Nepalo moterys aukoja dievams ir laimina save
Jurga Ivanauskaitė

Skaitykite tęsinį

"Kelionė į Katmandu" - berods taip vadinosi Audronės B., hipių hipės, romanas, glausta rašysena parašytas keliuose storuose pailguose bloknotuose, kurį "rijau" tįsodama baltame Nidos smėlyje prieš gerą dešimtį metų. O gal ta istorija buvo išspausdinta "šlubuojančia" mašinėle ir man slapta įduota "Vaivoje" ar kitoje šventoje Gorkynės vietoje. Nebepamenu.

Tik prisimenu fatališką meilę, muziką, lyg iš gausybės rago plūstančius visų rūšių narkotikus, žinoma, mirtį bei egzotišką miestą, kurio Audra B. niekada neregėjo. Ir aš netikėjau kada nors gyvenime išvysianti Katmandu. Visada svajojau nukeliauti į Katmandu, kuris man buvo Gėlių Vaikų eros, nežabotos laisvės, kontrkultūros, haliucinogeninių vizijų sinonimas, palaimos vieta, besąlygiškai saugoma milžiniškų stupų su žydromis ir oranžinėmis dievų akimis.

Kadaise šaunuoliai iš Vakarų, švilpiniuodami kokią Jimo ar Jimmio (Morrisaano ar Hendrikso) melodiją, atkeliaudavo iki Katmandu krovininiais, pakeliui susistabdytais sunkvežimiais, atsibelsdavo pavieniais, vos kelis šimtus tekainuojančiais džipais vis papildydami "žolytės", "lady Hemp" atsargas Turkijoje, Pakistane, Afganistane, Indijoje. Tai buvo Aukso amžius ir didvyrių karta, nepažinusi nei baimės, nei nusivylimo, nei nuovargio.

Mėnulis virš Everesto

Katmandu skendi rūke

Mano kelionė iš Dharamsalos tetruko 3 paras, tačiau, kai temstant įriedame į megapolį per paskutinį dešimtmetį tapusį Katmandu, aš jaučiuosi visai iškankinta ir svajoju tik apie karštą dušą (tai - nerealu) bei minkštą lovą (tai - įmanoma).

Kalendama iš šalčio dantimis (Himalajuose irgi žiema) pirmo pasitaikiusio viešbučio kambariūkštyje, aš prieinu prie aprasojusio lango, nubraukiu drėgną miglą, išvystu raibuliuojančią žiburių jūrą apačioje, ryškias žvaigždes viršuje, o tarp jų švytintį ir šviečiantį, į skraidančią lėkštę panašų pavidalą. Ir nors jis beveik ties horizontu, regiu įdėmias dievybės akis. Tai Svajambhu, ant aukščiausios kalvos stovinti stupa, amžių amžius traukusi piligrimus ir Gėlių Vaikus. Mane perlieja tarsi žaibas: dabar aš esu čia - Katmandu.

Kitą rytą Katmandu skendi tirščiausiame rūke, kambaryje iš burnos virsta garas ir visiškai aišku, kad viešbutis "Paramount", į kurį mane atitempė miesto prieigose autobusą šturmui paėmę berniūkščiai, apsikarstę spalvingais reklaminiais lankstinukais, anaiptol nėra ta vieta, kurioje trokščiau ilgėliau užsibūti. Pasisamdžiusi neįtikėtinai plėšrų motorikšą (jo godumas ir fantazija, vardijant sumas, kurias turėčiau sumokėti, neapsakomi) dardu prie Baudhanatho stupos, kur įsikūrė okupuoto Tibeto pabėgėliai. Žinau, kad tarp tibetiečių tikrai jausiuosi kaip namie.

Nepaliečiai medituoja ant Bodnato stupos laiptų

Mano naujoji prieglobsčio vieta vadinasi "Kailašas" ir kaskart ištardama šį pavadinimą pasižadu kada nors apeiti švenčiausią Tibeto kalną, dievų, jogų, magų bei mistikų pamėgtą buveinę.

Kelionė su senbuviais

Savo klajonėse niekada nesinaudoju kelionių vadovais, storomis brangiomis knygomis, itin nuodugniai nurodančiomis, kur, kada, kaip ir ką šen ar ten dera aplankyti prisiekusiam turistui.

