LUKAS VANGELIS
13 17 40

(Skaitykite tęsinį)

Ledi,

tai, ką Jūs dabar turite rankose (ar tai, ką Jums "įbrukau"), nėra knyga. Bet, vyliuosi, kad Jums bus įdomu sužinoti, kaip galite patekti į kieno nors pasakojimą, kurio be Jūsų tikrai nebūtų buvę.

Čia - lyg ir tikras aprašymas, bet jis nėra tikslus, nes niekaip negalėjau atsisakyti pretenzijų į kūrybą.
Nesu fantastikos mėgėjas, bet tikriausiai panaudojau jos elementus; ir tai,- pirmasis "netikslumas". Tik mano "fantastika", per daug naivi, o "tikrovė",- ne visai įtikinama.
Savęs iki galo netapatinu su "lyriniu aš", ypač su tuo "netikruoju".

Atleiskit už iškraipymus: galėjau netiksliai užrašyti Jūsų žodžius, nekalbant jau apie nuotaikas, žvilgsnius bei kitus nepasiekiamus dalykus.
Mano pasakojimas pilnas asociacijų, "žodžių triukų", jis virto viena neišbaigta metafora. Todėl, atleiskite, kad Jus mitologizuoju, tai turbūt neišvengiama, kai tampate herojumi.
Nežinodamas Jūsų vardo, pavartojau daug epitetų Jums aprašyti,- tikiuosi labai nesupyksite.

Vis dėlto, tai, ką skaitysite, nėra bandymas geriau išaiškinti Jums savo veiksmus, nors, daug kas čia, žinoma, yra tikra.

L. V.


Tai buvo paskutinioji diena.
Rytoj laukė Ekzekucija ir nelabai ką čia galėjai pakeisti.
Nors ir miglotai, lyg ankstyvo ryto spindesy, suvokiau, kad visa tai - mano Valia. Mano pasirinkimo pabaiga. Juk iš tiesų aš galėjau visiškai laisvai apsispręsti.
Kaip bežiūrėsi, tai buvo mano vidinis Aktas, esminis svarstymas. Iš išorės manęs niekas nevaržė ir nelaikė, galėjau mėginti bėgti ar išsisukinėti.

Nemokėjau užmigdyti savęs fantazijomis; jos ir taip pakankamai mane sudarkė. Iš tikrųjų, tuo metu aš nieko nesvarsčiau. Todėl neieškojau priežasčių; nesvarbu ar buvau teisus aš, paklusniai laukiantis, tarkime, pabaigos, ar Rytdienos Teisėjai - priežastys galėjo tik nupiešti formą, į kurią turėjo sutilpti Egzekucija.

Buvo ir mazochistiška kančia, plūduriuojanti nesveikam lūkuriavime - štai kas apibrėžia tą prakeiktąjį ego, tą skaudžią didybę ir apgailėtiną nežinią.

Lyg nervų guzas sukinėjausi po kamerą. Aš turėjau laikrodį, kas, be abejo, aštrino laiko tėkmę, bet jo atsižadėjimas nebūtų suteikęs ramybės.

Atėjo vakaras, ir buvo langas, kuris negailestingai man tai parodė. Še, žvilgtelk, senas žioply!


Valandėlę aš ramiai voliojausi ant grindų.
Truputį paklausiau muzikos. Prastas aparatas urzgė. Koks gi gali būti aparatas kameroj!
Spengė viena ištisinė nata.
Galiausiai mane apėmė keistas drebulys. Iki tol tikėjausi, kad išliksiu santūresnis (tai yra, kad nerašysiu tiek daug).
Bet vieno aš išvengiau - nekilo noro apmastyti praeities, ištraukti iš jos bent kelis niekingus momentus.
Tolumoje jau girdėjau gaudesį.
Stulbinanti, nesulaikoma banga trinktels ir užlies mane Rytoj.

