Kas yra budizmas? Budizmo paplitimas. Vartiklis

Budizmas yra naujas ir nevykęs pavadinimas - geriau sakyti „Budos kelias“ (Buddha Dharma), t.y. „prabudusiojo kelias“ (pagal Samuel Bercholz. Sherab Chodzin Kohm. Entering the Streams: Introduction to the Buddha and his Teachings).

Pagrindinė jungtis - nepastovumas. Bet kas, bet kuri gyva būtybė ir net Visata, nuolat kinta. Nieko nėra pastovaus. Net ir aš ar tu - mūsų planai, mintys ir svajonės, sapnai ir jausmai, ego, aplinka, visuomenė ir institutai bei religijos. Viskas yra nepastovu. Bet tai ne destrukcija - ši kaina nėra nei bloga, nei gera. Ji tiesiog yra - kaip gimimas ir mirtis, tai nenutrūkstamas karma procesas.

Ir budizmas nei įrodinėja, nei neigia Dievą ar dievus. Ir netiesa, kad budistai netiki Dievu, daugumai jų tiesiog nerūpi šis klausimas.

Siddhartha vieną dieną „prabudo“ (praregėjo) pažinęs pasaulį tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokį manome esant. Buda pamatė (per daugelį metų išbandęs įvairius būdus), kad gyvenimas yra pilnas kančių, kurias sukėlė ne Dievas ar dievai, bet, dažnai, patys žmonės. Mes žeidžiame ne tik save, bet ir kitus, tame tarpe kitas būtybes - gyvas ar negyvas - esančias Žemėje.

Išskyrus Budos praregėjimą budizme nėra nei kitų dieviškumo apraiškų, nei trancendentinių ryšių su aukštesniąja sfera. Budos atradimas buvo žmogiškoji būtybė ir jos pastangos. Vienintelis kelias į žmogiškąją ramybę, užbaigtumą ir išsilaisvinimą yra savo jausmų ir minčių kontrolė. Net pradinis budisto tikslas, nirvana (ar 'išsigelbėjimas'), yra suvokimas, kad gyvenimo svarba yra sprendžiama 'čia ir dabar', o ne kažkokioje tolimoje karalystėje ar danguje.

1. Budizmo veikalai:
Pali kanonas išleistas Tailande, sudaro 45 tomus.
Japonijoje išleistas Kinų kanonas – 100 tomų.
Kiekvienas jų – 1000 puslapių.
Tibeto kanonas dar platesnis – 325 tomai.

2. Jis [Buda] aiškino, kaip turime gyventi, o ne kodėl mes gyvename. Buda mokė, kaip tvarkyti gyvenimą norint išvengti bėdų ir nemalonumų ir greičiau pasiekti nirvaną – visišką išnykimą ir absoliučią laimę.

3. Budų buvo ne vienas. Budizmas laiką skaičiuoja dvejopai, - yra istorinis ir kosminis laikas. [ ... ] Kosminį laiką mes skaičiuojame aeonais. [ ... ] Aeonas – begalybė. Egzistuoja try aeonai. [ ... ]

Žmogus, kuris gyvena pirmame aeone, nežino, ar jis bus buda, ar ne. Antrame – jis žino, kad bus, bet nedrįsta to viešai prisipažinti. Gyvendamas trečiame aeone jis ne tik tvirtai žino, kad bus buda, bet ir drąsiai apie tai skelbia pasauliui. Budą, apie kurį mes kalbame, vadiname Šakiamini [ ... ]

Mes laukiame naujo budos, kuris turės Maitrela vardą.

4. Nirvaną pasiekia tik tobulos asmenybės. [ … ] Tai ne gyvenimas, nei mirtis. [ … ], kai nebereikės vis iš naujo atgimti ir tęsti gyvenimą, kuris prasideda ir baigiasi kančia.

5. Šaltas vanduo atvėsina karštį, nirvana – aistrų liepsnas; vanduo nuramina troškulį, nirvana – jausmų gaisrą.

6. Žmogus vienišas gimsta ir vienišas miršta. Draugai yra tik trumpalaikiai pakeleiviai.

Gyvieji neina su mirusiais kartu į kapą.

7. Žmogus [ ... ] privalo skubėti dirbti gerus darbus.