Išmintingiau palaukti klajūno - senbuvio, pasaulio valkatos, Žemės namisėdos, savanoriško tremtinio, įstrigusio jį apžavėjusioje vietoje iš pradžių mėnesiui, o paskui metų metams, nesibaigiančių atradimų kupiniems dešimtmečiams, romantiko, pažįstančio savo "Eldoradą" kur kas geriau nei buvusią Tėvynę, sparnuoto entuziasto, pasiryžusio atverti visas paslaptis. Maloningasis Kelionių Dievas tokį žmogų visada ir visur jums pasiųs.

Šį kartą jis - mano kaimynas, vardu Nikas. Jam - kokie penkiasdešimt, "British passport" - prisistato. Aš privalau apžiūrėti nemažą kristalų bei akmenų kolekciją, kalną senų austų butanietiškų terbelių su svastikomis, išklausyti porą istorijų apie pejotlį bei Meskalitą, nutikusių Meksikoje.

Žinau, kad Kelionių Dievo pasiųsti žmonės visuomet turi nenumaldomą keistą kolekcionavimo pomėgį, neišsemiamą atsargą nuobodžių istorijų apie savo keliones ir klejones. Reikia tik trupučio kantrybės tai ištverti. Ir štai mes jau važiuojame prie Svajambhu stupos, Kosminio Magneto, pritraukusio Niką prieš 30 metų ir palikusio savo mistiškos galios orbitoje.

Moterys laimina pačios save

Iš ryto palengva kyla šios dienos Katmandu. Gremėzdiški, "modernūs" namai, daugiaaukščiai viešbučiai, atstumiantis pasaulis, pasak Nicko, sukurtas apsukrių kontrabandininkų, per Nepalą gabenusių narkotikus ir iš gatvės valkatų tapusių bilijonieriais per vieną sėkmingą sandėrio naktį. Šių monstrų papėdėje teka gyvenimas, nepavaldus laikui. Kaip ir prieš 20, 100 ar 300 metų moterys su raudonais, purpuriniais, violetiniais, baltomis puokštėmis puoštais sariais aukoja ryžius, mėsą, gėles dievybėms, pirmapradžiais moliniais pavidalais sustingusioms prie slenksčių, šventų akmenų, medžių, skambina varpeliais, uždega smilkalų, aliejaus lempučių ir pačios save laimina, kaktas paženklindamos kraujo spalvos tikomis.

Nepalo moksleivės po pamokų

Tikomis ženklinamos ir karvės - šventi gyvuliai, kurių nevalia nei skersti, nei rykšte sušerti, net jei kuri prigulė gromuluoti vidury centrinės gatvės piko valandą.

Gatves užtvindo prekijai Oras pilnas varpų gaudesio. Varpeliai nuo menkiausio vėjo tilindžiuoja ant pagodų stogų. Varpais, dideliais, vidutiniais ir visai mažyčiais, sukabintais šventyklų prieigose, skambina kiekvienas maldininkas, atėjęs pagarbinti to ar kito dievo. Įsukus į siauras gatveles, prasideda įvairiausių prekijų litanijos, giesmės, rykavimai ar lakoniški šūksniai: "Baram!"

Pro šalį praplaukia ant aukštaūgio gysločiaus galvos gardžiai kvepianti pintinė; spigus, švilpuko trelėmis pertraukiamas "Apli! Apli!" praneša kažką, kliuksintį dideliuose, ant naščių pakabintuose moliniuose ąsočiuose; "Dardum! Dardum!" - tarškina būgneliu saldžiaakis ūsočius, it koks gausybės medis apsikarstęs plastmasinėmis visų vaivorykštės spalvų apyrankėmis, paketėliais su žėrinčiais bindu kaktai papuošti, kekėmis sukabintomis kojinėmis, liemenėlėmis, kelnaitėmis.

Beveik visos prekės nešiojamos plokščiose pintinėse, pritvirtintose prie naščių: jogurtas - mažuose moliniuose indeliuose, šviežutėlė varškė vienam kartui - rūpestingai iššveistuose dubenyse, reikliausio gurmano skonį patenkinsiantys prieskoniai, vėduoklės iš povo plunksnų, šluotos iš palmės lapų ar iš šventos kuša žolės, nacionalinės pilotės tipo kepurės, sunkūs motociklininkų šalmai, kaip pakliuvo suvirtę šivos ar budos ir šviežutėlių gėlių girliandos jų altoriams papuošti.

Sunkesniems nešuliams pergabenti ar alpinistą ant Everesto užtempti kviečiami šerpai, į džiovintos mėsos gabalus panašūs miniatiūrinio sudėjimo vyrukai, uniformuoti nudrizgusiais šortais ir per petį permestomis virvių rinkėmis. Šerpas, tempiantis ant pečių dvi ketaus vonias ar milžinišką geležinį seifą, čia niekam neatrodo nusipelnęs Guinnesso rekordų knygos.

