Azijos širdis: Šambala. Vartiklis

Ar dar plaka Azijos širdis? Ar neprislėgė jos smiltys?
Nuo Bramaputros iki Irtyšiaus, nuo Geltonosios upės iki Kaspijos, nuo Mukdeno iki Arabijos pusiasalio - visur grėsmingos ir negailestingos smėlynų bangos. Kaip mirties įsikūnijimas sustingo žiaurioji Takla-Makan, žudydama Azijos centrinę dalį. Pustomas smėlis slepia senąjį imperatoriškąjį kinų kelią. Iš barchanų kyšo kažkada buvusio miško liekanos. Iš senųjų miestų sienų, graužiamų laiko, teišliko skeletai. Kur kulniavo didieji keliauninkai, kur kraustėsi tautos? Kai kur vieniši iškyla kerekserai, menhyrai, kromlechai ir akmenų eilės, - tyliai saugantys išėjusius kultus. Azijos galūnės dar plaka didžiojoje kovoje su okeanų bangomis. Bet ar gyva širdis? Kai Indijos jogai sustabdo pulsą, jų širdys tebetęsia vidinį darbą, - kaip ir Azijos širdis. Oazėse, klajoklių stovyklose ir karavanuose gyvuoja savita mintis.

Jūs klausite:
- Tarp visų įvairiausių įspūdžių ir patyrimų - koks žodis labiausiai įkvepia?
- Šambala, - nedvejodamas tarsiu.

Tai švenčiausias Azijos žodis - ir ar daugelį jis sujaudino? Net ištarus jįsanskritu - „Kalapa“ - liktumėt kurti? Net griausmingas didžiojo Šambalos valdovo Rigden-Džapo vardas nepažadins jūsų ausies?

Ir čia nėra jūsų kaltės. Juk visos žinios apie Šambalą išdrabstytos po lašelį įvairiausioje literatūroje. O norint kad jus, kaip laukiamą svečią, suprastų Rytuose - savo šeimininkus turite sutikti švenčiausiais žodžiais. Įrodyti, kad tos sąvokos jums nėra vien tuščias garsas, kad suvokiate ir gerbiate jas.

Buriatų mokslininkas Baradinas⁹⁾ savo veikale aprašo Tibeto ir, ypač, Mongolijos vienuolynus Šambalos garbei. Kituose yra specialūs skyriai - Šambalos Dacanai. Su tuo nesusidūrusiam skaitytojui tai skamba metafiziškai - kaip kažkas tolima ir nereikalinga. Bet gal tą skepticizmą lemia išankstinė nuostata? Kad tai prietaras?..

Tačiau tikrosios padėties žinovui, nepatingėjusiam pereiti per neaprėpiamus Azijos tyrus, Šambalos Dacanai nuskambės kaip ragas kelionei. Jam - tai realybė, daugiareikšmė ateities sąvoka. Šioje trumpoje žinutėje jis, prisilietęs prie Azijos ištakų, pajus, kokie gajūs ir gyvi tebėra pranašavimai ir legendos, ateinančios iš užmirštos senovės. Seniausios Vedos ir vėlesnieji Puranai (bei kita literatūra) išryškina paslaptingojo Azijos žodžio, Šambala, nekasdienę reikšmę.

Ir stambiuose Azijos centruose, kur šventosios sąvokos jau tariamos gėdingai apsidairant, ir nerūpestingose Mongolijos Gobio dykumose didžiosios Šambalos arba paslaptingosios indų Kalapos žodis skamba kaip didingosios ateities simbolis. Pasakojimuose, legendose, padavimuose ir dainose apie Šambalą slypi, galbūt, reikšmingiausia Rytų žinia. Kas nieko nežino apie gyvybinę Šambalos reikšmę, negali tvirtinti, kad ištyrė Rytus ir jaučia Azijos pulsą.

Šambala (sanskr. ramybės/laimės vieta) – mitinė šalis kažkur Himalajuose, minima įvairiuose senovės raštuose, tarp jų Kalačakra tantra ir Zhang Zhung¹⁰⁾ kultūros tekstuose, datuojamuose ikibudistiniu laikotarpiu vakarų Tibete. Jos sostinė – Kalapa. Bono religijos raštai kalba apie glaudžiai susijusią Olmolungringo žemę. Anot kito požiūrio, Šambala sietina su realia Šrividžajos imperija, kur pas Dharmakirti mokėsi budistų mokytojas Atiša, pas kurį buvo iniciuotas į Kalačakrą.
Šambala buvo nurodoma esanti įvairiose vietose – paprastai į vakarus ar šiaurę nuo Tibeto. Zhang Zhung tekstuose Šambala buvo Satledžo slėnyje Pandžabe. Mongolams ji buvo pietų Sibire.

