Edgaras Alanas Po. Kažkokio Hanso Pfaalio nepaprasti nutikimai

2 dalis. Skaitykite  >>>>  1 dalį

 

Edgar Allan Poe Pasiekęs minėtą 3,75 mylios aukštį, iš pintinės išmečiau saują plunksnų ir įsitikinau, kad mano balionas kyla pakankamu greičiu, tad nėra būtinybės išmesti balastą. Buvau labai patenkintas ta aplinkybe, nes norėjau išsaugoti kuo daugiau sunkumo garantuotai nežinodamas, koks bus Mėnulio traukos laipsnis ir Mėnulio atmosferos tankis. Kol kas nejaučiau jokių liguistų požymių, kvėpavau gana laisvai ir nejaučiau nė mažiausio galvos skausmo. Katė įsitaisė ant mano palto, kurį nusivilkau, ir apsimestinai abejingai žvilgčiojo į balandžius. Balandžiai, kuriuos pririšau už kojų kad nenuskristų, dalykiškai lesė ryžius, pabirusius ant pintinės dugno. Dvidešimt minučių septintos aukštimatis rodė 26.400 pėdas, t.y. penkias su trupučiu mylias. Prieš mane plytinti erdvė atrodė beribe. Iš tikro, sferinės trigonometrijos pagalba nesunku paskaičiuoti, kokią žemės paviršiaus dalį galėjau aprėpti žvilgsniu. Juk išgaubto žemės rutulio segmento santykis su visu paviršiumi yra atvirkštinis segmento sinusas rutulio diametrui. Šiuo atveju atvirkštinis segmento sinusas, t.y., kitais žodžiais, po manimi esančio segmento storis, buvo beveik lygis atstumui, kuriuo buvau nuo žemės (arba stebėjimo taško aukščiui); tad žemės paviršiaus dalis, prieinama mano akiai, buvo išreiškiama 5 mylių santykiu su 8000. Kitais žodžiais tariam, aš mačiau 1 / 1600-ąją viso žemės paviršiaus dalį. Jūra atrodė lygi tarsi veidrodis, nors per žiūronus galėjau įsitikinti, kad ji stipriai banguoja. Laivas senai dingo rytų kryptimi. Dabar kartkartėmis jutau stiprų galvos skausmą, ypač už ausų, nors kvėpavau gana lengvai. Katė ir balandžiai jautėsi, matyt, kuo geriausiai.

Be dvidešimt minučių septynios mano balionas pateko į tankių debesų sluoksnį, kurie man pridarė nemažai nemalonumų, apgadinę oro suspaudimo aparatą ir permerkę mane iki kaulo. Tai buvo, be abejo, keisčiausias susidūrimas: niekaip nelaukiau, kad tokie debesys gali būti tokiame aukštyje. Vis tik geriausiu sprendimu palaikiau dviejų 5-ių svarų maišų su balastu išmetimą, atsargai pasilikęs dar 165-is svarus. Po tokio veiksmo, greitai išnirau iš debesų ir įsitikinau, kad kilimo greitis žymiai padidėjo. Po kelių sekundžių, man palikus debesį, jį nuo vieno krašto iki kito perskrodė žaibas ir viskas plykstelėjo, tarsi įkaitintos anglies krūva. Priminsiu, kad tai įvyko skaisčiai šviečiant saulei. Jokia fantazija nepajėgi įsivaizduoti tokio reiškinio puikumo; atsitiktų jis naktį, neabejotinai būtų pragaro vaizdu. Net dabar plaukai pasistojo piestu, kai žvelgiau į tų liepsnojančių bedugnių gelmę ir mano vaizduotė klaidžiojo ugninėmis salėmis su keistais skliautais, griuvėsiais ir bedugnėmis, nušviestomis rausva nežemiška šviesa. Aš vos išvengiau pavojaus. Jei balionas būtų dar užtrukęs debesyje – kitais sakant, jei drėgmė nebūtų manęs privertusi išmesti dviejų maišų su balastu – pasekmė galėjo būti – ir visai tikėtina, kad būtų buvę – mano žūtis. Ko gero, tokie atsitiktinumai oro balionui patys pavojingiausi, nors į juos paprastai neatsižvelgia. Tuo tarpu atsidūriau jau pakankamame aukštyje, kad laikyčiau save apdraustu nuo tokio rūšies nuotykių.

Sparčiai tebekilau ir 7-ą valandą aukštimatis rodė ne mažiau nei 9,5 mylios. Man jau buvo sunku kvėpuoti, galva kankinančiai skaudėjo, nuo kažkurio momento ant skruostų jutau kažkokią drėgmę ir netrukus įsitikinau, kad man iš ausų srūva kraujas. Akis irgi skaudėjo; kai per jas perbraukiau ranka, atrodė, kad jos iššoko iš orbitų; visi daiktai pintinėje ir pats balionas įgavo keistas formas. Tie liguisti simptomai pasirodė esą didesni nei laukiau ir ne juokais sukėlė nerimą. Susirūpinęs, gerai nesuvokdamas ką darau, padariau kažką visiškai neprotinga: iš pintinės išmečiau tris 5-ių svarų maišus su balastu. Balionas šovė aukštyn ir iškart pernešė mane į taip išretėjusio oro sluoksnį, kad rezultatai vos netapo tragiškais man ir mano užmačiai. Netikėtai pajutau dusulio priepuolį, trupusį nemažiau nei 5 min.; net kai jis liovėsi, negalėjau kaip reikiant įkvėpti. Kraujas sruvo iš nosies, ausų ir netgi akių. Balandžiai iš visų jėgų plakėsi, bandydami ištrūkti į laisvę; katė gailiai miaukė ir, iškišusi liežuvį, blaškėsi šen bei ten, tarsi nurijusi nuodus. Per vėlai supratęs savo klaidą, puoliau į neviltį. Laukiau neišvengiamos ir greitos mirties. Fizinės kančios beveik atėmė iš manęs sugebėjimus ką nors daryti dėl išsigelbėjimo, smegenys beveik nedirbo, o galvos skausmas stiprėjo su kiekviena minute. Jausdamas greitą sąmonės netekimą, norėjau timptelėti virvutę, pririštą prie ventilio, kad nusileisčiau į žemę. – kaip staiga prisiminiau, ką padariau su kreditoriais bei galimas pasekmes, laukiančias manęs sugrįžusio į žemę. Tas prisiminimas mane sustabdė. Atsiguliau ant pintinės dugno ir pasistengiau susikaupti. Man tai pavyko tiek, kad nusprendžiau nuleisti sau kraują. Neturėdamas lanceto, atlikau tą operaciją, atvėręs kairės rankos veną peiliuku. Kai tik ėmė tekėti kraujas, pajutau didelį palengvėjimą, o kai buvo ištekėję apie pusę puodelio, blogiausi liguisti požymiai pradingo. Vis tik nesiryžau atsistoti ir šiaip taip subintavęs ranką, pagulėjau dar apie ketvirtį valandos. Pagaliau atsistojau; pasirodė, kad visi blogumai, mane kamavę paskutinę valandą, visiškai dingo. Tik kvėpuoti vis dar buvo sunku, tad supratau, kad teks pasinaudoti kondensatoriumi. Atsitiktinai žvilgtelėjau į katę, kuri vėl prigulė ant palto, ir labiausiai nustebęs pamačiau, kad mano priepuolio metu ji pagimdė tris kačiukus. Tokio keleivių pagausėjimo visai nelaukiau, tačiau jais labai apsidžiaugiau: tai man suteikė galimybę patikrinti hipotezę, kuri labiau nei kas kita paveikė mano sprendimą. Aš oreivių patiriamus liguistus požymius aiškinau pripratimu prie tam tikro oro slėgio prie žemės paviršiaus. Jei kačiukai kentės taip kaip ir jų motina, tai mano teorija, matyt, yra klaidinga; o jei ne – pasitvirtins.

8-tą valandą pasiekiau 17-os mylių aukštį. Akivaizdu, kad kilimo greitis augo, ir netgi jei būčiau neišmetęs balasto, tai būčiau pastebėjęs pagreitėjimą, nors žinoma, ne tokį didelį. Baisus skausmas galvoje ir ausisyje kartkartėmis sugrįždavo, kartais iš nosies tekėjo kraujas, tačiau, bendrai paėmus, kančios buvo gerokai mažesnės, nei laukiau. Tik kvėpuoti darėsi vis sunkiau ir kiekvieną įkvėpimą lydėjo spazmai krūtinėje. Išpakavau oro suspaudimo aparatą ir pradėjau jį derinti.

Iš tokio aukščio žemė atrodė nuostabiai. Į vakarus, šiaurę ir pietus, kiek aprėpia akis, plytėjo beribis vandenynas kiekvieną minutę įgaunantis vis labiau žydrą atspalvį. Toli rytuose ryškėjo Didžioji Britanija, visa Prancūzijos ir Ispanijos bei dalis šiaurinės Afrikos pakrantės. Detalės, aišku, nesimatė ir patys puošniausi miestai tarytum išsitrynė nuo žemės veido.

