|
Džonas Bingas. Žaliasis kristalas Apie autorių Jonas Bingas (Jon Bing, 1944-2014) norvegų teisininkas ir rašytojas, Oslo un-to profesorius. Laikomas tarptautinės teisės IT srityje pradininku. 1993-2000 m. vadovavo Norsk kulturrad (Norvegijos meno taryba). Dar studentaudamas įkūrė Aniara mokslinės fantastikos mėgėjų klubą. Pirmuoju kūriniu buvo apsakymas Aplink Saulę ratu (1967; kartu su T.A. Bringsvaerdu). Išleido kelias knygas (tiek fantastikos, tiek profesines mokslines). Jo temų ratas buvo platus, ypač technologijų srityje. Stilius šaltas, kartais, galima sakyti, net migdantis. Jis rašo apie žmones, nepritapusius prie visuomenės, bet bandančius padaryti tai, kas neįmanoma. Dalyvavo TV laidoje, skirtoje pirmajam kompiuteriui Norvegijoje. Dažnai pasisako apie etiką technologijų srityje, autorines teises ir bendrai apie ateities problemas. Tik-tak-tik-tak-tik-tak- tik-tak- tik-tak... Skaičiai šliaužia ciferblatu tarsi jonvabaliai... Ciferblato atšvaitas driekiasi per lovą; pagalvė ir paklodė atrodo žalios. Kambaryje tylu, šilta ir truputį drėgna, kaip dažnai būna ligoninių palatose. Girdisi tik žadintuvo tiksėjimas labai tylus, bet vis tik
girdimas pro haliucinacijų chaosą. Už lango sninga. Vakaro sutemose plevena daugybė baltų drugelių. Gatvių žibintus gaubia violetinės aureolės. Pirmosios snaigės sutirpo vos palietusios grindinį, tačiau kitos dabar tupia ant stogų ir gatvės tarsi baltas pūkas. Kvepia švara, drėgme ir šviežumu. Ant vieno namo juda laikrodžio rodyklės. Jas slegia šviežio sniego gniužulai. Išdilusi seno mechanizmo spyruoklė nebepajėgia pastumti rodyklę nuo 8 ant 9 valandos. Laikrodis sustoja. Pulkai snaigių šoka vitrinų atšvaituose. Už vitrinų stiklo tiksi keisčiausių formų, neįprastų spalvų laikrodžiai: vieni garsiau, kiti visai tyliai. Tačiau visi jie - mokykliniai, rankiniai, žadintuvai ir chronometrai vienu taktu su elektroniniais laiko impulsais. Po pusryčių Džilas vėl grįžo į palatą. Jis dar nesijautė sveikas. Po oda išryškėjo smulkus kraujagyslių tinklas. Blyškios liesos rankos, neramūs nervingi pirštai. Degančios akys. Paėmė skaityti kažkokią knygelę apie impresionizmą. Patogiai atsilošė fotelyje, bet negalėjo susikaupti, nesuvokė minčių prasmės. Peržiūrėjo tik reprodukcijas nepatiko. Kambario langas buvo į gatvę: ši buvo labai siaura, langas aukštai, nematyti, kas dedasi ant grindinio. Matosi tik penki viršutiniai namo aukštai. Viename lange už tinklinių užuolaidų lankstėsi mergina. Ji kažką veikė prie pat lango. Staiga krūptelėjo ir pažvelgė pro langą. Sumišęs Džilas pasitraukė gilyn į kambarį. Žadintuvas stovėjo ant naktinio stalelio. Jo ciferblatu šliaužė šviečiantys skaitmenys. Džilas paėmė jį ir įsižiūrėjo. Laikrodis rodė laiką vienos dešimtosios sekundės tikslumu. Paskutiniame langelyje skaičiai bėgo labai greitai 7, 8, 9, 0, 1, 2... nesiliaujančios kito skaičiaus gaudynės. Džilas pasvėrė laikrodį rankoje buvo lengvas, net pernelyg lengvas. Tada nuo stalo paėmė suakmenėjusį medžio lapą. Sulygino abiejų svorius. Susiraukė. Žadintuvas buvo lengvas. Naujas. O suakmenėjęs lapas sunkus ir senas. Jam jau keli milijonai metų. 0 gal laikas turi savo svorį?! Kiek svers žadintuvas, kai kada nors ateities žmogus jį išims iš suakmenėjusios uolienos? Atsisėdo. Vėl paėmė žadintuvą ir atsargiai apžiūrėjo. Surado spyruoklinį užraktą, jungiantį abi jo korpuso puses. Į plyšelį įspraudė
peilio ašmenis ir pasuko. Žadintuvas pokštelėjo tarsi riešuto kevalas ir atsidarė. Tiksėjimas liovėsi. Tarp laikrodžio puselių gulėjo lygus
nušlifuotas kristalas. Žalias. Kaip paprasčiausias stiklas... nustebęs paėmė kristalą. Gal tai smulki laiko dalelė?!