Kalačakra pranašauja, kai pasaulis panirs į karų ir gobšumo liūną, 25-asis Kalki karalius išeis iš Šambalos su milžiniška armija, kad nušluotų „Tamsos jėgas“ ir gražintų „Aukso amžių“. Mokslininkai, tokie kaip A. Berzinis, paskaičiavo, kad tai įvyks 2424 m.

Kaip su daugeliu koncepcijų, nurodoma, kad Šambala turi „išorinę“, „vidinę“ ir „alternatyvią“ prasmes. Išorinę – ji egzistuoja fiziškai, nors į ją tegali patekti tik tam asmenys. Kaip pažymėjo 14-as Dalai Lama 1985 m. per Kalačakra iniciaciją Bodhgajoje:
„Nors turintys specialią narystę iš tikro gali eiti ten per savo karminį ryšį, tai nėra fizinė vieta, kurią realiai galime rasti. Tegalim pasakyti, kad tai tyra žemė, tyra žemė žmonių karalystėje. Ir niekas, kol nenusipelnys ir neįgaus karminio ryšio, negalės patekti į ten.“

Vidinė ir alternatyviosios Šambalos prasmės subtilesnės ir perteikiamos mūsų kūno ir mąstymo terminais arba meditacijos praktika.

Apie Šambalą vakariečiai pirmąkart sužinojo iš portugalų misionierių Joao Cabral ir Estevao Cacella (Kaselas - Xembala), maniusių kad tai kitas Kinijos pavadinimas (1627). Tačiau manoma, kad jau Pitagoras buvo nukeliavęs pas mahatmas; kad ten ten lankėsi ir Apolonijus iš Tianos. Metraščiuose užsimenama, kad žinių iš Šambalos buvo gavęs Konstantinas Didysis bei Bizantijos imperatorius Emanuelis... Gandų apie ją parnešdavo iš Kryžių žygių grįštantys riteriai, o Europoje jie virsdavo padavimais apie „Gralio pilį“, kurioje gyveną šventieji riteriai, saugantys Gralio taurę, į kurią nusileidžia Dangaus ugnis, o riteriai iš tos taurės semiasi jėgų kovai su blogiu. Jie girdi kiekvieną pagalbos šauksmą ir skuba į pagalbą. Apie tai pasakojama R. Vagnerio operose „Parsifalis“ ir „Lohengrinas“.
Apie kažkokį paslaptingą centrą Azijos centre, kur valdė garsusis Jonas Presbiteris, 12-13 a. žinojo ir Romos popiežiai. Šie netgi rengė pasiuntinybes pas jį.

Vengras Aleksandras Csoma de Joros (Kaselas, Čoma de Kėrešis) 1833 m. paminėjo „pasakišką šalį šiaurėje... tarp 45’ ir 50’ šiaurės platumos“.
19 a. teosofų draugijos įkūrėja. E. Blavatskaja naudojosi mitu apie Šambalą ir, kartu su pasekėjais, išpopuliarino žinią apie ją.
Rusų šaltiniuose ir legendose (ypač sentikių) figūruoja „Belovodjė“ (Baltieji vandenys) šalis – apie ją ir jos paieškas žr. Baltieji vandenys... 1926 ir 1928 m. N. Rerichas ir J. Blumkinas surengė dvi ekspedicijas į Tibetą ieškodami Šambalos.

Vienu ypatingai Šambala susidomėjusių mistikų buvo Adolfas Šiklgruberis. Kol buvo mažai žinomas dailininkas, slaptas potraukis okultiniams dalykams išorėje ypatingai nesimatė. Tačiau vos tik jefreiteris tapo diktatoriumi Adolfu Hitleriu, viskas ir prasidėjo...
Apie tai taip pat skaitykite Valdžia įtaigos taikinyje...

