Atlantida - tai Antarktida? Vartiklis

Rand & Rose Flem-Ath^*) po ilgų tyrinėjimų 1995-aisiais išleistoje knygoje „When The Sky Fell - In Search of Atlantis“ („Kai krito dangus – ieškant Atlantidos“; vėliau tą idėją, kaip ir kai kurias kitas, pasiėmė Alan F. Alford'as^**) bei Graham Hancock'as) teigia, kad Senovėje (gal prieš kokius 6-10 tūkst. metų) Antarktidoje galėjo egzistuoti išsivysčiusi civilizacija. Tvanas buvo prieš kokius 13 tūkst. metų, tačiau žmonijos kultūra išliko ir pastatė Sfinksą bei piramides (pvz., bandoma Gizos piramides datuoti 10500 m. pr.m.e., bet nėra įrodymų, kad tuo metu Egipte būtų egzistavusi išsivysčiusi civilizacija). Tad istorijoje yra tamsus 11-4 tūkst. pr.m.e. tarpas, kai neaišku, kur tuo metu vystėsi civilizacija. Ir čia atsiranda galimybė prisiminti Antarktidą, kuri tuo metu, atrodo, dar nebuvo padengta ledu, - ji užšalo tik apie 4000 m. pr.m.e. Ir būtent tada vienu metu pasirodo kultūros ženklai skirtingose pasaulio vietose. Tai ir Mesopotamija, kur gimė šumerų civilizacija, Zagroso kalnų alavo kasyklos ir Bolivijos Tiahuanacu, kur tikriausiai buvo bronzos gamybos centras.

Platono pasakojimas apie Atlantidą pradžioje neatitiko Flem-Ath hipotezės. Tačiau ryšius nustatė 1665-ųjų jėzuito Athenasius Kirchen žemėlapis, kuriame Atlantida pavaizduota lyg ir šiaurinėje Atlanto dalyje, tačiau Šiaurė parodyta žemėlapio apačioje. Viskas atitiko, kai Flem-Ath paėmė JAV karinių jūros pajėgų žemėlapį, kuriame Žemė pavaizduota taip, kaip atrodytų žvelgiant iš Pietų ašigalio.

Tada visi vandenynai atrodo esantys vieno milžiniško vandenyno dalys, - anapus kurio yra visi kiti žemynai (kaip ir teigiama Platono pasakojime). Taip pat prisiminkime, kad senovės graikams Atlanto vandenynas reiškė viso pasaulio vandenynus, o Atlasas visą pasaulį laikė ant pečių.

Čarlio Hepgudo, Niu Hempšyro Kyne koledžo Mokslo istorijos profesoriaus, knyga buvo išspausdinta 1958-iaisiais. Ji buvo skirta Žemės plutos poslinkiams - teorija, kuri sudomino ir Albertą Einšteiną, kurio citata perspausdinta G. Hankoko „Dievų pirštų antspauduose“:

Pastaba: Pratarmėje knygai „Žemės plutos pasislinkimas“ (1958) A. Einšteinas sakė, kad Hapgudo koncepcija turėtų būti „labai svarbi kiekvienam susijusiam su žemės paviršiumi“. A. Einšteino citatą šiuo klausimu rasite šiame puslapyje apie Templierių kryžių!

Einšteinas mirė už kelių savaičių po to, kai parašė įžangą naujai Hepgudo knygai "Žemės pasislenkanti pluta" (išspausdintai 1958-ais). Ant jo stalo liko nemažai neatplėštų laiškų, tarp kurių vienas buvo iš Hepgudo:

Kitos Hepgudo knygos yra „Ašigalio kelias“ bei „Senųjų jūros karalių žemėlapiai“ (1966). Jose jis spėlioja, ar vien ledų sankaupos ašigaliuose pakanka ašigalių poslinkiui. Gal priežastis yra „kažkur giliau Žemėje, o nei jos paviršiuje“.
Antrojoje jis surinko žemėlapius, kad gilioje Senovėje egzistavusi civilizacija, kuri buvo labiau išsivysčiusi nei 16 a. Europa. Jis teigė, kad dar prieš 6000 metų buvo nupiešti žemėlapiai, vaizduojantys visus žemynus.

