Buda ir budizmas. Vartiklis

Seniausia žinoma data Indijos istorijoje yra 483 m. pr.m.e., kai mirė Buddha, nors ir ši data prieštaringai vertinama. Žodis Buddha reiškia „pajautęs, pažadintasis, nušvitęs“. Jis vadinamas ir Tathagata („taip atėjęs“) bei Šakyamuni („išminčius iš Šakya genties“). Sakoma jį gyvenus 80 m., tad gimti turėjo 563 m. pr.m.e.

Jo tėvas buvo Šakya genties karalius Suddhodana, kilęs iš Gautama klano. Gentį sudarė apie 500 šeimų į pietus nuo Himalajų Kosala esančių monarchijos įtakoje. Jo sūnus gimė Lumbini sode ir buvo pavadintas Siddartha (pasiekęs tikslą). Gaug legendų skirta jo gimimui, bet, atrodo, daugelis jų sukurta po šimtmečių. Didysis išminčius Asita išpranašavo, kad jis bus arba didis valdovas arba, palikęs namus, didi mokytojas. Motina Maya mirė praėjus 7 d. po gimdymo ir jį prižiūrėjo jos jaunesnioji sesuo Mahapadžapati, tapusi Suddhodana žmona.

Siddharta augo prabangoje. Jis sakėsi, kad jam buvo pastatyti trys rūmai - vieni karštam metų laikui, kiti šaltam, o treti - lietų sezonui. Jo drabužiai buvo iš geriausio šilko. Jam vaikštant nuolat virš galvos laikė baltą skėtį. Net tarnai buvo gerai maitinami, o muziką grojo tik nuostabios merginos.

Pasak legendos, tai vyko naktį, kai jis nusprendė sėdėti po medžiu tol, kol pasieks nušvitimą arba mirs. Sakoma, kad jį gundė Mara, tačiau šiam nepavyko įkalbėti atsisakyti savo tikslo. Tamsa ir nežinojimas buvo išsklaidyti šviesos ir Siddartha Gautama tapo nušvitusiuoju, Buddha.

Tame Benares elnių parke Buddha pasakė savo pirmąjį pamokslą, kad du kraštutinumai nepriimtini nušvitusiajam - nei atsiduoti aistroms ir prabangai, kas žema, nepadoru, visuotinai įprasta ir nenaudinga, nei save kankinti, kas skausminga ir taip pat nenaudinga. Vidurio kelias duoda įžvalgą ir veda į ramybę, išmintį, nušvitimą ir nirvaną. Buddha atskleidė tris kilnias (aryan) savo doktrinos tiesas.

Tad ši, o vienuoliai, yra kilni tiesa apie skausmą:
Gimimas yra skausmingas; senatvė yra skausminga;
Liga yra skausminga; mirtis yra skausminga;
Liūdesys, rauda, nusiminimas ir nusivylimas yra skausmingi.
Prisilietimas prie nemalonių dalykų yra skausmingas,
Negauti, ko trokštama, yra skausminga.
Trumpai, penkios godumo rūšys yra skausmingos.

Tad ši, o vienuoliai, yra kilni tiesa apie skausmo priežastis:
Geiduliai, kurie veda į atgimimą,
Derinyje su malonumu ir troškimai,
Malonumų ieškojimas visur,
Būtent geidulių dėl aistros,
Geiduliai dėl gyvenimo,
Ir geiduliai dėl negyvenimo.

Tad ši, o vienuoliai, yra kilni tiesa apie skausmo nutraukimą:
Nutraukimas neprisimenant geidulių;
Užmetimas, užmiršimas, aplengvėjimas ir neprisirišimas.

Tad ši, o vienuoliai, yra kilni tiesa apie kelią, vedantį prie skausmo nutraukimo:
Tai kilnus aštuongubas kelias, būtent,
Teisingas supratimas, teisingas ketinimas, teisinga kalba,
teisingas veiksmas, teisingas gyvenimo būdas, teisingas dėmesys,
teisingas susikaupimas ir teisinga meditacija.

Buddha paskelbė, kad Kaundinya suprato mokymo esmę ir pasveikino jį kaip pirmą budistų bendruomenės (sangha) narį. Po to į ją buvo priimti ir minėti keturi elgetos. Buddha aiškino šiam penketui, kad kūnas, jutimai, suvokimas, mąstymas ir netgi sąmonė nėra Aš arba siela. Išsilaisvinti ir tapti laisvu galima tik pasitraukus nuo jų.

Prabangoje gyvenęs Yasa, kaip ir pats Gautama, nusivylė gyvenimu rūmuose ir tapo pirmuoju mokiniu "iš šalies", o pirmosiomis moterimis bendruomenėje tapo Yasa motina ir buvusi žmona Tada prisijungė dar 4 Yasa draugų ir dar 50 asmenų. Tada Buddha pasiūlė, kad 60 šių mokinių keliautų po šalį, aiškindami doktriną, o pats nuvyko į Uruvelą Magadhoje. Ten, pasitelkęs mistines galias, patraukė į savo pusę gerbiamus asketus, tris Kašyapa šeimos brolius ir 1000 jų pasekėjų.