Labiausiai mane nustebino žemės paviršiaus įgaubtumas. Aš, atvirkščiai, maniau, kad kylant ji man atrodys vis labiau išgaubta; tačiau kiek pamąstęs suvokiau, kad to negalėjo būti. Iš mano stebėjimo taško nuleidus liniją, statmeną žemės paviršiaus, ji sudarytų vieną stačiojo trikampio, kurio pagrindas nusitęsia iki horizonto, o įžambinė nuo horizonto iki mano baliono, kraštinių. Tačiau aukštis, kuriame aš buvau, buvo niekingas lyginant su erdve, kurią galėjau apžvelgti. Kitais žodžiais, minėto trikampio pagrindas ir įžambinė buvo tokie dideli lyginant su aukščiu, kad juos buvo galima laikyti beveik lygiagrečiomis linijomis. Todėl horizontas aeronautui visada lieka viename lygyje su pintine. Tačiau taškas, esantis po juo apačioje, atrodo nutolęs ir iš tikro yra toli, - vadinasi – žemiau horizonto. Iš čia - įgaubtumo įspūdis, kuris ir išlieka iki tol, kol aukštis nepasieks tokio santykio su matomos erdvės diametru, kad atrodantis pagrindo ir įžambinės lygiagretumas išnyks.

Kadangi balandžiai visą laiką kentėjo, nusprendžiau juos išleisti. Pradžioje atrišau vieną – pilką gražuolį – ir patupdžiau ant pintinės krašto. Jis labai sunerimo, gailiai apsižvalgė aplink, plasnojo sparnais, , tačiau nesityžo išskristi. Tada paėmiau jį ir numečiau kokius 5-6 jardus nuo baliono. Tačiau jis nenuskrido žemyn, kaip tikėjausi, o iš visų jėgų garsiai klykaudamas nuskubėjo prie baliono. Pagaliau jam pavyko sugrįžti į ankstesnę vietą, tačiau, vos nutūpęs ant krašto, nuleido galvą ant krūtinės ir negyvas krito į pintinę. Antram labiau pasisekę. Kad išvengčiau jo sugrįžimo, iš visų jėgų sviedžiau žemyn ir su džiaugsmu pamačiau, kad jis toliau leidžiasi, tankiai, lengvai ir laisvai mosuodamas sparnais. Netrukus jis išnyko iš akių ir neabejoju, kad laimingai pasiekė žemę. Katė matyt atsigavusi iš priepuolio, su apetitu surijo negyvą balandį ir prigulė snausti. Kačiukai buvo gyvi ir kol kas nerodė jokių liguistumo požymių.

Ketvirtį devintos, jausdamas beveik nepakeliamas kančias kiekvieno sunkaus įkvėpimo metu, ėmiau pintinėje derinti aparatą, sudarantį kondensatoriaus dalį. Jam reikia, vienok, detalesnio aprašymo. Jūsų aukštenybės tegul leidžia pastebėti, kad mano tikslu buvo apginti save ir pintinę tarytum barjeru nuo išretėjusio oro, kuris dabar supo mane, kad į pintinės vidų įvesčiau kvėpavimui būtiną tankesnį orą. Tam tikslui aš parengiau tankią, visiškai nelaidžią, tačiau pakankamą elastingą kaučiuko kamerą maišo pavidalu. Š tą maišą tilpo visa mano pintinė, tai yra jis apgaubė jos dugną ir šonus iki viršutinio krašto, prie kurio buvo pritvirtintas tinklelis. Beliko tik užtempti šonus į viršų, virš krašto, tai yra prakišti juos tarp krašto ir tinklelio. Tačiau jei atsegsi tinklelį nuo kraštų, kad prakištum maišo galus, - ant ko laikysis pintinė? Tą sunkumą išsprendžiau taip: tinklelis nebuvo visiškai sujungtas su kraštais, o pritvirtinta kilpomis. Aš nuėmiau kelias kilpas, palikęs kitas laikyti pintinę, prakišau maišą ir vėl užkabinau kilpas, - ne prie kraštų, aišku, nes tasai buvo virš kraštų, o prie maišo sagų, atitinkančių kilpas ir prisiūtomis trimis pėdomis žemiau kraštų; tada atsegiau dar keletą kilpų, prakišau daugiau maišo ir vėl prisegiau kilpas prie sagų. Taip pamažu man pavyko prakišti visą maišo viršų tarp pintinės krašto ir tinklelio. Aišku, kad dabar visa pintinė nusileido į maišą ir laikėsi tik ant sagų. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė pavojinga – tačiau tik iš pirmo žvilgsnio: sagos buvo ne tik labai tvirtos, bet ir prisiūtos taip tvirtai, kad kiekvienai teko tik nežymi svorio dalis. Jei pintinė su jos turiniu būtų buvusi triskart sunkesnė, manęs tai nė kiek nebūtų jaudinę. Dabar liko tik užverti maišą, ką padariau nesunkiai, sulankstęs klostėmis viršutinį kraštą ir tvirtai užveržęs stipria traukle.

Maišo šonuose buvo įstatyti trys apvalūs langeliai su storais, tačiau skaidriais stiklais, per kuriuos galėjau žiūrėti į visas puses horizontaliai. Toks pat langelis buvo apačioje ir atitiko nedidelę angą pintinės dugne: per jį galėjau žvelgti žemyn. Tačiau viršuje tokio langelio įstatyti nebuvo galima, nes viršutinis sutrauktas maišo kraštas buvo sulankstytas klostėmis. Beje, tokio langelio ir nereikėjo, nes vis tiek balionas viską užstoja.

Po vienu šoninių langelių, maždaug pėda žemiau, buvo trijų colių skersmens anga, į kurią buvo įstatytas varinis žiedas su sriegiais viduje. Į tą žiedą buvo įsukamas kondensatoriaus, aišku, esančio kaučiuko kameros viduje, vamzdis. Per tą vamzdį išretėjęs oras buvo įtraukiamas aparate susidarančio vakuumo pagalba, suspaudžiamas ir išleidžiamas į kamerą. Šią operaciją pakartojus kelis kartus buvo galima kamerą pripildyti tinkamu kvėpavimui oru. Tačiau tokioje ankštoje patalpoje oras, aišku, turėjo greitai prastėti dėl dažno sąlyčio su plaučiais ir tapti netinkamu kvėpuoti. Tada jį buvo galima išleisti per nedidelį ventilį maišo dugne; būdamas sunkesnis, tas oras greitai išteka žemyn susimaišydamas su retesne išorine atmosfera. Vengiant kameroje sukurti visišką vakuumą oro išleidimo metu, išvalymas niekada nėra atliekamas iš karto, o tik palaipsniui. Ventilis atidaromas dviem-trim sekundėm, o tada uždaromas; ir taip keletą kartų, kol kondensatorius nepakeičia išleisto oro naujo atsarga. Bandymo tikslais katę su kačiukais sudėjau į pintinėlę, kurią pakabinau išorėje ant sagos, esančios palei ventilį; reikalui esant, atidarydamas ventilį, aš galėjau juos pamaitinti. Tai padariau iki tol, taip užtempiau kamerą, su lazdos pagalba.

Kai suderinau visus tuos įrenginius ir pripildžiau kamerą, buvo dar tik be dešimt minučių devynios. Visą laiką labai kenčiau dėl oro trūkumo ir piktai priekaištavau sau už nerūpestingumą arba, greičiau, neprotingą drąsą, skatinusią atidėti tokį svarbų dalyką paskutinei minutei. Tačiau kai pagaliau viskas buvo baigta, iškart pajutau savo išradimo palankias pasekmes. Vėl kvėpavau lengvai ir laisvai, - o ir kodėl man nekvėpuoti? Savo malonumui ir nuostabai, iki tol varginusios stiprios kančios, beveik liovėsi. Liko tik kažkoks išsiplėtimo ar patinimo pojūtis pažastyse, delnuose ir gerklėje. Akivaizdu, skausmingi jutimai sukeltos oro slėgio trūkumo, senai išnyko, o liguista būsena, kurią jaučiau per paskutines 2 val., buvo tik dėl sutrikdyto kvėpavimo.

40 min. devintos, kai užraukiau maišo viršų, gyvsidabris nusileido iki apatinės aukštimačio atžymos. Buvau 132.000 pėdų aukštyje, t.y. 25 mylių, ir, vadinasi, galėjau apžvelgti ne mažiau nei 1/320-ąją viso žemės paviršiaus dalį. 9 val, vėl iš akiračio dingo žemė rytuose ir pastebėjau, kad balionas sparčiai juda nord-nord-west kryptimi. Po manimi esantis okeanas vis dar atrodė įgaubtas; beje, jį dažnai slėpė debesys.

Pusę devintos iš pintinės vėl išmečiau saują plunksnų. Jos ne nusklendė, kaip tikėjausi, o nuzvimbė tarsi kulkos, - visa krūva, neįtikėtinu greičiu, - ir per kelias sekundes dingo iš akių. Pradžioje negalėjau paaiškinti šio keisto reiškinio; man atrodė neįtikėtina, kad kilimo greitis taip smarkiai išaugo. Tačiau eitai sumąsčiau, kad išretėjusi atmosfera jau negalėjo prilaikyti plunksnų, - jos iš tikro krito dideliu greičiu; ir mane pribloškęs reiškinys buvo sąlygotas plunksnų kritimų greičio bei mano baliono kilimo greičio.