Ar galėjo kažkoks senas šlamštas prilygti naujai atbundančiai srovei. Jau tą vakarą aš išsivadavau iš pražūtingai mielų, net varginančių prisiminimų - viskas tarytum nukirsta.

Ir tai - ne šiaip sau pareiškimas. Anksčiau tamsos eonas užguldavo mane: vien žodis Tamsa versdavo slėptis po antklode; ir viskas toj prakeiktoj kameroj!

Aš turėjau paprastas akis ir mano, taip vadinamoji, samonė ilgai negalėjo atsikratyti realybės įvaizdžio. Bet žinojau, kas slypi už Akiračio. Pakakdavo tik užsimerkti.

O, Žmogiškoji Samprata! Todėl taip šėlo archontai, kai aš išėjau į Tris. Jie ištrenkė mane iš Baltojo kambario.


Žmonės ir jų darbai dabar man nedarė jokios įtakos. Bet aš nužengiau dar toliau! "Tikrasis" mano , tas išpūstasis energetinis burbulas, virto sniegu. Ir vien dėl to, kad praradau savo vertę.

Diena praėjo ir aš nejaučiau gailesčio tam žmogiškojo gyvenimo varikliui. Net nepastebėjau, kadaji baigėsi ir kada mane užliejo tamsa. Tik šį kartą Tamsa apgaubė tuščią vertybių skrynelę.

Rytoj aš išvysiu Ją. Mane krečia; virpa kiekviena ląstelė vien nuo šios minties.


Kai aš pirmąkart Ją pamačiau (jei tik tai buvo pradžia), žvilgtelėjęs į save iš šono, supratau, kad kažkas Esminio priartėjo prie manęs. Bet, tikrojo suvokimo tada nebuvo, greičiau atvirkščiai - visiškas Nesuvokimas. Juk ir aš tada buvau tik panašus į žmogų. Man tada dar toli buvo iki žmogaus.

Aš tik mokėjau žaisti "materijos" dalelėmis ir suformavau savo atvaizdą. Žmonėms atrodė, kad esu tikras.

Sukūriau save, galima sakyti, iš Nieko. Gal tai nelabai panašu į kūrybą, labiau į veidrodį, kuris atspindi iš abiejų pusių. Tai, kaip langas į ketvirtą matavimą.

Stovėjau priešais didelį veidrodį, kuris, tuo tarpu, nieko nerodė. Tada, pastūmėjęs laiką kiek į priekį, vidinėje veidrodžio pusėje išvydau būsimą Atvaizdą. Pagal jį ir nulipdžiau save išorėje. Tada vėl atsisukau laiką atgal.

Tokiu būdu, t.y., užbėgęs laikui už akių, buvau beveik baigtas.

Nesvarbu, kada ir kaip ką nors atliksi svarbiausia - pačios idėjos!

Mano valdovų reakcijos neteko ilgai laukti. Vos tik baigiau save "lipdyti", jie išdegino raudoną dėmelę po kaire akim, civilizacijos V, iš kurios aš atėjau, ženklą. Maža to, archontai sumanė išdėstyti ant manęs visas buvusios mūsų planetos skeveldras - asterus. Į žmogaus kūną, kaip žinia, lyg į Spiralę, galima puikiai transformuoti begalinę Erdvę. Bet toks, kai kur pasidabruotas astralinis žemėlapis, į kurį dabar buvau "įvilktas", visiškai nekėlė pasigėrėjimo.

Tik ultravioletiniais spinduliais pavyko kiek išlyginti savo spalvas. Štai aš - be rūbų, su archaiškais guminiais akiniais - tikras Ufonautas.


Nežinau, kodėl taip norėta įskiepyti man atmintį, lyg aš būčiau kaltas, kad planeta V išlėkė į orą, kaip pasakytų Žemėje. Mane labiau domino vidinės permainos, nors aš dar neįsivaizdavau, kas yra tikras Pasikeitimas.

