių;
c) Jėzaus, kaip Dievo sūnaus, simbolis sukurtas vėliau. Trejybę po 200 m. įtraukė Šiaurės Afrikos teologas Tertulianas (skaitykite: Trejybės atsiradimas ir unitarizmas ).

Ir Jėzaus nukryžiavimas nėra žmonijos nuodėmių atpirkimas. Kaip ir ankstyvasis krikščionių teologas Pelagijus*), islamas atmeta pirmosios nuodėmės doktriną, į bažnyčios tarnybą įtrauktą Augustino apie 400 m. Tad islamas laikosi Jėzaus Kristaus supratimo kaip ankstyvosios apaštališkosios srovės, 4 a. pasmerktos Bizantijos bažnyčios (susirinkimai - Nikėjos - 325 m., Tyro - 335 m., Konstantinopolio - 381, Efeso - 431 m., Chalcedono - 451 m.).

Korane Jėzus turi daugiau epitetų už bet kurį kitą asmenį. Jis yra "aya" (ženklas), "rahma" (padėka), "šahid" (liudijimas), "wajih" (iškilusis), "mubarak" (palaimintasis), "min al- muqarrabin" (esąs artimas [Alachui]), "min al-salihin" (dorasis), "mathal" (pavyzdys). Jis vadinamas ir tikriniu vardu `Isa (24 kartus, Isa - arabiškas Jėzaus variantas), ir tituluojamas Masih(11 kartų, reiškia Mesijas), Ibn Maryam (Marijos sūnus), Rasul (Pasiuntinys), Nabi (Pranašas), `Abd (Tarnas), Kalimah (Žodis) ir Ruh (Alacho dvasia). Korane pateikiami du liudijimai apie Jėzaus gimimą, jo mokymą, stebuklus, gydymus, mirtį ir Paėmimą į dangų. Trys skyriai turi Isa savo pavadinime (3, 5, 19).

Isa vardo ištakos siekia 571 m. ir Sirijos pietuose buvusį Isaniya (Jėzaus pasekėjų) vienuolyną. Vardas `Isa kilo iš hebrajų vardo „Yehošuah“ (arba tiesiog Y`šuah) vertimo. Jis pažodžiui reiškia „Tas, kurio išgelbėjimas yra YHVH" arba tiesiog „YHVH yra išgelbėjimas“ Šiuolaikiniai arabų krikščionys, kad išsiskirtų iš musulmonų, naudoja sirišką variantą „Yešu“ ir jį verčia į „Yasu“. Tad hebrajiškas Isa variantas yra prie žydų švenčiausio vardo YHVH prijungus raidę „šin“ (YHVŠh). „Šin“ yra ezoterinis simbolis Edeno augusio Gyvenimo medžio bei Trigubos Dangaus karalystės liepsnos, kuri Pirmapradį Mesijų nušviečia žalia Nur šviesa.

Tad tai vardas Pirmapradės būtybės, veikiančios per individualią odos dangą. Tai Ruh`Allah, kurią Imanuelis pažadino prieš 2000 m. Alachas yra vienintelis ir jo Ruh taipogi vienintelė, - nedaloma dvasia, visa kam suteikianti gyvastį. YHVŠh - Yud-Hay-Vau-Šin- Ayin. Mes turime įkūnyti trigubą Šin liepsną, kuri simbolizuoja paėmimą į dangų. Tai ne tik paimto į dangų `Isa forma, bet pati Ruh esmė. Tai nafs, kuo mes tikimės būti pasikėlę į Ayin, La, Nieką, Nebūtį. "Mes" nesame, o tik Alachas yra al-Haqq, Tikrovė. Kai tai išvystama varde Yah-Hu-ah, tada per Hikmah suvokiama Isa sugrįžimo realumas ir būsimas Edenas.

Alachas siuntė 124 tūkst. pranašų, kad atskleistų dvasinį Įstatymą, pagal kurį turėtų gyventi žmonija. Isa vienas jų, siųstas žydams, kad primintų Musa (Mozės) liudijimus ir pagilintų Athi Taurat (Toros) suvokimą. Jis iš Toros neišraukė nė vienos raidės, nors įnešė naujus nurodymus, - per Injil. Musulmonams Isa al-Masih yra Fana gyvenimo, mirties su Alachu pavyzdys. „Būk tobulas, kaip tobulas yra dangiškasis Tėvas“.

