Balto gruodžio pabaiboje pasirodė naujoji gerbiamos
A.Zalatorienės knyga. Kai kurias trumpas ištraukas
jinai maloniai leido laiks nuo laiko publikuoti "Vartiklyje".
Šis yra pirmasis fragmentėlis iš jos būsimosios knygos. Po kelių
dienų pasirodys ir jų tęsiniai. Nežiopsokite, bandykite dažniau
lankyti "Vartiklį" - negarantuojama, kad visi fragmentai jame bus
amžinai - kai kurie jų gali pasirodyti tik trumpą laiką.
Jeigu patiks ši ir ateityje publikuotinos ištraukos, neužmirškite užsukti į pagrindinius Vilniaus, Kauno ir Panevėžio knygynus ir paieškoti šios tikrai įdomios ir kiekvienam skirtam ir labai naudingos knygos. Smalsiesiems - ir trumpa ištrauka iš ankstesniosios A. Zalatorienės knygos "Laiko sauja"
"Vartiklio" redaktorius
ANGELINA ZALATORIENĖ
NĖRA - NEGALI BŪTI
arba
kas nesutilpo į LAIKO SAUJĄ
II DALIS
Skiriu TAU, mano mielas žmogau,
kuris stengiesi neverkšlenti, nekritikuoti ir neteisti.Negali teisti žmogaus jo nepažinęs,
o kaip menkai tu jį pažįsti.
PIRMASIS ŽODIS
Kartą paklausiau aš Kelio:
- Tavimi visi važiuoja, eina, bėga, skuba. O Tu pats ar nenorėtum
kur nors nuvažiuoti?
- Žinoma, norėčiau. Tai sena mano svajonė. Deja, nėra tokio
vežimo, kuriame sutilpčiau. Esu be galo ilgas.
Po kiek laiko vėl Jį pakalbinau:
- O koks Tu pats sau labiausiai patinki žvyrkelis, asfaltuotas,
akmenimis grįstas, žole apaugęs ar dar koks nors?
- Smėlėtas ir žvyruotas aš dulkėmis apkloju pakeleivį ir žolę.
Asfaltas mane sukausto, trukdo
svajoti, be to, jis dažniausiai aplaistomas krauju. Tai - skubos
kelias. Akmenų kelias ypatingas - jėgos kelias. Man jis labai
patinka, bet jums ne. Per daug triukšmingas, nešiuolaikinis, juo nepaskubėsi.
Kiek patylėjęs Kelias pridūrė:
- Man malonus - oro kelias, jis arti Saulės. Dar mielesnis
jūros, jis gilus ir paslaptingas. Manau, kad pats svarbiausias yra
Širdies kelias. Juo einantys nesukelia dulkių nei triukšmo,
neskuba ir kalbasi labai švariais žodžiais...
- O kaip surasti tą nuostabų Kelią?
- Jį nesunkiai randa TIE, ryto rasoje nuprausę savo Širdis....
Ir dar aš pasmalsavau:
- O į kur Tau maloniausia vesti žmones?
- Vedu žmones gyvenimo ratu į krikštynas, vestuves, laidotuves.
Smalsiems padedu pakliūti į svetimas šalis. Lakinu visus į
šventes, parduotuves, mokyklas, restoranus, netgi į Mėnulį. Deja,
neturiu galios sutrukdyti einančiajam į nuodėmę. Liūdniausia, kai
ant manęs guli girtuoklis. Maloniausia, kai manimi žmogus eina į Laisvę...
- Kaip Tu supranti, kad jis eina į Laisvę?
- Tik Širdies keliu einantys ieško Laisvės.
- O kas yra ta Laisvė?
- Och..., - atsiduso Kelias. Verčiau neklausk. Šį klausimą teks
išsiaiškinti kiekvienam savarankiškai...
Ir Kelias nuvingiavo tolyn.
Angelina Naciūtė - Zalatorienė