Žmones stebi dvi stupos

Gardžiai kvepia maistas, kunkuliuojantis ar spragsintis ant ugnies, sukurtos čia pat, pakelėje. Jį ragaujantys dainuoja, švilpauja, juokiasi. Gyvenimas - puikus. Gyvenimas - kupinas palaimos. Gyvenimas - trumpas. Jį, nuolat besikeičiantį, greičiau - besikeičiančius mus, per šimtmečius dieną naktį nemirksinčiomis akimis vis stebi dvi stupos: Svajambunato ir Bodnato. Stupos, žvelgiančios visažinimėmis akimis, yra tarsi Katmandu arba net viso Nepalo simbolis. Dieviškai įdėmios ir dieviškai atlaidžios yra ne tik Svajambunato ar Bodnato akys. Akių pilna visur - namų fasaduose, ant mašinų kėbulų, sportinių marškinėlių, vokų, muilo bei degtukų dėžučių. Nė vienas poelgis, žodis ar minties krustelėjimas čia neliks nepastebėti visur esančio, amžinybėje sustingusio žvilgsnio.

Stupos - tai sakraliniai budistiniai statiniai, simbolizuojantys nušvitusį Budos protą. Jose yra laidojami šventųjų, išminčių, didžių mokytojų palaikai, kai kurios saugo savyje ezoterinius tekstus, statulas arba yra statomos ypatingos atminties ar Jėgos vietose.

Legenda byloja, kad mirštančio Budos mokiniai paklausę, kaip įamžinti jo atminimą,tačiau šis nieko netaręs ir tik apvertęs dugnu į viršų savo dubenėlį, skirtą išmaldai rinkti. Galbūt toks gestas ir neigė bet kokių paminklų svarbą, tačiau mokiniai jį suprato savaip ir ėmė ręsti statinius, kurių pagrindas iš tiesų priminė budistų vienuolio dubenėlį.

Stupa atsirado savaime

Tantriniai tekstai pažymi, kad stupa simbolizuoja mintį, subtilųjį žmogaus kūną: keturkampis pamatas - žemės elementą ir muladharos čiakrą, kupolas - vandens elementą ir manipurą, kūgio formos bokštelis - ugnį ir anahatą, pusmėnulis ir apskritimas (bindu), vainikuojantys statinį - orą bei eterį, višudhą ir sahasrarą. Stupos ašis - tai centrinis subtiliojo kūno kanalas, į kurį nukreipus visas psichofizines energijas ir pasiekiamas Nušvitimas.

"Svajambha" arba "Svajamghanath" reiškia "Viešpatį, kuris egzistuoja pats sau". Tibetiečiai šią stupą dar vadina "ta, kuri susikūrė savaime", arba "pati Amžinybė". Svajambunato stupa laikoma seniausia ir didžiausia pasaulyje. Apie jos atsiradimą istorinių faktų beveik nelikę, vien tik legendos. Jos byloja, kad kadaise stupos ir Katmandu vietoje tyvuliavo didelis ežeras. Vanduo jame buvo šventas ir stebuklingas. Tai pritraukdavę daug piligrimų. Kartą ežere stojosi ugnies stulpas, iš jo iškilo visomis vaivorykštės spalvomis švytintis, brangakmeniais nusagstytas lotosas. Šio stebuklo pažiūrėti atvyko net transcendentinės išminties dievas Mandžiušris. Jis taip susižavėjo tuo, ką išvydo, kad sviedė savo liepsnojantį kardą į ežero vidurį, vanduo akimirksniu išdžiūvo, vietoj lotoso atsirado aukšta kalva, o ant jos - auksu žėrinti stupa.

"Moterims visada labiau patinka Svajambunato stupa, - sakė mano vedlys Nikas. - Jos energetika - vyriška, kieta kaip deimantas, sklidina mistinės įtampos. Įsikūnijęs Mandžiušris. Jos net žvilgsnis rūstus. Visos merginos norėtų gyventi tik prie Svajambunato stupos".

Skaitykite tęsinį

---

Buvęs uždaras Tibetas
Miegantis Nepalo dievas
Interviu su J.Ivanauskaite
Budizmo samprata ir srovės
A. Jampolskaja. Mirtis ir kitas
Arijai: Mirusiųjų garbinimas
Laužai Himalajų papėdėje
Budizmas ir nemirtingumas
Mitologijos skiltis
Vartiklis