Pagal Č. Hepgudą Antarktidos žemynas senais laikais galėjo būti kitose [šiltesnėse] platumose. Šalutinis tokios galimybės aspektas yra Atlantidos paieškos (hipotezė, kurią aktyviai tebeplėtoja Rand ir Rose Flem-Ath šeimyninė pora.

Daugelyje senųjų žemėlapių Antarktida vaizduojama be ledų. 1513-ųjų Piri Re žemėlapyje pateikiama Afrikos vakarinė pakrantė, Pietų Amerikos rytinė pakrantė ir Antarktidos šiaurinė pakrantė - ir jame Karalienės Modės žemė yra be ledų (G. Hankoko teigimu, jame vaizduojama tokia Antarktida, kokia ji buvo kažkur 13-4 tūkst. m. pr.m.e.). Tokį pakrantės „vaizdą“ mokslas išvydo tik po 1949-ais atliktų britų-švedų seisminių tyrimų.

Orontėjaus Finėjaus 1531-ųjų žemėlapyje pateikiama visa Antarktida. Joje teka upės ir yra kalnų. Spėjama, kad Žerardas Kremeris (pasauliui žinomas kaip Merkatorius, kurio vardu ir dabar vadinama žemėlapių projekcija) naudojosi senesniaisiais žemėlapiais, o jo žemėlapyje dar aiškiau pavaizduotos įvairios Antarktidos detalės.

1737-ųjų prancūzo Filipo Buašė žemėlapyje Antarktida visai be ledų. Vandens plyšys šį žemyną dalija į dvi nelygaus dydžio dalis (mažesnioji tėra 1/6 didesniosios). Dar keisčiau, kad Buašė Antarktida beveik tapati 1958-ais atliktai „poledinei topografijai“. Vandens plyšys yra beveik tiksliai pavaizduotoje vietoje.

Iš kur senovės žmonės galėjo taip tiksliai žinoti tas detales? kaip jie išmatavo vandens platybes? Gal išliko senosios Atlantidos jūrininkų sukurti žemėlapiai, o juos išsaugojo „Slaptoji brolija“?

Pastaba: Nuo 1977-ųjų iki Hepgudo mirties (9-ojo dešimt. pradžioje) Flem-Ath susirašinėjo. O 1995-ais Flem-Ath leido susipažinti su gausia (170 psl.) Hepgudo ir A. Einšteino korespondencija.

O kodėl buvo statomos piramidės? Žemdirbiams jų nereikėjo. Gal jūreiviams? Bet tai irgi mažai tikėtina. O jei Atlantidoje buvo skraidančių aparatų? Juk yra senovinių žemėlapių, nubrėžtų naudojant sferinę trigonometriją, tarsi žemė būtų stebima iš oro. O Nacza linijos Peru, kurias galima pastebėti tik iš oro? Ir daugybė senovinių tekstų, kuriuose minimi skraidantys „dievų“ vežimai. Ir Baalbek'as - milžiniška platforma iš šimtatonių akmenų apie kurią sakoma, kad čia leidosi Saulės dievas Helijas (panašią hipotezę iškėlė ir Erichas fon Danikenas) Baalbek'as išliko po Tvano, vykusio 11 tūkst. m. pr.m.e., o po 500 metų buvo pastatytos piramidės, tarsi kokie švyturiai.