Nušvitęs Gautama pamatė save ir visą ankstesnį gyvenimą kaip tuštumą, nesustojantį tapsmo ir irsmo procesą. Ir šiame amžinajame sraute bei energijos švaistyme jis atrado, kaip iliuziją, individo 'Aš' egzistenciją. Ką mes laikome 'Aš', iš tikro tėra įvairių veiksnių junginys, psichofizinių reakcijų seka, neturinti tikslios ir nekintančios ego-esybės.

Praregėjęs Buda sužinojo 4-ias esmines ir nekintančias tiesas apie žmogiškąjį gyvenimą:

Nei Dzen nei kitos budizmo šakos nelaiko Budos nei Aukščiausiąja Dievybe, nei išganytoju, kuris gelbėjo žmoniją prisiimdamas jos nuodėmių naštą. Jis tiesiog gerbiamas kaip žinanti, tobula žmogiškoji būtybė, išlaisvinusi savo kūną ir mintį vien savo pastangomis be jokios antgamtiškos būtybės pagalbos. Budizmui Šakyamuni nėra vienintelis Buda.

Ir ankstesniais laikas buvo išminčių, pasukusių tokiu pat keliu ir pasiekusių tą patį tobulumo laipsnį, kurie skelbė tą pačią Dharmą; ir galės būti kitų Budų kituose pasaulio cikluose, kad nurodytų kelią į išsivadavimą. Tad Buda tebuvo viena grandis Budų grandinėje - tarp praeities ir ateities.

Dzen mokyme mes visi esame Budos, nes kiekvienas turi Budos prigimtį, tačiau norėdamas juo tapti, turi nueiti sunkų kelią iki 'nušvitimo', - jei tik nori atskleisti savo vidinį Tobulumą.

Netrukus po Budos mirties, vienuoliams tapo įpročiu elgetauti ir klajoti. Jie apsistodavo vienuolynuose, pastatytuose karalių ir turtingų pirklių, kurie, įkvėpti Budos mokymo ir jo gyvenimo, buvo tapę karštais jo pasekėjais. Tie vienuolynai paskleidė budizmą giliai žemyne, nepaisant stipraus vedizmo sektų ir kitų religinių judėjimų (pvz., džainų) pasipriešinimo.

Pats Buda matė vienuolių gyvenimo privalumus ir todėl nustatė jų gyvenimo taisykles, kad teisingai praktikuotų dharma bei eitų aštuoneriopu keliu. Jo parinirvana sukėlė didelę tuštumą mokyme. Jo pasekėjai jam neprilygo ir jiems reikėjo įkvėpimo šaltinio, kad tvirtai laikytųsi trijų pagrindinių budizmo principų (žr. Trijų taisyklė): Buda, Dhamma ir Sangha. Geriausia, ką galėjo jie padaryti, tai susisteminti ir taip išsaugoti Budos mokymą. Ir tai galėjo būti vienas Pirmojo budistų susirinkimo tikslų. Jo pagrindiniai mokiniai Ananda ir Upali išdėstė mokymą susirinkimui ir padėjo pagrindą Budistų kanonui, vėliau pasirodžiusį trimis pitikomis (krepšiais): Vinaya, Sutta ir Abhidhamma (taip pat žr. >>>>).

Buda priimdavo visus žmones, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties ir religinių įsitikinimų. Tai leido budizmui sparčiai plėstis, tačiau sudarė ir jo silpną vietą, nes įtraukė daugelį, mažai besilaikančių vienuolių tvarkos taisyklių, o taip pat skatino skilimą į daugelį sektų.

Sunku pasakyti, kaip Budos mokiniams pavyko išsaugoti jo mokymą. Viena naujovių buvo čaitijų arba šventųjų vietų garbinimas. Kita naujove - stupų statyba. Pradžioje stupos statytos ten, kur buvo palaidoti Budos pelenai. Vėliau jos imtos statyti ir kitais tikslais. Trečia naujovė - gerbiamų vietų atsiradimas (Bodhi medžio, Elnių parko ir pan.) ir jų lankymas (piligrimystė). Tai didino budizmo populiarumą, tačiau tikrasis Budos ir jo atvaizdų garbinimas dar nebuvo įsibėgėjęs. Tačiau tie pakeitimai leido atsirasti naujoms budizmo mokykloms.

Ašokai tapus valdovu, budizmas jau buvo įsigalėjęs keliose Indijos srityse, besivaržydamas su kitais religiniais judėjimais, ypač brahmanizmu bei džainizmu, kurį rėmė ir tokios iškilios asmenybės kaip Čandragupta Maurya bei Orisos karaliai (rytuose).