Apie dešimtą jau neturėjau ką stebėti. Viskas ėjo puikiai; kilimo greitis, kaip man atrodė, nuolat didėjo, nors ir negalėjau nustatyti spartėjimo laipsnio. Nejaučiau jokių liguistų požymių, o nuotaika buvo geresnė nei kada nors nuo tada, kai išskridau iš Roterdamo! Leidau laiką apžiūrinėdamas instrumentus ir atnaujindamas orą kameroje. Nusprendžiau tai kartoti kas 40 minučių – greičiau dėl to, kad apsaugočiau organizmą nuo galimų veiklos sutrikimų nei dėl būtinybės. Tuo pat mintimis lėkiau į priekį. Mano vaizduotė klaidžiojo po laukines, pasakiškas Mėnulio apylinkes, nežabojama fantazija man piešė apgaulingus to pamėkliško ir nepastovaus pasaulio stebuklus. Man vaidenosi tai snaudžiantys šimtamečiai miškai, statūs skardžiai, griausmingi kriokliai, kriokiantys į bedugnes prarajas. Tai persikeldavau į dykumų erdves, užlietas pusiaudienio saulės, kur amžius neužsukdavo vėjelis, kur oras tarsi sustingo ir visur, kiek apima akys, nusitęsia lankos, apaugusios aguonomis ir grakščiomis lelijomis, nebylios tarsi suakmenėjusios. Tai staiga pasirodydavo ežeras, tamsus, ūkanotas, tolumoje susiliejantis su debesų kalnais. Tačiau ne tik tuos vaizdus piešė mano vaizduotė. Vaidenosi baisumai, vienas už kitą grėsmingesni ir keistesni; ir net mintis apie jų galimybę sukrėsdavo mane iki sielos gelmių. Beje, stengiausi apie juos negalvoti, teisingai manydamas, kad tikri ir apčiuopiami pavojai turi užimti visą mano dėmesį.

Penktą valandą po pietų, atnaujindamas orą kameroje, pažvelgiau į pintinę su katėmis. Motina, matyt, baisiai kentėjo, be abejo, dėl apsunkinto kvėpavimo; tačiau kačiukai mane nustebino. Tikėjausi, kad jie irgi kentės, nors ir mažiau nei katė, kas būtų patvirtinę mano teoriją dėl mūsų įpratimo prie įprasto atmosferos slėgio. Tačiau pasirodė, - ko visai nelaukiau, - kad jie visiškai sveiki, lengvai ir laisvai kvėpuoja ir nerodo jokių organinio nepatogumo požymių. Šį reiškinį galiu paaiškinti tik išplėtęs savo teoriją ir padaręs prielaidą, kad nepaprastai išretėjusi atmosfera (kaip pradžioje maniau) dėl savo cheminės sudėties nėra jokia kliūtis gyvenimui ir būtybė, gimusi tokioje terpėje, kvėpuos joje be jokio pasunkėjimo, o patekusi į tankesnius sluoksnius prie žemės paviršiaus, paties tas pačias kančias, kurias neseniai patyriau. Labai apgailestauju, kad dėl nelaimingo atsitiktinumo netekau šios kačių šeimynos ir negalėjau tęsti savo tyrimų. Prakišęs puoduką su vandeniu pro angą maiše, rankove užkabinau virvutę, ant kurios kabojo pintinėlė, ir nutraukiau ją nuo sagos. Jei pintinė su katėmis kokiu nors stebuklu būtų išgaravusi ore – ji nebūtų dingusi man iš akių greičiau nei dabar. Palinkėjau jiems gero kelio, tačiau, aišku, neturėjau jokios vilties, kad katė ar kačiukai liks gyvi, kad papasakotų apie savo nelaimes.

Šeštą valandą žymi Žemės dalis rytuose pasidengė tamsiu šešėliu, kuris greitai slinko, tad be penkių septintą valandą visas regimas paviršius jau buvo paniręs į nakties tamsą. Tačiau dar ilgai besileidžiančios saulės spinduliai apšvietė mano balioną; ir ši aplinkybė, kurią, žinoma, buvo galima numatyti iš anksto, man suteikė daug džiaugsmo. Vadinasi ir ryte aš tekančią saulę pamatysiu anksčiau, nei gerieji Roterdamo miestiečiai, nepaisant jo buvimo labiau į rytus, ir taip naudosiuos vis ilgesne diena atitinkamai pagal aukštį, kurį būsiu pasiekęs. Nusprendžiau pildyti kelionės dienoraštį, dienas žymėdamas kas 24 val. ir nežymėdamas naktų.

Dešimtą valandą mane ėmė imti miegas ir buvau bepriguląs, tačiau mane sustabdė viena aplinkybė, apie kurią visiškai užmiršau, nors turėjau numatyti iš anksto. Jei užmigsiu, kas į kamerą pumpuos orą? Joje kvėpuoti daugių daugiausia buvo galima valandą; pratęsus šį terminą nors ketvirtadaliu valandos, pasekmės gali būti baisios. Šis sunkumas labai suneramino mane; ir nors vargu ar manimi patikės, tačiau, nežiūrint, kad įveikta tiek kliūčių, buvau pasirengęs kristi į neviltį prieš naująją, praradau bet kokią viltį, kad įvykdysiu savo planą ir jau pagalvodavau apie nusileidimą. Beje, tai tebuvo akimirkos silpnumas. Aš išmąsčiau, kad žmogus – tikras įpročių vergas, ir daugelis kasdienio gyvenimo smulkmenų tik atrodo esą svarbios, o iš tikro jie tokiais tapo tik dėl įpratimo. Žinoma, negalėjau apsieiti be miego, tačiau kas trukdo man įprasti prabusti kas valandą per visą naktį? Visiškam oro atnaujinimui pakanka penkių minučių. Man sunkumą kėlė tik tai, kaip save žadinsiu reikiamu metu. Tiesą sakant, ilgai laužiau galvą, kaip tai išspręsti. Girdėjau, kad studentai imasi tokio triuko: į ranką paima medinę kulką, laiko ją virš varinio dubenio; ir jei studentas užsnūsta prie knygos, kulka krenta ir jos skambėjimas jį prižadina. Tačiau toks žadinimo būdas man visai netiko, nes ne ketinau ne būdrauti visą laiką, o tik prabusti nustatytais laiko tarpais. Galiausiai sumąsčiau įtaisą, kuris savo paprastumu pirmą akimirką pasirodė ne mažiau puikesnis, nei teleskopo, garo katilo ar net knygų preso išradimas.

Būtina pastebėti, kad tame aukštyje, kurį pasiekiau, balionas kilo be trūkčiojimų ir nukrypimų, visiškai tolygiai, tad pintinės visi nepurtė. Ši aplinkybė buvo kaip tik tinkama mano išradimui. Mano vandens statinaitės, po 5 galonus kiekviena, buvo sustatytos palei pintinės sienelę. Atrišau vieną statinaitę ir, paėmęs dvi virveles, jas ištiesiau skersai pintinės viršuje, per pėdą viena nuo kitos, kad jie sudarytų kažką panašaus į lentyną. Ant tos lentynos užritinau statinaitę, paguldęs ją horizontaliai. Po statinaite, 8 colių atstumu nuo virvelių ir 4 pėdų nuo pintinės dugno pritvirtinau kitą lentyną, tam panaudojęs ploną lentelę, vienintelę, kurią turėjau. Ant lentelės pastačiau nedidelį molinį ąsotėlį. Tada statinaitės dugne pragręžiau skylutę ir ją užkimšau minkšto medžio kamščiu. Įkišdamas ir ištraukdamas kamštį, jį nustačiau taip, kad vanduo, prasisunkęs pro angą, ąsotėlį pripildytų per 60 min. Paskaičiuoti buvo nesunku, nustačius, kokią ąsotėlio dalį užpildo vanduo per tam tikrą laiko tarpą. Likusi dalis savaime suprantama. Patalą įsirengiau pintinės dugne taip, kad galva būtų po ąsotėlio nosimi. Aišku, kad prisipildžius ąsotėliui, vanduo turėjo lietis pro nosį, esantį kiek žemiau nei kraštai. Taip pat aišku, kad apliejęs mano veidą iš 4 pėdų aukščio, vanduo turėjo mane prižadinti, nors ir mirtinai miegočiau.

Buvo jau 11-ka valandų, kai užbaigiau tą žadintuvą. Tada iškart nuėjau miegoti, visiškai pasitikėdamas savo išradimu. Ir man teteko juo nusivilti. Tiksliai kas 60 min. aš pabusdavau, pažadintas mano ištikimo chronometro, išpildavau iš ąsočio vandenį atgal į statinaitę ir, atnaujinęs orą kondensatoriaus pagalba, vėl eidavau miegoti. Šie reguliarios miego pertraukos mane vargino mažiau, nei tikėjausi. Kai atsibudau ryte, buvo jau 7 val., ir saulė buvo pakilusi kelis laipsnius virš horizonto.

Balandžio 3 d. Įsitikinau, kad mano balionas yra baisiame aukštyje, nes žemės išgaubtumas buvo gerai matomas. Po manimi, vandenyne, buvo galima išskirti kažkokių tamsių dėmių sankaupą – be abejonių, salų. Dangus virš galvos buvo agato juodumo, žvaigždės žibėjo; jos tapo matomos nuo pirmos mano skrydžio dienos. Toli šiaurės kryptimi pastebėjau ploną baltą, ryškiai blizgančią liniją arba juostą, prie dangaus pakraščio, kurioje nedvejodamas atpažinau pietinį poliarinių ledų kraštą. Mano smalsumas buvo labai sujaudintas, nes tikėjausi skristi gerokai šiauriau ir, galbūt, atsidurti virš paties poliaus. Pasigailėjau, kad didelis aukštis, kuriame buvau, neleidžia kaip reikiant jį apžiūrėti. Tačiau vis tik daug ką galėjau pastebėti.

