Aleksandras Čumanovas. Apie formas ir formules. Fantastika. Vartiklis

Apie autorių

Aleksandras Čumanovas (1950-2008) – rusų poetas, rašytojas ir fantastas. Gimė kaime prie Tiumenės. 1986 m. išleido apsakymų rinkinį „Žalia pieva auštant“. Išleido 4 prozos knygas ir 4 eilėraščių rinkinius. Rašė miniatiūros žanre, kurioje susiliedavo fantastika ir kasdienė tikrovė. Jo miniatiūros paradoksalios, dažnai neįprastos savo forma. Ir jei pirmuosiuose apsakymuose (pvz., „Gorynia“) fantastikos daugiau, tai su laiku jai imta skirti kuklesnę vietą.

Po antro kurso Elčenas buvo priverstas palikti Dailiųjų menų akademiją dėl profesinio netinkamumo, pamalonintas Konstruktoriaus diplomu – įprastine kompensacija nevykėliams. Konstruktoriai, bendrai imant, gyveno neblogai. Jie uždirbdavo padoriai, neretai dukart daugiau nei Kompozitoriai, jie ilgai gyveno, iš jų nebuvo reikalaujama originalumo. Konstruktoriai apgyvendindavo kosmosą, išgaudavo energiją ir materiją. Kompozitorių lemtimi buvo kūryba, jie gyveno Žemėje ir ją palikdavo tik tam, kad papildytų įspūdžių atsargas.

Štai jau daug metų Elčenas užėmė kuklų vienos iš galaktikų „juodųjų skylių“ sąskaitininku. Po to, kai eilinės „juodosios skylės“ energija išsekdavo, Elčenas surašydavo nurašymo aktą 4-iais egzemplioriais ir išsiųsdavo vadovybei. Vadovybė mąstė, kaip įveikti artėjančią energetinę krizę, o Elčenas gaudavo eilines atostogas į Žemę – „Namo!”, kaip įprasta sakyti.

Taupus Elčenas transformuodavosi į neutrinų spindulį ir skriedavo šviesos greičiu. Aišku, kelionė trukdavo labai ilgai, tačiau skubėti nebuvo kur: atostogos buvo mėnesiui neskaičiuojant kelionės.

Žemėje Elčenas lankėsi biomuzikos koncertuose, peržiūrėdavo naujus biospektaklius. Menas, kaip visais laikais, toli aplenkdamas griežtą mokslą, sprendė globalų ir neišsprendžiamą, kaip absoliuti tiesa, uždavinį – ieškojo Pirmapradės Formos.

Senais laikais vienas mąstytojas pareiškė, kad žino apie žmogaus Pirmapradės Formos egzistavimą ir netgi apie pačią Formą. Tačiau paviešinti savo atradimo nespėjo: netikėtai rekombinavosi, palikdamas žmoniją nežinioje.

Skeptikai tvirtino, kad jokios Pirmapradės Formos nėra ir nebuvo, kad visais laikais žmonija turėjo kvantinę- korpuskulinę prigimtį. Dauguma Kompozitorių sieloje su tuo sutikdavo, tačiau balsu neprisipažindavo ir tebekūrė silicio ir anglies, elektromagnetinių bangų ir neutronų, o taip pat branduolinio spinduliavimo pagrindu pagrįstą meną. Jie sukurdavo nepaprastus judančius objektus iš organikos ir neorganikos, keistai besisukančius radijo bangų sūkurius, - ir tai pateikdavo publikos teismui. Patys jie tikėjo, kad kuria „amžinybei“, tačiau bėgo laikas ir jų kūriniai blėso, pasirodydavo naiviais, diletantiškais, primityviais. Pirmapradė Forma išslysdavo iš rankų, ir iš esmės visus tai tenkino, nes Pirmapradės Formos sukūrimas reikštų, kad daugiau nieko kurti ir nėra.