Ašokos kelias į sostą nebuvo lengvas. Anot tradicijos, jis turėjo kariauti 4 m. su savo broliais ir juos nužudyti. Valdymo pradžioje jis turėjo nemažai kautis slopindamas maištus bei plėsdamas imperiją. Kalinga karas radikaliai pakeitė jo pažiūras ir pradėjo taikų laikotarpį regione. Ašoka suprato karo nešamą blogį ir priėmė budizmo kelią. Tai užtikrino nepaprastą budizmo paplitimą.

Tačiau Ašoka laikėsi tolerancijos kitų religijų atžvilgiu. Jis netgi skyrė lėšų Adživako sektai olų įrengimui. Save vadino devanampriya (dievų numylėtiniu). Ir nors valstybės reikalus stengėsi spręsti pasaulietinėmis priemonėmis, tačiau skatino valdininkus skleisti dhamma mokymą žmonėms. Statė naujas stupas, prisidėjo prie Trečiojo budistų susirinkimo sušaukimo. Jo dėka budizmo centrai atsirado Andhrapadeše, Mararaštroje, Madhyapradeše, Orisoje ir Karnatake. Jis siuntė budistines misijas į Afganistaną, Siriją, Egiptą, Makedoniją ir Emyrą. Didelę sėkmę turėjo misija Ceilone. Pagal Ceilono kronikas, Mahendra, buvęs Ašokos broliu arba sūnumi, į budizmą patraukė karalių ir 40 tūkst. pasekėjų. Netrukus pasiųsta ir kita misija, kuriai vadovavo Sanghamitra, kuri, kaip pasakojama, buvo Ašokos duktė. Anot tradicijos, ji nešėsi Bodhi medžio šaką, kurią pasodino Ceilono saloje. Tą medį ir dabar galima aplankyti. Sanghamitra į budizmą patraukė moteriškąją karališkos šeimos dalį.

Po Ašokos mirties prasidėjo Maurijos imperijos nuosmukis. Tačiau budizmas stiprėjo. Sungai, buvę aršūs brahmanizmo šalininkai, atgaivine Vedų apeigas, įveikė Mauriją šiaurėje ir ten valdė 185 - 73 m. pr.m.e. Nemažai jų buvo gana priešiškai nusiteikę budizmo atžvilgiu. Sakoma, kad Pušaymitra Sunga, "Malaviakagnitrim" veikėjas, netgi persekiojęs budistų vienuolius ir griovęs jų vienuolynus, tame tarpe Pataliputra. Nors yra istorikų, nesutinkančių su tokiu popžiūriu ir nurodančių stupų statybą Barhute.

Baktrijos graikai, užkariavę Indiją tuo laikotarpiu, valdė dalį, kuri dabar yra vakarų Pakistanas, bei šiaurinės Indijos sritis: Malwa, Radžastano dalį, Biharą. Apie jų religines ir socialines institucijas mažai žinoma. Dalis jų priėmė budizmą, kaip karalius Menanderis Pendžabe (su Sakala sostine). Garsusis pali kūrinys "Minindapatha" aprašo jo pokalbį su vienuoliu Nagasena.

Centrinę Indiją, Andhrapradešą ir Maharaštrą 200 m. pr.m.e. - 250 m. pr.m.e. valdė Savatahanai, kaip ir Sungai buvę brahmanizmo šalininkai, tačiau toleravę kitus religinius judėjimus. Jie padėjo pastatyti keletą vienuolynų, įrengti olų. Klestėjo keli budizmo centrai: Amaravathi, Nagardžunakonda ir kt.

Saka-Kušana imperatorius Kaniška buvo iškilus budizmo rėmėjas. Jis mūsų eros pradžioje valdė centrinės Azijos ir vakarų Indijos dalį sričių. Jo rūpesčiu Kašmyre įvyko Ketvirtasis budistų susirinkimas. Tuo metu šiaurėje išpopuliarėjo Mahayana budizmo šaka (vėliau išplitusi į Kiniją ir kitas rytų šalis), o pietuose ir Ceilone liko Hianayana.

4-6 a. didelę Indijos dalį valdė Guptos, globoję induizmą. Čandra Gupta II valdymo metu Indiją aplankė kinų vienuolis Fahienas, gyvenęs čia 6 m. Jis atkreipė dėmesį, kad budizmas vis dar populiarus, tačiau induizmo dalis plečiasi. O dėl budizmo ir džainizmo įtakos nemažai gyventojų tampa vegetarais.

