Juozas:
"...santykiai su moterimi išsekina kur kas labiau nei santykiai su lenkais ir latviais kartu paėmus".
Tą pačią dieną du muitininkai keliavo iš Jeruzalės į Fabijoniškes. Pakeliui kalbėjosi apie visa tai, kas buvo įvykę. Jiems taip bekalbant, prisiartino pats Petras ir ėjo kartu. Jie nepažino jo.
Tada Petras išsitraukė butelį ir parodė muitininkams. Jų akys atsivėrė ir jie pažino Petrą. Bet išgėrus ketvirtą, Petras vėl išnyko muitininkams iš akių.
Jie didžiai tuom stebėjosi, o grįžę į muitinę, papasakojo viršininkui, kas jiems atsitiko kelyje. Muitinės viršininkas nuliūdo ir tarė: "Petras yra toks didis, kad jo planai mums nesuvokiami. Tad visuomet budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų paimti".
Po darbo dienos muitinės viršininkas su pavaldiniais patraukė į restoraną.
Atėjus į vietą, juos įspėjo:
"Jau nebeilgai būsiu su jumis. Bet neišsigąskite. Greitai ir jus pas
save pasiimsiu, kad būtumėt ten, kur aš..."
Palikęs muitininkus kiek nuošaly, viršininkas nuėjo prie baro, kur
sėdėjo prokuroras, ir paprašė degtinės. Vienas padavėjas tarė kitam:
"Šituos mačiau kartu muitinėj".
Prokuroras išsigynė:
"Aš nepažįstu to žmogaus".
Apimtas sielvarto muitinės viršininkas išgėrė du litrus.
Pakilęs nuo baro, jis grįžo pas muitininkus ir rado juos užmigusius
prie stalo. Viršininkas tarė jiems:
"Kodėl miegate? Pilkitės ir gerkite, nes geriate paskutinį kartą".
Jam bekalbant pasirodė policininkų būrys, o priekyje ėjo Petras.
Muitininkai, nujausdami, kas toliau bus, klausė:
"Viršininke, gal stoti gintis?"
Tas tik sudraudė:
"Liaukitės!"
O atėjusiems jo suimti pasakė:
"Išėjote prieš mane su lazdomis ir atrankiais. Ar nebuvau kartu su jumis
Baltijos kelyje? Kodėl ten nedrįsote pakelti prieš mane rankos? Taip.
Dabar išmušė jūsų valanda, dabar tamsybių siautėjimas".