Elčenas turėjo hobį. Savo viduje jis taip ir nesutiko su griežta akademinės komisijos sprendimu ir laisvu laiku valsndas praleisdavo savo asmeninėse biodirbtuvėse, kantriai dėliodamas vandenilio ir angles atomus, susukdamas DNR molekules. Elčenas džiaugėsi kiekviena gyva ląstele, jei ji pavykdavo, ir liūdėjo, jei ji žūdavo. Jis nežinojo, koks bus rezultatas, bijojo darbo pabaigos, - ir vis atėjo diena, kai Elčenas nusprendė: „Laikas!“

Elčenas dar niekada taip neskubėjo į atostogas. Jis netgi ryžosi erdvės iškreivinimui, kas kainavo labai brangiai, - taip norėjosi greičiau patekti namo.

Jo kūrinys buvo beveik baigtas, beliko įjungti autonominį režimą, kas Kompozitorių žargonu reiškė „įkvėpti gyvybę“. Dėl viso ko, Elčenas parengė anihiliatorių, kad jei prireiks, iškart sunaikinti, kas sukurta, atsidarė savo dirbtuves ... ir pasijuto blogai.

Jo sukurtas materialus objektas skleidė žemo dažnio 80 decibelų stiprumo bangas. „Nepavyko“, - su neapsakomu kartėliu pagalvojo Elčenas ir nukreipė anihiliatorių. Tačiau suprato, kad neturi jėgų tai padaryti.

Elčenas skubiai paruošė maitinamąjį mišinį iš statybinės medžiagos likučių ir įvedė jį į gyvos būtybės organizmą. Tapo tylu. Ir Elčenas susimąstė. „Senas kvailys!“ – keikė jis save, matydamas, kaip blogai viskas išėjo. Tvarinys gavosi silpnas ir visiškai neprisitaikęs savarankiškam gyvenimui. Jei kada nors ir egzistavo Pirmapradė Forma, tai buvo sunkiais žiauriausios kovos už išlikimą laikais. Aišku, net iš tolo ji negalėjo panašėti į jo kūrinį.

Atostogos pralėkė nepastebimai. Elčenas priėmė savo sutverto išsigimėlio išvaizdą ir nė minutės nuo jo nesitraukė. O bjaurusis tvarinys purvinosi ir šlapinosi, nuolat reikalavo baltymų, riebalų, angliavandenių, mikroelementų. Jis negalėjo savarankiškai judėti.

Elčenas baiminosi pašaipų, kelis kartus ėmė anihiliatorių ir vėl į šalį atidėdavo ginklą.

Jis paėmė atostogų savo sąskaita, o vėliau aplamai padavė pareiškimą pasitraukti iš darbo – ir nuo pasaulio atsitvėrė iš išorės neįžvelgiama sfera. Kukli pensija – milijardas kilovatvalandžių per metus – eveik visa buvo išnaudojama tos apsauginės sferos išlaikymui, tačiau jiedviem užtekdavo ir to, kas likdavo.

O būtybė augo, ji jau pamažėle judėjo ant keturių silpnų galūnių. Elčenas greitai priprato prie dažnų garso bangų protrūkių ir netgi sunerimdavo, kai jų nebūdavo ilga laiką.

Ir kartą, prabudęs auštant, tasai prisiartino prie Elčeno ir visai tyliai ištarė: „Ma-ma...“. Ir Elčenas suprato viską, ir pasaulis prieš jį ėmė sruventi. Tapo nekontrastingu. Ir jis pagalvojo: „Štai tai, kas žus be manęs ir be ko aš nenoriu egzistuoti“.

„Velniop toji Pirmapradė Forma, - pagalvojo tūkstantmetis Elčenas, - galbūt jos ir neras niekada...“

Naktimis jūra priartėdavo prie pat namo. Ji sukiojosi prie durų, pratisai dūsavo, šiurkščiu sūriu liežuviu laižė karštus akmenis. Kai kildavo audra, jūra tėkšdavo į langus aštrius purslus ir senas namas braškėjo ir drebėjo, tačiau jūra jo pagailėdavo.