Kartą Šakyamuni sėdėjo po banyano medžiu, kai priėjo brahminas Drona ir paklausė ar jis dievas. Tathagata atsakė, kad ne. Tada brahminas klausė, gal jis yra gamtos dvasia (gandharva arba yakša), bet vėl Buddha paneigė. Paklausęs, ar jis žmogus, brahminas vėl gavo neigiamą atsakymą. Ir į klausima: "kas gi tada tu?", atsakymas buvo "Buddha". Mokinys Šubha paklausė Buddha, kodėl žmonės tokie skirtingi kilme, protu, sveikata ir pan. Šakyamuni paaiškino, kad tai karmos palikimas, ankstesniųjų darbų rezultatas.

Pakeliui į Radžagriha, su 1000 mokinių, pamatė veikiantį Gayaširsa ugnikalnį. Čia Buddha pasakė kalbą apie ugnį – kaip jutimai, suvokimas ir darbai sudega su geidulių, pykčio ir nežinojimo nuodais. Sostinėje karalius Bimbisara pripažino Buddha mokymą ir leido įkurti bambukų giraitėje vienuolyną.

Radžagrihe gyveno agnostas Sandžaya, turėjęs daug mokinių, kurių du, Šariputra ir Maudgalyayana, siekė nušvitimo ir geresnio mokytojo. Šariputra stebėjo, kaip Assadži (vienas iš elgetų) prašo išmaldos, ir išgirdo apie Buddha mokymą. Jiedu ir dar 250 Sandžaya mokinių prisijungė prie Buddha bendruomenės. Po dviejų dienų tiedu gavo nušvitimą.

Išgirdęs, kad sūnus tapo Buddha, karalius Suddhodana pas jį pasiuntė Udayin, kuris priėmė naują religiją, o Šakyamuni grįžo į gimtąjį miestą. Jo tėvas peikė jį, kad prašo išmaldos, kai turi turtus, leidžiančius išmaitinti tūkstančius pasekėjų. Sūnus atsakė, kad elgetavimas yra teisingas jų [t.y. Buddha] paprotys.

Kadangi sunku buvo įtikinti miestelėnus, pažinojusius jį, jis pasinaudodavo mistinėmis galiomis. Pavyzdžiui, jo pusbrolis Nanda buvo betampąs karūnuotu princu ir beapsivedantis su Sundari, žaviausia karalystės mergina. Tačiau, nusprendęs prisijungti prie bendruomenės, nepaliovė mąstyti apie Sundari. Tada Buddha jam pasiuntė tūkstančio dangiškųjų gražuolių viziją. Supratęs, Nanda pasiekė nušvitimą ir tapo archatu („vertu“ arba „gerbiamu“). Į bendruomenę perėjo ir 10 m. amžiaus Siddhartha sūnus bei daug Šakya kilmingųjų.

Panašiai buvo pritraukiami nauji pasekėjai ir įkuriami vienuolynai įvairiose Indijos vietovėse.

Apie 491 m. pr.m.e., kai Šayamuni sulaukus 72 m., bendruomenėje įvyko skilimas. Pusbrolis Devadatta panoro vadovauti bendruomenei, tačiau Buddha neleido, pasakęs, kad neduotų net Šariputrai ar Maudgalyanai. Drvadatta įsižeidė, ir panaudojo magiją, kad laimėtų princo Adžatašatru, Bimbisaros sūnaus, palankumą. Jie parengė sąmokslą, kad užimtų Magadhos karalystę ir budistų bendruomenę, o Bimbisarą ir Buddhą nužudytų. Bimbisara išvengė mirties atidavęs karalystę sūnui (ir greitai miręs kalėjime), o Buddha "atvertė" į tikėjimą žudikus. Tada Devadatta pabandė ant Buddha nuo Vulture kalno viršūnės nuridenti didelį akmenį, tačiau sužeidė tik Buddha pėdą. Įsitikinęs blogais Devadatta ketinimais, Buddha paskelbė, kad jo žodžiai ir darbai nesuderinami su bendruomene. Paliktas vienas, Devadatta netrukus susirgo ir mirė.

Budai sulaukus 79 m. mirė svarbiausi jo mokiniai Šariputra ir Maudgalyayana. Sulaukus 80 m., Tathagata kūno gyvybingumas sumažėjo ir jis paskelbė, kad jam liko gyventi 3 mėnesiai. Ananda nebuvo su juo iki pabaigos, - ir todėl vėliau bendruomenė jį už tai kaltino. Galų gale Šakyamuni suvalgė paskutinį maistą, paprašė kalvį Kunda duoti jam kažkiek grybų (pažodžiui, kiaulių maisto), o kitą maistą atidavė vienuoliams ir po to paslėpė likusius grybus. Prasidėjo aštri liga su kraujo tekėjimu ir skausmais, bet Buddha mintimis valdė tai ir pranešė, kad mirs naktį, 3 valandą.

Paskutiniai Budos pokalbiai

Paskutinis Budos mokymo vystymo etapas pokalbiuose su mokiniais atspindimas knygose, priklausančioms „Gerojo įstatymo lotosui¹⁾“ ir „Nirvanai²⁾“. Jo asmeninis gyvenimas pateikiamas kaip mokytojo, o indėlis – brandžiausiu ir turtingiausiu. Jose skatinama mokinius siekti didesnių pasiekimų. Tai yra jo pasakymo „Aš nesuirsiu, o nuolat rasiuos ‚pamokymų kalne‘ [ling-šan - veiksniame kalne³⁾ ]“ prasmė. Tai yra ko siekė Buda pereidamas į nirvaną, kuri nėra nei gyvenimas, nei mirtis. Jis nemiręs, nes gyvas savo mokymu.