Prisidėjo kristalą prie akies ir pažvelgė į kambarį. Kaip mažas vaikas prie lango žaidžiantis spalvotais stikliukais. Pasaulis pasikeitė. Kambarys, kuriame jis sėdėjo, atrodė lyg zigzagų, ratų ir kilpų raizginys. Keisti, sunkiai suvokiami jie sklido nuo durų. Tai buvo kažkokia fantasmagorinė srovė: žmonių veidai, mosuojančios ar išskėstos rankos. Pilkos erdve plaukiančios akys. Džilas nuleido kristalą ir pažvelgė į lovą. Figūros ir linijos susitraukė ir virto kasdieniais daiktais: stalu, kėde, paveikslu. Jis buvo vienas. Pro kristalą buvo matyti įvairių virpančių, tarsi iš želatinos nulietų formų chaosas. Tačiau kambarys buvo kai visada nejudantis. Jis vėl kilstelėjo prie akių žaliąjį kristalą. Knyga, kurią jis ką tik skaitė, atrodė kaip ryškus keturkampis kampuotas jos šešėlis, suskaidytas į plonų puslapių vėduoklę su neįskaitomais ženklais ir beformėmis iliustracijomis, driekėsi nuo stalo iki fotelio. Džilas nukreipė kristalą į langą. Ant stiklo dunksojo siluetas žmogus su ligoninės chalatu. Tai jis pats! Nuo silueto tįso šešėlis iki pat durų. Rankos nuleistos iki šonų it subliuškusios burės. Džilas pabandė išnarplioti savo susimazgiusių siūlų rutulio šešėlio linijas. Jos tįso į durų pusę. Vieni siluetai buvo neryškūs, susilieję, kiti aiškūs. Visi ištęstų formų, primenantys fantastinius sausainius ir atrodė tarsi žmogeliukai. Visus daiktus Džilas matė laike. Jie turėjo tik tris matavimus, tačiau egzistavo keturiuose ilgyje, plotyje, aukštyje ir laike. Matė stalą, kurį į kambarį įnešė kažkokie du žmonės; šis vaizdas priminė stereoskopinį filmą. Spalvos buvo išblukusios, miglotos. Tačiau visa tai kažkada vyko. O štai jis pats vaikšto po kambarį. O štai ir daug kitų pailgų šešėlių. Jie sėdasi į fotelį, ant lovos. Žmonės, kurie įeina pro duris tai jo draugai, pažįstami. Džilas atpažįsta jų išblukusius veidus, prisimena vardus. Visa, kas jam nutiko tame kambaryje, paliko pėdsakus, atsispaudusius per laiko kalkę. Džilas žiūrėjo tarsi užhipnotizuotas. Jis buvo dar nepasveikęs. Gal tai karštinė, haliucinacijos?! Pasitrynė aprasojusią kaktą. Galvoje buvo tuščia ir ... tie keistieji užburti pasauliai iš anos kristalo pusės. Už lango pamatė paukštį. Tasai skrisdamas brėžia lanką virš namų stogų. Tai buvo laiko atvaizdas. Visi daiktai plaukė per laiką. Kiekviena sekundė buvo fotografija srovės, kuri prasideda gimstant ir baigiasi kapu. Lyg tiltas, nutiestas per laiką. Laikas laike, judesys judesyje. O visa drauge paėmus tik šešėlis. Iš praeities atsidriekiantis, per dabartį gulantis ir nueinantis į ateitį šešėlis. Pačios dabarties apčiuopti neįmanoma. Ji yra paskutinioji praeities dalelė, savimi nešanti ateitį. Paukštis dingo. Jo skrydis liko danguje tarsi reaktyvinio lėktuvo paliktas pėdsakas. * * * Atėjo