Koranas tenurodo vienintelę Evangeliją, al-Injil, Isa išsakytą gyvąjį Alacho žodį. 325 m. pagonio Saulės garbintojo Konstantino nurodymu įvykęs Nikėjos susirinkimas sprendė, kurie tekstai „įkvėpti“, o kurie eretiški.

„Po mano išvykimo, pakils neišmanymas ir sukčiavimai ir daugelis mano niekada nesakytų dalykų bus man priskiriama, ir daug mano ištartų žodžių bus išbraukta, tačiau ateis diena, kai debesys išsisklaidys ir Teisingumo saulė galės šviesti gydydama savo sparnais“, Isa al-Masih, al-Injil

Pagrindinis islamiškojo tikėjimo teiginys "La ilaha ill Allah" nenumato nieko, kas būtų šalia Alacho sutverto pasaulio. Visa buvo sutverta iš pačios Zhat (Esmės), Alacho, todėl visa yra "Galios" atspindžiai. "Aukštesnysis Įstatymas" yra giliai persmelkęs visą Tikrovę. Jis verčia atlikti visus veiksmus - gimdyti, valgyti, miegoti, kautis ir t.t. Norint išgyventi reikia daryti tai, kas reikia. Tam reikia Visatoje ir mus supančioje aplinkoje įžvelgti pačią Galią.

Krikščionys dažnai sako: "Jėzus yra Dievas". Bet to nenurodė pats Jėzus ir tai nelogiška pagal islamą, nes nėra kito, be Alacho. Jūra sudaryta iš vandens lašų, paplūdimys - iš smiltelių. Bet vandens lašelis nėra jūra, o smiltelė - palūdimys.

Apreiškimo knygoje pranašystę atskleidžia "YHVH angelas" arba Pirmapradis mesijas. Pranašas ir apaštalas Yahya jį priima kaip savo brolį ir draugą Isa, nes jis, kaip ir prieš tai buvę Idris, Musa ir Ilyas, pakilo iki tos būsenos, kurią sufijai vadina Fana, mirimas Alache. Tarp daugelio angelų vienas buvo svarbiausias (mesiniškasis), - pas sufijus jis yra Khidr, al-Khadra, Archangelų vyresnysis. Tai "Viešpaties angelas" ir tapatus pirmapradžiui mesijui, dangiškajam Isa.

Al-Injil, kurią kai kurie vadina "Aramėjiškąja Mato evangelija", "šv.Dvylikos evangelija", "Evangelja žydams" (kaip ir daugelyje gnostikų tekstų), Isa sakosi buvęs "pirmasis pradėtasis" to, "Kuris nepradėtasis" (ir yra Keter). Pagal Bahir, 1 a. dialogą, kuriame Jonas Krikštytojas diskutuoja su įvairiais Nazariečiais-Esenais (bei "Aramėjišką Mato evangeliją" bei įvairius Kabalistinius šaltinius, "Keter pirmagimis" yra Chochmah (arba Hikmah arabiškai, skaityk Dešimt Nebūties Sefirų), mistinis Gyvenimo medžio archetipas. Jis gana daug atitinka islamiškąjį Nur supratimą. Čia yra kiltis Ruh, Nur ir Qutb sąvokų, kurios įkūnytos Keter, Chochmah ir Binah terminais. Vėliau iš to kildinta "Trejybės" sąvoka (Skaitykite: Vieningoji krikščioniškoji trijulė)

"Nesakyk: 'Trys'. Liaukis. Tai geriau tau. Alachas yra Vienintelis (ill), Vienas Dievas (ilah)", Koranas 4:171

Nurodomas skirtumas tarp YHVH 'didelio veido" ir "mažo veido" sefiriškose "Jakovo kopėčiose".

"Kas kada nors gėrė iš mano burnos, taps tokiu kaip aš. Aš pat tapsiu tuo asmeniu ir slapti dalykai bus jam atskleisti", Tomo evangelija, 108

"Niekas neegzistuoja išskyrus Tą-kuris-yra. Jis neįvardijamas ir neapsakomas", Džeimso apokalipsė

"Mažasis veidas" žinomas kaip "Mažesnis YHVH" ir sutampa su pirmapradžiu mesianiškuoju "Viešpaties angelu", Metatronu arba al-Khidr. Tai angelas, kuris nusileido and Idris ir pakeitė su Aziluth liepsna. Ezoteriniuose sluoksniuose tūkstantį metų laikyta, kad Mesijas turi būti gyva Metatrono/Khidr inkarnacija. Hebrajų žodis "Aziluth" ezoterikoje žymi aukščiausiąjį iš "pasaulių", iš kurio emanavo visi kiti pasauliai. Jis taip arti Aukčiausiojo, kad yra grynos Eterinės liepsnos pasaulis.