Tai suprantamas šiaurinių budistų tvirtinimas apie jų išminčiaus nemirtingumą. Ta budistinis non omnis moriar. Reikia prisimini, kad tuos veikalus rašę budistai gyveno paprastų žmonių sąlygomis. Ten nėra metafizikos. Jiems mirtis buvo tiesiog mirtis; o siela gyvuoja veiksmuose. Didieji asmenys (kaip Buda) gyvena tik savo gyvenimo darbuose. (palyg. „Mirsiu ne visas aš“ (non omnis moriar), Horace, Ode 3.30).

Taip pat ir nirvana yra doktrinos sistema, kuri skirta ištaisyti nerūpestingų ir klystančių vienuolių klaidingus supratimus. Po pirmųjų pamokymų pateikimo vis dar buvo nesuprantančių Budos mokymo esmės. Juos reikėjo išmokyti to, kas yra „tikrai permanentinis“ (čen-c‘hang) ir taip pereiti į nirvaną. Kaip ūkininkas turi sėją ir pjūtį, taip ir Buda pasėjo pirmuosius pamokymus, ir jiems subrendus, juos nuėmęs, vėl sėjo. Atėjo daugybė mokinių, įvairaus pasirengimo, pamatyti tikrąją Tathagata mokymo⁴⁾ esmę ir nuskinti jo subrendusius vaisius. Nuėmus derlių jiems nebuvo ką daugiau veikti. Tarp jų buvo patobulėjusių nuo „Pradžna paramita“ link „Fahwa“ (kinų k. Lotoso sutra), o taip pat bukų, kuriems „Fahwa“ liko neįveikiama, o prieinamas tik „Nirvanos“ mentalinis ir moralinis pateikimas.

Tačiau vėlyvaisiais metais buvo vienuolių, skaičiusių kitas knygas nei paties Budos, ir užmetusių Budos knygas. Jie drąsino žalingas ir destruktyvias mintis. Jie sutrumpino išminties gyvenimą ir leido pasišalinti „įstatymo įkūnijimui“ (fa-šen). Per juos buvo įvesta permanentiškumo doktriną. Jos pilnumas ir tikrumas leido jiems užsitikrinti tvirtą paramą. Būtent todėl gyvenimo pabaigoje Šakyamuni specialiai aptarė nirvaną prieš jam pačiam pereinant į to palaimingo išnykimo būseną. Taip jis sustiprino vienuolių taisyklių autoritetą, o taip trejopą budistinės bibliotekos suskirstymą.

Mokymą apie nirvaną Buda pristatė senatvėje, po budistų bendruomenės poreikių stebėjimo. Jis doktriną pritaikė nepajudinamoms ir ankstesnėms ir paprastesnėms mokymo formoms.

Ananda paklausė Buddha, kaip jam elgtis su moterimis. Buddha patarė jam jų nematyti; jei matys, nekalbėti; jei kalbės, tai negalvoti. Tada paliepė, kad jį palaidotų vietos kšatrijai. Ananda surinko vietinius kilminguosius atsisveikinimui, o Buddha atsakė į asketo Subhadda klausimus. Paskutiniai Buddha žodžiai buvo: „Irimas neišvengiamas visiems sudėtiniams daiktams. Rūpinkitės savo išgelbėjimu“.

Budos mirtis

947 m. pr.m.e., pagal šiaurinės mokyklos chronologiją, Buda atvyko į Tau-li dangų⁵⁾ ir ten išbuvo 3 mėn. Jis pasiuntė Mandžusirį⁶⁾ pas savo motiną, kad paklaustų jos apie laiką nusilenkti Trims Brangiausiems dalykams⁷⁾. Ji atėjo kartu su Mandžusiriu. Iškart iš jos ėmė tekėti pienas ir pasiekė Budos burną. Ji gavo sudavano⁸⁾ vaisių. Trečią mėnesį Buda buvo pasirengęs pereiti į nirvaną, Indra pastatė tris nusileidimo laiptus. Atsisveikinęs su motina, Buda, lydimas gausybės mokinių, viduriniaisiais nusileido į mūsų pasaulį ir nuvyko į Džetavanos⁹⁾ sodą Šravasti¹⁰⁾ mieste. Jam nusileidus, visi treji laiptai pranyko grunte, išskyrus 7 laiptelius.

Karalius Udajana¹¹⁾ iš Kaušambio¹²⁾ pajuto Budai pagarbią meilę ir pagamino auksinį atvaizdą. Išgirdęs, kad Buda ruošiasi nusileisti, jis atėjo su jo atvaizdu ir nusilenkė Budai. Atvaizdas buvo 5 pėdų aukščio iš „sandalo medžio¹³⁾“ (čan-tan). Kai apie tai išgirdo karalius Prasenadžita¹⁴⁾, jis taip pat liepė pagaminti 5 pėdų aukščio atvaizdą iš purpurinio aukso. Tai pirmieji žinomi du Budos atvaizdai, pagaminti Džambudvipoje¹⁵⁾. Tie atvaizdai skleidė šviesą, o dangus lijo gėlėmis.
Buda išskėtė rankas ir pasakė atvaizdui: „Perėjus į išnykimo ir išsigelbėjimo būseną, tau perleisiu savo mokinius“.