Jo įsaku sukurtas specialus slaptas institutas „Ahnenerbe“ (Paveldas), kuris kartu su daugybe filialų turėjo tirti iki tol nepaaiškintus reiškinius – nuo aiškiaregystės ir minčių perdavimo per atstumą iki hipnozės ir planetų poveikių žmonių gyvenimui.

T. Iliono¹¹⁾ „Tamsa Tibete“ (1936) pasirodė iškart po Alexandra David-Neel¹²⁾ kelionių, kai ji buvo apsistojusi Paryžiuje, kur daug rašė ir skaitė paskaitas. Tačiau knyga buvo išleista vokiškai. Tad tarp jo ir Aleksandros gali būti ryšis.

Trečiojoje A. David-Neel knygoje, parašytoje kartu su jos palydovu Tibete, lama Jongdenu, yra nuoroda į kitą jos knygą „La Vie surhumaine de Guesar de Ling“. Dar vienu ryšiu tarp abiejų autorių knygų būtų, kad abu mini Padmasambhava kaip „tantristinio budizmo pradininką“. A. David-Neel taip pat rašo apie daugelį Tibeto okultistų, burtininkų, siekiančių magiškų galių – kas yra pagrindinė „Tamsa Tibete“ tema.

Matyt, Iliono pasakojimai apie Tibetą paskatino nacius siųsti ekspediciją į Tibetą. Jis rašė, kad nuošalioje vietoje sutiko vienuolius, galinčius skaityti žmonių mintis ir turėjo keistą galią beveik amžinai išlikti jaunais. A. David-Neel taip pat rašė apie tą sugebėjimą pasiekusius „tamsiu būdu“, kuris lyg ir susijęs su žmogienos vartojimu:
„Ten yra, taip sakant [kai kurių iš dzogčeno sektos], tam tikrų žmogiškų būtybių, pasiekusių tokį aukštą dvasinio tobulumo laipsnį, kad jų pradinė kūnų substancija transformavosi į subtilesniąją, įgavusią ypatingas savybes. ... Valgomas [vartojamas?] jų pasikeitusių audinių audinys sukelia tam tikrą ekstazę, pažinimą bei antgamtines galias“.

A. David-Neel smulkiau aprašo tokių „šventųjų puotų“ apeigas. Iš jos knygų atrodo, kad dauguma Tibeto misticizmo yra gryna juodoji magija ir burtai.

Susidomėjimą Šambala jam vis pakaitindavo SS šturmbarfiureris Ernstas Šeferis, buvojęs rytų Tibete, Nepale ir atsivežęs daugybę tibetiečių rankraščių. Jų vertimu ir paaiškinimais „Pavelde“ užsiėmė visas skyrius. Būtent jam ir pavedė organizuoti ekspediciją į Tibetą.

Ėjo 1938-ieji... Kadangi beveik neabejotinai supercivilizacijos atstovai turi naudotis radijo ryšiu, tarp „mokslininkų“ ir patyrė radistai, inžinieriai. Įrangą sudaro radijopelengatoriai, UTB imtuvai ir siųstuvai, garso įrašymo technika – atseit, kalnuose trumpos bangos sklinda blogai, o iš po žemės galima išgirsti tik UTB.

Remdamasis budizmo žinovo Alberto Griuncedelio veikalais, Šeferis ekspediciją veda prie Kančendžanga kalno – atseit, būtent čia yra vienas įėjimų į Šambalą. Tuo pat metu į Nepalą atvyksta anglų alpinistų grupė, kurios tikslas – užkopti į Kančendžangą. Keista tik viena: „anglai“ kažkodėl tarpusavyje kalbasi vokiškai. Ir tarp įrangos jie atsivežė daugybę neįprastų ir tuo metu labai modernių prietaisų. Pvz., kam reikalingas surenkamas didelis propeleris ar galingi akumuliatoriai? Mat 1938 m. buvo labai nerami Saulė ir tolimas ryšis trumposiomis bangomis buvo labai nestabilus. Tad "pasaulio viršūnėje" buvo sumanyta pastatyti galingą retransliatorių.

Kalno papėdėje abi grupės susijungė. "Alpinistams" pavyko užkopti į vieną Kančendžanga viršūnių ir nugabenti radijo aparatūrą. Pastatė kryptines antenas, vėjo varomą dinamą (štai kam buvo reikalingas propeleris!). Apsaugai – dvigubas minų žiedas – joms sprogus aparatūra būtų sunaikinta, o ledyno nuošliauža panaikintų visus pėdsakus.