vakaras. Džilas nenusivilko chalato. Jis buvo kiek per platus ir jam teko užmesti vieną skverną ant kito. Kairysis skvernas dengė dešiniąją kišenę. Kairiojoje kišenėje buvo stikliukas nuo žadintuvo. Pareidamas po vakarienės Džilas niūniavo. Įėjęs į savo kambarį nedegė lempos palubėje. Jos šviesa per aštri ir per šalta. Ji iškart paversdavo kambarį ligoninės palata. Džilui užteko stalinės lempos. Tada kampai skendi tamsoje ir kambarys atrodo kur kas jaukesnis. Už lango šeimininkaujantis šaltis dar labiau pabrėžė kambario jaukumą. Kvepėjo elektros šiluma ir dulkėmis. Džilas šlameno knygos lapus. Nuo to tylaus šlamesio tyla atrodė dar spangesnė. Langai buvo su dvigubais rėmais ir nepraleido garsų. Džilas priėjo prie veidrodžio ir sustojo prieš savo atvaizdą. Veidas sulysęs. Iš kišenės išsiėmė žaliąją stiklo šukę. Prikišo prie veidrodžio ir per ją ėmė žiūrėti į savo akį. Akis veidrodyje padidėjo ir virto siauru koridoriumi į Džilo vidų. Jis nustebęs žengė pirmyn. Siena kelio neužtvėrė. Žaliasis kristalas dingo. Prieš jį atsivėrusiame koridoriuje buvo šalta, pūtė ledinis vėjas. Greitai koridorius virto galerijų ir laiptų labirintu. Džilas įėjo į vieną. Galerija buvo išklota blyksinčių uolienų plokštėmis. Šalta. Palietė vieną sieną kaip ledinė. Ledkalnis? Džilas nusipurtė nuo šalčio. Stipriau susijautė chalatu. Vienoje plokštėje šmėkštelėjo veidas. Kas tai? Lede įšalusi poliarinė ekspedicija? Tai merginos veidas. Sniego karalienė?! Veidas buvo merginos, su kuria Džilas prieš pat ligą praleido vakarą. Ir naktį... Sustojo. Prisiminė kristalą, keistas laiko formas. Ir viską suprato. Jis ėjo savo atminties keliu. Ledo plokštės tai prisiminimai, sustingusios akimirkos sukauptos smegenyse. * * * ... Džilas bėgo apsuptas prisiminimų. Pagaliau užduso ir sustojo. Atsirėmė ranka į sieną ir priglaudė galvą prie šalto slidaus paviršiaus. Užsimerkė. Kai vėl atsimerkė, prieš save išvydo aiškų vaizdą. Neryškūs buvo tik jo kūno kontūrai rankos, kojos... Jis pamatė Dailės akademiją tais laikais, kai ten studijavo. Taip aiškiai ji buvo užsifiksavusi jo atmintyje. Didžioji pertrauka. Auditorija antrame aukšte, langai į gatvę. Virš lauko durų kabo milžiniškas reklaminis senovinis laikrodis. Jo ciferblate matyti dideli skaičiai nuo 1 iki 12 ir maži nuo 13 iki 24. Auditorijos langai tiesiai virš laikrodžio, kurio stogelis kaip savotiška nedidelė aikštelė. Studentai mėgsta per pertraukas sėdėti ant aikštelės ir valgyti priešpiečius. Kartais kuris nusiperka alaus ar vyno. Spindi saulė. Šilta, gatve eina daug žmonių. Pietų metas: visi skuba apsipirkti. Stumdosi valgyklų ir parduotuvių tarpduriuose. Studentai sėdi ant laikrodžio virš minios. Turi daug laiko, kalbasi, atstatę veidus saulei, ginčijasi. Iš viršaus