Atviras laiškas
Lietuvos religinėms konfesijoms, visiems tikintiesiems

Artėja į pabaigą dvidešimtas amžius. Su dviem pasauliniais karais, su komunizmo ir nacizmo epidemijomis, žmogaus pėdsakais Mėnulyje ir žmogaus pėdsakais Hirosimoje, su Etnokosmologijos muziejus Kulionyse dviem Lietuvos nepriklausomybėmis ir su kasdienybe tapusiomis savižudybėmis ir žudymais.

Toks dvidešimto amžiaus fonas. Galima jį pašviesinti ar patamsinti, bet esmė lieka ta pati - dvidešimto amžiaus pabaigoje, tarpe visų negandų, tebesitęsia karai, žudynės ir teroras tarpreliginių nesutarimų pagrindu.

O juk kalbame apie žmogaus ryšius su Tuo, kuris virš mūsų! Kalbame apie pačius subtiliausius žmogaus dvasinius ryšius. Jie, žinoma, nevienodi, skirtingi, kaip skirtingų tautų kalbos. Kalba - tai tampriausias žmonių tarpusavio ryšys. O kiekviena religija tarsi įprasmina kitą, aukštesnę dvasinę kalbą - žmogaus kalbą su Trivieniu Dievu, Alachu, Buda, Absoliutu...

Mes gyvename trečioje planetoje nuo Saulės. Saulė - tik viena iš kelių šimtų milijardų mūsų Galaktikos žvaigždžių. O tokių galaktikų šiandieniniais teleskopais mes aprėpiame šimtus milijardų!

Begalybėn ir amžinybėn nusitęsianti Visata, kurią vienija viena erdvė, vienas laikas, vieni ir tie patys cheminiai elementai ir viena Pirminė priežastis.

Man svetima ir nesuprantama mintis apie skirtingus dievus, apie geresnę ar blogesnę kalbą su Juo.

Aš manau, kad mums visiems artimesnė ir suprantamesnė tolerancija tam, kuris šalia ir tam, kuris toli; tolerancija papročiams ir apeigoms; tolerancija skirtingoms kalboms tarp žmonių ir tolerancija skirtingoms aukščiausio lygio dvasinėms bendravimo formoms tarp žmogaus ir To, kuris virš mūsų.

Tačiau visiems mums trūksta tolerancijos ir pagarbos Nežinomybei, kaip mus supančio pasaulio objektyviai egzistuojančiai realijai, terpei, kurioje apčiuopiame savo esybę. Deja, kiekvienas dažniausiai brukame savo tiesą, savo žinojimą, tarsi norėdami juo užpildyti tą nuostaba dvelkiančią Nežinomybės erdvę.


Žvalgantis aplink Kulionis

Išraiškingas Molėtų krašto reljefas, o jame ypač išsiskiria Kulionių apylinkės, kur iškyla Kaldinių kalvos su jose įsikūrusia Lietuvos astronomine observatorija. Tai į šiaurę nuo Molėtų, ties Aiseto ir Virintos ežerų dubakloniais, ten, kur šie sudėtingai sukasi į šiaurę ir atgal. Tie dubakloniai ir teikia Kulionių apylinkėms nepakartojamo savitumo. Be jų nebūtų įspūdingos ir tos kalvos, kurių šlaitai nuo pat viršūnių įvairiu nuolydžiu leidžiasi kažinkur žemyn į ūksmingas ežerų pakrantes. O be to nebūtų čia ir mokslinės veiklos pradžios, kuri dabar čia taip gražiai tarpsta.

Tokiame kraštovaizdyje miškai daug įvairesni savo bendrijomis – jei kitaip ir išrodo, kai matai juos „laipiojančius“ tai aukštyn, tai žemyn. Tuose kreivašlaičiuose jie ypatingai įvairuoja su žydrais ežerų atspindžiais. Estetinę vietovaizdžio vertę ypač nulemia padėčių, aukščių skirtumai, kurie čia nemaži – kartais iki 40 ir daugiau metrų. Štai Želvos ežero pusiasalyje pūpso aukštoka kalva – Kulionių piliakalnis, o kitapus ežero – Kaukaro piliakalnis.

