Meškeriotojo kertelė

Šalvių šokis gražiausias patekėjus saulei  

Mūša suraibuliavo nutvieksta pirmųjų spindulių. Už rėvos kažkas nedrąsiai pliaukštelėjo. Pliauškesiai dažnėjo, tarsi skalbėja būtų ėmusi velėti upėje drabužius. Tačiau skalbėjos nebuvo, o už slenksčio verpetavusi srovė tiesiog užvirė. Papliauškų aidas daužėsi į upės skardžius, ratilai upėje stumdė vienas kitą. Gražiausią saulėtekio šokį pradėjo salačiai, dar vadinami šalviais. Jei ne azartiškas velėjimas uodegomis, ne tie įspūdingi ratilai upės sraujoje, daug kas nežinotų, kad tokia žuvis yra.

Mostelėjęs spiningą, nuleidau alavinę blizgutę į priešingą krantą. Palengva vedžiau pro salačių medžioklės vietą. Ne kartą kartojau tuos pačius judesius. Šalviai ūmai nustojo medžioję, blėso mano viltis paimti į rankas kokį smarkuolį.

Staiga - smūgis. Toks netikėtas, kad vos neišmušė įnagio iš rankų. Sulinko leina spiningo viršūnėlė. Laimikis metėsi pasroviui, srovė padėjo jam priešintis. Išvyniojo gerą gabalą valo, todėl pamažu veržiau ritės stabdį, bandžiau ją sulaikyti. Žuvis apsisuko atgal, veržėsi į pagrindinę srovę, mirksnį žybtelėjo virš vandens kaip žvakė. Energingi smūgiai ir šokčiojimai vijo viens kitą. Apsukęs keletą didelių ratų, kaskart vis mažesnių, vikruolis artėjo į krantą. Sukėlęs dar keletą verpetų, bandė vėl pasukti atgal. Bet greitai susigrąžinau. Šalvis atvertė sidabrinį šoną, tarsi prisipažindamas esąs nugalėtas. Ūmai dar kartą tekštelėj savo galinga plokščia kultuve - visas paskendau vandens pursluose.

Dar kiek paspurdėjusi kranto žolėje išsitiesė didelė aukšlė. Nors salačio išvaizda paprasta, jo elgsena paslaptinga. Kad kitos žuvys gyvena vandens telkinyje , tik numanome, o šalviai garsinasi. Juos žvejojant įspūdingiausia - ne kova su užkibusia žuvimi, o toji akimirka, kai masalas įplaukia į jos sukeltą ratilą.

Akylasis patrulis

Šalvis - vienintelis iš karpinių šeimos, pasirinkęs plėšrūniška gyvenimo būdą. Jis maitinasi aukšlėmis, grūžliais, kuojūkštėmis, saulažuvėmis, šapaliukais ir kita smulkme. Tačiau jis nepuola iš pasalų kaip lydeka. Ir netgi nepersekioja grobio kaip sterkas. Medžioja patruliuodamas savo teritorijoje. Tokia šios žuvies elgsena, be abejo, susijusi su mitybos pobūdžiu. Uodo trūklio lervos nakčiai įsirausia į dumblą, o dieną išsiropščia į paviršių. Jų rankioti suplaukia aukšlės, kuojūkštės. Paskui smulkmės tuntus atseka ir šalviai. Jie budi ten, kur maitinasi žvynuotoji smulkmė.

Medžiodamas salatis naudojasi tokiomis priemonėmis, kokių jam gali pavydėti kitos žuvys. Niekam neprilygsta jo regėjimas. Kas, kad akys įspaustos viršutinėje kūno dalyje ir atsikreipusios į viršų - plėšrūnas mato kur kas plačiau. Sakoma, šalvis prieš ataką apžiūri grobį. Neatsižvelgti į šią savybę - nedovanotina meškeriotojo klaida.

Salačio kūno forma rodo, kad jis yra upių žuvis, kuri kasdien grumiasi su srove ir nardo joje mikliai kaip torpeda - tai metasi į priešingą pusę, tai sustoja kaip įkirsta. Puiki rega ir žaibiški judesiai padeda išvengti pavojų ir garantuoja medžioklės sėkmę.Šalvis netikėtai įpuola į smulkiažuvių būrį, žaibiškai apsisuka ir kerta smūgį. Daugelis tiki, kad plėšrūnas uodega apsvaigina žuvytes ir be vargo stveria auką plačiai išžiota bedante burna.

Ko gero, esti ne taip: pajutusios pavojų, aukšlės metasi į dar glaudesnį tuntą ir stengiasi pasprukti. Tai būriais gyvenančių žuvų savisaugos instinktas. Iš didelės santalkos nelengva išsirinkti auką. Šalvis griebiasi

blizgė tokia sekluma, kad nebyliai vartausi. sakai: harpija. aš sakau: nepritrauk valo, nes apdraskysiu, tikrai sužalosiu. kam save atšaldau? tu neliesi manęs ir nepavogsi mano auksinės blizgės, įsisegusios man į liežuvį.

gudrybės. Stipriu uodegos smūgiu į vandenį išgąsdina žuveles, ir jų būrys pakrinka. Tada plėšrūnas nusižiūri ir pasiveja auką.

Išduoda net žuvėdros

Salačių ieškoti reikia kantriai. Apie buvimo vietas sprendžiama iš "šokių su papliauškomis". Bet ar visada galima pasikliauti šiais ženklais?

Vasarą - iš tikro taip. Šalviai nesijaučia saugūs pakrantėse, jie išplaukia į platesnius vandenis. Aukšlės maitinasi vandens paviršiuje, ten jas ir gaudo plėšrūnai. Šalvių šėlsmas rytais trunka apie 20 minučių, vakarais - daugiau kaip valandą. Laimi tas spiningautojas, kuris sugeba išnaudoti šį trumpą metą. Plėšrūnui užtenka įžūlumo plekštelėjus uodega apsukti ratą ir sugrįžti naujos aukos.

Ankstų pavasarį ar vėlų rudenį salačiai medžioja gilesniuose vandens sluoksniuose. Tada negirdėti jų pliauškesių, nematyti ratilų. Tik prorečiais virš vandens sušnarantis žuvyčių būrys išduoda šių plėšrūnų buveines.

Neklysta tie spiningautojai, kurie eidami prieš srovę mėto masalą taip, kad srovė neštų jį šiek tiek žemyn, kur šį pastebi besileidžiantis ligi savo teritorijos ribų koks vikruolis. Masalą reikia mesti gerokai toliau ir atvesti jam į panosę, kad išvydęs praplaukiantį grobį neatsispirtų pagundai. Kauno ir Kuršių marių žvejai sako, kad salačių buveines išduoda net žuvėdros. Jos pirmosios pasirodo jų medžioklės plotuose prieš didįjį šėlsmą.

Vasarą šalviai darosi vangūs. Intensyviau kimba rytais ir vakarais. Kai kurios žuvys, kaip kuojos, raudės, aktyvios dieną, kitos, kaip šamai, vėgėlės - naktį, trečios, kaip menkės, šapalai - visą parą. Prie tokių galėtume priskirti ir salačius, nes jie masalą stveria ir naktį.

Alfonsas Kazitėnas, Lietuvos aidas    

Salatis - energinga žuvis

Salatis (lot. Aspius aspius; kitaip šalvis) - kūnas verpstės formos, iš šonų plokščias, nugara melsvai pilka, didesnių - pilkai ruda, šonai pilkšvai sidabriniai, pilvas baltas. Nugaros ir uodegos (šis platus su gilia įkirpte) pelekai pilki, tamsiais galais, apatiniai pelekai pilki, prie pagrindo rausvi. Žvynai smulkūs, žiotys plačios, apatinis žiomuo atsikišęs į priekį. Užauga iki 1 m ilgio ir 12 kg svorio. Paplitęs Europos ir gretimuose Azijos tekančiuose vandenyse. Nėra Anglijoje, Islandijoje, Norvegijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje, Graikijoje.

Salatis mūsų žvejams, o ir ant stalo, reta žuvis. Tai vienintelis karpinių šeimos plėšrus atstovas, kuris nuo kitų grobuonių skiriasi tuo, kad visai neturi dantų. Už tai jo plačiose žiotyse yra stiprūs dvieiliai rykliadančiai, kuriais sutraiško pačiuptas žuveles. Salatis - upinė žuvis, mėgsta laikytis ten, kur baigiasi rėvos ir prasideda gilios sūkuringos vietos. Jie klajoja ir seklumų pakraščiais, laikosi už stambių akmenų, užtvarų.

Salačių patelės sudeda 160-500 tūkst. ikrelių. Tačiau ikrai ir mailius labai jautrūs cheminiam vandens užterštumui. Salačiai auga sparčiau už kitas karpines žuvis. Neršia vandens temperatūrai pakilus iki 9-10^o laipsnių ir deda iki 300 tūkst. ikrelių. Ketvirtais gyvenimo metais užauga iki 39-40 cm ir sveria per 0,5 kg.

Daugiausia salačių gyvena Nemune ir Neryje, Kauno ir Kuršių mariose. Nemažai jų Šventojoje, Minijos žemupyje. Minima, kad pasitaiko ir Sartų ežere.

Nemune šių žuvų visada buvo. Buvo ir žvejų, mokančių juos sugauti. Anksčiau dažniausiai juos pavykdavo ištraukti prie Alytaus ar dar žemiau, tai šiemet (2007 m.) spiningautojai jai džiaugiasi ties Merkine. Ypač sėkminga "Janonio akmenimis" vadinama poilsiavietė.

Salačiai žvejojami plonu, bet labai stipriu pintu valu. Tačiau jo silpna vieta - traukiant jis trinasi į akmenis, greitai apšerpėja ir netenka stiprumo. Tad jį dažnai tenka keisti. Salačiai geriausiai kimba ant siaurų ilgokų vartyklių ar "vamzdelių" su skersai nupjautais galais. Galima išbandyti ir kitokius masalus.

Reikia priminti, kad draudžiama žvejoti mažesnius nei 52 cm ilgio salačius (toks sveria apie 2 kg). Tai siekiama, kad žuvis bent kartą išnerštų (6-8 m.).

Vėžių paradas
Naktinė žūklė: vėgėlė
Turite kūdrą - užveiskite vijūnų
Plekšnių audros, plekšnių vėjai
Piktam museliautojui nepavyks
Kiršiname beržalapes ir ūsorius
Gražių menkių galima ištraukti ir rudenį
Sumuštiniai, dribsniai ir saldi sriuba
Miškinis skudutis: vaistas ir maistas
Dinozaurai Jakutijos ežeruose
Patiekalų iš žuvies receptai
Delfinai: afalinos ir orkos
Augalai - namų augintiniai
Rajos - gyvūnų atradimas
Ryklių miegamieji
Vartiklis