Budos teta Mahapradžapati¹⁶⁾ negalėjo pakelti minties apie Budos perėjimą į išnykimo ir išsigelbėjimo būseną, kurioje jis amžiams dingtų iš mirusiųjų akių. Ji su savimi paėmė 500 moterų ir merginų, prisiekusių pasninkauti ir pagerbti Budą. Tada jos grįžo į namus, kur gyveno pagal taisykles ir kiekviena atliko po 18 judesių, pozų ir puikių pasirodymų. Kai kurios ėjo vandeniu tarsi tai būtų sausuma, kitos pakilusios nuo paviršiaus ėjo ore. Iš kai kurių dešinės pusės tekėjo ugnis ir vanduo, o kitoms - iš kairės pusės. Dar kai kurioms tai ėjo iš burnos. Tada visos kartu perėjo į nirvaną. Tada Buda nurodė Anandai¹⁷⁾ vykti į miestą ir visiems budistams pranešti, kad dera pagaminti 500 karstų. Kai karstai su kūnais buvo paruošti, buvo surinktos relikvijos ir pastatytos šventyklos, kuriose jos galėjo būti nuolat garbinamos.

Šariputra ir Maudgalyayana taip pat sielvartavo matydami jų mokytoją pereinant į nirvaną, ir patys mirė pirma. Tuo pat metu 70 tūkst. lohanų taip pat perėjo į išnykimo būseną. Buda, matydamas, kad mokiniai iš visų 4 kastų sumišę, panaudojo savo magišką galią ir du žinovų išvaizdą pakeitė į dviejų dalyvaujančių mokinių, vieną iš dešinės pusės ir vieną iš kairės. Visos gyvos būtybės ėmė džiaugtis tai pamatę, ir iškart atsikratė nerimo bei apmaudo.

Antro mėnesio 15-ą dieną Buda buvo Kušinagaro¹⁸⁾ mieste. Jis atėjo į vietą tarp dviejų salmedžio¹⁹⁾nirvaną. Visi susirinkę išgirdo garsų balsą: „Šiandien Pasaulio pagerbtasis įeis į nirvaną. Jei kas turi kokių abejonių, išeikite į priekį ir klauskite. Tai paskutinė proga gauti Budos nurodymus“.

Tuo metu du didieji bodhisatvos, įvairūs karaliai Džambudvipos²⁰⁾ žemyne, devų karaliai, kalnų ir upių, paukščių ir žvėrių karaliai, paties Budos mokiniai atvyko su dovanomis. Tylėdamas jis atsisakė ką nors priimti. Čunda²¹⁾, „pasaulietinis mokinys“ (Upasaka), į jį kreipėsi tokiais žodžiais: „Džulajui reiks maisto ateityje. Nuliūdę norime atlikti nuolankumo įžadą ir pasiūlyti mūsų mažą dovaną“. Buda atsakė: „Aš priimsiu jūsų pasiūlymą, nes tai paskutinė dovana, kurią galite man įteikti“.

Čunda tarė: „Nors suprantu naudą, kurią gaus žmonija dėl viešo Budos perėjimo į nirvaną, negaliu neliūdėti“. Už tai Buda jį pagyrė.

Tuo metu devų ir nagų karaliai bergždžiai bandė įtikinti Šakyamuni dar nepereiti į nirvaną. Atsakydamas Pasaulio Pagerbtasis aptarė „Aš“ užrašytą su trimis taškais, išdėstytais trikampiu (). Jis jį naudojo kaip simbolį, perteikiantį Tathagata formą išsilaisvinusią iš trijų Pradžna²²⁾ aspektų. Tada visi susirinkę bikšu²³⁾ pakvietė jį aptarti permanentiškumo nutraukimą, skurdą, tuštumą bei savasties neigimą. Buda savo ruožtu davė jiems nurodymus apie 4 antitezes, nepermanentinį permanentiškumą, sielvartą keliantį džiaugsmą, Aš kuris nesu Aš ir tyrumą, kuriame yra netyrumas.

Gausūs bikšu klausė: „Kodėl tų 4-ių prieštaravimų neturintis Džulajus nelieka su mumis kalpai arba pusei kalpos, kad galėtų mums išaiškinti, kaip išvengti tų 4-ių prieštaravimų?“
Buda atsakė: „Aš jam perdaviau Maha Kašjapai²⁴⁾ pilną ir išsamią doktriną, kurią galite naudoti kaip patikimą mokymą. Ji tokia pat kaip ir Budai esant“. Tada pridūrė: „Taip pat patikiu jums, šalių karaliai ir antgamtiškų armijų vadai, tvirtą doktriną, kurią turite ginti bausmėmis bei teisinėmis priemonėmis, kilus vienuolių taisyklių uoliems, aplaidiems ar sąmoningiems pažeidimams“.

Po Buddha mirties pirmąjį budistų susirinkimą sušaukė Mahakassapa, kurio metu Ananda pasisakė doktrinos klausimais, o Upali – disciplinos ir įstatų. Tai sudarė pirmus du Pitaka krepšius: Sutta ir Vinaya. 4 pagrindinės susilaikymo taisyklės (nuo prievartos, vagystės, melo ir ištvirkavimo) buvo papildytos susilaikymu nuo svaigalų.

Budistų susirinkimuose būdavo cituojama Pratimokšasutra, o vienuoliai, kurie jausdavo nusižengę jai, padarydavo išpažintį. Po šimtmečio, rytinio Vaišali vienuoliai sušvelnino 10 antraeilių taisyklių. Jie vadinti Mahasanghikais (netrukus suskilę į 7 sektas), o vakariniai budistai – Theravada (suskilę į 12).

