Pasaulio ir dievų atsiradimas  
(skaitykite ir kitą pasaulio sukūrimo mitą)  

Iš pradžių buvo vien amžinas, beribis, tamsus Chaosas - gyvybės šaltinis. Viskas iš ko atsirado - pasaulis ir nemirtingi dievai. Iš Chaoso atsirado ir deivė Žemė - Gaja. Plačiai nusidriekė ji, galinga, duodanti gyvybę viskam, kas gyvena ir auga joje. bet ji buvo dyka ir nebyli, joks balsas netrikdė jos neaprėpiamų plotų amžinos tylos.

O giliai po Žeme, taip giliai, kaip toli nuo mūsų neaprėpiamas šviesus dangus, neišmatuojamoje gelmėje gimė niūrusis Tartaras - siaubinga bedugnė, kupina amžinos tamsos.

Iš Chaoso gimė ir galingoji, viską atgaivinanti Meilė - Erotas. Beribis Chaosas pagimdė amžinąją Tamsą - Erebą ir Tamsiąją Naktį - Niuktę. O iš Nakties ir Tamsos atsirado amžinoji Šviesa - Eteris ir džiaugsminga šviesi diena - Hemera. Šviesa pasklido po pasaulį, naktis ir diena ėmė keisti viena kitą.

Galinga, palaimos kupina Žemė pagimdė bekraštį mėlyną Dangų - Uraną, ir nusidriekė Dangus virš Žemės. Išdidžiai iškilo į jį Žemės pagimdytieji aukštieji Kalnai, ir plačiai išsiliejo amžinai šniokštanti Jūra - Pontas.

Iš Gajos ir Ponto kilo įvairios jūrų dievybės, kurių maloniausias buvo Nerėjas. Jisai turėjo penkiasdešimt gražuolių dukterų nereidžių, kurios, taškydamosi žaliose bangose, jūrų platybes pripildė lengvabūdiško juoko. Gajos ir Ponto sūnus Taumantas davė gyvybę gražuolei vaivorykštės deivei Iridei, vilkinčiai daugiaspalvį drabužį, tačiau sukūrė ir šlykščiąsias harpijas - pusiau paukštes, pusiau moteris. Kiti Gajos ir Ponto palikuonys pasaulyje priveisė visokių pabaisų, iš kurių siaubingiausios buvo grajos ir gorgonės.

Uranas - Dangus - įsiviešpatavo pasaulyje. Jis vedė palaimingąją Žemę. Jie pagimdė tris didžiulius tartum kalnai penkiasdešimtgalvius milžinus šimtarankius (hekatonkheirus): Kotą, Briarėją ir Gigį. Jiems gimus, pasaulį ištiko žemės drebėjimai, baisios audros ir potvyniai. Prieš jų baisią jėgą niekas negalėjo atsilaikyti, jų stichiška galia buvo beribė.

Pradėjo nekęsti Uranas savo vaikų milžinų, išsigando jų galios ir nutrenkė juos į gilias ir tamsias Žemės gelmes ir uždraudė grįžti į pasaulį.

Galingoji Žemė pagimdė dar tris milžinus - kiklopus su viena akimi kaktoje: Brontį (Perkūną), Steropą (Žaibą) ir Argą (Spindintį). Jų balsai buvo kaip griaustinis. Bet ir jie sulaukė brolių likimo.

Šešeto sūnų ir šešeto dukterų - galingų rūsčių titanų - susilaukė Gaja ir Uranas. Tai buvo teisingi pasaulio valdovai. Jų išdidžios galvos siekė kalnų viršūnes, o akys svaidė žaibus. Titanai buvo Okeanas, Kojas, Krejas, Hiperionas, Japetas ir Kronas, o titanidės - Tėja, Rėja, Temidė, Mnemosinė, Febė ir Tetija.

Jų sūnus titanas Okeanas, juosiantis Žemę, ir deivė Tetidė pagimdė visas upes, kurios gena vandenis jūros link, ir jūros deives - okeanides.Jų buvo trys tūkstančiai.

Titanas Hiperionas ir Tėja pagimdė Saulę - Heliją, Menulį - Selenę ir rausvaskruostę Aušrą - rožiapirštę Eos (Aušrinę). Astrėjas ir Eos pagimdė žvaigždes, kurios žiba tamsiame nakties danguje, ir vėjus: audringąjį šiaurį Borėją, rytį Eurą, drėgnąjį pietį Notą ir švelnųjį vakarį Zefyrą, genantį lietaus debesis.

Nauja gyvybė dabar pradėjo rastis žemėje. Lig tol plika ir išdeginta Gajos pluta, virš kurios driekėsi vien rūko tumulai ir tvyrojo amžina tamsa, dabar nušvito nuo saulės spindulių, sužaliavo joje kaukai, suošė girios, pražydo lankose kvapnūs žiedai. Žalių miškų tankynėse prisiveisė žvėrių visokių, aukšto dangaus žydrynėje suskambo paukščių balsai. Tuo metu atsirado ir pirmieji žmonės.

Bet kankinosi motina Žemė. Ją slėgė baisi našta, glūdėjusi jos gelmėse. Mylimiausias jai buvo jaunylis titanas Kronas, kuriam dažnai skųsdavosi dėl Urano žiaurumo - savo vaikus pasmerkė amžinai tamsai. Motinos leidžiamas, Kronas ne kartą pridėdavo ausį prie žemės ir klausydavosi duslių smūgių ir dejonių, sklindančių iš gilumos. Tai šimtarankiai ir kiklopai tuščiai iki kraujų plūkėsi, stengdamiesi išversti Tartaro vartus.