Dar vienas ypatumas – čia eina takoskyra tarp Virintos ir Aisetos upių baseinų, o tuo pačiu ir tarp Šventosios bei Žeimenos upynų. Antai Želvos, Ilgyno, Gilužio ir kiti mažesni Kulionių grupės ežerai priklauso Virintai, į kurią nuteka vandens perteklius, o kitaip tariant, upė iš jų išteka ir jau čia pat, Čiulėnų kaime, anksčiau suko du malūnus. O į rytus nuo Kulionių, jau Labanoro didgirės tarpukalvių dubakloniuose, spindi įvairaus dydžio Žeimenos „vandens šeimynos“ ežerai. Ir be to tuos upynus skirianti nematoma ketera ypatinga tuo, kad būdama stipriai kalvota ir miškėta, vis dar yra natūrali.

Tad Kulionių apylinkių landšaftas patrauklus įvairovės gausa. Kaldinių kalva iškyla apie 40 m virš apylinkių ir yra tarsi kokia gamtos tvirtovė: ją beveik iš trijų pusių apriečia Želvos ežeras, tik iš pietų ji atvira, bet ir čia pradubę Ilgyno, Gilužio, Šilagilužio, Duobolo ežeriūkščiai. Kalvą įvairiai apgulę miškai, tarpežerinėse nuošalumose sutvenkiantys ūksmėtos tylos, patrauklaus paslaptingumo.

Nuo Kaldinių kalvos žvelgiant į pietus nusidriekia būdingas sodietiškas reginys: kalvučių atbrailomis ir tarpais nuvinguriuoja keliukai, yra vienkiemių, puikuojasi želdinių kukšteros, bliksi ežerėlių paviršiai. Tai Čiulėnų laukai, kuriuose dirbamos žemės nedaug, o dažnesnės natūralios bendrijos: dirvonai, lapuočių grupelės, kiti sąžalynai. Rytų pusėje mėlynžaliai Labanoro pušynai.

Iš tolo, iš įvairių pusių, kitąkart netikėtai pasimato Kaldinių kalva su joje sidabru blyksinčiais teleskopų bokštais, laboratorijų pastatais, gyvenamaisiais nameliais. Observatorijai skirta Kaldinių kalva ir apie ją 1,5 km spinduliu esantis plotas. Tai natūrali apsauginė zona. Savaime aišku, kodėl čia turi būti švaraus skaidraus oro aplinka.

Ateiviai, astronomai, čia įsikūrę ne taip ir seniai. Pagal akademiko V. Straižio apybraižą „Molėtų astronomijos astronomija“ (1984), mokslo entuziastai po ilgokų paieškų Kaldinių kalvoje apsistojo 1969 m. Savo metus čia atidavė senokai įsikūręs G. Kakaras.

Nuo pat pradžių observatorijoje buvo atliekami mokslo darbai, plėtojama daug unikalių sričių. Kartu buvo tvarkoma ir gamtos aplinka: patvarkyti aplinkiniai miškai, paežerės, laukų želdiniai, pakelės. Ji pagal S. Maculevičiaus projektą buvo tvarkoma tikslingai tiek ekologijos, tiek observatorijos funkcionalumo požiūriais.

Pagalvota ir apie dažnėjusias ekskursijas. Tam buvo numatyta parodomoji observatorijos dalis, kur G. Kakaro ir L. Klimkaus pastangomis buvo įrengta turininga astronomijos ekspozicija. Kaupta ir liaudies astronomijos ekspozicija, kurioje rodyta kosmoso, kitų pasaulio pajautos ir suvokimo liaudies išmintis. Taip greta senolės Žemės mįslių prisiglaudė ir kosminių tolių pajautimo mokslas. Prie kosminių įvaizdžių parimdavo ir menininkai, tarp jų minėtini Joana ir Bronius Bružai.

2007–2008 m. atlikta muziejaus rekonstrukcija, panaudojant „Phare“ fondų lėšas. Projekto autoriai Ričardas Krištapavičius ir Andrius Gediminas Gudaitis. 2008 m. lapkričio mėnesį buvo priimtos pirmosios ekskursijos. 2010 m. muziejus pradėjo su dviem teleskopais, skirtais naktiniams stebėjimams bei Saulės teleskopais.

