Žvaigždės kalba Egiptui: Plejadės, Sirijus. Vartiklis

Senovės Egipte Plejadės buvo Krittikas, t.y. „moteriškosios lyties žmonijos teisėjomis“. Jos pradžioje buvo tapatinamos su septyniomis Hatorėmis, kurių vardus mirusysis turėjo prisiminti ir ištarti, kad galėtų įžengti į „rojų“, kuris buvo tolimose žvaigždėse (skaitykite apie Dogano genties tikėjimą Sirijumi). Dabarties Egipte Plejadės siejamos su septyniomis Pribuvėjomis.

Senuosiuose septynvarčiuose Tebuose Plejades atstovavo septynios Besimeldžiančios Žynės, kurios sietinos su septyniais Išminties Ramsčiais - į erą, kai septynios Hatorės valdė pagal labai griežtą ciklą, pagal kurį kas septyni metai reikėdavo nužudyti pašventintąjį Valdovą.

Senojoje Europoje Plejadžių gegužės-lapkričio mėn. Laikotarpis buvo pažymimas atgimimo (gegužę) ir mirties (lapkričio) šventėmis. Tai Vėlinių ir ankstyvosios bažnyčios pasisavintosios Visų Šventųjų dienų pirmapradės ištakos. Mirusieji buvo išvardijami (lapkričio 1 d.) atsisukus į Plejadžių (Sietyno) pusę.

Ir be abejo, kaip nebus nuorodos į Plejades Biblijoje? Viešpats klausia Jobą: „Ar tujei negali susieti Plejadžių įtaką“. Istorikai teigė, kad patrialchalinėje Jeruzalėje Menora (septynšakė žvakidė) iš pradžių simbolizavo Plejades kaip septyngubus „žmonių namus“ Mėnulio žynes susiejant su deive Hatore, o per ją su septyniomis deivėmis ir vėl grįžtant prie Plejadžių.

Akis yra vienas žinomesniųjų Egipto simbolių, tačiau jos susiejimas su Ra ar Horu. Bet net ir patriarchaliniais laikais akis buvo apibrėžiama kaip moteriškosios lyties teisėja, deivė Sekmetė: „Aš esu visareginti Horo akis, kurios pasirodymas sukelia siaubą, Žudančioji, Galingoji“.

Žudančiosios Liūtės akis yra ir Egipto medicinos ženklas - ir jiedu yra tarpusavyje sukeičiami. Motinos hieroglifas Maa reiškė „matyti“, o tai yra akis. Tai reiškia, kad pirmapradė akies ženklo priklausomybė yra Maat, Teisingumo deivė…

Sothis (Sirijus)

Sirijų surasti nesunku – ant per Oriono juostą einančios tiesės. Neveltui senovėje laikė, kad tai šuo, kurį medžiotojas Orionas laiko už pavadžio, todėl ir vadino jį „šuns žvaigžde“. Senovės Romoje Sirijui aukojo šunis, o Graikijoje buvo prietaras, kad jei Sirijus labai smarkiai mirga pavasarį, vasara bus „šuniška“. Tačiau rimčiausias požiūris į Sirijų buvo Egipte.

Sirijus nėra matomas 70 dienų, nes jis randasi ten, kur jį nustelbia Saulės spindėjimas. O jo pasirodymas sutampa su Nilo patvinimu – buvo laikoma, kad tai Izidė grįžo iš požemių ir vėl rūpinsis derlingumu (beje, kartais Izidę vaizdavo kaip undinę su uodega).

Moteriškasis Sirijaus žvaigždės vardas buvo Sothis, kuri artimai susijusi su Izide (Sahu-Ozyrio, kuris tapatinamas su Orionu, sutuoktinė).