Jėzus krikščionių vadintas "Adomo sūnumi", nes jų Qalb (Širdį) padarė derlinga dirva al- Masih sėklai ir buvo tobula Pirmapradžio žmogaus inkarnacija. Kabaloje tai "Adomas Kadmonas", o islame - Insan al-Kamil. Ir jis niekada neprilygo Dievui. Išsireiškimas randamas pas Danielį, Ezekielį ir Idris. Pats Dievas pavadino Ezekiekį "Adomo sūnumi" (Ez 2:1).

Iš tikro Marijos (Maryam) ir Juozapo (Yusuf) kūdikio vardas buvo Immauel. Isa vardą jis pasiėmė tadamas Pirmapradžio Adomo mesianiškuoju idealu, Insan Kamil (tobula būtybe) ir buvo Idris pranašystės išsipildymas įvardijant "Žmogaus sūnus". Tai įvyko, kai jį krikštijo pranašas Yahya. Tądien Alacho Nur nušvietė širdis tų, kurie stebėjo tai pasakant:

"Tai mano 'Sūnus', kurį aš myliu; šiandien tampu jo Tėvu". Visuose pranašuose laukiau tavęs, ir turėjai ateiti, kad mano dvasia (Ruh) galėtų įsikūnyti tavyje, Tu esi mano buveinė, tu esi pirmagimis sūnus valdysiąs amžinai", al-Injil, 8:2

Tai tiesioginė pranašo Dawud ("Psalmių" autoriaus) poetinė alegorija (Ps 2:7). Musulmonai tvirtina, kad tai alegorinė nuoroda į sąryšį su Vieninteliu, o ne fizinį žmogiškąjį palikuonį. Islame stebuklingas Isa gimimas be tėvo nepadaro jo Dievu ar Alacho sūnumi. Juk tėvo neturėjo ir Pranašas Adomas. Isa taip išreiškia, kad Alachas yra visa ko Tėvas. Kaip "ben" hebrajų kalboje ar "ibn" arabų dažnai panaudojami alegorine prasme "(kieno nors) sūnus" - nebūtinai išreiškia fizinę giminystę.

"Jie sako: Alachas turėjo pradėtąjį sūnų. Tebūnie jis pašlovintas! Ne, jam priklauso visa, kas yra danguje ir žemėje. Visa pavaldu jam. Dangaus ir žemės sutvėrėjas! Kai sumanai dalyką, teištari 'Tebūnie!' ir jis būna", Koranas, 2:116-117

„Sakyk: Jis Alachas, Vienintelis (ahad)! Alachas, Amžinasis, Absoliutus! Jis nepradeda ir nepradėtas. Ir nėra kito lygaus jam“, Koranas, 112:1-4

Taigi Alachas nieko nepradeda. Graikų kalboje Jn 1:18 ir 3:16 naudojo „monogenes“, kas reiškia „išskirtinis" [tad tikslesnis vertimas būtų „Pirmasis (ar vienintelis) išskirtinis sūnus“ - išskirtinis dėl stebuklingo gimimo be tėvo]. Arianas sakė, kad Isa buvo „padarytas“, o ne „pradėtas". 4 a. Jeronimas „monogenes" išvertė į lotynų kalbą kaip „unigenitus“ (vienintelis pradėtasis"). Graikiška sąvoka atitinkanti „pradėtas“ yra „gennao“, kaip Mt 1:2. Kitur šis terminas nenaudojamas. Isa sako Maryam: „...eik pas mano broliją ir pasakyk jiems - Aš pakylu pas mano Tėvą ir jūsų Tėvą...“ (Jn 20:17). Aiškiai čia Tėvas pavartotas alegorine prasme. Ankstyvieji krikščionys (kaip ir nestoriečiai) ir nemažai gnostikų mokyklų netikėjo dieviška Isa kilme.

Pats Isa kvietė šlovinti ne save, o Aukščiausiąjį (Jn 3:22). Jn 14:12 sakoma, kad kas tiki Jėzumi, galės daryti dalykus, kuriuos jis darė.