žmonės keistai atrodo. Studentai gniaužo popieriaus gumuliukus ir svaido į oriausius praeivius. Jų niekas nemato. Kartais kuris švilpteli apačioje praėjo mergina dekoltuota suknele. Jie sėdi at laikrodžio gurkšnodami iš butelio, niekieno nematomi. Gatvė apačioje gaudžia, skamba, akomponuojama žingsnių aido. Studentai geria už savo miestą. Reklaminis laikrodis neturi rodyklių. Džilas prisimerkia nuo saulės ir leidžiasi toliau. Jam viskas įdomu. Sustoja, žiūri, prisimena. Mokyklos dienos, išdėstytos pavydėtinai tvarkingai, ilsisi vienodose skaidriose plokštėse. Džilui atrodo, kad jis žaidžia slėpynių ir stebi savo slaptus prisiminimus. Staiga sustoja prie vieno pirmojo apsilankymo dailės parodoje. * * * Gidė daili mergina pilku sijonuku, balta palaidinuke ir akiniais rodo jam Salvadoro Dali paveikslą Atminties stiprybė. Laikrodžio rodyklės skrenda virš dykumos. Ryškios ugninės spalvos... Jiedu vaikštinėja po parodą. Keičiasi stiliai. Viduramžiai, paskui kubizmas. Seni aliejiniai portretai, paskui abstraktūs paveikslai. - Paveikslas skiriasi nuo knygos, - aiškina jam gidė. paveiksle veiksmas vyksta vienu metu, toje pačioje plokštumoje. Akis viską mato tą pačią akimirką. O knyga... Ji suvokiama ilgesnį laiką, puslapis po puslapio, žodis po žodžio. Viena vienintelė minutė gali būti aprašyta viena ar tūkstančiais eilučių. Čia pati forma veikia laiko tėkmę. Paveikslas sukelia visai kitokį vaizdinį įspūdį tai vienas veiksmas, o ne įvykių grandinė. Mergina atrodė labai ryžtinga, jie vaikščiojo po parodą apie porą valand. Jam įskaudo kojos. Svajojo apie poilsį, norėjo bėgti. * * * Džilas keliavo tolyn ledinėmis galerijomis. Už sienų skambėjo džiazas. Tai vienas laiko šokio variantas. Jam pasidarė baisu... tačiau smalsumas nugalėjo baimę. Jis pakliuvo savo atminties nelaisvėn. Įsitraukė it vaikas vartyti akmenis ir išsigando po vienu radęs baltą kirminą... Laiko šokis skambėjo širdies dūžių ritmu. Kada baigsis tas prisiminimų kelias?.. * * * Prie vos rusenančio židinio sėdi senas žmogus. Gintariniai šešėliai blaškosi koridoriuje. Džilas sustoja. Jis nepažįsta to senio. Ne taip, kaip kiti matyti žmonės, senis žiūri į koridoriuje stovintį Džilą. O gal tik atrodo, kad žiūri? Senis apsivilkęs išblukusia striuke ir apsitrynusiomis kelnėmis. Žiūri į ugnį. Dešiniajame delne laiko pypkę. Prisidega nuo balaos. - Ugns tai gyvenimas, - sako. Išpučia dūmų kamuolį ir vėl papsi pypkę. Ugnis keičiasi. Nuolat. Auga, kyla aukštyn... kiti ugnies
liežuviai pripildo židinį. Senis išpučia dūmus pro nosį. Taip teigdavo senovės graikai. Vėl patyli. Po minutės sako: Ugnyje traška pušies šaknys. Kvepia įkaitusiais sakais. Tyla. Rūksta pypkė. * * * Džilas praėjo pro filosofuojantį senelioką. Pagaliau pažino jį tai jo tėvas.