3 a. pr.m.e. imperatorius Ašoka pabandė suvienyti budistus, bet liovėsi dėl sąžinės graužimo, kai jo vietininkas nukirsdavo galvas vienuoliams, atsisakiusiems paklusti. Moggaliputta Tissa pasiūlymu, visi vienuoliai, nesilaikantys Therevada, buvo pašalinti iš bendruomenės, o jų eretiški požiūriai paneigti Abhidamma krepšio Kathavatthu veikale. Sektų skaičius sumažėjo, o Ašokos parama leido budizmui plačiau plisti.

Atsisakiusiųjų Therevados Buddhos dievinimas skatino tapti Bodhisattva (paaukojusiųjų nirvaną ir padedančių visoms jaučiančioms būtybėms), arba ateities Buddha, idealu, o ne archatu. Tai kartu su gryno mąstymo (vijnana) koncepcija nuvedė prie Mahajana (Didžiojo vežimo) budizmo šakos. „Pradžnaparamita sutra“ ankstyvosios dalys (iš 1 a. pr.m.e.) aiškina, kad tiesą pažinęs Bodhisattva nepasišalina į pašlovintą palaimą, o lieka padėti kitiems. Jis žino, kad visos tiesos yra tuščios (bevertės). Visą priimdamas kaip iliuziją, Bodhisattva prie nieko neprisirišęs. Vėliau ši budizmo forma išplito į Kiniją ir Aziją.

Vienas svarbiausių budizmo veikalų yra „Dhammapada“ (3 a. pr.m.e.), pabrėžiantis Buddha etinį mokymą ir sudarytas iš 423 stanzų 26 skyriuose. Jis prasideda idėja, kad mes esame savo minčių (švarių ar nešvarių) paseka. Kurie laiko pagiežą kitiems, kentės nuo neapykantos. Ją įveikti galima tik meile. Pagundos patenka į protą kaip lietus į blogai uždengtą namą. Tik išsivalę, dori ir pasiekę savikontrolę bei tiesą verti dėvėti geltoną rūbą.

Nėra meditacijos be išminties ir išminties be meditacijos – tik medituodamas tampi išmintingas, be jis – išmintis prarandama. Antra dalis prasideda:

Vienas pats darai blogus dalykus ir kenti; ir vienas pats save apvalai. Pažinusieji neturi kaltinti kitų, o tik gyventi nuošaliai susilaikyme, saikingai maitindamiesi ir praktikuodami aukščiausiąją tiesą.

Kenčia visos gyvos būtybės. Kuo greičiau noras sukelti skausmą dings, tuo greičiau liausis visos kančios. Ir niekas neturi įskaudinti šventojo, bet ir šventasis negali "duoti grąžos". Jie pakantūs tarp nepakančių, romūs tarp žiaurių, laisvi nuo godumo tarp godžių – sakantys tiesos žodžius, kurie naudingi ir neįžeidžia. Šventasis nieko nelaiko savu, prie nieko neprisiriša. Pagaliau šventasis sužino savo ankstesnius gyvenimus, suvokia dangaus ir pragaro paslaptis, pasiekia persikūnijimų pabaigą ir pasiekia nirvaną.

Theravada (vyresniųjų kelio) budizmo mokyklos kitas svarbus veikalas yra „Karaliaus Milinda klausimai“. Po Aleksandro Didžiojo užkariavimų, vienas iš Baktrijos valdovų buvo Menanderis, nežinomo indų autoriaus pavadintas Milinda.

Veikalas prasideda pranašyste iš dviejų asmenų ankstesnių gyvenimų, kuriems Buddha išpranašavo, apie jų pokalbį po 500 m. Gyvenęs kaip dievas dangaus pasaulyje, Mahasena atgimė kaip Nagasena, kad galėtų apšviesti tą karalių. Melinda užduodavo sunkius klausimus ir nuolat stebėjosi, kokie protingi yra Nagasena atsakymai. Budizmo doktrina buvo gerai patikrinta.

Net į pirmą klausimą apie jo vardą, Nagasena atsakė, kad nėra nuolatinės individualybės. Kaip vežimas nėra nė viena jo detalė atskirai, o jos visos sudaro tai, kas vadinama vežimu, taip jis yra tai, kas vadinama Nagasena.

Kitą dieną karalius paklausė, koks jo išsižadėjimo tikslas. Aukščiausias tikslas yra pašalinti liūdesį ir išeiti [iš pasaulio]. Nuodėmingos būtybės persikūnija po mirties, nenuodėmingos – ne. Tikroji išmintis yra nutraukti persikūnijimų ratą, kas pasiekiama geru elgesiu, tikėjimu, ištverme, rūpestingumu ir meditacija. Geras elgesys užtikrinamas dora ir išmintimi. Tikėjimas išlaisvina širdį iš geidulių, piktų ketinimų, mąstymo tingulio, išdidumo ir abejonių. Bet svarbiausia yra meditacija.

Bet jei nėra sielos arba individualumo, taip kaip vyksta reinkarnacija ir kas persikūnija? Tada Nagasena paaiškino karmos doktriną – kaip darbų pasekmės pereina iš vieno gyvenimo į kitus. Užkūręs ugnį atsakingas už sudegintus dalykus ugniai išplitus. Paruošęs nuodus atsakingas už sukeltą skausmą. Karma sukelia skirtumus tarp žmonių.

Karalius paklausė, kodėl atsiskyrėliai taip susirūpinę savo kūnu, jei jie jo nemyli. Kūnas yra tarsi žaizda, kuria reikia rūpintis.