Per dieną nieko ypatinga nenutiko. Visi mano prietaisai veikė ir balionas kilo be jokių trūkčiojimų. Šaltis privertė mane giliau įsisiausti į paltą. Kai žemė užsidengė nakties tamsa, nuėjau miegoti, nors dar daug valandų aplink mano balioną švietė diena. Vandens laikrodis sąžiningai vykdė savo pareigas; ir aš ramiau išmiegojau iki ryto, prabusdamas tik oro atnaujinimui. Moon and baloon

Balandžio 4 d. Atsikėliau sveikas ir žvalus ir buvau nustebintas, kaip keistai pasikeitė vandenyno išvaizda. Jis neteko tamsiai mėlynos spalvos ir atrodo pilkai balkšvu, be to akinamai blizgėjo. Vandenyno iškilumas matėsi taip aiškiai, kad vandens masę, tarsi ritosi į gelmę dangaus pakraštyje ir aš nenoromis klausiausi, stengdamasis išgirsti tų galingų krioklių kriokimą. Salos nesimatė, ar tai todėl, kad jos pasislėpė už horizonto pietryčiuose, ar tai vis didėjantis aukštis atėmė galimybę jas pamatyti. Antroji prielaida man atrodė labiau tikėtina. Ledų juosta šiaurėje matėsi vis aiškiau. Šaltis nestiprėjo. Neįvyko nieko ypatinga ir dieną praleidau skaitydamas knygas, kurias pasiėmiau su savimi.

Balandžio 5 d. Pažymiu įdomų reiškinį: saulė patekėjo, tačiau visas regimas žemės paviršius skendėjo tamsoje. Tačiau pamažu jis nušvito ir šiaurėje vėl pasirodė ledų juosta. Dabar ji matėsi labai aiškiai ir atrodė tamsesnė nei vandenyno vanduo. Aš, akivaizdu, artėjau prie jos ir dar, be to, gana sparčiai. Man atrodė, kad įžvelgiu žemę rytuose ir vakaruose, tačiau tuo nebuvau tikras. Temperatūra vidutinė. Per dieną neįvyko nieko ypatinga. Anksti nuėjau miegoti.

Balandžio 6 d. Buvau nustebęs, kai išvydau ledo juostą labai arti, o taip pat beribę ledo lauką, nusitęsiantį į šaurę. Jei balionas išlaikys tą pačią kryptį, tai netrukus atsidursiu virš Arkties vandenyno ir pamatysiu polių. Visą dieną vis artėjau prie ledų. Prieš naktį mano horizonto ribos netikėtai ir gerokai prasiplėtė, neabejotinai todėl, kad Žemė turi suploto sferoido formą, o aš buvau virš plokščių sričių greta Poliarinio rato. Kai atėjo naktis, nuėjau miegoti, apimtas nerimo, nes bijojau, kad mano susidomėjimo objektas, paslėptas nakties tamsos, išslys iš mano stebėjimų.

Balandžio 7 d. Atsikėliau anksti ir, savo dideliam džiaugsmui, iš tikro išvydau Šiaurės polių. Nebuvo jokios abejonės, kad tai būtent polius ir jis buvo tiesiai po manimi. Tačiau, deja! Aš pakilau į tokį aukštį, kad negalėjau įžiūrėti detalių. Iš tikro, jei sudarytume mano kilimo progresiją remiantis skaičiais, nurodančiais baliono aukštį skirtingais momentais tarp balandžio 2 dienos šešių ryto ir tos pačios dienos be 20 min. devynių valandų, balionas turėjo būti ne mažesniame nei 7254 mylių aukštyje virš vandenyno lygio (Iš pirmo žvilgsnio šis skaičius gali pasirodyti milžinišku, tačiau labai tikėtina, kad jis buvo gerokai mažesnis nei iš tikrųjų). Bet kuriuo atveju, mačiau visą plotą, atitinkantį didįjį Žemės skersmenį; visas šiaurės pusrutulis plytėjo prieš mane tarsi žemėlapis ortografinėje projekcijoje, o ekvatoriaus linija sudarė horizonto liniją. Taigi, jūsų malonybės nesunkiai supras, kad po manimi plytinčios Poliarinio rato viduje esančios sritys buvo tokiu milžinišku atstumu, kad smulkiai įžiūrėti jas buvo neįmanoma. Vis tik man pavyko pamatyti kai ką nuostabaus. Į šiaurę nuo minėtos linijos, kurią galima laikyti žmogaus atradimų šiose srityse kraštutine riba, plytėjo vientisas, arba beveik vientisas, laukas. Jo paviršius, pradžioje buvęs plokščiu, pamažu žemėjo, įgaudamas pastebimai įdubusią formą ir prie paties poliaus baigėsi apvalia, aiškiais kraštais įduba. Ši pasirodė gerokai tamsesnė už likusį pusrutulį ir vietomis buvo visai juoda. Daugiau nieko nebuvo galima įžiūrėti. Prieš dvyliktą valandą įduba gerokai sumažėjo, o septintą valandą ji dingo iš akiračio: balionas praskrido vakarinį ledų kraštą ir skrido ekvatoriaus kryptimi.

Balandžio 8 d. Regimas Žemės diametras pastebimai sumažėjo, spalvinė gama visiškai pakito. Visa stebėjimui prieinamas plotas atrodo įvairių atspalvių šviesiai gelsvos spalvos, kuris vietomis blizgėjo taip, kad buvo skausminga žiūrėti. Be to, man labai trukdė garavimų prisotinta tanki Žemės atmosfera; aš tik retais atvejais mačiau žemę debesų properšose. Paskutiniosiomis 48 valandomis šis trukdis jautėsi daugiau ar mažiau, o tame aukštyje, kurį dabar pasiekė balionas, debesų sankaupos susitelkė dar glaudžiau, ir stebėti Žemė darėsi vis sunkiau. Vis tik įsitikinau, kad balionas skrenda virš Didžiųjų ežerų rajono Šiaurės Amerikoje, lėkdamas į pietus, tad greitai pasieksiu tropikus. Ši aplinkybė mane labai nudžiugino, nes leido tikėtis sėkmės kelionėje. Iš tikro, kryptis, kuria skridau iki šiol, labai neramino mane, nes tebejudėdamas ta pačia kryptimi, aš visai nepatekčiau į Mėnulį, kurio ekliptika nedideliu 5o8’48’’. Keista, kad aš taip vėlai supratau savo klaidą: man reikėjo pakilti iš kokio nors taško Mėnulio elipsės plokštumoje.

Balandžio 9 d. Šiandien Žemės diametras gerokai sumažėjo, jos spalva įgavo dar šviesesnį gelsvą atspalvį. Balionas skrido pietų link ir devintai valandai ryte pasiekiau šiaurinį Meksikos įlankos pakraštį.

Balandžio 10 d. Apie penktą valandą ryto mane pažadino kurtinantis traškesys, kurio visiškai negalėjau paaiškinti. Jis truko tik kelias akimirkas ir nepriminė jokio iki tok girdėto garso. Nereikia ir sakyti, kad baisiai išsigandau; pradžioje man pasivaideno, kad sprogo balionas. Apžiūrėjau visus prietaisus, tačiau jie buvo tvarkoje. Didesnę dienos dalį praleidau galvodamas apie tą keistą traškesį, tačiau niekaip negalėjau jo paaiškinti. Miegoti nuėjau labai sunerimęs ir susijaudinęs.

Balandžio 11 d. Žemės diametras stulbinančiai sumažėjo ir pirmą kartą pastebėjau žymesnį Mėnulio skersmens padidėjimą. Dabar teko sugaišti nemažai darbo ir laiko pakankamam kvėpavimui reikalingo oro tankinimui.

Balandžio 12 d. Keistai pakito baliono kryptis; ir nors tai buvau numatęs iš anksto, tačiau apsidžiaugiau neapsakomai. Pasiekęs 20-ąją pietų pusrutulio lygiagretę, balionas staiga pasuko smailu kampu į rytus ir visą dieną skriejo ta kryptimi, išlikdamas Mėnulio elipsės plokštumoje. Verta paminėti, kad šio pasikeitimo pasėkoje buvo gana juntamas pintinės svyravimas, kuris jautėsi kelias valandas.

Balandžio 13 d. Vėl buvau patrikdytas garsaus traškesio, kuris mane taip išgąsdino 10-ąją. Ilgai galvojau apie šį reiškinį, tačiau nieko negalėjau sugalvoti. Gerokas Žemės diametro sumažėjimas: dabar jos kampinis dydis vos didesnis nei 25o. Mėnulis yra beveik tiesiai virš galvos, todėl jo negaliu matyti. Balionas vis dar skrenda jo plokštumoje, kiek pasislinkęs į rytus.

Balandžio 14 d. Staigus Žemės diametro sumažėjimas. Balionas, matyt, pakilo virš apsidės linijos perihelio kryptimi – t.y., kitais žodžiais, skrieja tiesiai į Mėnulį artimesnėje Žemei jo orbitos dalyje. Oro atnaujinimas kameroje pareikalavo sunkiai ir ilgai padirbėti.