Man trūko žinių apie atomų tarpusavio trauką, apie kitas pamišusias daleles. Pamenu, pirmą kartą elektriniame miesto laive nejuokais išsigandau, kad besispaudžiantys keleiviai mane tikrai suspaus ir išsprogdins į milijoną mažų personažų. Žinoma, vėliau prie visko pripratau; žmonės labai atsakingai skaičiuoja savo trimatį laiką ir dažniausiai nori kuo greišiau visi sutilpti į mažą elektrinį laivą.

Ir vėl laikas? O Viešpatie! Ką aš veikiau visą tą begalę valandų!
Negalėčiau nupasakoti.
Dienos prarado tikrąjį ilgį, nieko neapėmė. Jų pralėkė ištisa gausybė ir ... be pėdsako. Aš nesugavau nė vienos. Tarytum viskas - pro mane. Aš pats nieko nenuveikiau, nors kas dieną atsitinka tas pats. Kiek jau laiko stebiu Ją, Sutinku Ją. Tie patys raudoni ir balti skaičiai; sniegas, gatvės triukšmai, tas pats žingsnis - lyg vienas šaltas nesibaigiantis Rytas. Štai kaip tirpdomas laikas!


Lyg palydovas ištisai sukausi aplink, lyg tikras dangaus kūnas. Nejaugi aš įsivėliau į šiurpaus žavesio aplinką, paklusau, ir beprasmė, pražūtinga informacijos jūra mane švelniai užliūliavo. O gal aš iš tikrųjų pavirtau žmogumi?

Buvimas savimi stūmė mane į savęs praradimą.
Pasikeitimo esencija užliejo mane kaip svaigus virpulys, bet pati PERMAINA užstrigo, pakibo ore.
Aš žinojau - Ji yra visko pradžia, pranašas, minčių ateitis. Jai esu nieko nevertas, besikalbantis su savimi, mažuliukas . Visada šalia, visada iš paskos, nutolęs nuo savęs paties.

Juodoji Saulė!
Suspaudžiau troleibuso turėklą. Ji stovėjo tiesiai prieš mane. Mes buvome vienodo ūgio. Tamsūs, be galo ilgi jos plaukai, laisvai krito ant pečių, draikėsi, kažkaip stebuklingai judėjo, tarytum plaukė.

Paslaptinga chaotiška jėga apgaubė mane. This was my hair.
Nuo dabar ir visada - ne, aš nepatikėjau - tai buvo tik blyksnis.
Išriedėjau iš troleibuso lyg sapne.
Didelės ir gražios jos akys dar kurį laiką išliko mano vaizduotėje. Bet staiga išnyko. Viskas išnyko, iki baltumo, lyg kas ištrynė. Nustebau, nes galėdavau prisiminti bet kokį veidą, kad ir vieną kartą pamatęs.
Ne, Ji daugiau negu reali.


Supratau, kad nuo pat pradžių buvau pritrenktas. Todėl negaliu prisiminti, nei kurioje stotelėje Ji įlipo į elektrinį laivą, nei kur nuėjo išlipusi.

Pirmasis mano rytas buvo beveik nesąmoningas. Atvykau į "Solis" stotelę. Kaip per miglą, labiau iš nuojautos, atkūriau, kad Ji įlipo čia. Bet nesitikėjau dar kartą Jos išvysti. Ne taip juk lengva "padirbti" atsitiktinumą. Ir vis abejojau ar esu toje vietoje.

Bet pavyko!
Ji pasirodė žmonių būryje. Ji ėjo link stotelės. Ėjo artyn. Man virptelėjo viduj, lyg kažkas ten vaikščiotų.
Turbūt visai nevaldžiau savęs. Vos laikiausi ant kojų. Buvau pilnas. Visas buvau pripildytas banguojančio jūros vandens.
Kartais aš lipdavau į "trolį" paskui Ją ir atsidurdavau visai prie pat. Vėliau, žmonės mus išskirdavo. Dažniausiai mes važiuodavome pašėlusioj spusty.