Lietuvos etnokosmologijos muziejus jau tapo nauju ir originaliu kultūros centru Lietuvoje. Muziejuje kaupiami visi žmogaus ryšiai su kosminiu pasauliu: emociniai - per meną, etniniai - per tautosaką, papročius, simboliką, dvasiniai - per visas pasaulio religijas, pažintiniai - per astronomiją, pragmatiniai - per kosmonautiką, nežemiško proto ir kitų kosminių civilizacijų ieškojimas, ir ontologiniai ryšiai - per filosofiją. Šie žmogaus vertikalieji ryšiai (emociniai, dvasiniai, fiziniai, moraliniai ir etiniai) pateikiami lankytojams per muziejinę ekspoziciją, per interjerą, per informacinį banką - biblioteką, per dangaus objektų panoramą pro teleskopą ir per etnokosmologijos parko ekspoziciją.

Etnokosmologijos muziejus yra labai gausiai lankomas. Nėra dienos, kad prie muziejaus nestovėtų keletas didžiųjų autobusų. Pagrindiniai mūsų lankytojai moksleiviai - ateinanti Lietuvos karta. Etnokosmologijos muziejuje jie randa tai ko nėra jokiuose vadovėliuose ar kitose muziejuose. O giedromis naktimis pas mus važiuoja norintys pamatyti Visatos pasaulį pro moderniausią teleskopą Lietuvoje. Dažnai muziejų lanko užsieniečių grupės ir stebisi Etnokosmologijos muziejaus išskirtinumu - toks muziejus kol kas yra vienintelis pasaulyje. Etnokosmologijos muziejus yra įsikūręs nepaprastai vaizdingose Molėtų krašto erdvėse. Iš bokštų, iš paukščio skrydžio, tolyn nuvilnija Daukanto laikų dvasią išsaugojusi Labanoro giria.

Etnokosmologijos muziejus - Kulionių kaime, greta - Astronomijos observatorija ir Kulionių piliakalnis. Pats kaimas, iš trijų pusių Želvos ežero apsuptas, iš ketvirtos pusės Česlovo Kudabos dubakloniais, šilagilužiais aprėptas.

Šioje vietoje glaudžiai persipina geologiniai, istoriniai, etniniai, kultūros ir mokslo vyksmai. Bet tikrąją šio kalno dvasią per eilę metų kaupė ir kaupia čia atvažiuojantys, čia ateinantys.

Netinka pavadinti juos tik ekskursantais. Čia žmonės atsiveria pažinimui, nuostabai ir galimybei pažvelgti į savo egzistencijos prasmę šioje Visatoje.

Vilniaus universitetas išsaugojo senosios Astronomijos observatorijos sentenciją: ”Pasilikite rūpesčiai žemės - iš čia einama į žvaigždes!” Mūsų laikmečiui, mūsų muziejui geriau tinka kita sentencija, tarsi antitezė anai: “Iš čia į žvaigždes Žemės rūpesčiai veda!”

Etnokosmologijos pastatų kompleksas projektuotas ir statytas pagal Pasaulio medžio įvaizdį. Tam, kad pakilti arčiau žvaigždžių - mes einame per to medžio šaknis - kylančia į kalno viršūnę galerija. Pakeliui patenkame į pagrindinę bendravimo vietą - salę.


Kviečiu Lietuvos religines konfesijas su savo simboliais ateiti į mūsų salę. Kiekviena religinė konfesija galėtų savaip, sava forma išreikšti žmogaus ryšį su Juo, virš mūsų esančiu. Tai galėtų būti tekstas, paveikslas, skulptūra, bareljefas ar kas kita. Tai nebūtų nei eksponatai, nei apeigoms skirti daiktai. Tai būtų skirtingų religijų ir konfesijų simboliai, atspindintys mūsų dvasinį ryšį su dievybe. Simboliai - visam laikui, vienoje erdvėje, po vienu stogu. Kaip, kad ir mes esame vienoje Lietuvoje, vienoje Žemėje, vienoje iš daugelio galaktikų.

Mūsų buvimas kartu yra ne mūsų pasirinktas, ne mūsų valios nulemtas. Tačiau mūsų dvasinių simbolių atnešimas į vieną vietą yra mūsų valioje. Ir tai būtų graži mūsų tolerancijos apraiška vienas kitam.