O gal piramidės buvo tarsi radio teleskopas? Juk ką mes vadiname Atlantidos gyventojais, senovės žmonės vadino „dievais“. O jie buvo susiskaidę į priešingas stovyklas. Pvz., „Kuro mitai“ aprašo, kaip piramidės buvo naudojamos mūšyje tarp „dievų“. Civilizacija buvo Antarktidoje, tačiau jos laimėjimai buvo prieinami tik nedaugeliui - elitui. Todėl, nors Atlantida turėjo įtaką visam pasauliui, kitue neliko kultūros žymių, - tik pavieniai fragmentai, pvz., neaišku kam gerai įtvirtintas Jerich'o miestelis, datuojamas 8000 m. pr.m.e. Tuo pat metu statomas Sfinksas, o, gal būt, ir Stounhendžas Anglijoje

Ar Sfinksas skirtas tam, kad mums perduotų kokią nors žinią? Kažin. Greičiau jį stačiusiems žmonėms dangaus judėjimas buvo estetinio grožio išraiška. Juk 26 000 metų ciklo įamžinimas gali ateiti į galvą tik 'dievams'. Štai kodėl piramidės lygiuojamos į Oriono juostą, o Sfinksas turi liūto kūną, kuris simbolizuoja Liūto eros pabaigą (apie 8700 m. pr.m.e.).

Taip ir Stounhendžas gali būti 'žvaigždžių laikrodis', o ne Mėnulio ar Saulės observatorija. Kam statyti ją ir stebėti tai, kas ir taip žinoma? Jis labiau tinka Saulės orbitos aplink Orioną stebėjimui. Tuo labiau, kad tuo pat metu buvo pastatytas ir Machu Pikču (Peru).

^*) Rendas Flemingas (Rand Flem-Ath, g. 1949 m.) – kanadiečių bibliotekininkas ir rašytojas, knygų apie Atlantidą ir Žemės plutos pasislinkimą autorius. Vedęs Rose De'ath, adaptavo pavardę. Kitos jo knygos „Atlantidos planas“ (2000, su C. Wilson‘u), „Mozės nužudymas“ (2014, su Rose Flem-Ath) ir kt.
Rose Flem-Ath - kanadiečių bibliotekininkė rašytoja, rašanti knygas su ir su savo vyru. Jos pirmojo romano „Griaustinio laukas“ (1997) veiksmas vyksta Persijos įlankos karo metu. Siužetas prasideda po britų branduolinių sprogdinimų Australijoje ir susijusi su biologiniu pavojumi, kilusiu šalia slaptos laboratorijos esančios netoli Pine Gap‘o. Jos naujesnis romanas „Vengiantieji“ seka Šiaurės Amerikos gyventojų, bėgančių į dykumą nuo Elola viruso, pėdsakais. Jie netrukus supranta, kad jiems nepavyks pabėgti nuo jų silpnybių ir paslapčių, juos persekiojusių saugesniais laikais.

^**) Alanas Alfordas (Alan F. Alford, 1961-2011) – britų rašytojas ir paskaitininkas, žinomas temomis apie senovės religijas, mitologiją ir egiptologiją. Jo pirmoji knyga „Naujo tūkstantmečio dievai“ (1996) buvo skirta Z. Sitčino senovės astronautų temai. Vėliau jis įžiūrėjo rimtas spragas Z. Sitčino teorijoje ir pasiūlė savą, senovės mito kataklizminę teoriją (kad „nusileidę“ dievai nebuvo kūniški, o perteikė gamtos katastrofas) – ir net sulaukė Z. Sitčino ieškinio, kad, atseit, tai diskreditavo jo reputaciją. Anot jo tos kataklizminės senųjų religijų idėjos perėjo į šiuolaikinį judaizmą ir krikščionybę. Tirdamas senovės apraiškas, aplankė apie 20 šalių. 2001 m. išleido savo 4-ą knygą „Atlantida slaptai“, kurioje teigė, kad Atlantida nebuvo sala ar kas kita Žemėje, o aplink Saulę besisukančia planeta – ir rėmėsi Egipto mitais. Paskutiniu metu pabrėždavo pasaulio sukūrimo mito svarbą Egipto religijoje; išleido knygą „Paslapčių piramidė“ (2003), kurioje teigė, kad jos buvo skirtos ne saulės kultui, o „sutvėrimo kultui“ (o Khufu sarkofagas yra iš meteoritų geležies). Paskutinė jo knyga buvo „Vidurnakčio saulė: Dievo mirtis ir prisikėlimas senovės Egipte“ (2004).