Ir vėl aš stovėjau už nugaros, lyg šėšėlis.
Begaliniai plaukai palietė mano veidą, ir aš vos jų nepabučiavau.
Plonais ilgais pirštais ji vis taisėsi plaukus, kurie krito ant akių, kartais uždendami visą veidą.


Vieną rytą Ji atėjo kartu su maža mergaite, kuri visą kelią kažką gyvai pasakojo.... Jos įlipo į "trolį" pro skirtingas duris. Aš, tuo tarpu, buvau "pasimetęs" tarp keleivių.
Vėl tos švytinčios akys.


Man vis atrodė, kad mes susitinkame , tik aš šiek tiek prisidedu prie to, žinoma. Viskas buvo taip tvirta, rodos niekas neišjudintų šio įsitikinimo. Bet porą kartų Ji nepasirodė ir atsiskleidė mano beprotystės trapumas. Nė už ką nenorėjau su tuo taikytis.

Aš vis kankinausi, negalėdamas atkurti atmintyje Jos veido: vien tuščias rūkas. Tuo tarpu Jos rankos ar drabužių, spalvos lengvai sugrįždavo į vaizduotę. Gal dėl to, nejučiomis, ir pats susiradau juodas odos pirštines, apsivilkau seną odinį paltą.

PRAEITIS buvo negailestingai nušluota jau per pirmąją savaitę. Praeitis daugiau nenurodinėjo man.
Pats nebūčiau sugebėjęs to pakeisti.
Dabar, tai - jau praeity. Ji išvadavo mane.
Visa mano gyvybinė veikla prarado prasmę. Tai nukrito tiesiai iš dangaus, aš net sucypiau supurtytas iš pagrindų naujo jausmo:

MAN PAČIAM NIEKO NEREIKĖJO

Man nereikėjo muzikos, kurią klausiau, knygų, kurias skaičiau, problemų, kurios nedavė ramybės; visų regėtų vaizdų ir paveikslų, daiktų, netgi žinių, per kančias surinktų savyje, ar gautų už dyką. Šiurpus pojūtis - tyras, nežinomas, nenugalimas, beprotiškas. Vaikštinėjimas žeme tapo juokingas, visa, kas vadinosi gyvastis, tilpo į tuščią degtukų dėžutę, ir aš galėjau lengvai, bet kada ją švystelti iš kišenės į pusnis.

Tomis pasakiškomis dienomis, tikrasis išlipo iš anos veidrodžio pusės, baltas, pabaigtas, absoliutus,- jam nieko netrūko!

Visko galėjo būti tik per daug. Technokratinis koliažas, kurį išspardžiau, kaip seną dekoraciją, daugiau neužgoš mano laisvės. Naujos šviesos gūsnis pasibeldė į langą.


Atsirado žvilgsnis.
Ji pamatė mane. Tai buvo trumpas, aštrus žvilgsnis su trupučiu nuostabos. Mintys apmiršta. Briliantinis žvilgsnis, akimirką skirtas man. Tai lyg ir mano žvilgsnis.


Bandžiau susigaudyti iš kur Ji ateina į stotelę. Aplinkui beveik nebuvo namų, kurių gyventojams ji būtu patogi. Netrukus supratau, kad čia, kur kertasi mūsų keliai, yra tik Jos "tranzitinis taškas". Ji atvažiuodavo autobusu "ekspres" Nr.40 ir turbūt iš toli. O išlipusi iš bendro "mūsų" troleibuso, Ji žingsniuodavo į Meno mokyklą. Dažniausiai skubėjo: nardydavo tiesiai kaip strėlė, niekada nesidairydama į šalis.

Elektriniame miesto laive Ji, gana dažnai sutikdavo savo bendramokslę. Tai, be abejo, buvo gryni atsitiktinumai, bet gal ir mano "sutapimai" dėl to galėjo atrodyti kiek įtikinamesni.