Tas atėjimas į vieną vietą nieko neįpareigotų, nepažemintų ir neišaukštintų. O jeigu išaukštintų - tai tik mūsų tautos, mūsų piliečių, mūsų religinių konfesijų sugebėjimą peržengti dar vieną mus skiriantį barjerą.

Šio projekto tikslas labai kuklus - tai atskirų religinių konfesijų sutikimas stovėti greta. Tai nebūtų nei lyginimas, nei apjungimas, o tik pagarbus ir tylus, savais simboliais išreikštas, stovėjimas greta vienoje erdvėje.

Neabejoju, kad šis mažas žingsnis peržengiant praeities barjerus taps labai reikšmingu ir neišvengiamu trečiame tūkstantmetyje.

Tačiau suprantu ir realybę - šį barjerą peržengti nėra lengva, todėl čia skelbiamas projektas nenumato konkrečios pabaigos - Etnokosmologijos muziejaus durys atsidarė neribotam laikui.

Nuoširdžiai Jus kviečiu - atvažiuokite nors pažiūrėti. Atvažiuokite su savo idėjomis ir patarimais. Brandinkime šį projektą kartu.

Dvidešimtas amžius artėja į pabaigą. Visi mes esame to amžiaus vienoje erdvėje, viename laike ir vienoje Žemėje. Ir mūsų tolerancija ar netolerancija, sutikimas ar nesutikimas yra vienodai ryškiai matomi.

Lieku laukdamas Jūsų dėmesio,
Su pagarba Gunaras Kakaras
Rašykite: 52-ra pašto dėžutė Molėtuose,
skambinkite: 8 - 230 45 - 424


Molėtų 63 cm reflektorius

Įrengtas1974 m. jis buvo didžiausias Lietuvoje (1991 m. į žvaigždes žvalgytis imta jau 165 cm skersmens teleskopu). Žvaigždės šviesa eina per tuščiavidurį teleskopo vamzdį ir krenta į jo apačioje esantį paraboloido formos veidrodį, kuris šviesą nukreipia aukštyn į 17 cm skersmens hiperboloido formos kasegreno veidrodėlį, kuris šviesos pluoštą vėl meta žemyn. Spindulys praeina pro 10 skersmens apskritą angą didžiajame veidrodyje ir susirenka į vieną tašką, kasegreno židinį. Židinio plokštumoje gaunamas dangaus kūno vaizdas, kurį galima stebėti pro mažytį lęšiuką – okuliarą.

Teleskopo didinimas yra jo židinio ilgio ir cilindro židinio ilgio santykis. Jei kasegreno veidrodėlio nebūtų, didysis veidrodis vaizdą sufokusuotų kažkur priekyje, yra jo židinio ilgio ir cilindro židinio ilgio santykis. Jei kasegreno veidrodėlio nebūtų, didysis veidrodis vaizdą sufokusuotų kažkur priekyje, 305 cm nuo veidrodžio paviršiaus. Kasegreno veidrodis židinio nuotolį pailgina iki 10 m – taip padidėja teleskopo skiriamoji geba. Naudojant 5 mm židinio okuliarą, Molėtų teleskopu galima būtų gauti 2000 padidinimą, tačiau taip smarkiai niekada Teleskopas nedidinama. Net esant 1000 kartų, oro srovės atmosferoje sudrumsčia vaizdą, tad didinimas netenka prasmės. Optimalus didinimas Mėnuliui, planetoms, žvaigždžių spiečiams ir galaktikoms stebėti – apie 300-500 kartų. Net galingiausiuose pasaulio teleskopuose žvaigždės visad lieka tik tašku, tačiau kuo didesnis veidrodžio skersmuo, tuo daugiau šviesos jis surenka į židinį ir tuo silpnesnes žvaigždes ar galaktikas galima stebėti.

Tačiau dabar akį pakeitė tikslesni prietaisai. 63 cm teleskopas naudotas fotometriniams žvaigždžių matavimams. Jo kasegreno židinyje įtaisytas elektrofotometras. Žvaigždės šviesa nukreipiama į šviesai jautrų fotodaugintuvo katodą. Kiekvienas šviesos fotonas iš katodo išmuša elektroną, sukeldamas visą elektronų srautą – susidaro elektros impulsas, kurį užregistruoja fotonų skaitiklis. Iš žvaigždės lekia ištisas įvairių energijų fotonų srautas, todėl skaitiklis visąlaik registruoja šimtus ir tūkstančius fotonų per sekundę. Matavimų rezultatai pro 8 Vilniaus fotometrinės sistemos filtrus toliau buvo automatiškai spausdinami juostose ir perforuojami. Perfokortos vėliau dėtos į ESM, kurios programos duomenis išanalizuodavo ir atspausdindavo žvaigždžių temperatūrą, absoliutų šviesumą, tarpžvaigždinį paraudimą ir kitas charakteristikas.

