|
Vladimiras Maryševas. Mitliandija
Kur vykti atostogauti Zigfridas apsisprendė neabejodamas. Mitliandija ir tik Mitlianfija! Senai norima, o dabai, kai ėmė geriau uždirbti, pagaliau ir pasiekiama. Ta dirbtinė planeta prie Indėno Epsilon žvaigždės garsėjo nepaprastu pramogų Mifparku. Jis atliko dvi funkcijas: padėjo žemiečiams uždirbti pinigų ir supažindino kitų protingų rasių atstovus su kai kuriomis žmonių kultūros ypatybėmis. Nagingi meistrai sukūrė įvairių tautų pasakų, legendų, padavimų personažus nuo senai išnykusių šumerų iki tebegyvuojančių Australijos aborigenų. Bioinžinieriai atliko milžinišką darbą ir dabar Mitliandiją iš tikro apgulė turistai iš visų galaktikos kampų. Kai kam norėsijsi paprasčiausiai paspoksoti į neregėtas būtybes, kiti troško pabendauti su jomis, o kai kas buo neprošal ir susikauti su grėsmingu monstru. Netrukus Zigfridą apėmė priešatostoginė karuselė. Pasirodė, kad patekti į Mitliandiją nėra visai paprastas dalykas. Jam teko apeiti visą eilę įvairiausių instancijų o kiekviena išduodavo tik po vieną leidimą: skrydžiui su vidiniu planetiniu sustojimu, kovinio ginklo įsigijimui, o atskirai leidimą juo naudotis... Ir štai atėjo paskutinė diena prieš prieš skrydį. Zigfridas krovėsi kelioninį krepšį, o žmona ėjo ratais aplink ir zirzė: Pagrindinis Mitliandijos miestas atsidavė Viduramžiais. Daugiausia jį sudarė nedideli įvairiaspalviai namukai smailiais stogais ir išsikišusiais špiliais, ant kurių puikavosi paauksuotos vėtrungės. Įspūdingiausiai atrodė viešbučiai nei pridėsi, nei atimsi, o tikros riterių pilys! Žvaigždėlėkis nutūpė ryte, o po pietų naujai kepti turistai rovė į Mitparką. Už jo vartų minia sparčiai retėjo. Vieni traulė į pievą pasigrožėti elfų šokiu, o kiti į girią, kad paplepėtų su plepiu miškiniu. Treti su viltimi susipažinti su patrauklia undine žingsniavo palei ežerą, ketvirti nusprendė patikrinti, ar tiesą sako apie vienaragius. Tačiau Zigfridas buvo nusiteikęs karingai, tad sekdamas nuorodas, traukė į drakono irštvą. Netrukus pasiekė ekipiruotės punktą. Čia jam išdavė spinduliuotuvą, parūpino apsauginį ekraną nuo ugninio drakono kvėpavimo ir pravedė instruktažą. Zigfridas sužinojo, kad pabaisa turi neįveikiamus žvynų šarvus. Vienintelė pažeidžiama vieta įduba tarp menčių. Iš pirmo žvilgsnio nelengva užduotėlė, tačiau drąsuolį užtikrino, kad jam padės ginklas su aktyvaus nutaikymo galimybe. Slibinas buvo milžiniškas. Jis ulėjo prie įėjimo ir iš neturėjimo ką veikti leido tankių dvokiančių dūmų sroves. Išvydęs priešininką, milžiniška reptilija pražiojo nasrus ir garsiai tęsiamiai suriaumojo. Tada išskleidė plačios odinius sparnus. Ir prasidėjo mūšis... Zigfridas žvelgė į tarp riedulių tįsančiai bjaurią dvėselieną. Sunku buvo patikėti, kad dar visai neseniai slibinas skraidė ir spjaudė ugnimi. Kelis kartus kovos metu Zigfridui atrodė, kad štai jau iškeps, tačiau apsauginis ekranas suveikdavo patikimai. - Sveikinu! Iš už artimiausios uolos išniro švytintis tarnautojas. Gaila, bet daiktinių trofėjų iš čia išsivežti neleidžiama. Tačiau gausite puikų viso mūšio holoįrašą. O dabar leistite jus nufotografuoti jo fone... jis linktelėjo maitos pusėn. Penkias minutėm po jų pasišalinimo nieko nevyko. Tada nugalėtos pabaiso nugaroje atsidarė dangtis ir iš liuko išlindo keista būtybė, primenanti ežiuką su į šonus išsikišusiomis lanksčiomis kojelėmis. Patyręs ksenologas būtų atpažinęs Fiazo planetos gyventoją. Kurį laiką fiazietis mėgaudamasis žvelgė į giedrą žydrą dangų, tada nusileido ir suskubo į hiperryšio punktą. Netrukus jis jau kalbėjosi su žmona: Ir jis plonai sucypė, kas fiaziečiams reiškia aukščiausią linksmumo laipsnį. Papildomi skaitiniai: | |