Kažką, po galais, turėjau daryti. Bet tomis ankstyvomis ryto valandomis aš tiesiog plaukiodavau, turbūt nebūčiau iš vis galėjęs išmintingai ar bent suprantamai šnekėti. Kita vertus, keltis anksti rytą tapo LENGVA - nors ir man pačiam tai skamba neįtikėtinai.

Aš pašiurpinsiu Ją savo beprotišku elgesiu! Ką galėčiau pasakyti? Padėkoti Jai už PERVERSMUS manyje?
Papasakoti apie matavimus; apie žodžių PRIKLAUSOMYBĘ, apie Šaltinį ir Visatos suvyniojimą? Ar apie tai kas atsitiko kartą ankstyvojoje krikščionybėje? Iš tiesų, geriau tik paminėti, kad Viskas - tik nedidelė dalis to, kas savaime gyvuoja Joje... ir niekur kitur iš viso neegzistuoja.

Tik ar gali kas svetimas pašalietis atskleisti taip keistai užslaptintą, Tikrąją Didybę, šimtus Saulių ištirpusių Jos grožyje?


Aš atsivežiau milijoną veidų, PRIEŽASTIS, nepasiekiamybę ir spalvų spektrą, žaidžiau atomų branduoliais, galėjau perbraukti pirštais per vibracijų margumyną ir... buvau nevertas nieko. Viskas buvo ne mano. Saulės Sistemai aš buvau trijų tūkstančių metų senis, Žemei aš atrodžiau maištininkas. Nors, niekas iš manęs negalėjo nieko atimti,- neliko "manęs" ir aš pats norėjau atiduoti.

Bet kaip išdrįsti prieiti prie Jos?

Atsakyti galėjo tik naujoji Esencija, atsirandanti pati iš savęs, į nieką kitą nevirstanti. Jokia esybė neprilygsta jai. O Ji pati yra Visur. Ji negimsta iš ryžto, drąsos, patirties ar suvokimo, Ji -

"tai, kas mane į mirtį veda
ir kas tiktai išgelbėt gali
",

kaip užrašyta seniausiose Knygose.

Ir visą šią Ugnį ramiai laikė rankose Ji, spindinti mergelė. Ji pati ir buvo ta Ugnis, Pirminė esmė.

Juodoji Deivė. Ko galima būtų bijoti sekant paskui. Nieko nėra brangiau už šį klaidžiojimą.


Stengiausi visą save sukaupti į ryžtą. Tiksliau į to ryžto paieškas. Pykausi pats su savimi, kažkoks balsas vis bandė išsisukinėti: "nepakankamai gera situacija", "nepilnai pasiruošęs" ar "ne visai tinkama nuotaika". Bet jau labai rimtai susiruošiau atakuoti Balso tvirtovę. Tiesiog degiau. Įtikinėjau save, kad man net nesvarbu, kaip pavyktų pokalbis, svarbiausia būtų įveikti šį apgailėtiną pasimetimą, kai varžo, kausto ir žlugdo būtent šis Balsas.

Dabar vėl atsirado nauja galimybė sulaužyti jo nuostatas, duoti jam triuškinantį smūgį.

Širdies gilumoje man visdėlto mažai terūpėjo kova su Savimi. Bet idėja teikė jėgų, nes daugiau lyg ir nebuvo prieš ką siekti pergalės.

Tik kiekvieną kart "sunkiai ginkluotas" mano pasiryžimas subyrėdavo į šipulius, vien iš tolo išvydus Jos siluetą.


Staiga Ji praėjo, visai pro pat. Sustojo prie šaligatvio kraštelio, tiesiai priešais mane. Vos ne ranka pasiekiamai. Bet aš stovėjau lyg suakmenėjęs. Kodėl, kodėl, po galais, negalėjau pajudėti! Pati ESMĖ stovi šalia, o tas senis - nė žingsnio.