Prieš prasidedant 5 a., invaziją į Indiją ėmė rengti Hunai, buvę vieni žiauriausių užkariautojų, garsėję savo netolerancija religijoms. Hsuan Tsang^*) bei kašmyras Kalhana aprašė budistų persekiojimus. Laimei, Hunai valdė labai trumpai ir nespėjo sunaikinti vietinių religijų.

7 a. pradžioje sostą užėmė 16 m. teturintis Haršavardhana, apie 41 m. valdęs nemažas centrinės ir šiaurinės Indijos sritis. Jis buvo labai doras žmogus ir karštas budizmo šalininkas. Kartu garbino ir induizmo dievus. Jis padėjo apginti budizmą nuo Sasanka, linkusio naikinti budizmo paminklus. Tačiau budizmo įtaka jau pradėjo blėsti. Haršavardhana valdymo metu šalį aplankė garsusis budistų mokslininkas Hsuan Tsang, gyvenęs jo rūmuose 6 m. Jis irgi aprašė savo įspūdžius, paminėdamas Nalanda, kaip stambų budizmo centrą.

8 a. pradžioje rytų Indijoje išplito Vadžrayana budizmo šaka, išpopuliarėjusi Bihare ir Bengalijoje. Jos centru tapo Vikramasila vienuolynas Bihare. Vadžrayana pagrindas buvo senosios vediškosios tantrinės tradicijos bei Motinos-deivės garbinimas. Ji vėliau išplito Tibete ir Nepale. Iš jos atskilo sektos: Sahadžayana, Kalačakrayana ir Mantrayana.

Nepaisant Haršavardhana ir pali karalių globos, prieš 12 a. prasidėjo budizmo nuosmukis. Augo Bhakti ir islamo įtaka. Tačiau budizmas liko stiprus kitose šalyse: Kinijoje, Korėjoje, Japonijoje, Kambodžoje, Tailande ir t.t.

Šiuo metu budistų yra visame pasaulyje. Indijoje (išskyrus kai kurias sritis - Sikhimą, Ladaką) - budistai sudaro mažumą, nors gretimose šalyse (Ceilone, Nepale, Butane) jis labai išplitęs. Induizme Buda laikomas Višnu inkarnacija, nors budistai su tuo nesutinka. Beveik išnaikintas Kinijoje, jis populiarus Japonijoje ir kitose Tolimųjų rytų šalyse. Sulaukė nemažo dėmesio Vakaruose.

Budizmas

Šiame skirsnelyje pateikiamas trumpas, iš anksčiau užsilikęs, konspektas apie budizmą...

Keturios tezės:
1) Gimimas – kančia, senatvė – kančia, liga – kančia, mirtis – kančia, buvimas su nemylimu – kančia, vilčių neišsipildymas – kančia, ir visa, kas susiję su žemiška, - kančia;
2) Kančios šaltinis (trišna) – gyvenimo, būties, kūniško buvimo troškimas;
3) Kančių panaikinimas – aistrų, troškimų valdymas, jų pašalinimas, trišnos įveikimas;
4) Kelias skriaudų panaikinimui: teisingas požiūris, teisingas ryžtas, teisinga kalba, elgesys, gyvenimo būdas, pastangos, minties kryptis, suvokimas.

* * *

Viskas amžina, kintama ir vientisa.

* * *

Protaujantis žmogus turi vengti dviejų kraštutinybių: persisotinti malonumais; pervertinti asketizmo žygdarbius.
Pirmu atveju išeikvojamos jėgos bereikalingiems potraukiams; antru – panaikinamos jėgos kovai su jais.

Viskas dega. Tik ramybė duoda išsigelbėjimą nuo pasaulinės ugnies. Tik siekimas išsivaduoti nuo visko.

* * *

Žmogus pasimetęs šiame nesuprantamame ir nepaaiškinamame pasaulyje. Jam būtina iš jo ištrūkti. Viską, kas trukdo tam, reikia atmesti. Jei jau ištrūkom iš jo, mums jau nerūpi kaip jis sudarytas.

Komentarai tezėms

1. Viskas kančia.
Laikas nesulaikomas, viskas praeina ir nėra amžina. Mirties demonas viešpatauja Visatoje. Tą, kuris žiūri į pasaulį kaip į muilo burbulą, kaip į miražą, mirtis aplenkia.