Balandžio 15 d. Žemėje neįmanoma įžiūrėti net žemynų ir jūrų kontūrų. Apie pusiaudienį aš trečiąkart išgirdau paslaptingą traškesį, taip nustebinusį anksčiau. Dabar jis truko kelias sekundes, palaipsniui stiprėdamas. Sustingęs iš baimės, aš laukiau kokios nors baisios katastrofos, kai pintinę smarkiai sukratė ir pro mano balioną riaumodama, švilpdama ir griaudėdama pralėkė milžiniška ugnies masė. Atsigavęs iš baimės ir nustebimo, aš sumąsčiau, kad tai turėtų būti ugnikalnio nuolauža, išmesta dangaus kūno, prie kurio taip sparčiai artėjau, ir, labai tikėtina, priklausanti tų keistų akmenų, kurie kartais patenka į mūsų žemę ir vadinasi meteorais, tipui.

Balandžio 16 d. Šiandien, pažvelgęs pro šoninį kameros langą, savo dideliam džiaugsmui pamačiau, kad Mėnulio disko kraštas iš visų pusių išlenda iš už baliono. Buvau labai susijaudinęs, jausdamas, kad greitai bus mano pavojingos kelionės pabaiga. Tikrai, oro kondensavimas reikalavo tokių pastangų, kad iš manęs atimdavo visą laiką. Miegot beveik netekdavo. Jaučiau kankinantį nuovargį ir visai nusilpau. Žmogaus prigimtis negali ilgai išlaikyti tokių kentėjimų. Trumpos nakties metu pro mane vėl pralėkė meteoras. Jie pasirodydavo vis dažniau ir ne juokais pradėjo mane gąsdinti.

Balandžio 17 d. Šiandien – mano kelionės įsimintina diena. Jei atsimenate, balandžio 13-ąją kampinis Žemės dydis siekė vos 25o. 14-ąją jis labai sumažėjo, 15-ąją – dar daugiau, o 16-ąją, prieš eidamas miegoti, nustačiau 7o15’. Koks buvo mano nustebimas, kai, 17-os rytą nubudęs po trumpo ir neramaus miego, pamačiau, kad po manimi esantis paviršius,priešingai bet kokiam laukimui, padidėjo ir pasiekė ne mažiau nei 39o! Man tarsi maišu per galvą trenkė. Neapsakomas išgąstis ir nustebimas, kurių neišsakysi žodžiais, pritrenkė, sukrėtė, sugniuždė mane. Keliai virpėjo, dantys kaleno, plaukai pasišiaušė. „ vadinasi, plyšo balionas! – šmėkštelėjo mintyse. – Balionas plyšo! Krentu! Krentu neįtikėtinu, nenusakomu greičiu! Sprendžiant iš to milžiniško atstumo, kurį buvau nuskridęs, nepraeis nė 10 min., kaip trenkiuos į žemė ir ištikšiu“. Galų gale man grįžo gebėjimas blaiviai protauti; atsigavau, pamąsčiau, ėmiau abejoti. Ne, tai neįmanoma! Negalėjau taip greitai nusileisti. Be to, nors ir artėjau prie plytinčio paviršiais, tačiau ne taip sparčiai, kaip pasirodė pirmąją minutę. Tie apmąstymai mane kiek apramino ir pagaliau supratau, kas vyksta. Jei išgąstis ir nuostaba nebūtų atėmę gebėjimo protauti, būčiau iškart pastebėjęs, kad po manimi esantis paviršius nė kiek nepanašus į motinos-žemės paviršių. Tasai dabar buvo viršuje, virš mano galvos, o apačioje, po mano kojomis, visu savo grožiu puikavosi Mėnulis.

Mano pasimetimas ir nustebimas po tokio neįprasto pasikeitimo man pačiam nesuprantami. Tas bouleversement [pranc.. apsivertimas] ne tik buvo visiškai natūralus ir būtinas, bet ir aš iš anksto žinojau, kad taip nutiks, kai balionas pasieks tą punktą, kuriame Žemės trauka nusileis Mėnulio traukai, - arba, tiksliau, balioną Žemė trauks silpniau nei Mėnulis. Tiesa, aš ką tik prabudau ir dar nespėjau atsitokėti, kai pamačiau kažką sukrečiančio; ir nors galėjau tai numatyti, tačiau tą minutę to visai nelaukiau. Baliono apsivertimas, matyt, įvyko ramiai ir palaipsniui, ir net jei būčiau prabudęs tuo metu, vargu ar būčiau pastebėjęs kokius pasikeitimus kameroje.

Ar reikia sakyti, kas, atsipeikėjęs po pirmosios nuostabos ir išgąsčio ir aiškiai supratęs, kas įvyko, aš godžiai puoliau apžiūrinėti mėnulio paviršių. . Jis plytėjo prieš mane tarsi žemėlapis ir, nors buvo dar gana toli, visi kontūrai matėsi gana aiškiai. Iškart krito į akis, kad visai nebuvo vandenynų, jūrų, bet ežerų ir upių – žodžiu, jokių vandens telkinių. Ir vis tik, kaip bebūtų keista, galėjau atskirti plačias lygumas, matyt, sąnašinio tipo, nors didesnė dalis buvo nusėta nesuskaičiuojamais kūgio formos vulkanais, kurie atrodė labiau supilti nei natūralūs. Aukščiausias neviršijo 3-3 ¼ mylių. Beje, vulkaninių Flegrijos laukų žemėlapis jūsų malonybėms duotų geriausią supratimą apie šį landšaftą, nei koks nors aprašymas. Didesnė dalis vulkanų veikė; ir galėjau spręsti apie baisią išsiveržimų jėgą iš meteorais palaikytų akmenų, vis dažniau su griausmu pralekiančių šalia baliono.

Balandžio 18 d. Mėnulio apimtis labai išaugo ir mano nusileidimo greitis ėmė man kelti nerimą. Jau sakiau, kad mintis apie Mėnulio atmosferos, kurios tankis atitiko Mėnulio masę, egzistavimas turėjo svarbų vaidmenį mano samprotavimuose apie kelionę į Mėnulį, - nepaisant egzistuojančių priešingų teorijų ir plačiai paplitusio įsitikinimo, kad mūsų palydove visai nėra atmosferos. Tačiau, nepaisant prieš tai minėtų samprotavimų dėl Enkės kometos ir zodiakinio švytėjimo, mano mintis nemažai rėmėsi kai kuriais p-no Šrioterio iš Lilientalio stebėjimais. Jis stebėjo Mėnulį trečia dieną po pilnaties, netrukus po saulėlydžio, kai tamsi disko dalis buvo dar neregima ir ją tebestebėjo tol, kol ji tapo regima. Abu smaigaliai atrodė pailgėję, o jų smaili blyškūs galiukai buvo silpnai apšviesti besileidžiančios Saulės spindulių. Netrukus po Saulės nusileidimo tamsusis diskas nušvito. Šį smaigalių pailgėjimą aiškinu Saulės spindulių lūžimu Mėnulio atmosferoje. Tos atmosferos storį (galinčios laužti pakankamai spindulių, kad sukeltų tamsiosios dalies dukart stipresnį švytėjimą nei Žemės atspindima švies, kai Mėnulis yra 32o nuo pilnaties taško) laikiau esant lygų 1356 Paryžiaus pėdoms; taigi, maksimalų Saulės spindulių lūžimo aukštį – 5376 pėdoms. Savo požiūrio patvirtinimą radau „Filosofijos darbų“ 82-me tome, kur kalbama apie Jupiterio palydovų okultaciją, beje, trečiasis palydovas tapo miglotas viena ar dvi sekundės prieš išnykimą, o ketvirtas išnyko tam tikru atstumu nuo disko.

[ Gevelijus rašo, kad stebėdamas Mėnulį tame pat aukštyje, tuo pačiu atstumu nuo Žemės ir per tą patį puikų teleskopą, visiškai giedrame danguje, net kai matomos 6 ir 7 dydžių žvaigždės, jis gi ne visada jį matydavo vienodai aiškiai. Stebėjimai rodo, kad to priežasties negalima ieškoti mūsų atmosferoje, teleskopo savybėse ar stebėtojo akyje ir kad ji glūdi kažkame (atmosferoje>), kas būdinga pačiam Mėnuliui.

Kasini neretai pastebėdavo, kad Saturno, Jupiterio, nejudančių žvaigždžių okultacijų metu jų apvali forma keičiasi ovaline suartėjus su Mėnulio disku, nors daugeliu okultacijų atvejų tokio formos pakitimo nepastebima. Iš čia galima daryti išvadą, kad, bent jau, kartais planetų spinduliai kerta Mėnulio atmosferą ir joje lūžta.]

Nuo pasipriešinimo arba, tikriau tariant, nuo palaikymo, kurią ši tariama atmosfera galėjo duoti mano balionui, priklausė mano kelionės baigties sėkmė. Jei klydau, galėjau tikėtis tik mano nuotykio galo: man buvo lemta išsilakstyti atomais, atsitrenkus į uolėtą Mėnulio paviršių. Sprendžiant iš visko, turėjau rimtą pagrindą baimintis tokios baigties. Atstumas iki Mėnulio buvo visai niekingas, o oro atnaujinimas kameroje reikalavo tiek pat darbo ir aš nepastebėjau jokių atmosferos sutankėjimo požymių.

Balandžio 19 d. Šiandien ryte, apie 9 val., kai Mėnulio paviršius grėsmingai priartėjo ir mano nuogąstavimai pasiekė ribą, kondensatoriaus siurblys. Didžiam mano džiaugsmui. Pagaliau parodė aiškius atmosferos tankumo padidėjimo požymius.