„Anglai“ nusileido ir tęsė Šambalos paiešką. Rezultatai buvo stulbinantys – jiems UTB diapazone pavyko priimti ir net įrašyti pokalbius nežinoma kalba. Tačiau, tiesą sakant, jau Berlyne vienas ekspertų, Valteris Riugė, suabejojo – jei kam nors pavyko sukurti ypač jautrią aparatūrą UKB diapazone, kuris tuo metu beveik nebuvo naudojamas, tai kodėl jie naudojo vadinamąją signalo amplitudinę moduliaciją? Tai tas pats, kaip sukurti masyvų tanką, varomą minant dviračio pedalus... Įsteigta grupė bandė iššifruoti signalus. Rezultatai nežinomi, tačiau galima spėti, kad nepavyko.

Tuo metu anglai, ypač sunerimę dėl nepaaiškinamo „mokslininkų“ ir „sportininkų“ aktyvumo, uždarė visus kelius į Tibetą ir Nepalą. Tačiau kalnai yra kalnai ir yra užuominų, kad buvo „alpinistų“ 1942 m. „kopusių“ į Kančendžangą.

Paaiškinimai:

¹⁾ Bramaputra arba Brahmaputra - Tibete į rytus tekanti upė (vadinama Cangpo), kuri prasiveržusi per Himalajus (kur vadinama jau Dihang'u), teka Gango lyguma ir įteka į Bengalijos įlanką prie Kalkutos. Savo forma primena klaustuką.

²⁾ Irtyšius - Obės intakas, tekantis į šiaurės vakarus. Prie jo įsikūręs Semipalatinskas.

³⁾ Geltonoji upė arba Chuanhė - upė Kinijoje, kuri įteka į Geltonają įlanką. Upė neša labai daug sanplavų.

⁴⁾ Mukdenas - dabar Šenjanis, miestas Kinijos Mandžiūrijoje, turintis per 4 mln. gyventojų.

Mukdenas (mandžiūrų kalba; Šenjangas; anglų - Shenyang; žinomas it kaip Fengtianas) – miestas šiaurės Kinijoje, prie Hunhe upės, Liaoningo provincijos centras. Per 5 mln. gyventojų (su apylinkėmis – 7.2 mln.). Svarbus transporto ir pramonės (mašinų gamyba, spalvotoji metalurgija, chemijos, gumos dirbinių ir stiklo gamyklos) centras.

Mieste yra keli universitetai (Šenjango, Lianongo, Šiaurės rytų, Ligongo, Technologijų, Medicinos, Žemės ūkio, Architektūros, Farmacijos ir kt.), o 1949 m. liepos 6 d. atidarytas Liaoningo provincijos muziejus buvo pirmasis Kinijoje į valdžią atėjus komunistams. Šenjango stadione vyks 2008 m. olimpiados futbolo rungtynės.

Senamiestyje randasi imperatoriškieji rūmai, vadinamieji Šenjango Gugunas, kuriuos naudojo mandžiūrų imperatoriai Cin dinastijos valdymo laikotarpiu. Miestas turėjo dvi sienas – vidinė pastatyta 1625 m, o išorinė 18 amžiuje. Beveik visos sienos nugriautos po 1949 m. Dveji vartai ir vienas kampinis bokštas atstatyti paskutinį 20 a. dešimtmetį.

Miestą Kariaujančių valstybių metu (2 a. pr.m.e.) įkūrė generolas Čin Kai. "Šenjang" reiškia "miestą šiauriau Šen upės" (Hun upė vadinta ir Šen).

1625-44 m. Nurhaci į čia perkėlė Mandžiūrijos sostinę. 1634 m. pavadinimas mandžiūrų kalba pakeistas į Mukdeną (o kinų – į Šendžingą) – iš mukdembi (iškilti). Čing dinastijos laikais liko Kinijos sostine, kol ši, žlugus Ming dinastijai, 1644 m. nebuvo perkelta į Beidžingą (Pekiną). 1657 m. čia įsteigta Fengtiano prefektūra.