Dingo šaltos prisiminimų plokštės. Spalvos tapo tamsesnės, intensyvesnės: rubino, smaragdo, safyro. Kaktą jam išpylė prakaitas. Norėjo ištrūkti iš to labirinto, tačiau klupdamas ėjo vis tolyn, į priekį, į pačią pradžią. Dabar lede sukaustytas formas matė visai iš kitos perspektyvos. Tarsi nufotografuotas iš apačios. Arba pamatytas vaiko akimis. Keliavo savo vaikyste. Ėjo, kur akys vedė. Ryškūs prisiminimų žybsniai sužėruodavo, sukrėsdami jį. Vaikiški žaisliukai: pliušinis meškiukas po sunkvežimio ratais, nustebusi katė lifte, kaleidoskopas... Džilas sustojo tarsi patekęs į aklavietę. Prieš jį žiojėjo tamsa. Pabaiga. Savotiškas galas. Džilas žengė dar žingsnį. Dar pamatė baltas sienas, baltus chalatus, blizgančius instrumentus. Viskas apgaubta raudono skausmo. Gimdymo namai. Po to viskas dingo tamsoje. Už lango brėško rytas. Pirmieji automobiliai nuvažiavo nakties sniegu, palikdami juodas vėžes. Šaligatviuose pasirodė pirmosios pėdos. Parduotuvių languose sušmėkščiojo pirmieji pardavėjai. Iš metro pasipylė tarnautojai. Didžiulis laikrodis raudonais, žaliais ir mėlynais skaitmenimis rodė traukinių atvykimo ir išvykimo laiką. Prie rytmečio garsų prisijungė pusryčių kvapai. Miestas suvirpėjo tarsi milžiniško laikrodžio mechanizmas, užvestas naujai dienai... Konstantinas Čikunovas. Laikrodis Aštuntasis iš devynių dangaus šviesulių užgeso, baigęs savo gyvenimą akinančios šviesos pliūpsniu. Košas stebėjo šį reiškinį su sumišusiu jausmu. Iš vienos pusės jis svajojo išvysti tą grandiozinį ir didingą reginį. Iš kitos pusės jis suprato, kad jo pasaulio pabaiga jau ne už kalnų. Kai geso septintasis šviesulys, pirmieji persikėlėliai jau apgyvendino Didžiąją lygumą. Ankstesni šeši užgeso dar iki atsirandant protingoms būtybėms. Košas buvo vienu iš iškiliausių to meto mokslininkų. Būdamas skvarbaus proto ir lankstaus mąstymo, jis sugebėjo pažinti daug pasaulio sandaros paslapčių. Jis žinojo, kad tokių, kaip jo, pasaulių privalo egzistuoti daug. Kadaise vienu metu kilę iš chaoso, jie nueina savo kelią, kad kristų į baisią amžinybės bedugnę. Kai kuriuos pasaulius toji lemtis pasiekia anksčiau, kitus vėliau, tačiau pabaiga visada tokia pat. Košas buvo jau ne jaunas, jo paties gyvenimo pabaiga matėsi labai aiškiai. Tačiau jis jau senai į tai žvelgė filosofiškai. Ji tai tikrai žinojo, kad mirties, taigi, nėra. Praeis be galo daug laiko po to, kai paskutinis pasaulis įkris į amžinybės bedugnę. Ir tada
vėl viskas prasidės iį pradžių. Iš chaoso gims nauji pasauliai, kad vėl eitų be galo ilgu keliu.
Tačiau tai bus dar labai negreit. O dabar, kol dar šviečia paskutinis šviesulys, pasaulio istorija tęsiasi.
Berniukas smalsiai sekė, kaip paskutinė smiltelė išbėgo smėlio laikrodyje. Jis net neįtarė, kad ką tik, prieš pat jo nosį, pralėkė visos visatos gyvenimas. Miriadai pasaulių gimė, nuėjo savo kelią ir sukrito į amžinybę. Kai kuriuose jų buvo lemta atsirasti gyvybei. Kiti taip ir liko negyvi. O kai kuriems pavyko išugdyti protą. Berniukas per tą laiko paseno vos minute. Ir jam visai nerūpėjo tie miriadai kitų pasaulių kartu su jų gyventojais. Tuo labiau senasis Košas su jo filosofiniais samprotavimais ir moksliniais ieškojimais. Berniuką domino tik jo naujasis žaislas. Berniukas paėmė laikrodį ir apvertęs vėl pastatė ant stalo. Smėlis neskubėdamas ėmė tekėti žemyn į amžinybės bedugnę. Iš chaoso gimė naujos visatos. Ratas užsidarė.
Papildomi skaitiniai: | |