Molėtų teleskopo skaitiklis registravo žvaigždes iki 12-o ryškio, t.y. 250 k. silpnesnis už įžiūrimas plika akimi. Patobulinę – pasiekė dar 20 k. silpnesnes žvaigždes – leidžiant pamatyti supermilžines už 800 šviesmečių (priminkime,kad iki Paukščių tako galaktikos centr tėra 30 tūkst. švm.; iki artimiausių Magelano debesų galaktikų – 200 tūkst. švm., o iki Andromedos galaktikos – 2 mln. švm.)

Molėtų 63 cm reflektoriaus ir elektrofotometrinės aparatūros įrengimui vadovavo K. Zdanavičius ir R. Kalytis. Teleskopo stovą pagamino Leningrado optikos-mechanikos susivienijimas, 63 cm veidrodį, sveriantį 70 kg, dar prieš karą iš JAV pirko buvusi Kauno observatorija prof. B. Kodačio iniciatyva. Gaminant teleskopo vamzdį daug prisidėjo Vilniaus šlifavimo staklių gamykla.


Aukštas žvaigždėtas dangus

Aplink miškas; pušys stačiu šlaitu bėga žemyn, bet ūmai sustingsta apstulbę, nes ten krantas, kuris neria į vandenį ir slepiasi gelmėje. Žaliame vainike spindi ežerėlio veidrodis: ošia pušys, šnara žolė ir pliuškena bangelės. Tik dangus virš jų tyli... Ar tikrai tyli? Juk ten griaudi galingi sprogimai!

G. Kakaras visai neatrodo astronomiškai: ne tokia turėtų būti barzda, o ir akinių nenešioja. Labiau panašus į inžinierių ar gydytoją. Jo observatorija tolokai nuo Vilniaus, Molėtų apylinkėse. Mieste dulkės, šviesos, vibracijos ir triukšmas (o ar per jį išgirsi kosmoso muziką?). O čia skaidrus oras ir ramybė – ir puikiu astroklimatu čia džiaugėsi naujoje observatorijoje dirbą Edmundas Meištas, Gunaras Kakaras ir kiti astronomai.

Trumpam persikelkime į 1957-ųjų Pabiržės vid. mokyklos 11-os klasės astronomijos pamoką. Jos mokė geras pedagogas, sumanus fizikos mokytojas, mokęs originaliai ir naujai spręsti uždavinius, kuris auklėtinius sudomino fotografija ir išmokė fotografuoti.

- Aplink Mėnulį nėra atmosferos, - pasakė mokytojas.
- Alink Mėnulį yra atmosfera, - iš vietos garsiai prieštarauja abiturientas Gunaras, nes buvo kažkur skaitęs apei Mėnulio atmosferos pėdsakus.

Mokytojas dedasi neišgirdęs mokinio replikos ir dėsto pamoką toliau. Vienuoliktokas dar kartą paprieštarauja. Tada mokytojas pakelia akis ir įbeda žvilgsnį į drąsųjį „koperniką“. O klasė nuščiūva ir laukia, kas bus.

- Prašom išeiti iš klasės, - ramiai taria fizikas.

Geriausias mokyklos astronomas žingsniuoja durų link. Kažkaip negražiai išėjo.
Po skambučio „atmosferiniai tyrimai“ pratęsiami:
- Gunarai, - sako mokytojas, tu kelis metus studijuoji astronomijos knygas, bet netikslumus galima ir kitaip išsiaiškinti...

Taip jiedu išsiaiškina problemą ir G. Kakaras toliau savo pasidarytu teleskopu dairos po dangaus sklaiutą. Jame pasirodė per kelis dešimtmečius ryškiausia kometa – ir ji lėkė jaunojo astronomo akyse. Po poros dešimtmečių jis prisiminė:
„Nebandžiau ieškoti kokio įvaizdžio, nes pati kometa yra dinamiškumo įvaizdis. Žiūrėkit – skrenda milžiniškas ledo luitas; jis tirpsta, garuoja, o garai švyti Saulės spinduliuose“.