Prieš daug šimtmečių ekvinokciją ir metų pabaigą paskelbdavo Šuns žvaigždė Sirijus, didingasis žmogaus dieviškumo simbolis. Tiksliai vidurnaktį gruodžio 24-ąją jis būdavo tiksliai rytuose. Tuo pat metu rytuose patekėdavo Mergėlės (su kūdikiu laikomu ant kairiosios rankos ir ryškia Spica (lot. javų varpa) žvaigžde dešinėje rankoje - dieviškuoju žmogaus maistu) žvaigždynas. Tereikia prisiminti, kad evangelijų Jėzus liepė, norint pasiekti amžiną gyvenimą, valgyti jo kūną ir gerti jo kraują. tai aiškiai pasako apaštalas Jonas: "ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad, kas ją valgys, nemirtų." (Jn 6:50).

Žvaigždės artimos ugnies simbolizmui. Jos irgi žėri - ryškios saulės ar jų planetos. Žvaigždės yra laikomos dievo Ra (dvasinės Saulės) vaikais, kurie atsirado iš jo ašarų. Sielos buvo jo palikuonys - jis buvo Kumarų tėvas. Žvaigždės turėjo būti aukštesniųjų būtybių rase, kurių siela būtų turėjusios Saulės šviesos prigimtį. "Adomo ir Ievos" knygoje (išversta iš etiopų kalbos) Dievas sako: „Ašei paskleidžiau savo [šviesos] sėklą jums. Ašei sutvėriau tave iš šviesos, ir norėjau, kad turėtum šviesos vaikus“. Saulės vaikai buvo Ruti, tobuli žmonės. Khabsu vardu žvaigždės yra tapačios sieloms - kaip ir Sebo varde. Amentoje sielos pateikiamos žvaigždėmis. Atgimstančios sielos pasirodo rytų danguje. Todėl ir gimstančio žmogaus Sūnaus žvaigždė švietė "rytuose" (Evangelijos). Dievas Šu-Ankuras buvo vadinamas dangaus skliauto (kartu su jo gyventojais - žvaigždemis) laikytoju. Ra sako Šu: „Būki prižiūrėtoju tos gausybės sutvėrimų, kurie gyvena nakties danguje“. (ar Amentos Žemutinio Egipto danguje). „Užsidėk juos ant galvos ir tapk jų įtėviu (globėju)“ Pasaulio tvėrimo pradžioje iš džiaugsmo šaukė visi Elohimo sūnūs ir giedojo ryto žvaigždės (Job 38:7).

Tačiau siela ypač artima Ryto žvaigždei, mūsų dieviškumo simboliui. Angelas, kritęs į žemę užgrobus jo valdžią, buvo Liuciferis, Aušrinis. Jis pašlovina ateinančią dieną, ateinantį Dienos viešpatį. Tuo jis tapatus Anupui, Egipto ugnies beždžionei, graikų Merkurijui ir Biblijos Jonui Krikštytojui. Anupas atverdavo duris Horui, kuris, nors įžengdavo po jo, tačiau buvo viršesnis. Anupo būstas buvo tuščiuose ir tamsiuose Amentos dykumos plotuose tol, kol Sothis žvaigždė (Sirijus), kuri buvo Naujų metų Ryto žvaigždė, nepaskelbdavo Horo, kaip naujų metų pradžios, gimimo.

Sirijus, dievas su šuns ar šakalo galva, vedė sielas per tamsią naktį. Jis kasryt pašlovindavo Ra, Saulės žmoguje, atėjimą. Apie Pepi sakoma: „Jo sesuo buvo Sept'ė (Sothis), jis gimė kaip Ryto žvaigždė (Venera)“. „Jo sesuo, žvaigždė Sept'ė, jo vadovas Ryto žvaigždė, paėmė jį už rankos ir nuvedė pas Sohmetę-Hatorę“. Jau įprasta, kad mituose Saulės dievą lydi ir saugo moterys.

Sirijus daugelyje išlikusių tekstų nurodomas kaip „Didysis Numatytojas“, kas nuolat paminima Piramidžių tekstuose:
„Izidė ateina pas tave meilėje, tavo sėkla pabunda joje, pradėdama kaip Sirijus.
Pradėdama Horą, atsirandančiu iš tavęs vardu Horas, kuris yra Sirijus“.

Sothis (Sirijus)