Prieš 10-tą šis tankis gerokai padidėjo. Prieš 11-tą aparatas reikalavo tik niekingų pastangų, o 12-tą ryžausi – po kai kurių svyravimų – atidaryti liuką ir įsitikinęs, kad nieko kenksmingo nepajutau, atrišau maišą ir atlenkiau jo kraštus. Kaip ir reikėjo tikėtis, šio pernelyg skuboto ir rizikingo poelgio momentinis rezultatas buvo baisiausias galvos skausmas ir dusulys. Tačiau, kadangi jie nekėlė pavojaus mano gyvybei, nusprendžiau juos pakentėti tikėdamasis palengvėjimo leidžiantis į tankesnius atmosferos sluoksnius. Tačiau nusileidimas vyko neįtikėtinu greičiu ir nors mano paskaičiavimai dėl Mėnulio atmosferos, kurios tankis turi atitikti palydovo masę, matyt, pasiteisino, tačiau aš. Matyt, apsirikau laikydamas, kad ji pajėgi išlaikyti pintinę su visu kroviniu. O tuo tarpu to reikėjo laukti, nes traukos jėga ir, to pasėkoje, daiktų svoris taip pat atitiko dangaus kūno masę. Tačiau svaiginantis mano leidimosi greitis aiškiai rodė, kad to iš tikro nebuvo. Kodėl?.. Vienintelį paaiškinimą matau tuose geologiniuose neramumuose, kuriuos nurodžiau prieš tai. Kaip bebūtų, buvau visai arti Mėnulio ir artėjau prie jo baisiu greičiu. Taigi, nedelsdamas nė minutės, išmečiau balastą, statinaites su vandeniu, kondensavimo aparatą, kaučiuko kamerą ir galiausiai viską, kas buvo pintinėje. Niekas nepadėjo. Vis dar kritai dideliu greičiu ir tebuvau vos pusė mylios nuo paviršiaus. Liko paskutinė priemonė: išmečiau švarką ir batus, nupjoviau netgi pintinę, pakibau ant virvių ir, spėjęs tik pastebėti, kad visas plotas po manimi, kiek regi akys, nusėtas mažyčiais namukais, atsidūriau keisto, fantastinio miesto centre, išsigimėlių minioje, kurie, netardami nė žodžio, neišleisdami nė garso, tarsi koks idiotų susirinkimas, šiepė dantis ir, pasitraukę į šonus, apžiūrinėjo mane ir mano balioną. Su panieka nusisukau nuo jų, pažvelgiau, pakėlęs akis, į Žemę, taip neseniai – ir galbūt visiems laikams – mano paliktą, ir pamačiau ją kaip didelį varinį skydą, maždaug dviejų laipsnių skersmens, blankiai švytinčią aukštai virš galvos, beje vienas jos kraštas, pjautuvo formos, degė akinančiu auksiniu blizgesiu. Jokių vandens ar sausumos žymių nesimatė, - pastebėjau tik miglotas besikeičiančias dėmes bei tropikų bei ekvatoriaus juostas.

Taip, leidus jūsų malonybėms, po baisių kančių, negirdėtų pavojų, 19-ą mano išvykimo iš Roterdamo dieną sėkmingai užbaigiau savo kelionę, - be jokių abejonių, neįprasčiausią ir puikiausią iš visų kelionių, kada nors Žemės gyventojų sumanytų ar atliktų. Tačiau pasakojimas apie mano nuotykius toli gražu dar nebaigtas. Jūsų malonybės patys supranta, kad, praleidęs maždaug 5 m. Žemės palydove, keliančiam didelį susidomėjimą ne tik dėl savo ypatybių, bet ir glaudaus ryšio su žmonių gyvenamu pasauliu, galėčiau Astronomų draugijai pranešti nemažai žinių, gerokai įdomesnių, nei mano kelionės aprašymas, koks bus bebūtų įtikinamas. Ir tikrai galėčiau atskleisti daug ką ir su malonumu. Galėčiau jums papasakoti apie Mėnulio klimatą ir keistus temperatūros svyravimus – nepakeliamą tropikų karštį, kurį pakeičia vos ne poliarinis šaltis, - apie nuolatinį drėgmės judėjimą dėl išgaravimo, tarsi vakuume, iš arčiau Saulės esančių punktų į nuo jos nutolusius punktus; apie besikeičiančią tekančių vandenų juostą; apie čionykščius gyventojus – jų papročius, įpročius, politines institucijas; apie ypatingą fizinę čionykščių gyventojų organizaciją, apie jų išsigimimą, ausų nebuvimą – priedų,, visai nereikalingų šioje savitoje atmosferoje; apie jų bendravimo būdą, čia pakeičiantį žodžio dovaną, kurios neturi Mėnulio gyventojai; apie paslaptingą kiekvieno Mėnulio gyventojo ryšį su tam tikru Žemės gyventoju (panašus ryšys egzistuoja tarp planetos ir jos palydovo orbitų), dėl ko vieno pasaulio gyvenimas ir likimas glaudžiausiai persipina su kito pasaulio gyventojų gyvenimu ir likimu; o svarbiausia – svarbiausia, jūsų malonybės – apie baisias ir pasibjaurėtinas paslaptis, egzistuojančias toje Mėnulio pusėje, kuri dėl nuostabaus palydovo sukimosi aplink savo ašį periodo ir jo sukimosi aplink Žemę neprieinama ir, laimei, nebus prieinama Žemės teleskopams. Visa tai – ir daugiau, gerokai daugiau – maloniai išdėstyčiau panašiame pranešime. Tačiau pasakysiu tiesiai, už tai reikalauju atpildo. Trokštu grįžti į gimtąjį židinį, pas šeimą. Ir apdovanojimu už būsimus pranešimus – atsižvelgdamas, kokia šviesa galiu nušviesti daugelį fizikos ir metafizikos pažinimo sričių, - jūsų gerbiamai draugijai tarpininkaujant, norėčiau išsirūpinti atleidimo už mano trijų kreditorių nužudymą man išvykstant iš Roterdamo. Toks šio laiško tikslas. Jo įteikėjas – vienas Mėnulio gyventojas, kuriam išaiškinau viską, kas reikalinga – jūsų malonybių paslaugoms; jis man praneš apie atleidimą, jei jį bus įmanoma gauti.

Priimkite ir pan. Jūsų malonybių nuolankiausias tarnas,
Hansas Pfaalis“

Baigęs skaityti šį neįprastą laišką, profesoriui Rubadubui, sako, net pypkė iš burnos iškrito, - taip jis buvo pritrenktas, o ponas Superbusas van Underdukas nusiėmė akinius, juo nušluostė, įsidėjo į kišenę ir iš nustebimo taip užsimiršo, kad ant vienos kojos ėmė suktis vilkeliu. Be abejo, atleidimas bus išrūpintas, - apie tai ir kalbėti nėra ko. Taip, bent jau, energingiausiais išsireiškimas prisiekė profesorius Rubadubas. Tą pat pamanė ir šaunusis van Underdukas, kai galiausiai susipratęs už rankas paėmė savo išsimokslinusį bendražygį ir patraukė namo, kad laisvu laiku apmąstytų, kaip geriau imtis šio reikalo. Tačiau, pasiekęs burmistro namus, profesorius ryžosi pastebėti, kad vargu ar reikės rūpintis dėl prašymo, nes Mėnulio pasiuntinys dingo, neabejotinai išsigandęs atšiaurios ir laukiniškos Roterdamo gyventojų išvaizdos, - o kas gi, be Mėnulio gyventojo, ryšis tokiai kelionei? Burmistras pripažino šio pareiškimo korektiškumą, tad tuo reikalas ir baigėsi. Tačiau nesibaigė pokalbiai ir gandai. Laiškas buvo išspausdintas ir sukėlė nemažai aptarimų ir ginčų. Atsirado gudročių, nepabijojusių pasirodyti juokingais teigiant, kad visas tas įvykis tėra prasimanymas. Tačiau tie ponai prasimanymu vadina viską, kas neprieinama jų supratimui. Aš, iš savo pusės, visiškai nematau, kuo jie grindžia tokį kaltinimą.

Štai jų įrodymai.

Pirma: Toterdame yra tokių pokštininkų (vardai žinomi), galandančių dantį prieš tokius tai burmistrus ir astronomus (vardai žinomi).

Antra: kažkoks apsigimęs neūžauga už kažką nupjautomis ausimis neseniai dingo gretimame Briugės mieste ir negrįžo kelias dienas.

Trečia: laikraščiai, kuriais buvo apklijuotas balionas, buvo olandiški, taigi, išleisti ne Mėnulyje. Jie buvo labai susipurvinę ir tipografas Gliukas buvo pasirengęs prisiekti, kad būtent jis juos spausdino Roterdame.

Ketvirta: girtuoklį Hansą Pfaalį su trimis veltėdžiais, atseit jo kreditoriais, prieš dvi-tris dienas matė Roterdamo priemiesčio smuklėje: jie turėjo pinigų ir ką tik buvo grįžę iš jūros kelionės.

Ir galiausiai: visuotinai priimta nuomone (bent jau, reikėtų, kad ji būtų visuotinai priimta) Roterdamo Astronomų draugija, kaip visos kitos panašios draugijos visame pasaulyje, paliekant nuošalyje aplamai draugijas ir astronomus, nė kiek ne geresnė, ne iškilesnė, ne protingesnė, nei jai reikėtų būti.