^***) Robertas Skotas (Robert Falcon Scott, 1868-1912) - anglų kapitonas, vadovavo dviem poliarinėms ekspedicijoms į Antarktidą. 1901-04 m. laivu „Discovery“ tyrinėjo Antarktidos krantus ties Roso jūra ir surinko daug mokslinių duomenų apie žemyną. Žiemojo Roso saloje. Bet labiausiai išgarsėjo antrąja ekspedicija (1910-12) su „Terra Nova“ laivu. Iš Roso salos 1911 m. lapkričio 1 d. ponių ir šunų kinkiniais patraukė Pietų ašigalio link. Tačiau poniai nepateisino ir didelę kelio dalį keliautojai turėjo keliauti pėsčiomis. 1912 m. sausio 17 d. ekspedicija pasiekė Pietų polių, tačiau tai padarė mėnesiu vėliau nei Roaldas Amundsenas (1872-1928). Grįžtant labai pablogėjo oro sąlygos (nukrito temperatūra, prasidėjo pūgos), ir galiausiai visi ekspedicijos dalyviai žuvo; jų kunai rasti 1912 m. lapkričio 12 d. Buvo supiltas kapas, o ant medinio kryžiaus užrašyti žodžiai: „Kovoti ir ieškoti, rasti ir nepasiduoti“.
Jo garbei pavadinta Ramiajame vandenyne (Antarktyje), Skoto kalnai ir ledynas Antarktidoje bei krateris Mėnulyje.

Žemės plutos poslinkis

Visi žinome, kad Žemė nuolat keičiasi. Tarpekliuose galime matyti skirtingomis epochomis susiformavusius sluoksnius, atrandamos gyvūnų ir augalų fosilijos ir pagal jų gylį uolienose galime spręsti apie jų amžių. Upių vagų kaita mums primena nuolatinį sausumos ir jūrų kitimo procesą.

Tačiau retai aptariamos jėgos veikiančios planetą kaip visumą. Matome akmeninę Žemės knygą, tačiau retai atverčiame jos puslapius. Mūsų panetos ir gyvybės joje kiltis tebėra mįslė. O juk Žemės sluoksnių tyrimai leidžia spėti Žemėje vykus katastrofiniams pokyčiams. Pvz., keitėsi Žemės ašies kryptis (slinko poliai). Siaurės poliaus poslinkis

Apytikslis Žemės amžius yra 4,5 mlrd. m. Žmonės joje gyvena apie 0,5-1 mln. m. Istorinis žmonijos laikotarpis – viso labo apie 7 tūkst. m.

Ledo kepurės kaupiasi abiejuose poliuose. Saulės išgarinti garai kyla aukštyn. Didžiausias garavimas ties pusiauju ir kadangi Žemė beveik apvali, tai šiltas oras juda link polių. Čia, sueinant orui iš visų pusių, oro slėgis kyla, oras sunkėja ir vėsta, todėl leidžiasi žemyn, drėgmė kondensuojasi (poliuose), o vėsesnis oras pažeme grįžta prie pusiaujo. Didžioji poliuose iškritusi sniego dalis neištirpsta, nes oro temperatūra per žema. Slėgio veikiamas sniegas virsta ledu. Su laiku ledo kepurė tik auga.

Dėl Žemės ašies svyravimų (Žemė tik apytiksliai laikoma kaip apvali) Žemės sukimasis dėl šių papildomų masių išsibalansuodavo. Žemė versdavosi kūlversčiu, vandenynų vanduo staiga užliedavo sausumą. Nusistovėję vėjai keičiasi, Žemėje siaučia uraganai ir audros. Gamtos jėgos aršiai ieško naujos pusiausvyros.