Pats Naujasis Testamentas neigia Trejybę:
Jn 14:28; 1 Kor 11:3; Mt 12:18; Apd 3:13; Apd 4:27; Apd 3:26; 1 Kor 3:23; Jn 17:3, Mk 10:18; Mt 24:36; Jn 20:17; Lk 22:41-42; Mt 4:10

Musulmonai pripažįsta Isa kaip Alacho Ruh, bet negarbina, nes „Allahu Akbar“ (Alachas didesnis už bet ką, ką galime jam priskirti). Alachas beribis. Musulmonas turi siekti Aukščiausiojo, o ne kokios jo emanacijos ar aspekto.

„Aš ir Tėvas yra vienas“, Jn 10:30

Graikų kalboje „vienas“ kaip (vyriškos giminės) skaitvardis yra „hein“. Be giminės „hen“ išreiškia „vieningumą" sąjungoje ar esybe. Yahya panaudojo „hen“, o ne „hein“. Žr. Jn 17:22 „... ir jie [mokiniai] bus vienu...“ Tad ir mokiniai turėtų būti lygūs Tėvui. Tačiau čia Isa kalba apie vieningumą Dievuje, o ne tapatumą su Vieninteliu.

„Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, būčiau jums pasakęs. Einu jums vietos paruošti“, Jn 14:2

„Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“, Jn 14:6

Tad Jėzus ruošia vieną vietą, o ne visas buveines. Kiti pranašai ruošė kitas vietas. Ir Isa yra kelias į buveinę, o ne tikslas. Isa sakė - „Esu durys“ (Jn 10:9). Avys einančios ras ganyklą. Keliu pasiekiama buveinė. Tas kuris sustoja kelyje pamanęs, kad „Kelias“ yra jo kelionės tikslas, lieka be pastogės. Isa tai aiškiai pasakė: „Nė vienas neateis pas Tėva kitaip nei per mane“. Tai dera su budizmu, kuriame nė vienas nepasieks nirvana tik įsileidęs Budą vidun. Taip ir Mahometas sakė, kad jį sekantieji galės pabusti ir pakilti į Fana būseną.

„Ne kiekvienas, kuris man sako: 'Viešpatie, Viešpatie!', įeis į dangaus karalystę, bet tas, kuris vykdo valią mano Tėvo, kuris yra danguje“, Mt 7:21

„Tai yra amžinasis gyvenimas: kad jie pažintų Tave, vienintelį tikrąjį Dievą ir Tavo siųstąjį Jėzų Kristų“, Jn 17:3


Pelagijus (354-418) – britų vienuolis ir teologas, kurio teologinė sistema, pabrėžianti žmogaus išsigelbėjimo pasirinkimą ir žmogaus laisvą valią, pavadinta peliagizmu. Apkaltintas erezija 415 m. Jeruzalės sinode. Jo doktriną aršiai kritikavo Augustinas – ypač požiūrį apie žmogaus gerą prigimtį ir asmeninę atsakomybę renkantis askezę. Neigė pirmosios nuodėmės idėją, kuri jam tebuvo kaip blogas Adomo duotas pavyzdys, nepersiduodantis jo palikuonims. Nuodėmėje matydamas tik sąmoningą ir vienetinį valios aktą, jis negalėjo jos laikyti mirties priežastimi. Kita vertus, nuodėmės realumo neigimas veda į Dievo malonės neigimą. Pelagijus laikė, kad malonė – tai visa, ką gera duoda Dievas žmogui, pradedant pačiu jo egzistavimu ir baigiant aukščiausios tiesos atskleidimu per Kristų.

Šiitai, sufi ir kiti
Musulmonų brolijos
Jėzaus kapas Kašmyre
Žodžio "krikščionis" kilmė
Kur randasi Biblinė Trejybė?
Musulmonų-krikščionių dialogas
Kaip Sabatėjas Zevi tapo musulmonu
Pranašas Mahometas - islamo pradininkas
Islamo pakraščiai: maurai Ispanijoje ir musulmonai Indijoje
Imamai ir Hasano įpėdinis Kiya Buzurg Ummid
„Kalnų Senis“ - Sayyidna Hasan Bin Sabbah
Vedanta ir indiškoji filosofija
Asasinai, šiitai-izmailitai
Slėpiningieji Edeno sodai
Nežinomojo pažinimas
40 an-Navavi chadisų
Nikėjos susirinkimas
Filosofijos skyrius
Mitologijos skiltis
Religijos puslapis
Vartiklis