* * *

Pastaba. Griežtai imant, mūsų skubota apybraiža turi labai mažai bendrumo su garsiuoju misterio Loko „Pasakojimu apie Mėnulį“, tačiau, kadangi abu apsakymai yra prasimanyti (nors vienas jų parašytas linksmu, o kitas nepaprastai rimtu tonu), abu pasakoja apie tą patį objektą, maža to, abiejuose panašumas į tiesą pasiekiamas panaudojant grynai mokslines detales, tai „Hanso Pfaalio“ autorius laiko būtinu pastebėjimą apsiginant, kad jo „jeu d‘esprit“ [pranc., „proto žaismas“] buvo atspausdintas „Southern Literary Sun“ trimis savaitėmis anksčiau nei misterio Loko apsakymas „New York Sun“. Vis tik kai kurie Niujorko laikraščiai, abiejuose apsakymuose įžvelgę panašumą, kurio, galbūt, iš tikro ir nėra, nusprendė, kad priklauso tai pačiai plunksnai.

Kadangi skaitytojų, apgautų „Pasakojimo apie Mėnulį“, gerokai daugiau, nei supratusių savo patiklų patikėjimą, tai laikome ne pro šalį stabtelėti prie šio apsakymo, - t.y. pastebėti tas jo ypatybes, kurios turėtų pašalinti tokio patiklumo galimybę, nes perteikia tikrą to kūrinio pobūdį. Iš tikro, nepaisant turtingos fantazijos ir nenuginčijamos autoriaus įžvalgos, jo kūrinys gerokai šlubuoja įtikinamumo atžvilgiu, nes nepakankamai dėmesio skiria faktams ir analogijoms. Jei publika galėtų bent minutei juo patikėti, tai tik parodytų jos didelį neišprusimą astronomijos srityje.

Mėnulio atstumas nuo Žemės suapvalinus yra 240 000 mylių. Norint sužinoti, kiek sumažės atstumas naudojant teleskopą, reikia jį padalinti iš skaičiaus, reiškiančio šio didinimo laipsnį. Teleskopas, minimas misterio Loko apsakyme, didina 42 000 kartus. Padalinus 240 000 (atstumą iki Mėnulio) iš šio skaičiaus, gausime 5 ir 5/7 mylios. Iš tokio atstumo neįmanoma įžiūrėti jokių gyvūnų, o tuo labiau visokios smulkmės, minimos apsakyme. Pas misterį Loką Mėnulyje mato gėles (aguonų šeimos ir kt.), netgi atskiria mažų paukštelių akių formą bei spalvą. O visai neseniai iki tol autorius teigia, kad per jo teleskopą negalima įžvelgti daiktų, smulkesnių nei 18 colių. Tačiau ir tai perdėta: tokiems daiktams reikia gerokai galingesnio objektyvo. Pastebėkim prabėgom, kad milžiniškas misterio Loko teleskopas pagamintas ponų Hartlėjaus ir Granto dirbtuvėse Dombartone; tačiau šiedu ponai nutraukė veiklą daug metų prieš pasirodant tai pasakai.

Atskiro leidimo 13-me puslapyje, minėdamas „plaukuotą vualį“ ant buivolo akių, autorius sako: „Daktaro Heršelio aštrus protas tame vualyje įžvelgė pačio apreiškimo sukurtą gyvūno akių apsaugą nuo staigių šviesos ir tamsos pokyčių, kuriuos periodiškai patiria visi Mėnulio gyventojai, gyvenantys į mus atsuktoje pusėje“. Tačiau tokia pastaba visai neliudija daktaro „įžvalgumo“. Pas gyventojai, apie kuriuos kalbama, niekada nebūna visiškos tamsos, vadinasi, jie nepatiria ir minėtų staigių šviesos pokyčių. Nesant Saulės jie šviesą gauna nuo Žemės, ryškumu lygią 14-ai mėnulių.

Mėnulio topografija pas misterį Loką, netgi ten, kur jsi stengiasi sekti Blento žemėlapiu, skiriasi ne tik nuo jo ir visų kitų žemėlapių, bet ir nuo savęs pačios. Pasaulio šalių atžvilgiu pas jį visiška painiava; autorius, matyt, nežino, kad Mėnulio žemėlapyje jos išdėstytos kitaip, nei Žemėje: rytai yra kairėje ir pan. Wolf at Moon

Misterį Loką, galbūt, suklaidintas neaiškių pavadinimų „Mare Nubium“, „Mare Tranquillitatis“, „Mare Fecunditatis“ [lot., Debesų jūra, Ramybės jūra, Gausos jūra], kuriais ankstesni astronomai pakrikštijo tamsias Mėnulio dėmes, aprašo vandenynus ir kitus plačius vandens baseinus Mėnulyje; tuo tarpu įrodyta, kad tokių baseinų nėra. Riba tarp šviesos ir šešėlio dylančiame arba augančiame pjautuve, kirsdama tamsias dėmes, sudaro laužytą dantytą liniją; jei tos dėmės būtų jūromis, ji, akivaizdu, būtų tiesi.

Žmogaus sparnų aprašymas – šikšnosparnio 21-me puslapyje – tiesioginė Piterio Vilkinso skaidančių saliečių sparnų aprašymo kopija. Jau vien ši aplinkybė turėtų sukelti abejonę.

23-me puslapyje skaitome: „Kokį pasibaisėtiną poveikį turėjo padaryti mūsų Žemės rutulys, 13-ka kartų viršijantis savo palydovo dydį, šio prigimčiai, kai, gimdami laiko gelmėse, abu buvo chemijos jėgų žaidimo aikšte“. Tai, žinoma, puikiai pasakyta; tačiau joks astronomas nepadarytų tokio pareiškimo, ypač moksliniame žurnale, nes Žemė ne 13-ka, o 49-is kartus didesnė už Mėnulį. Tą patį galima pasakyti ir apie užbaigiančius puslapius, kuriuose išsilavinęs korespondentas sklaidosi apie naujausius atradimus, susijusius su Saturnu, ir pateikia nuodugnų mokyklinį šios planetos aprašymą – ir tai „Edinburgo mokslo žurnalui“!

Yra viena aplinkybė, kuri ypatingai išduoda autorių. Tarkim, kad išrastas teleskopas kurio pagalba galima pamatyti gyvūnus Mėnulyje, - tad kas pirmiausia kris į akis Žemėje esančiam stebėtojui? Be abejo, ne forma, ne ūgis, ne kitos ypatybės, o keista Mėnulio gyventojų laikysena. Jam pasirodys, kad jie vaikšto aukštyn kojomis, tarsi musės lubomis. Neišgalvotas stebėtojas vos susilaikytų nešūktelėjęs dėl tokios keistos gyvų būtybių laikysenos (nors ir būtų tai numatęs iš anksto), išgalvotas stebėtojas ne tik nepastebėjo šios aplinkybės, bet ir kalba apie viso kūno formą, nors gali matyti tik galvos formą!

Pabaigai pastebėkime, kad žmogaus-šikšnosparnio dydis ir ypač jėga (pvz., sugebėjimas skraidyti išretėjusioje atmosferoje, jei tik, beje, Mėnulyje yra kokia nors atmosfera) prieštarauja bet kokiai tikimybei. Vargu ar reikia pridurti, kad visi samprotavimai, straipsnio pradžioje priskiriami Briusteriui ir Heršeliui – „dirbtinės šviesos perdavimas daikto, esančio matymo lauko židinyje“, ir kt. ir pan. – priskiriama pasisakymų, liaudyje vadinamų niekais, kategorijai.

Egzistuoja riba optiniam žvaigždžių tyrinėjimui – riba, kurią pakanka paminėti, kad suprastumėm jos svarbą. Jei viskas priklausytų nuo optinių stiklų galios, žmogaus išradingumas neabejotinai susidorotų su šiuo uždaviniu, ir turėtumėm kokių tik nori dydžių lęšių. Nelaimei, augant didinamajai stiklų galiai, dėl spindulių išsiskaidymo sumažėja objekto skleidžiamos šviesos jėga. Šitoje bėdoje mes negalime padėti, nes objektą matome tik dėl jo skleidžiamos šviesos – savos arba atspindėtos. „Dirbtinė“ šviesa, apie kurią aiškina ponas L., turėtų prasmę tik tuo atveju, jei būtų nukreiptas ne į „matymo lauke esantį objektą“, o į tikrą tiriamąjį objektą, t.y. Mėnulį. Nesunku paskaičiuoti, kad jei šviesa, sklindanti iš dangaus kūno, pasieks tokį išsiskaidymo lygį, kad bus ne stipresnė už visų žvaigždžių giedrą naktį be mėnesienos natūralią šviesą, tai tas kūnas bus neprieinamas tyrinėjimui.

Lordo Roso teleskopas, neseniai pastatytas Anglijoje, turi veidrodį su 4071 kv. colių atspindinčiuoju paviršiumi; Heršelio teleskopas – tik 1811 colių. Lordo Roso vamzdis yra 6 pėdų skersmens, jo storis kraštuose 5 ir ½, o centre 5 coliai. Židinio atstumas – 50 pėdų. Svoris – 3 tonos.