Sulaukėjęs sodas supo namą iš likusių trijų pusių. Nuo to meto, kad sodą liovėsi prižiūrėję, jis pats susitvarkė su savo priešais, išsikėtojo, žaluma padengdamas riedulius, sutręšusią tvorą ir patį namą. Jis netgi užsiropštė ant kadaise raudono čerpių stogo; ir dabar ant pačio kraigo kvailai kyšojo nedidelė kreiva slyva.

Rytais, kai saulė imdavo nedrąsiai žvalgytis pro langus, žilas senuliukas, krenkšdamas ir pasikosėdamas, išeidavo pro duris ir erdviame kieme užkurdavo aprūkusią krosnį. Skarmaluotas dūmų stulpas įsiremdavo į dangų. Dideliame sename tagane¹⁾, užsilikusiame, tikriausiai, nuo totorių-mongolų, seniokas imdavo ruošti savo paprastą kasdienį viralą, kuris vadinos „šti²⁾“. Senis laukė svečių. Jis jų laukė visada; ir svečiai ateidavo rytais siauru takeliu palei krantą. Kasdien svečiai buvo kiti ir visus juos seni sutikdavo vienodai džiaugsmingai. Svečiai valgė ugninį „šti“, maudėsi jūroje, o senis, prisimerkęs, žvelgė į saulę ir jam drėko akys. Visi pasakojo jam nebūtas negirdėtas istorijas apie savo keliones, o senis įdėmiai klausėsi, linkčiojo, šypsojosi ir visus prašė būti atsargesniais.

... Žmonija brangiai sumokėjo už pirmuosius tarpžvaigždinius skrydžius. Kelionei į galaktikos centrą prireikdavo kokio tai mėnesio, tačiau grįžimas grėsė virsti milijonais metų. Drąsių kosmoso pirmeivių žinios pasirodė jau senai pasenusios, taigi, ir niekam nereikalingos, o patys keliautojai virsdavo beviltiškais besiblaškančiais. Iš nevilties jie vėl ir vėl puldavo į kosmosą, be pėdsakų dingdami laike ir erdvėje. Taganas

Pasigirsdavo balsų, kad reikėtų visai uždrausti ypač tolimus skrydžius; kai kas prasitardavo, kad žmonija pateko į aklavietę, iš kurios nėra išeities.Žemė, iki tol laikyta žmonijos lopšiu, staiga tapo jos kalėjimu.

Tačiau išeitis atsirado. „Visi į kosmosą!“ – tokiu tapo dieno šūkis. Galiausiai techninės kliūtys buvo įveiktos. Tūkstančiai erdvėlaivių kasdien palikdavo Žemę. Ir pamažu Žemė ištuštėjo. Žmonių civilizacija tapo klajokline, jos klestinčios kolonijos išplito galaktikoje.

Tačiau visuose laiko sluoksniuose, visuose žmonių pasauliuose žmonės prisimindavo, kad begaliniame kosmose yra Žeme vadinama planeta, kurioje gyvena senis. Prie pat mėlynuojančios jūros... Laikas nuo laiko nesuvokiamas jausmas išmušdavo žmogų iš įprastos eigos, atimdavo miegą. Jie skubėjo į kosmodromą: susisiekimas su Žeme buvo reguliarus.

O senis sutikdavo visus. Jis kepė grundalius, kuriuos svečiai pagaudavo jūroje. Atrodė, kad jaudinantis „šti²⁾“ kvapas tvyro visoje apylinkėje.

Vakarop svečiai išeidavo. Jie būdavo linksmi, jauni, energingi. Kviesdavo senį su savimi, žadėdavo vėl užsukti.

Senis kruopščiai sutvarkydavo kiemą ir viską aplink, paruošdavo malkų rytdienai, prieskonių, skirtų „šti“. Tada guldavo ant siauros kietos sofos ir prisijungdavo prie kruopščiai po kilimėliu užmaskuotos rozetės. Iki ryto jis pasikraudavo jėgų.