Po 7 dienų pertraukos, karalius toliau klausinėjo Nagasenos apie įvairias dviprasmybes budizmo mokyme, - ir tas jas išaiškino pateikdamas pavyzdžių. Galų gale, karalius liepė Nagasenai ir vienuoliams pastatyti namą, atidavė karalystės valdymą sūnui ir galų gale tapo archatu.

¹⁾ Lotuso sutra (Tikrosios dharmos baltojo lotoso sutra ) - viena populiariausių ir įtakingiausių Mahajana budizmo sutrų. Kai kurių mokyklų laikoma galutiniu Budos mokymu, kuriame sutelkta visa budizmo esmė. Ją sudaro mokymai, kuriuos Sidharta Gautama gyvenimo pabaigoje pasakė ant Gridhrakūtos kalno netoli Radžagrihos; 27 skyrių, parašytų eilėmis ir proza. Joje tvirtinama, kad visos gyvos būtybės gali (ir turėtų) tapti budomis ir kad įmanoma suvokti tiesą apie budos prigimtį. Tiesa suvokiama klausantis „Lotoso sutros“ ir ją skelbiant. Tekste gausu parabolių, dialogų, pranašysčių, nupasakojami garsiausių bodhisatvų istorija. Išlikę keli šimtai šios sutros komentarų.

²⁾ Mahayana Mahaparinirvana sutra arba Nirvana sutra - Mahajana budizmo Tathagatagarbha sutra (arba Budos prigimties, buddhadhatu) datuojama maždaug 2 a. Išliko vertimai į kinų ir tibetiečių kalbas. Atrodo, kad į kinų kalbą versta iš dviejų skirtingų šaltinių; tos dvi versijos skiriasi ir mokymu apie Budos prigimtį: Dharmaksema versija laiko, kad visos juslinės būtybės gali pasiekti buddhatva (Budos pabudimo; dukkha arba kančių pasibaigimo), o Faksiano versija – kad kai kurios jų niekada jos nepasieks.

³⁾ Ling-šan (Dieviškas kalnas - mitinis Kunlunio kalnas. Taip (Ling-šan) vadinamas ir 2,303 m aukščio kalnas Vakarų kalvose, pratęsančiose Taihangšano kalnagūbrį; maždaug 120 km į vakarus nuo Pekino. Dar viena Ling-šan kalva yra prie Usio miesto – ant jos pastatyta Didžiojo Budos statula (88 m aukščio).

⁴⁾ Tathagata („taip išėjęs“; „išėjęs už ribų“) - žodis pali ir sanskrito kalbose, kuriuo Gautama Buda nurodo save Pali kanone. Tačiau terminas gali būti taikomas visiems archatams numatant jų materialų įsikūnijimą bet kuriame iš pasaulių. Būtent tai turima omenyje, kai sakoma, kad jų kūnai beribiai, t.y. nesuskaičiuojami. Pats Buda nutylėdavo atsakymus į klausimą, ar tathagata išlieka po mirties.

⁵⁾ Tau-li arba Trajastrinša (pali Tavatimsa - 33 dievų susirinkimai) – viena iš devų (dievų) buvimo vietų, po kuriuo randasi Keturių dangaus valdovų pasaulis, o viršuje - Jamos dangūs. Tai plati plokščia aikštelė ant Sumeru kalno. Šio pasaulio valdovas – Šakra (pali kalboje Saka), dievų valdytojas (viena iš 12-os saulių). Be 33 dievų, valdančių atitinkamus dangaus sektorius, jame gydena ir daug kitų dievų bei fantastinių esybių, tame tarpe jų padėjėjai ir nimfos (apsaros). Trajastrinša yra aukščiausias Žemėje esantis pasaulis, todėl jo gyvetojai negali ignoruoti Žemės reikalų. Dėl to dažnai įtraukiami į konfliktus su asūrais, siekiančiais grįžti į ankstesnes turėtas pozicijas. Į čia pakildavo Buda arba iš čia dievai nusileisdavo susitikti su Buda. Budos motina Maja deva atgimė Tušita danguje, iš kur nusileido į Trajastrinša, paklausyti, kaip jos sūnus moko abhidharmos.

⁶⁾ Mandžusris - Mahajanos budizme bodhisatva, siejama su pradžna, o Tibeto budizme – taip pat ir idamas. Jo įvaizdis greičiausiai atsirado paskutiniais amžiais prieš mūsų erą. Buvo Budos Gautamos bendražygiu. Jo garbinimas ypač paplito Tibete ir Kinijoje, pateko į įvairius pasakojimus. Su jo kultu siejama tibetiečių praktika burti ant kubelių išraižyta mantra.

⁷⁾ Trys Brangenybės (triratna) – trys budizmo doktrinos brangenybės: Buda, dharma, sangha (vienuolių bendruomenė). Simboliškai vaizduojamos trišakiu, papuoštu deimantine šaka (vadžra). Kitą šio simbolio variantą (tris įvairiasoalves skaidrias sferas) N. Rerichas panaudojo Pasaulio vėliavos dizaine.

⁸⁾ Sudavano vaisius („Budos ranka“, Citrus médica var. sarcodactylis) – neįprastos formos, primenančios žmogaus ranką, citrusinis vaisius. Jame visai nėra minkštimo, tačiau jie mėgstami kinų ir japonų, nes ilgai laikosi skleisdami malonų kvapą. Laikoma, kad jie atneša laimę. Indijoje gali būti panaudoti apeigosi aukoms. Maistui gali būti panaudoti džiovinti. Kinijoje naudojami liaudies medicinoje kaip padedantys atsikosėjimui ir tonizavimui.