Pasaulis netikras. Viskas iš ko nors susideda, taigi, kada nors suirs. Vienintelė vertybė – ramybė, bet jos niekur negalima rasti. Būtis – tik amžinas dharmų bangavimas. Tai nei dalelės, nei dvasios. Jų negalima apibrėžti, bet iš jų viskas sudaryta. Jų daug ir jos skiriasi.

Išskiriamos tokios jų kategorijos:
1. Rupa – dvasiniai-kūniški elementai;
2. Samskara – dharmas jungiantys elementai (skaitykite >>>>>);
3. Vedana – jausmų afektai;
4. Sandžia – suvokimas ir supratimas;
5. Vindžniana – savęs suvokimas.

* * *

Norai gimdo liūdesį, liūdesys sukelia baimę, nebus norų – iš kur tada baimė? Būdas išsivaduoti:
1) teisingas požiūris;
2) teisingas ryžtas, t.y. pasiruošimas aukotis dėl tiesos;
3) teisinga kalba, t.y. gerą linkinti, sakanti tiesą;
4) teisingas gyvenimo būdas: ramus, tyras, šviesus;
5) teisingos pastangos, t.y. saviaukla, saves suvokimas;
6) teisingas dėmesys, t.y. aktyvi sąmonė;
7) teisingas susikaupimas, t.y. teisingi metodai.

* * *

Po pradėjimo iškart įsižiebia būsimo žmogaus sąmonė. Ji aplink save formuoja psichofizinę aplinką. Po to ši suskyla į 6 sritis: jausmų ir mąstymo organus, o šie savo ruožtu užtikrina jutimus ir jausmus. Galiausiai jame išsivysto trišna – malonumų, gyvenimo troškimas, iš tų siekių susidaro potraukis gyventi.

Žmogus privalo nugalėti blogus polinkius, bet ne Gėrio vardan, o siekiant išvaduot save iš blogio valdžios. Žmogus privalo iškęsti viską: šaltį, darganą, badą, troškulį, skausmus. Jis privalo būti nejautrus šiam pasauliui.

* * *

Žmogus vienišas šiame pasaulyje. Viskas tuščia ir beprasmiška. Dievo nėra, melstis nėra kam, niekuo negalima tikėti – sau tik pats gali padėti.

Kodeksas Panča-Šila

1) Susilaikyti nuo žmogžudystės;
2) Susilaikyti nuo vagystės;
3) Susilaikyti nuo klystkelių;
4) Susilaikyti nuo melo;
5) Susilaikyti nuo girtuokliavimo.

„Būties ratas“

Pirmas gyvenimas

1. Avidja (nežinojimas) – žmogaus klaidžiojimas, prielaida patekti į Karmos valdžią
2. Karma - elgesys, iššaukiamas pasekmes

Antras gyvenimas

3. Vidžniana (sąmonė) – pirmasis gyvenimo momentas
4. Nama-supa (psichofizinė būtis) – vidinis gyvenimas
5. Šad-Ajaiana (šeši pagrindai) – jausmo organų vystymasis
6. Sparša (susijungimas) – vidinio gyvenimo pabaiga
7. Vedana (jausmas) – vaikiškų emocijų periodas
8. Trišna – atsiranda subrendus
9. Upadana (siekiai) – apmąstyti tikslai, prikaustantys prie gyvenimo
10. Bhava (gyvenimas) – gyvenimo ir minties sužydėjimas

Trečias gyvenimas

11. Džati (gimimas) – naujo įsikūnijimo pradžia
12. Džara-mazana (senatvė ir mirtis) – gyvenimo pabaiga; prasideda naujas ratas

^*) Hsuan Tsang (apie 602–664 m.) – kinų budizmo vienuolis, mokslininkas ir keliautojas, vertėjas, gyvenęs Tanų dinastijos laikais. Žinomas savo kelionėmis į Indiją, kur studijavo budizmą, tame tarpe Nalando vienuolyne. Iš Indijos atsivežė 657 sanskrito tekstus ir organizavo jų vertimą. Labiausiai jį domino Jogačaros arba Čitamatros („tik sąmonės“) mokykla. Jo veiklos dėka išsivystė Fasian-czun mokykla, paplitusi ir Japonijoje (Chosso-siu), - gyvavusi trumpai savo idėjas perleido kitoms mokyklos.