¹⁾ Taganas - geležinis stovas (trikojis ar kitoks), ant kurio dedamas (ar pakabinamas) ketaus katilas ar kitas indas maisto gaminimui virš atviros ugnies.

²⁾ „Šti“ – senoji rusiška kopūstienė su perlinėmis kruopomis, šutinta krosnyje. Dar apie kopūstus turėtas posakis: „Važiuoti į Krymą kopūstų“ – kas reiškia „durnių volioti“, niekais užsiimti, apie nerealius projektus svajoti. Na štai ir nuvažiavo į Krymą, - ir jau „Krymnaš“.

Senasis Fedulas nuo pat gimimo neardė paukščių lizdų. Tačiau čia įgimta tyrinėjimo aistra paėmė viršų. Nepažįstamas paukštis, purptelėjęs iš tankumyno, kažkur pasislėpė, o vienas vienintelis nepaprastos žydros spalvos kiaušinis liko gulėti po kojomis. Jis buvo kažkoks neįtikėtinai sunkus ir briaunuotas.

Vos ne bėgte Fedulas grįžo namo su kiaušiniu užantyje. Ji skubiai nuo lizdo nuvijo išsigandusią perekšlę. Nė sekundės neabejodamas išmetė kelis vištos kiaušinius, padarydamas vietos, ir išėjo iš vištidės.

Laukimo dienos slinko nepakenčiamai. Kelis kartus per dieną, keiksnodamas save už nekantrumą, seniokas braudavosi į vištidę, apžiūrinėdamas kiaušinį per apsiblaususią subraižytą lupą, atsargiai pabraižydamas nagu lukštą, pauostydamas. O vėliau kankinosi nuo minties, kad dažnu įsikišimu galėjo pakenkti būsimam paukščiukui.

Vieną naktį jį pažadino paklaikusių vištų kudakavimas ir po troba palindusio šuns lojimas. „Nejaugi lapė?“ – susirūpinęs pamanė senis, triukšmingai įsiverždamas į vištidę. Ore sklandė plunksnos.

Fedulas prožektoriumi apšvietė lizdą ir sustingo. Šešios geltonos akys nemirkčiodamas žvelgė į jį. Lizde kažkas krutėjo, pablykčiodamas prožektoriaus šviesoje. Fedulas persižegnojo ir siektelėjo kirvio.

- Ua! – žmogaus kūdikių balsu suurzgė trys nasrai, nusėti smulkiais dantimis.

Kirvis liko vietoje. Baimė išgaravo ir senis pastebėjo, kad tik išsiritusi būtybė drėgna ir dreba iš šalčio. Pastebėjo, kaip ji nerangiai sumosavo plikais permatomais sparnais ir patikliai link jo ištiesė visas tris galvas.

Fedulas paėmė pintinę su lizdu į pažastį ir nuėjo į namą. Kruopščiai uždangstęs langus, įjungė šviesą. Pintinėje, remdamasis į dvi kojas su nagais ir storą žvynais padengtą uodegą stovėjo slibinas Goryničius. O tiksliau, visai nedidelis bejėgis slibiniukas. Trys į šoną palenktos galvelės į senį žvelgė patikliai ir kažkaip vaikiškai. Gorynia

Jis nuplėšė gabalą baltos, įkapėms paruoštos drobės skiautę, pašildė vandens dubenyje ir paprastai, tarsi nieko ypatinga nevyksta, pašaukė: „Gorynia, eikš čia!“ Kiek paabejojęs, pridūrė: „Cyp, cyp!”

Paukštelis neužtikrintai išlipo iš pintinės ir apsiversdamas, kai krito ant dažytų grindų, nuėjo, kur buvo šaukiamas.

Senasis Fedulas įjunko vaikščioti po 12 varstų į kaimo parduotuvėlę. Jis jau gavo nedidelę pensiją, buvo paskutiniu ištuštėjusio kaimo gyventoju, jam centrinės sodyboje pastatė nedidelį namelį, į kurį Fesulas persikraustė rudenį.