Kartu su Pietų Mandžiūrijos geležinkelio tiesimu, Mukdenas tapo Rusijos atramos tašku. Prie miesto 1905 m. įvyko Mukdeno mūšis, vienas svarbiausių Rusų-japonų karo metu. 1914 m. atstatytas senasis Šenjango pavadinimas. 3-iame 20 a. dešimtm. miestas buvo karo vado Čang Tso-lin rezidencija. Čia jis pastatė keletą fabrikų, kad amunicija aprūpintų armija. Jie tapo Šenjango industrinio vystymosi pagrindu. Užgrobus japonams (1932-45), miestas vėl pavadintas Fengtianu ir paverstas industriniu centru. Sovietų armija užėmė miestą 1945 m. rugpjūtį, kurią pakeitė kinų nacionalistai. Komunistai miestą užėmė 1948 m.spalio 30 d.

⁵⁾ Taklamakano dykuma (Takelamagan Shamo) arba Taklimakanas – dykuma Kinijos Xinjing Uygur rajone (netoli buvusios TSRS sienos). Ją iš pietų juosia Kunlunio, o iš vakarų ir šiaurės – Pamiro ir Tianšanio (senovės Imeono kalnas) kalnai. Tai viena didžiausių smėlio dykumų pasaulyje (15-a), užimanti 270 tūkst. km² (1000 km ilgio ir 400 km pločio). Anksčiau jos pietiniu ir šiauriniu pakraščiu ėjo dvi "šilko kelio" šakos, dabar Kinija per ją nutiesė greitkelį, jungiantį Hotano ir Luntai miestus.

Taklamakanas laikoma "šalta" dykuma, nes dėl šalto Sibiro oro žiemą temperatūra nukrenta žemiau –20^o C. 2008 m. pirmą kartą ji buvo padengta plonu 4 cm storio sniegu. Joje nėra vandens ir ją nepaprastai sunku pereiti. "Takla Makan" reiškia "įžengęs niekada neišeisi". Pagrindiniai oazių, maitinamų lietaus vandeniu, miestai buvo Kašgaras, Marinas, Niya, Yarkandas ir Hotanas (pietuose), Kuga ir Turfanas (šiaurėje) bei Loulanas ir Dunjuangas (rytuose).

Archeologiniai jų griuvėsių tyrinėjimai rodo Točaro, ankstyvojo helenizmo, Indijos ir budistines įtakas. Rajone rastos apie 4 tūkst. m. senumo mumijos, kurių kai kurios buvo europiečiai. Vėliau Taklamakane gyveno tiurkų gentys. Pradedant Tant dinastija, Kinija nuolat didino savo įtaką rajone, siekdama valdyti "šilko kelius". Dabartiniai gyventojai uyghurai priklauso tiurkų grupei.

⁶⁾ Kerekserai, menhyrai, kromlechai - įvairūs darinia iš akmens, Pvz., menhyris (bretonų kalba "men" - akmuo ir "hyr" - ilgas) - į žemę įkastas ilgas neapdirbto akmens stulpas (kai kurie papuošti reljefinėmis žmonių figūromis), o kromlechas (bretonų kalba "krom" - ratas ir "lech" - akmuo) - ratas iš akmenų.
Daugiau skaitykite Keisti laiko liudininkai

⁷⁾ Dacanai - budistiniai vienuolynai-universitetai, ypač paplitę rytų Sibire. Dacanų tinklą įkūrė helugpincai. Stambiausiuose gyveno net kelios dešimtys vienuolių. Stambieji turėjo tris fakultetus: bendrąjį (canidą - filosofijos), medicinos ir tantriškąjį (hju, džud).

⁸⁾ Rigden Džam

Mandžušrikirti (arba Mandžughošrikirti, tib. džam dpal grags pa arba Džampal Trakpa, 276-176 m. pr.m.e.) – 8-asis Šambalos valdovas laikomas antrąja Tibeto Pančen Lamų eilėje inkarnacija. Pagal vardą, jis Mandžusšri, Išminties bodhisatva inkarnacija.

Laikoma, kad Tibeto Pančen Lamų eilėje buvo 4 "indiškos" ir 3 tibetietiškos Amitabha Buda inkarnacijos iki Khedrup Gelek Pelzang, laikomo pirmuoju Pančen Lama. Pirmoji inkarnacija buvo Subhuti, o antroji Mandžušrikirti.