Bet štai, lyg ir krustelėjau. Sunkiai, tarytum mechaninis pasistumėjau į priekį!

Jau artėjau. O Ji šmurkšt ir įlipo į raudonąjį 11-tą autobusą. Po velnių, jis visiškai Jai netiko. "Kodėl į 11-tą?! Ką reiškia visi šie skaičiai?

Taip, dar viena draugė, "slėpėsi" tame autobuse. Pavažiavę kelias stoteles, jos iššoko ir mėgino įsibrauti į teisingą susisiekimo priemonę, kur aš jau tyliai tupėjau. Ji nematė manęs.

Nenorėdavau būti arti ar klausytis, kai Ji važiuodavo kalbėdamasi su kuo nors. Bet, vieną rytą aktyvūs keleiviai tiesiog nori nenori pristūmė mane prie dviejų panelių. Dar viena, nematyta anksčiau "bendrakeleivė", kalbėjo, kad žada gultis į ligoninę.
- Tai paskambink man, pasakysi, kaip tau ten seksis...,- pasakė Ji savo gražiu žemu balsu.
- Bet aš neturiu tavo telefono, - staiga pareiškė draugė, ir gan garsiai.

! - galima įsivaizduoti, kad vos nesucypiau.

- Taigi turi, - atsakė Ji abejingai.
- Ne, tikrai neturiu...

Ir sekė ilga kankinanti pauzė. Aš kiek nuleidau akis, lyg prasikaltęs.
Ir Ji nepasakė! Nejaugi iš tiesų nenorėjo garsiai ištarti savo telefono numerio. Neįmanoma tuo patikėti. Žinojimas buvo taip arti... net apsvaigau.

"Nurimk, vaikine,"- tariau sau išlipęs, - "juk tu nori pagrobti Jos telefoną.

Na ne, mane sužavėjo tik pati situacija. Ką ir daryčiau su numeriu, nežinodamas net vardo. Nebent skaičių derinys būtų įdomus.

Vėliau pasitraukdavau kuo toliau, kai Ji važiuodavo ne viena. Išskyrus gal dar vieną kartą, kai netyčia nugirdau:

- Ar paruošei prancūzų?,- Ji garsiai paklausė savo, reik manyt, klasioko. Paaiškėjo šis tas apie kalbą. Negalėjau nepastebėti, kad tas pakeleivis pašėlusiai jaunai atrodo! Taip, Ji tikriausiai taip pat jaunesnė nei aš maniau.


Bet pats netikėčiausias mūsų kelioninis epizodas buvo "avarija". Įtin spartus automobilis įsirėžė tiesiai į 17-tą troleibusą ir net krestelėjo mus visus. Elektrinis miesto laivas tuoj pat sustojo, bet "prasikaltusi" mašina, jau "nešė ratus" iš įvykio vietos.

Nesigilinau į eismo taisykles, mane stulbino tik tai, kiek aš svajojau apie tokio pobūdžio atsitikimą! Galvodavau: kad taip sugestų tas nelemtas "trolis" ir paleistų keleivius kur nors kelio vidury, tarp stotelių. Banali, bet koki šauni proga.

Todėl apmiręs laukiau, kuo pasibaigs šis gatvės incidentas. Bet "trolis", neturėdamas iliuzijų, greitai judėjo toliau.

(Skaitykite tęsinį)


Uras kitaip!
B. Rudenko. Nugalėtojas
L. Dilovas. Lagranžo taškas
Elena Pervušina. Panoptikonas
E. ir I. Chaliai. Gyvenimas vietoje gyvenimo
Jaroslavas Veisas. Kalisto diena prilygsta metams Žemėje
P. Kopylova. Raudonos burės ir pilka mašina
Andrejus Anisimovas. Kvapų valdovas
Sergejus Breinas. Atpildo mašina
L. Vangelis. Iki ir po sapno
Strugackiai. Šeši degtukai
Fantastikos skiltis
Poezijos ir skaitiniai
Vartiklis