Prisirinkęs daugybę produktų, jis užėjo į valdybą, tylėdamas padavė sekretorei suglamžytą popierių ir skubiai išėjo. Popiergalyje buvo pakeverzota: „Persikelti atsisakau“. Pirmininkas nustebo ir pyktelėjo, norėjo iškart važiuoti sužinoti, kas per reikalai, tik užsikirto starteris.

... Po dviejų savaičių Goryniai pasidarė ankšta kieme. Prakišęs uodegą pro vartelius, jis uždėdavo galvą ant stogo kraigo ir kantriai žvelgė į tolį, laukdamas Fedulo. Vakarais senis išvesdavo pasivaikščioti savo augintinį. Gorynia mėgo pasigardžiuoti medžių viršūnėlėmis, tačiau nenaikino aplinkinių miškų, kramsnojo medžius po truputį, kad tie nežūtų. Su tokiu kurtinančiu ūžesiu, kad name virpėjo stiklai, jis įsibėgėdavo, bandydamas pakilti. Iš nasrų veržėsi liepsnų liežuviai, iš šnervių virto tankūs juodi dūmai.

- Nežaisk su ugnimi, išpersiu! – rėkė Fedulas ir valandomis bėgiojo po laukymę, šūkaudamas ir mosikuodamas rankomis, rodydamas, kaip jo nuomone reikia skristi. Pravardžiavo „dangaus valdovo kvailiu“, ir piktinosi – Į ką tu toks atsigimei?
- Aš gi reaktyvinis, batia, - sumišęs teisinosi Gorynia. – Man neskirta mosuoti sparnais.

Ir kirtimuose įvyko šventė. Fedulas, išgėręs tris stiklines brogos, meluodamas gyrėsi, kad per karą buvo lakūnu, o Gorynia buvo lauke ir įkišęs galvas į atlapotus langus, žvelgė į senį atsidavusiomis akimis.

Ištisas dienas ir naktis dabar skraidė Gorynia. Jis išmoko keisti sparno geometriją ir kildavo beveik iš vietos. Juodu tašku jis slėpdavosi debesyse, kad po to su kraują stingdančiu švilpesiu nertų žemyn ir pristabdytų prie pat paviršiaus. Jis pats sugalvojo „mirties kilpą“, „statinę“ ir kitas aukštojo pilotažo figūrų.

- Pavežiok senioką, Gorynia! – kažkaip prasitarė Fedulas ir iškart išsigando ir bandė persigalvoti, tačiau buvo jau vėlu.

Nuo tada jie skraidė kartu. Senis pritaikė seną krėslą vidurinės galvos nasruose, nusipirko apsauginius akinius ir motociklininko šalmą. Jis komanduodavo pats sau: „Nerūkyk! Prisisek diržus!“. Ir jie skraidė.

Pirmąkart jie skrido tokiu greičiu. Plonos sparnų odos vibravo, grėsdamas bet kurią akimirką plyšti. Ir Gorynia pakišo plačią nugarą po fiuzeliažu.

Jam nepakako jėgų sutramdyti lėktuvo greitį. Jis tegalėjo užlaikyti kritimą ir parinkti tinkamą aikštelę.

Žmonės išsiropštė iš jo, padėdami vienas kitam, ir po kojomis matė kažką minkšta, trūkčiojantį, šiltą. Gorynia gulėjo po lėktuvu perplėštu pilvu, iš šnervių dar vinguriavo menkos dūmų srovelės.

- Fu, kokia bjaurastis! – nusipurtė jauna moteris, rūpestingai apeidama tamsią, mirties kvapo prisigėrusią balą. – Į ką mes taip įsimurkdėme?

Žmonės nervingai juokėsi, atsikratydami baimės, smalsiai apžiūrinėdami neregėtą lėktuvo sutraiškytą pabaisą. Vėl juokėsi ir nesuprato, ko verkia liesas senis su motociklo šalmu.