Mandžušrikirti buvo valdovo Deva-Indra ir Kaušiki sūnus. Sakoma, kad jo valdžia apėmė šimtus karalių ir šimtus tūkstančių miestų. Jis, atseit, išvijo 300510 klaidingos Mlečhas doktrinos ("materialiųjų barbarų") pasekėjų, kurių dalis garbino saulę, tačiau persigalvojęs vėl juos priėmė.

Pagal Tibeto šaltinius sostą gavo 674 m. po Budos Gautamos mirties, kuri pagal Tibeto tradiciją, įvyko 833 m. pr.m.e. – taigi Šambalos valdovu tapo 159 m. Jis Kalačakrą išdėstė sutraukta ir supaprastinta forma, vadinama "Šri Kalačakra" arba "Laghutantra". Į budizmą atvertė keletą Šambalos brahmanų taip suvienydamas visus Šambalos gyventojus į vieną vadžra ("Deimantinę") kastą. Dėl šio didelio pasiekimo jį ir visus jo įpėdinius imta tituluoti "Rigden" (kastų valdytojais).

⁹⁾ Bazaras Baradijnas (1878-1937) – buriatų mokslininkas orientologas, visuomenės veikėjas, vienas iš buriatų rašto kūrėjų. Jo literatūrinis pseudonimas buvo Samandabadra. 1905-07 m. lydėjo Dalai lama XIII, iš Urgi grįžtantį į Tibetą, ir 8 mėn. praleido Lavrano vienuolyne, sukaupdamas daugybę medžiagos. 1908-17 m. Peterburgo un-te dėstė mongolų kalbą ir pradėjo literatūrinę veiklą. Tada grįžo į Sibirą ir aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Jo kūriniai ir dramos buvo vienos pirmųjų buriatų rašte. 1935 m. buvo perkeltas į Leningradą, kur 1937 m. suimtas ir sušaudytas „už šnipinėjimą“. Realibituotas 1958 m.

¹⁰⁾ Žangžungas (arba Šangšungas - senovės kultūra ir valstybė, ikibudistiniu laikotarpiu gyvavusi vakarų ir šiaurės vakarų Tibete (kažkur apie Kailašo kalną), apie kurią rašoma senuosiuose tibetiečių ir bono religijos raštuose. Anot bono tradicijos, 1000 m. prieš Budą Gautamą, ten gyveno išminčius Tonpa Šenrabas, mokęs astrologijos, medicinos, sukūręs žang žungo raštą. Žangžungas žlugo 7-8 a., kai jį užkariavo Jarlungo dinastija. Archeologinių įrodymų apie Žangžungą trūksta.

¹¹⁾ Teodoras Ilionas (Theodore Illion, 1898-1984) – kelionių knygų autorius, tvirtinęs, kad 4-me dešimtm. aplankė Tibetą, kur rado požeminį miestą, apgyvendintą aukščiausių lygių inicijuotųjų, valdomą burtininko praktikuojančių juodąją magiją ir kanibalizmą. Jie turi valdovą, gal net galingiausią pasaulyje, tačiau jam paklūsta savanoriškai. Bendruomenėje gerbiama dvasinė laisvė. Jis aprašė nuotykius Tibete knygose panaudodamas Theodore Burang’o pseudonimą, o rečiau kaip Theodor Nolling’as, kai rašė knygas ir straipsnius apie Tibeto mediciną („Burang“ tibetietiškai būtų „apskritis“, o Teodoras – „Dievą mylintis“; pats „Illion“ sietinas su senovės šventuoju miestu „Ilium“). Knygos: „Slaptajame Tibete“ (1936), „Tamsa Tibete“ (1936), „Tibeto medicinos menas“ (1957).