⁹⁾ Džetavana („Džetos mediena“) – vienas garsiausių budistų vienuolynų Indijoje, esantis dabartiniame Utar Pradeše. Jis buvo antruoju padovanotu Budai; jį padovanojo jo mokinys Anathapindika. Jame Buda išdėstė didelę dalį savo mokymų ir turėjo daugybę pokalbių su mokiniais.

¹⁰⁾ Šravastis - miestas senovės Indijoje; vienas iš 6-ių didžiausių Indijoje Budos laikais. Jis įsikūręs Gango lygumoje prie Himalajų. Buvo vienu Budos mokymo centrų. Apleistas 5 a. Dabar jo vietoje Sachet-Machetas Utar Pradešo valstijoje.

¹¹⁾ Udajana - Vatsos karalystės Indijoje karalius. Minima jo meilė muzikai, menams ir moterų švelnumui. „Kathasaritsagara“ pateikia ilgą jo užkariavimų sąrašą; jis paminimas ir daugelyje kitų senųjų šaltinių.

¹²⁾ Kaušambis - sritis Utar Pradešo valstijoje; centras – Mandžhanpuras. Kaušambis buvo Vatsa karalystės sostine, kurios įkūrimą „Ramayana“ ir „Mahabharata“ priskiria Četijos princui Kuša ar Kušamba. Miestą kelis kartus aplankė Buda ir jis buvo budizmo upasaka (pasekėju). Atseit čia, karaliaus Udajanos nurodymu buvo pagamintas pirmasis Budos atvaizdas. Vėliau, laikydamas Kaušambį svarbiu, Ašoka čia pastatė koloną su užrašu pali kalba, o taip pat čia buvo pastatyta džainų šventykla, išlikę iki dabar.

¹³⁾ Čan-tan medis, kaip sakoma, priklausė Konfucijui. Paskutinis skiemuo tan dabar taikomas sandalo medienai.

¹⁴⁾ Prasenadžita (pali Pasenadi) - Indijos pietryčių Kosalos (su sostine Šravasti; Audas dabartinėje Utar Pradešo valstijoje) karalius iš Ikšvakų dinastijos. Buvo upasaka, pastačiusiu daugelį budistų vienuolynų.

¹⁶⁾ Mahapradžapati Gotami - Budos teta ir įsūnijusi motina (jo motina mirė 7-1 po gimdymo). Iš jos jis perėmė švelnumą, draugiškumą. Vėliau ne kartą prašėsi, kad Buda priimtų ją į sanghą (bhikšuni, vienuoles) – galiausiai Buda įsteigė ir sanghą moterims, tačiau joms įvedė daugiau apribojimų.

¹⁷⁾ Ananda (5-4 a. pr.m.e.; „džiaugsmas“) - Šakjamunio pusbrolis ir mylimiausias mokinys. Pasak legendų, Ananda gimė tą pačią dieną, kai į žemę atėjo Šakjamunis. Po mokytojo mirties jis ėmė perrašinėti budistų kanoną. Ananda laikomas „Tipitakos“ didesnės tekstų dalies kodifikuotoju; laikomas „Supitakos“ autoriumi.

¹⁸⁾ Kušinagaras (kitaip dar Kusinara, Kusia) – miestas šiaurės rytų Indijoje, Utar Pradešo valstijoje 52 km į rytus nuo Gorakhpuro; apie 18 tūkst. gyv. „Ramajanoje“ minimas kaip Kušo, vieno iš Ramos sūnų, miestas. Yra vienu svarbiausių budistų piligrimystės centrų: laikoma, kad jame nirvaną pasiekė (mirė) Buda (tuo metu jis buvo Malos karalystės sostine) – ir jis yra vienas svarbiausių budistų piligrimystės vietų. Dauguma atkastų stupų ir vicharų priskiriama Ašokos valdymo laikotarpiui (3-5 a. pr.m.e.). Iki 12 a. miestas klestėjo, tačiau vėliau buvo apleistas ir sunyko. 19-20 a. senąsias šventyklas atkasė britai. Šiuo metu įrengta plati infrastruktūra piligrimams (viešbučiai, restoranai, ...). Didžiausios įžymybės: 1956 m. restauruota Mahaparinirvanos šventykla ir joje esanti gulinčio Budos 6 m. ilgio statula, greta esanti 3 a. Parinirvanos stupa restauruota 1927 m. ir kt. Taip pat yra 5 a. Rambharo stupa, Mathakuaro statula (juodo akmens Budos skulptūra, pastatyta, kaip manoma, Budos paskutinio pamokslo vietoje), Gulinčio Budos skulptūra (6 m ilgio paranirvaną pasiekusio Budos skulptūra). Įsteigtas muziejus.