Nojaus laikų tvanas – paskutinis toks įvykis. Anot turimų duomenų, jis galėjo būti dabartinio Madagaskaro ar pietryčių Afrikos regione. Ledo kepurė buvo šiaurės poliuje. Ir staiga Žemė pasikreipė apie 76^o kampu. Ledo kepurė atsidūrė dabartinio Sudano vietoje, kur ištirpo nuo saulės kaitros palikdama nuotekų išgraužas.

Kiekviename žemyne galime atsekti priešistorinių ledynmečių žymes. Augantys ledynai spaudė ir gludino uolas, virš kurių jie kaupėsi, - ir pagal tai galime atsekti jų kelius.

Dabartinį Antarktidos ledynų kiekį sunku įsivaizduoti. Yra du veiksniai, trukdantys Žemei nedelsiant „nuvažiuoti“. Pirmas – Žemė nėra idealus rutulys, o kažkiek suplota, - ir tai ją prilaiko. Kitas veiksnys – pačios ledo kepurės dinamika. Dabartiniai Antarktidos ledynai svorio veikiami šliaužia į pakrantę ir ten skyla aisbergais. Taip ledo kepurė palaipsniui atsikrato papildomų svorių. Bet tai tik laiko klausimas. Nes Antarktidos ledynas, bendrai imant, vis tik nuolat kaupiasi.

Mus pasiekė Tvano pasakojimas Biblijoje. Fizines jo priežastis nusako šie žodžiai: „prasiveržė visi didžiosios bedugnės šaltiniai ir atsivėrė visi dangaus skliauto šliuzų vartai. Lietus pylė ant žemės 40 dienų ir 40 naktų“ (Pr 6:11).

Aišku, kad lietus negalėjo būti Tvano priežastimi. Nojus su „keleiviais“ buvo užsidaręs arkoje ir nieko nežinojo apie išorinius reiškinius. Jiems tikrai galėjo atrodyti, kad lietus sukėlė Tvaną. Tačiau tai paneigia paprasti paskaičiavimai, - tam, kad sukelti tokį Tvaną, vandens lygis per valandą turėjo pakilti maždaug vienu metru (Ararato viršūnė yra 5,1 km aukščio). Jokia liūtis to negalėtų sukelti.

Graikų mite Deukalionas su Pira išsigelbėjo Parnaso kalne (2,5 km). Graikai (helenai) yra kilę iš Deukaliono sūnaus Hėleno.
Konfucijus (551 m. pr.m.e.) pradeda Kinijos istoriją nuo Tvano, iškilusio „iki dangaus“ nuslūgimo.

Kasinėdami senovinį chaldėjų Uro miestą (dabartiniame Irake, apie 8 km nuo Eufrato), archeologai nustatė apie 35 miesto gyvenimo periodus. Tačiau maždaug 50 pėdų gylyje buvo rastas 8-10 pėdų storio molio sluoksnis. Tačiau įdomiausia, kad giliau šio sluoksnio buvo rasta tapytos keramikos šukių (bet jų nebuvo molio sluoksnyje). Priimta laikyti, kad molio sluoksnis susidarė per Tvaną. Variniai artefaktai virš molio sluoksnio ir jų nebuvimas žemiau leidžia spėti, kad nebuvo pereinamumo tarp Tvano skiriamų kultūrų. Virš molio sluoksnio esantis sluoksnis galėjo formuotis paskutinius 6000 m.

Spalvinta keramika rodo aukštoką ankstesnės kultūros lygį. Nauja kultūra neturėjo spalvintos keramikos. Senovės Uras greičiausiai buvo prie Persų įlankos (nors dabar yra 115 mylių į žemyną), ką liudija jūrų didvyris, audrų ir jūrų nugalėtojas, ir artefaktai, rodantys prekybą su nutolusiais rajonais (matyt, jūra).

Kasinėjimai Knose (Kreta) parodė 43 pėdų kultūrinį sluoksnį, po kuriuo toliau jau vien plikos uolos. Radiniai rodo čia gyvenus žmones maždaug prieš 5300 m. Prie pat uolų nerasta artefaktų, kas rodytų, kad iki tol žmonės čia negyveno.