Kai Kronas suaugo į jaunikaitį ir ryžosi išpildyti motinos valią ir išvaduoti brolius iš nuožmaus tėvo nelaisvės. Pasišaukė Gaja savo vaikus titanus ir ėmė kurstyti prieš tėvą Uraną, bet tie neišdrįso pakelti prieš tėvą rankos. Tik jauniausias jų, klastingasis Kronas, gudrumu įveikė Uraną ir atėmė iš jo valdžią.

Jis vieną naktį įslinko į Urano kambarį, kol tas dar tebemiegojo, ir pertraukė jam su aštriu pjautuvu, o paskui nusviedė iš dangaus aukštybių. Devynias dienas ir naktis jis krito į žemę, o iš ten dar devynias dienas ir naktis lėkė į niūriojo Tartaro gelmes.

Nugalėjęs tėvą ir užėmęs sostą, Kronas išleido šimtarankius bei kiklopus, o paskui, titanų pritariamas, ėmė valdyti pasaulį. Jo žmona tapo viena iš titanidžių - Rėja. Žemėje stojo ramybė ir laimė. Švelni ir dosni Motina Gaja negailėjo savo vaisių dievams ir žmonėms, gyvenantiems pagal amžinus jos dėsnius. Pasauliui prasidėjo Aukso amžius, kuriame nebuvo vargų nei karų, kančių nei nusikaltimų.

Tačiau deivė Naktis, bausdama Kroną, pagimdė daugybę siaubingų dievų: mirties dievą Tanatą, nesantaikos deivę Eridę, apgaulės deivę Apatę, naikinimo deives - Kėres, miego dievą Hipną, lydimą spiečiaus niūrių, sunkių vizijų, negailestingąją keršto deivę Nemesidę ir daugelį kitų. Siaubą, nesantaiką, apgaulę, karus ir nelaimes atnešė tie dievai į pasaulį, kur tėvo soste įsiviešpatavo Kronas.

O ir Krono kaktą neretai temdė niūrus rūpestis. Mat garmėdamas žemyn Uranas baisiu prakeiksmu prakeikė savo sūnų:

- Nedėkingasis, už savo nusikaltimą susilauksi tokios pat lemties!

Kad neišsipildytų tėvo prakeiksmas, kronas ėmė ryti ką tik gimusius savo vaikus. O vyresniuosius brolius - šimtarankius ir kiklopus - vėl nugrūdo į pragaro bedugnę. Nelaiminga jo žmona tuščiai maldavo pasigailėti vaikų - valdžia ir baimė ją prarasti Krono širdį pavertė akmeniu, kurio nejaudino nei ašaros, nei prašymai. Poseidonas ir Hadas, o po to ir Demetra, Hera ir Hestija, kaip kokioj prarajoj. dingo Krono gerklėje. Laukdamasi šeštojo vaiko, Rėja pasiryžo žūt būt jį išgelbėti.

Patariama Motinos Gajos, ji susuko į drobę akmenį ir davė jį praryti Kronui, sakydama, kad tai naujagimis sūnus. Nė neįtardamas klastos, Kronas prarijo tą akmenį. Tuomet Rėja pasislėpė Kretos saloje, ir ten kalnų urve pasaulį išvydo neregėtai dailus kūdikis, būsimasis dievų ir žmonių tėvas Dzeusas. Palikdama tą laimingąją salą, Rėja mažąjį dievaitį atidavė globoti kalnų nimfoms.

Aphrodite  

Kronas

Kronas (Kronus), - jauniausias iš titanų, Gajos ir Urano sūnus, motinos paprašytas pjautuvu iškastravo tėvą, kad šis daugiau neturėtų vaikų. Kronas vedė seserį Rėją ir su ja turėjo vaikus: Hestiją, Demetrą, Herą, Hadą, Poseidoną ir Dzeusą, o su nimfa Filira - kentaurą Cheironą.

Gaja išpranašavo, kad Kronas bus nuverstas savo sūnų, todėl ką tik gimusius vaikus bematant prarydavo. Nepavyko jam to padaryti tik su Dzeusu. Rėja padavė suvystytą akmenį [pagal Hesiodo "Teogoniją"].

Užaugęs Dzeusas, patartas žmonos Metidės, davė Kronui išgerti stebuklingo gėrimo, ir šis visus vaikus atrijo atgal [pagal Apolodorą]. Dzeusas pakvietė visus Krono vaikus į kovą su titanais. Per dešimt metų titanai buvo nugalėti ir sumesti į Tartarą, kur juos saugojo šimtarankiai [pagal Hesiodą].

Vėliau Kronas, susitikęs su Dzeusu, valdė Palaimintųjų salose [Pagal Pindaro "Olimpijos odes"]. Krono valdymo laikas vadintas Aukso amžiumi [pagal Ovidijaus "Fastus"]

Kronas laikytas nepermaldaujamo laiko simboliu. Kretos saloje jis tapatinamas su Molochu, o Romoje - su Saturnu.



Aukso amžius
Erotas, meilės dievas
Meilė ir Diotima iš Mantinėjos
Nemezidė, Danajė ir Eileitija
Plejadės, Najadės, Persefonė ir kt.
Atėnė Paladė – išminties deivė
Atėnės gimimas
Mainadės

Kiti mitai apie pasaulio sukūrimą:
Kitas Graikijos pasaulio sukūrimo mitas
BabilonoSkandinavų;   lietuvių;   Egipto;
Egipto Logosas ir pasaulio sukūrimas
Filipinų tvėrimo mitai
Indijos mitai;
Majų mitai;
Tolimųjų Rytų mitai;
Biblija.

Amžinojo gyvenimo siekis
Pasaulio sukūrimo mitai
Tvano temos puslapis
Mitologijos puslapis