¹⁹⁾ Salmedis arba Stambioji šorėja (Shorea robusta) - sparneninių (Dipterocarpaceae) šeimos kietmedžio lapuotis, paplitęs Indokinijos ir Indostano pusiasaliuose; auga tropiniuose visžaliuose miškuose, Himalajų prieškalnėse. Turi daug pavadinimų. Užauga iki 30–35 m aukščio, kamienas iki 2–2,5 m skersmens, Lapai yra 10-25 cm ilgio ir 5-15 cm pločio, kurie metami sausuoju metų laikotarpiu. Žydi kovo mėn.; žiedai tamsiai rožiniai, purpuriniai su baltu viduriu ir geltonomis žiedadulkėmis. Mediena naudojama statybose, baldų gamybai. Vaisių aliejus – kosmetikoje ir medicinoje. Ajurvedoje jo sakai naudojami kaip sutraukianti priemonė. Taip pat įvairiose indų apeigose naudojamas smilkalams. Indijoje laikytas pamėgtu Višnaus medžiu. Pagal budizmo tradiciją, Buda gimė ir mirė po salmedžiu.

²⁰⁾ Džambudvipa („džambu medžių kraštas“) - dvipa (sala, žemynas) induizmo, budizmo ir džainizmo pasaulio sandaros modeliuose, kuriame paprastai gyvena paprasti žmonės. Taip pat gali būti suprantamas kaip visas Indijos žemynas, o „Surya Siddhanta“ taip vadina šiaurinį pusrutulį. Pažodžiui jis reiškia „Džambu medžių kraštas“ [„Džambu“ yra „indiški juodieji serbentai“, džambolanas (Syzygium cumini) - „indiškos gervuogės“; slyvinis gvazdikmedis].
Pagal „Puranų“ kosmografiją, pasaulis susideda iš 7 koncentrinų salų, kurias supa vandenynai – kiekvienas sekantis dukart platesnis už ankstesnį. Džambudvipa (dar vadinamas Sudarshanadvipa) yra centrinis žemynas, o jama augo džambu krūmai, kurių vaisiai buvo dideli kaip drambliai, ir kai sunoke krisdavo ant kalnų, tekėjo upė iš jų sulčių (Džambunadi). Žemyno centre stūksojo šventasis Meru kalnas, kurio viršūnėje buvo viešpaties Brahmos rūmai (Brahmapuri), kuriuos supo 8 miestai – Indros ir 7-ių kitų devų.
Budizmas žemės skritulį dalijo į tris lygius: Kamadhatu, Rupadhatu, Arupyadhatu. Kamadhatu centre buvo Sumeru kalnas, kurį supo 4 salos-žemynai, kurių piečiausia buvo Džambudvipa – trikampio formos su į pietus nukreiptu smaigaliu. Jo centre augo milžiniškas džambu medis.

²¹⁾ Čunda Kamaraputa - kalvis iš Pava kaimelio, savo mangų giraitėje davęs Budai ir jo mokiniams maisto (grybų arba kiaulienos – mat panaudotas žodis sukaramaddava, kas gali reikšti „kiaulė arba šernas“ arba „tai, ką mėgsta kiaulė arba šernas“), šiems keliaujant į Kušinagarą. Buda nujautė pasekmes, tad paprašė, kad sukaramaddava patiektų tik jam, o mokiniams duotų ryžių ir pyragaičių. Netrukus jam prasidėjo baisus viduriavimas. Čunda, baisiai galėdamasis, prašė Budos nepereiti į nirvaną, tačiau Buda atsakė, kad asmuo, siūlantis Budai valgį paskutinį kartą, nusipelno didelio nuopelno.

²²⁾ Pradžna - įžvalgioji išmintis arba teisingas supratimas, tiesioginis esminių tiesų įsisąmoninimas viską matant atbudusiu, nušvitusiu protu. Jos simboliu yra varpelis. Pradžna yra ketvirtoji dorybė Theravados dorybių linijoje ir šeštoji paramita iš šešių Mahajanos paramitų.

²³⁾ Bikšu (sanskr. „prašyti išmaldos“) - budizme aukščiausia vienuolio pasišventimo forma, kai laikomasi per 220 vijanos įžadų. Juo negali tapti asmuo nesulaukęs 20 m. amžiaus. Anot tradicijos, pirmuoju bikša tapo Kaundinja, vienas pirmųjų Budos mokinių.

²⁴⁾ Kašjapa (sanskr. „vėžlys“) – daugelio asmenybių, minimų induistiniuose ir budistiniuose tekstuose, vardas (žr. >>>>>). Pvz., budistiniai kanoniniai tekstai pali kalba aprašo Budos pokalbį su 10-mt vedistų „rišių“, tarp kurių buvo ir Kassapa (Kašjapa variantas pali kalba). Čia kalbama apie Budos mokinį Maha Kašjapą iš Magadhos.
Jaunystėje su žmona Bhada tapo asketais, susitiko su Buda ir kalbėjosi (daugiausia apie asketinę praktiką). Laikoma, kad jam priklauso apie 40-mt „Theragatos“ eilių. Palei Pali kanoną, jis dukart susitiko devų pasaulio gyventojais; ten aprašomi ir jo pokalbiai su Šariputa ir Ananda. Mahakašjapa nedalyvavo Budos perėjime į paranirvaną, nes keliavo iš Pavos į Kušinagarą.
Po Budos mirties Mahakašjapa pajuto pavojų iš vienuolio Subhados, pasisakiusio už vienuolynų taisyklių sušvelninimą. Tad jis sušaukė 500-ies archatų susirinkimą, kad išdėstytų dharmos ir vinajos principus (Ananda nebuvo archatu, tad, kad galėtų dalyvauti susirinkime, jo išvakarėse pasiekė archato statusą). Laikoma, kad Mahakašjapa nugyveno ilgą gyvenimą sulaukdamas 120 m. Jo mirties aplinkybės aprašytos „Ašokavadana“ ir kituose post-kanoniniuose tekstuose.