Neseniai man teko perskaityti įdomią ir gana įžvalgią knygelę [ Redakt.: tai Fransio Godvino kūrinys „Žmogus Mėnulyje“ ], kurios tituliniame puslapyje parašyta:
„L‘Homme dans la lune, o ule Voyage Chimerique fait au Monde de la Lune, nouvellement devouvert par Dominique Gonzales, Advanturie Espagnol, autrement dit le Courier volant. Mis en notre langue par J.B.D.A. Paris, chez Francois Piot, pres la Fontaine de Saint Benoist. Et chez J.Goignard, au premier pilier de la grand‘ salle du Palais, proche les Consultations, MDCXLVIII““, p.176 [„Žmogus mėnulyje arba Chimeriškoji kelionė į Mėnulio pasaulį, neseniai atrastą Dominyko Gonzalio, ispanų nuotykių ieškotojo, dar vadinamo Skrajojančiu Šaukliu. Į mūsų kalbą išversta Ž.B.D.A. Parduodama Paryžiuje, pas Fransua Pio, prie Sen- Benua fontano ir pas Ž. Guanjarą, prie pirmos kolonos didžiojoje rūmų salėje, netoli Konsultacijų, 1648, 176 psl.“]

Autorius teigia, kad knygelę išvertė iš angliško kažkokio misterio D“Avissono (Davidsono) originalo, iš išsireiškia labai neaiškiai. Jis rašo:
„J‘en ai eu l‘original de Monsieur D‘Avisson, medecin des mieux versez qui soient aujourd‘huy dans la conoissance des Belles Lettres, et sur tout de la Philosophie Naturelle. Je kui ai cette obligation entre les autres, de m‘auoir non seulment mis en main ce Livre en anglois, mais encore ie Manuscrit du Sieur Thomas D‘Anan, gentilhomme Eccossois, recommandable pour sa vertu, sur la version duquel j‘advoue j‘ay tire le plan de la mienne“ [Originalą gavau iš pono D‘Avisono, vieno iš labiausiai patyrusių raiškaus žodžio srityje, o ypač natūrfilosofijoje. Taip pat dėkingas, kad ne tik man davė tą anglišką knygą, bet ir pono Domo D‘Anano rankraštį, škotų dvarininko, už savo dosnumą vertą pagyrimo, iš kurio, turiu prisipažinti, paėmiau ir savo pasakojimo planą].

Po įvairių Žilio Blazo skonio nuotykių, kurie užima pirmuosius 30 puslapių, autorius patenka į Šv. Elenos salą, kur pasipiktinusi komanda jį palieka kartu su tarnu negru. Kad sėkmingiau rastų maisto, jie išsiskyrė ir apsigyveno skirtingose salos pusėse. Vėliau jie sumąstė tarpusavyje bendrauti paukščių, išdresiruotų tarsi pašto karveliai, pagalba. Pamažu paukščiai išmoko nešioti sunkumus, kurių svoris vis didėjo. Galiausiai autoriui į galvą atėjo mintis pasinaudoti bendromis paukščių būrio jėgomis ir pakilti pačiam. Tam jis sukūrė mašiną, kuri detaliai aprašyta ir pavaizduota knygelėje. Piešinyje matome senjorą Gonzalį, raštuotais bridžais ir dideliu peruku, raitu ant kažko panašaus į šluotą, nešamo laukinių gulbių (ganzas) būrio, prie kurių uodegų pririšta mašina.

Svarbiausias senjoro nuotykis nulemtas labai svarbaus fakto, apie kurį skaitytojas sužino tik knygos pabaigoje. Mat sparnuočiai, kuriuos jis prisijaukino, pasirodo esą kilę ne iš Šv. Elenos salos, o iš Mėnulio. Nuo neatmenamų laikų jie kasmet atskrenda į Žemę, tačiau atėjus metui, žinoma, grįžta atgal. Tad autorius, planavęs trumpą kelionę, pakyla tiesiai į dangų ir per trumpą laiką pasiekia Mėnulį. Čia tarp kitų kuriozų randa gyventojus, kuris gyvena gana laimingai. Mėnulio gyvenimai nežino įstatymų, miršta be kančių; jie 10-30 pėdų aukščio, o gyvena 5 tūkst. metų. Jie turi imperatorių vardu Irdonozuras; jie gali pašokti į 60 pėdų aukštį ir, tokiu būdu, palikti traukos sferą, ir skraidyti ypatingų sparnų pagalba.

Negaliu nepateikti autoriaus filosofavimo pavyzdėlį:

“Dabar jums papasakosiu, - kalba senjoras Gonzalis, - apie tų vietų, kur randuosi, prigimtį. Debesys susitelkė po mano kojomis, t.y. tarp manęs ir žemės. Kas dėl žvaigždžių, tai jie visą laiką atrodė vienodomis, nes čia visai nebuvo nakties; jos ne spindėjo, o silpnai žibėjo, tarsi auštant. Nedaug jų buvo matomos ir atrodė dešimtkart (maždaug) didesnėmis, nei kad žvelgi iš žemės. Mėnulis, kai trūko dviejų dienų iki pilnaties, atrodė milžiniško dydžio.

Nereikia užmiršti, kad mačiau žvaigždes tik iš tos žemės pusės, kuri atsukta į mėnulį, ir kuo arčiau buvau prie jo, tuo didesnėmis atrodė. Taip pat pastebėsiu, kad ir ramiu oru, ir per audrą visada buvau tarp žemės ir mėnulio. Tai patvirtinama dviem aplinkybėmis: pirma, gulbės visąlaik kilo tiesia linija; antra, kiekvienąkart, kai jos stabtelėdavo pailsėti, mes vis tik judėjome aplink žemės rutulį. Aš pritariu Koperniko nuomonei, pagal kurią žemė sukasi iš rytų į vakarus ne aplink Lygiadienių polius, liaudyje vadinamais pasaulio poliais, o aplink Zodiako polius. Apie šį klausimą ketinu nuodugniau pakalbėti vėliau, kai atmintyje atnaujinsiu astrologijos, kurią studijavau jaunystėje, būdamas Salamankoje, tačiau nuo to laiko spėjau primiršti, žinias.“

Nepaisant grubių klaidų, knyga verta dėmesio kaip atviraširdis naivių to meto astronominių žinių pavyzdėlis. Tarp kitko, autorius laiko, kad žemės „traukianti jėga“ veikia tik nežymiu atstumu nuo jo paviršiaus, iš todėl jis „vis dar sukasi aplink žemės rutulį“ ir t.t.
[ Daugiau apie tai puslapyje Ankstyvosios kelionės į Mėnulį... ]
Ištrauka: >>>>

Yra ir kitų „kelionių į Mėnulį“, tačiau jų lygis ne aukštesnis už tos knygelės. Beržerako knyga neverta dėmesio. Trečiame „American Quaterly Review“ tome patalpintas detalus kritinis vienos tokių „kelionių“ išnagrinėjimas, - liudijantis tiek apie knygšės prastumą, tiek gilią kritiko nepagarbą. Neprisimenu pavadinimo, tačiau kelionės būdas dar kvailesnis, nei mūsų draugužio senjoro Gonzalio. Keliautojas atsitiktinai žemėje randa nežinomą metalą, kurį mėnulis traukia labiau nei žemė, pasidaro iš jo dėžę ir išskrenda į mėnulį. „Tomo O‘Ruko pabėgime“ netrūksta jeu d‘esprit išmonės; toji knygelė išversta į vokiečių kalbą. Pasakojimo veikėjas Tomas – vieno Airijos pero, kurio ekscentriški poelgiai buvo pasakojimo pretekstu, eigulys, - išskrenda nuo Changri Hill, aukštos kalvos esančios Bantri Bay gale, ant erelio nugaros.
[ Beržerako kūrinys taip pat minimas puslapyje „Septintasis kontinentas“. ]

Visos paminėtos brošiūros siekia humoristinio tikslo; tema – mūsų papročių palyginimas su mėnulio gyventojų papročiais. Nė vienoje jų nebandyta mokslinių detalių pagalba sudaryti tikrovišką pačios kelionės įspūdį. Autoriai apsimeta, kad jie gerai išmano astronomiją. „Hanso Pfaalio“ savitumą sudaro bandymas pasiekti tokį tikroviškumą naudojantis moksliniais principais tiek, kiek tai leidžia pačios temos fantastinis pobūdis.

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Volteras. Mikromegas
L. Dilovas. Lagranžo taškas
Koks tas mūsų palydovas?
Francis Godwin. Žmogus Mėnulyje
Ankstyvosios kelionės į Mėnulį
Mėnulis: Septintasis kontinentas
Edgaras Allanas Poe arba grožio kūrimas ritmu
S. Lemas. Baltasis erelis visuotinio nervingumo fone
Sapnas arba Johano Keplerio pomirtinis rašinys apie Mėnulio astronomiją
Garbės žodis, mes nieko bloga nepadarėme
Atgal į ateitį: laivai kelioms kartoms
A. Čechovas. Skraidančios salos
Ž. A. Roni-vyresnysis. Nepažintasis pasaulis
Fitz-Džeimsas O‘Brajenas. Kas tai buvo?
Julijus Burkinas. Lauk! Į žvaigždes!
A. ir B. Strugackiai. Smėlio karštinė
Ch. Šaichovas. Deimanto spindesys
Noutbukas planetininkui Bykovui
Kosminė opera ir Marsas
Mėnulis ir jo ypatybės
Mėnulio kronikos kine
V. Lobovas. Įsimylėję
R. Jangas. Žydra dirva
Bėgimas į kosmosą
Ar mąsto žmogus?
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė