|
Sirano de Beržerakas Dabar pereinu prie labai keisto žmogaus, kurio gyvenime nemažai paslapčių, o kūriniuose specialiai tamsių vietų, prancūzų literatūrologas Fagė1) apie Sirano de Beržeraką. Apie šį linksmą gaskonietį, dueliantą ir rimuotoją, daugiausia žinome iš plevėsos Edmono Rostano pjesės. Jis gyveno 17 a., kai žmonių žinios gerokai skyrėsi nuo mūsų. Tik po 32 m. po Beržerako mirties I. Niutonas paskelbė savo Pradmenis, kuriuose išdėstė visuotinės traukos ir klasikinės mechanikos principus. Garo mašina atsirado tik kitame, 18 a., o Beržerako laikais žmonės naudojo tik vandens, vėjo ir raumenų jėgą. Tik po 200 m. liaudininkas Kibalčičas priešmirtiniuose užrašuose Petropavlovsko tvirtovės kalėjime transportui pasiūlė panaudoti raketą. Tačiau jau 1654 m. Sirano išleidžia knygą Kitas pasaulis arba Mėnulio valstybės ir imperijos ir joje apie savo skrydį į Mėnulį rašo: Šiuolaikine terminija raketa buvo šešiapakopė, o pasibaigus traukai, raketa toliau skrido iš inercijos. Toliau Sirano pastebi, kad, kažkiek nutolus nuo Žemės, Mėnulio trauka ėmė vyrauti ir kai, pagal paskaičiavimą, mano padarytą praėjus nemažai laiko, aš nuskridau 3/4 atstumo, skiriančio Žemę nuo Mėnulio, pajutau, kad krentu kojomis į viršų, nors nė karto nesiverčiau kūlvirsčiu... t.y., aparatas greitėdamas ėmė kristi į Mėnulį. Sirano pastebi, kad Žemė, gerokai nuo jos nutolus, tampa auksine plokštele panašia į Mėnulio diską, tačiau didesnio skersmens. Jis rašo apie Žemės ir Mėnulio poveikio sferas ir priežastis, nulemiančias tų sferų skirtumus. Tačiau Sirano jaudina ne tik techniniai klausimai. Jis rašo: Čia kiek keista mums kalba Sirano pasakoja kažką, kas labai primena leukocitų vaidmenį organizme, kaip tos į
amebas panašios kraujo ląstelės rija bakterijas ir audinių suirimo produktus. O tą reiškinį tik 1883 m. atrado ir aprašė
rusų mokslininkas I. Mečnikovas2).
Savinjenas Sirano de Beržerakas gimė 1619 m. kovo 8 d. Paryžiuje, smulkaus dvarininko šeimoje. 12 m. amžiaus jis įstojo į koledžą, baigė 17-os ir netrukus ėmė tarnauti kariuomenėje. Tuo metu vyko Trisdešimties metų karas (1618-48), kurio metu Prancūzija, Švedija ir Danija kariavo su Ispanija ir austrų Habsburgais. Vieno miesto apgulties metu Beržerakas buvo sužeistas muškietos kulka, o prie kito gavo sužeidimą kardu. Sužeistas, neužsitarnavęs jokių laipsnių ir apdovanojimų, tasai laisvę mylintis ir išdidus gaskonietis 21 m. amžiaus palieka karinę tarnybą, iki to meto spėjęs kariniais žygdarbiais ir nesuskaičiuojamomis dvikovomis užsitarnavęs legendinio drąsuolio vardą. Po metų jis išklausė filosofo-materialisto Pjero Gasendžio paskaitas, daug skaitė ir studijavo antikos filosofus. 1655 m. liepos 28 d. jį, 36 m. amžiaus, užmušė nuo stogo nukritusi (numesta) sija. Gali būti, kad sąskaitas su juo suvedė jo seni neprieteliai. Iki šiol niekas negali pasakyti, kas nulėmė nepaprastus Beržerako numatymus. Juk jis aprašė ne tik skrydį į Mėnulį, bet ir apmąstymus apie šilumos talpą, laisvą kūnų kritimą, terpės pasipriešinimą judėjimui, gravitaciją, kosminių kūnų (Žemės, Mėnulio) vienodą prigimtį, apgyvendintų pasaulių daugį, kvapų pajautimo klausimus. Jo kūriniuose minimi dirbtinės šviesos šaltiniai ir ... garso atgaminimo prietaisai. Tiesa, visa tai buvo pateikiama skaitytojui komišku, juokingu stiliumi, sumaišant tai su, pvz., pranešimais, kad Mėnulio gyventojai alkį malšina kvapais, kad vietoje monetų naudoja eilėraščius, todėl iš bado gali mirti tik kvailiai, o protingiems nieko netrūksta. Pats Sirano savo kūrinius laiko jumoristiniais ir su jam būdingu humoru jis praneša, kad jam informaciją perdavė, aprašomus daiktus parodė ar padovanojo kitos planetos gyventojai. Raketa atskridęs į Mėnulį, Sirano ten sutinka kosmoso gyventoją, tapusį jo globėju. Tasai demonas kadaise gyveno Graikijoje ir globojo Sokratą. Po šio mirties persikėlė į Tėbus, kur auklėjo būsimą karvedį Epaminondą3), o tada misiją tęsė Romoje... Vėliau demonas susitiko su garsiu alchemiku Agripa Netisgeimiečiu, filosofu ir teologu abatu Tritemiju, daktaru Faustu, o taip atskleidė daugybę paslapčių jaunų žmonių ratui, vadinamam rozenkreiceriais. Ateivis supažindino Sirano ir jo draugus su dirbtinio apšvietimo šaltiniais: Tačiau dar nuostabesnis pasakojimas apie demono jam padovanotas knygas: Ir nors Beržerakas mini knygas ir knygų spausdinimą, tačiau aprašo kažką visai kita: Ar tai neprimena ką nors pažįstama? Todėl norintis skaityti, prisuka įvairiausių raktų pagalba šią mašiną, tada nurodo strėlyte skyrių (!), kurį nori išklausyti. Ir iškart iš mašinos pasklinda, tarsi iš žmogaus lūpų ar muzikos instrumento, visi tie įvairiausi garsai, kurie Mėnulio gyventojams tarnauja jų minčių išreiškimui. Aišku, kad Beržerakas knygomis vadina kažkokius informacinius įtaisus, atgaminančius garsus ir žmogaus balsą. Vadindamas juos knygomis, jis aprašinėja sudėtingą sistemą iš daugybės smulkių nesuprantamų detalių. Žinoma, tų dienų skaitytojams nekildavo jokių asociacijų, aprašymai buvo visai nesuprantami, dažnai net juokingi. Pamanyk tik, kalbanti knyga, - ir dar tokia, kokią kabina ant ausų! Ilgiau nei valandą užsiėmiau ta dovana, o galiausiai, užsikabinęs tas knygas ant ausų, tarsi auskarus, išėjau pasivaikščiojau į miestą. Šiandien visi vaikšto su debiliakais, tranzistoriais ir grotuvais, kurių kai kurie visai maži. Tai tikrai labai panašu į garsų įrašymą ir atgaminimą, visuotinai išplitusį tik 20 a. viduryje. Tik štai Beržerakas nepaaiškino knygų spausdinimo būdo, t.y. jų gaminimo ir veikimo principų. Pažiūrėkite į radijo imtuvą, magnetofoną ar MP3 grotuvą. Jei nesate pasikaustę technikoje, tai juose pamatysite tik daugybę kažkokių spyruoklių ir vos įžiūrimų detalių; ir kaip Sirano, įžvelgsite kažkokį panašumą į laikrodžius ar kitus mums žinomus mechanizmus... O Sirano matyt rėmėsi sumaniomis jo laikais gaminamais lėlėmis-automatais tačiau per kiek laiptelių turėjo peršokti jo vaizduotė! Vis dar tebegalvodamas apie knygų spausdinimą, jis rašė: Trumpos biografijos: 1) Emilis Fagė (Auguste Emile Faguet, 1847-1916) prancūzų rašytojas ir literatūros istorikas ir kritikas. Išleido 4-is plačius kritinių etiudų rinkinius, skirtus 16, 17, 18 ir 18 amžiams, apibūdindamas daugelio prancūzų rašytojų kūrybą. Buvo ir teatro kritiku, rengęs kassavaitines apžvalgas Journal des Debats žurnale, - jo teatrui skirti tekstai sudarė 8 t. (1885-94). 2) Ilja Mečnikovas (1845-1916) rusų zoologas, geriausiai žinomas imunologijos tyrinėjimais; Nobelio premijos laureatas fiziologijos ir medicinos srityje (1908). Yra vienu iš evoliucinės embriologijos ir mokslinės gerontologijos pradininkų, fagocitozės ir virškinimo ląstelių viduje atradėjas. Pasiūlė originalią daugialąsčių gyvūnų kilmės teoriją (fagocitelės teorija). Senėjimo procese jis ypatingą svarbą skyrė organizmo apsinuodijimams ir žarnyno mikroorganizmams. Tuo remdamasis parengė eilę priemonių: maisto sterilizaciją, mėsos ribojimą ir kt. pagrindine priemone prieš senėjimą laikė bulgąrišką pieno lazdelę. Galutiniu tikslu kovoje su senatve jis laikė ortoiozę - pilnavertį ir laimingą gyvenimą, pasibaigiantį ramia natūralia mirtimi. 3) Epaminondas (m. 362 m. pr.m.e.) Tėbų karvedys ir valstybės veikėjas, prisidėjęs prie karo meno išvystymo. Beotijos karo metu Tėbai įstengė sutelkti antispartietišką koaliciją ir Epaminondas buvo išrinktas pirmuoju beotarchu. Prie jo Tėbai pradėjo varžytis su Atėnais jūroje. |
| |
|
Svečias iš kosmoso | |