Moksleiviu būdamas Kakaras žvaigždėtu dangumi susidomėjo perskaitęs I. Perelmano „Įdomiąją astronomiją“, Ją skaitė su draugais – tie užvertė knygą ir padėjo į šalį, Gunaras Kakaras o būsimas astrofizikas po jos dairėsi kitos knygos. O ir akių nuo dangaus nenuleido. Ką ten pastebėdavo, aprašydavo, piešė. Sudėjo piešinėlių šūsnį į voką ir išsiuntė žinomam astronomui prof. Pauliui Slavėnui. Pats manė, kad didelį darbą nuveikė, kad jau tarė savo žodį astronomijoje, laukė profesoriaus atsakymo ir įvertinimo. Ilgokai teko palūkėti...

Jau universiteto absolventą kartą nustebino senasis astronomas:
- Namuose tarp knygų radau tamstos piešinius, - ir ištiesė pluoštelį pripieštų lapelių. Abu supratingai nusišypsojo.

Universitete G. Kakaras toliau [jau universitetiniu] teleskopu ganė dangaus „avių ir paukščių bandas“, gilinosi į reiškinius ir jų priežastis. Tada aspirantūroje tyrė dvinares žvaigždes. Per didelį atstumą žvaigždes poroje sunku atskirti. Tam vilnietis prof. Vytautas Straižys sukūrė fotometrinę sistemą, labai padedančią tokiais atvejais. Ir viena jos rezultatų Gunaro Kakaro disertacija.

G. Kakaras buvo ir „Šimto astronomijos mįslių“ autoriumi – gal rinkdamas ir mindamas „mįsles“ pajuto jaunystės šauksmą? 1974 m. mokė astronomijos Vilniaus 40-oje vid. mokykloje ir su keliais abiturientais iš sostinės 7-osios mokyklos namuose sprendė šimtus astronominių mįslių. Jis sakė:
- Tai buvo eksperimentas.
O taip įvairių disciplinų mokėsi Novosibirsko akademikų miestelio moksleiviai.

Jis buvo ir „Astrofizika“ bendraautoriumi, kartu su Antanu Juška ir Algirdu Ažusieniu. Knyga skirta mokytojams ir astrofizika besidominčiam jaunimui – kalbama apie Saulės sistemą, žvaigždes ir galaktikas, Visatos modelius. Dėl kosmoso kilties ir evoliucijos yra įvairių teorijų – knygoje jos pristatomos labai populiariai.

O kitų pasaulių gyventojai? Tarybų Sąjungoje jų ieškojo Radiofizikos, Kosminių tyrimų ir MGU Astronomijos institutai, kiti mokslo centrai. Tais dalykais buvo užimta ir Kakaro galva. Minėta fotometrinė sistema leidžia iš visų Paukščio tako žvaigždžių išskirti tas, kurių spinduliavimas artimas Saulei, - mat tai vienintelė žinoma žvaigždė, kuri tikrai šildo protingų būtybių planetą, mūsų Žemę (tik ar labai jau protingų?!). Egzocivilizacijų klausimais G. Kakaras susidomėjo dar 1973 m., kai nuvyko į tarptautinį astronautikos kongresą, kuriame, dėl kilusių minčių, jis parengė papildomą pranešimą. Ir apie „kosminius žmones“ jis rašė ne viename straipsnyje.

Tiek metų prabėgo, tiek naujų teorijų ir hipotezių iškelta, tačiau proto brolių vis dar nesutikome.


Aukso amžius
Višta mitologijoje
Mitologija Visatos masteliu
Zep Tepi - pirmasis laikas
Raganos - Visatos tvarkytojos?
Gyvoji Žemė: Motina Žemė
Paslaptingasis Lopaičių piliakalnis
Jefremovo ir Kazancevo paleokosmonautai
Lietuvių senojo tikėjimo pradmenys
Avesta. Vendidado knyga
Saulė - dvinarė žvaigždė?
Velnių muziejus Kaune
Astrologija ir visuomenė
Sniego karalienė
NSO puslapis
Biblijos puslapis
Mitologijos puslapis
Vartiklis