Strėlės, skrodžiusios laukinius Vakarus  

Dar ne taip seniai reikėjo didelės drąsos susigrumti vien lankais ginkluotais indėnais. 18 a. viduryje net ir plintant indėnų tarpe šaunamiesiems ginklams, lankai tebebuvo labai pavojingas ginklas (ypač naktį, kai nebuvo galima nustatyti, kur yra priešas), o buivolų medžioklėje - tiesiog nepakeičiamas. Priešą jos pasiekdavo 100 jardų atstumu, nesukeldavo triukšmo ir joms niekada nepritrūkdavo šovinių. Lankai buvo labai lengvi ir patogūs nešioti. Strėlių antgaliai buvo gaminami ne tik iš akmens (dažniausiai titnago) aštrių skeveldrų, bet ir iš ragų, kaulų, vėžlių šarvų, kietesniojo medžio ir metalo. Kartais jos būdavo panardinamos į gyvačių ar augalinius nuodus, tačiau ši hipotezė yra sukurta daugiau Holivude, nei buvo tikrovėje. Praktiškai tik Paintes (John C. DaCosta, 1919) ir Hopi (J.H. Bill) indėnai naudojo užnuodytas strėles. Tiesiog tam nebuvo reikmės.

Bet daugeliui indėnų genčių strėlės buvo ne vien tik ginklas, bet ir pasaulio Sutvėrėjo dovanos. Pvz., Geronimo perdavė Čirikahua apačių*) pasaulio sukūrimo mitą, kuriame milžiniškas paukštis, erelis, davė apačiams lanką ir išmokė juo naudotis. Čijenų mite pasaulio kūrėjas Maheo 4-ias Mahutas, gydomąsias strėles, perdavė genties gydytoju, kuris po to tapo jų pranašu. Be Mahutų galėjo išnykti ir pati čijenų gentis, todėl jos buvo saugomos Strėlių Prižiūrėtojų specialiame vigvame. Senesni ginklai, ietys ir atlatl, trumpos svaidomosios ietys, nėra minimos pasaulio sukūrimo mituose.

Gydytojai, ritualuose naudoję strėles, buvo laikomi galingesniais, nes strėlės simbolizavo patį Kūrėją. Čemehuevių „strėlių šamanai“ gydė strėlių padarytas žaisdas. Kaimyninės gentys, pvz., Yumas, naudojosi čemehuevių šamanų paslaugomis. Kai Pima indėnas susirgdavo ar būdavo sužeistas, gydytojai iššaudavo strėles į įsivaizduojamas blogio dvasias, kurios tyko ligonių. Modokų šamanai šalia sergančiojo į žemę įsmeigdavo specialią strėlę, kad ši palaikytų jo dvasios stiprybę ir nuvytų ligą.


*) Apačiai - bendras kelių Šiaurės Amerikos indėnų genčių, kalbančių pietų atapaskų (apačių) kalba, pavadinimas. Patys apačiai nemėgsta, kai juos taip vadina ir save įvardinti naudoja žodį inde (Ende), kuris jų kalboje reiškia žmonės. Žodis apačas (apache) vartojamas anglų ir ispanų kalbose, tačiau tiksli jo kilmė nežinoma - pagal labiausiai paplitusią versija apie apačas kilmę, jis kilęs nuo zuni kalbos žodžio apaču ir reiškia „priešas.
Anksčiau apačių gentys gyveno rytų Arizonoje, šiaurės vakarų Meksikoje, Naujojoje Meksikoje, dalyje Teksaso ir Didžiųjų lygumų. Egzistavo apačių genčių sąjunga, kurioje kalbėjo septyniomis skirtingomis kalbomis ir į ją įėjo navahai, vakarų apačiai, čirikavai, meskelerai, jikarilai, lipanai ir lygumų apačiai (dar vadinami kajova apačiais). Apačių gentys buvo labai karingos ir galingos, kariavusios su ispanais ir meksikiečiais ištisus amžius.


Baltieji bizonai
Apačiai: Aušros šokis
Vorų pramotė pagrobė ugnį
Š. Amerikos pasaulio tvėrimo mitai
Rio Azulas – prie upių kelio
Juodakojai ir Saulės šokis
Evenkai, jakutai, eskimai
Mažojo elnio pėdsakai
Zoologija ir mitologija
Majų krašte
Mitologijos skyrius
Vartiklis