¹²⁾ Aleksandra David-Neel (Alexandra David-Néel, 1868-1969) – prancūzų operos dainininkė, poetė ir kompozitorė, labiau žinoma kaip keliautoja, rašytoja ir Tibeto tyrinėtoja, 1924 m. aplankiusi Lhasą. Jaunystėje klausė tėvo draugo geografo E. Rekliu pasakojimų apie jo keliones ir per jį susidomėjo anarchizmu ir ateizmu. 15 m. amžiaus pabėgo nuo tėvų, kad dviračiu keliautų po Prancūziją ir Ispaniją. Apsilankiusi Londone, susipažino su J. Blavatskaja, kuri sudomino Indija, kurią ir aplankė 1891 m., kur teosofų draugijoje studijavo sanskritą ir svajojo apie kelionę į Himalajus, Tibetą, į kurį kartu su vienuoliu Jongdenu, kurį sutiko 1914 m., pavyko slapta pakliūti tik 1924 m. Tik 1925 m. grįžo į Prancūziją, kur ėmė skaityti paskaitas ir išleido knygą „Paryžietės kelionė į Lhasą“ (1927). Ji įsūnijo lamą Jongdeną ir jiedu kartu dirbo iki šio mirties 1955 m. Jos namai pietų Prancūzijoje, Sin-le-Beno mietelyje tapo Tibeto kultūros centru (o vietiniai ją laikė keistuole ir fantazuotoja). Ji tebetyrinėjo Tibeto kultūrą ir rašė naujas knygas apie savo keliones. Jai mirus jos pelenai išbarstyti virš Gango.

Šambalos valdovai

Pagal budistų legendą, pirmasis Šambalos valdovas buvo Sučandra (arba Čandrabhadra, tib. Dawa Sangpo, gyv. apie 900-876 m. pr.m.e.). Paprašytas Buda jam perdavė pirmąją Kalačakra tantrą. Jos dėka visa Šambala tapo nušvitusia bendruomene. Po Dawa Sangpo valdė dar 6 Dharmaradžos (Tikrieji valdovai), po jų Mandžušrikirti pradėjo 25 Kulika valdovų sąrašą.

Kiti Dharmaradžos:
Devendra (tib. Lhayi Wang, 876-776 m. pr.m.e.) – Juslinių būtybių globėjas;
Tedžasvinas / Tadži (tib. Ziji Čan, 776-676 m. pr.m.e.) – Dharma rato ir Laimės kriauklės turėtojas;
Čandradatta / Somadatta (tib. Dawa Džin, 676-576 m. pr.m.e.) – kalbėtojų valdovas;
Devešvara / Surešvara (tib. Lhadži Wangčug, 576-476 m. pr.m.e.) – Iliuzijų miesto griovėjas;
Čitrarupa / Višvamurti (tib. Natšog Zug, 476-376 m. pr.m.e.) – Netikrų valdovų nugalėtojas, Lotuso turėtojas;
Deveša / Surešana (tib. Lhayi Wangdan, 376-276 m. pr.m.e.) – Iliuzijų žlugdytojas, karma ir kleša pašalintojas.

Vėlesni Šambalos valdovai vadinami Kulikais (arba Kalki, tim. Rigden), kas reiškia „kastų valdytojai“ arba „išminčiai“. Sakoma, kad Kulikai valdo „liūto soste“ Kalapoje, Šambalos sostinėje. Jie turi Budos Šakyamuni įteiktą Kalačakra (Laiko ratą).

Pirmuoju Kuliku buvo Mandžušrikirti (arba Mandžughošrikirti, tib. Džampal Trakpa, 276-176 m. pr.m.e.). Jis Kalačakrą išdėstė sutraukta ir supaprastinta forma, vadinama „Šri Kalačakra“ arba „Laghutantra“. Jis taip pat į budizmą atvertė keletą Šambalos brahmanų taip suvienydamas visus Šambalos gyventojus į vieną vadžra. Jis taip pat išpranašavo po 800 m. atsirasiančią „barbariškąją dharmą“, kurią kai kurie laiko islamu. Po jo valdė Pundarika (tib. Pema Karpo) ir nurodoma dar 23 Kulikai iki pat išpranašauto Raudra Čakrino (arba Rudrin Čakrino, tib. Trakpo Čakkhorčen, nuo 2327 m.), kuriam lemta nugalėti visus kitus pasaulio valdovus ir visoje planetoje įgyvendinti Aukso amžių.

Sakoma, kad Dalai Lamos yra antrojo Kuliko, Pundarika, inkarnacijos. Taip pat sakoma, kad šių dienų Tibeto budizmo mokytojai Chogyam Trungpa Rinpočė ir jo sūnus Sakyong Mipham Rinpočė yra Kulikų emanacijos (arba tulku – „Sakyong“ reiškia „žemės gynėjas“) – ir jų tikslas skleisti Šambalos išmintį pasaulyje.