(C)1993, Kristoferis Laurensas Maknamara
(C)1996, Vertimas į lietuvių kalbą. Vertėjas žinomas.
Vertimą draudžiama platinti ir naudoti bet kokiomis priemonėmis ir tikslais, išskyrus asmeninį pasiskaitymą.

Kalnietis
tęsinys

Galite pradėti skaityti nuo pradžios
Ankstesni papildymai. 1997.01.15
Ankstesnis papildymas. 1997.03.15
Naujausia teksto dalis. 1997.09.15


5.

* * *

Kasos aparatas prarijo kredito kortelę - ir po kelių sekundžių tamsiai oranžinė užtvara, negarsiai uždama, pasikėlė, praleisdama į "Medisono" požeminius garažus. Raselas sustojo pravažiavime, neįsukdamas į pažymėtus ir apšviestus stovėjimo stačiakampius. Rūsyje praktiškai buvo tuščia, todėl didelė garažo dalis nebuvo apšviesta. Šviesa tebuvo tik artimiausioje prie išvažiavimo aikštelėje, kurioje tyliai pritūpė apie dešimtį mašinų. Jokių reginių šiandien nebuvo, ir visas milžiniškas statinys, sukurtas pasilinksminimams, ramiai miegojo, pradedant vėliavų kotais virš stiklinio stadiono stogo iki betoninių garažų ir pagalbinių patalpų kareivinių.

Nuvažiavęs į neapšviestą vietą, Raselas sustojo po vienu iš tamsių žibintų ir išjungė žibintus. Jis išsikrapštė nuo vairo ir, atsistojęs ant kapoto, ėmė rankomis maišyti anapus metalinio žibinto krašto. Pirštai perbėgo dulkinu paviršiumi, čiuodami ten paslėptą daiktą. Skambus moteriškų kulniukų taukšėjimas nutraukė jo paiešką ir privertė nulipti nuo mašinos bei slėptis už kolonos.

Šviesos spindulys iš prieblandos išpjovė nedidelį betono ratą. Raselas įaugo į koloną, neatitraukdams akių nuo tamsaus silueto, greitai artėjančio prie jo. Brenda, - tai buvo ji, - sustojo ir apsidairė. Žibintuvėlio spindulys apšvietė baltą aptrintą kreidos liniją, paliktą policininkų nužudymo vietoje žyminčią lavono padėtį.

- Čia, - tyliai sušnabždėjo mergina, iš paketo ištraukdama ploną metalo ieškiklio strypą su "blynu" gale.

Užsidėjusi miniatiūrines ausines, jis perbraukė "blynu" per koloną. Aštrus švilpimas smogė į ausis. Metalo ieškiklis aiškiai rodė, kad yra metalinė konstrukcija - paslėpta betone armatūra. Pateitusi dažnį, Brenda vėl perbraukė disku per koloną. Šįkart buvo tylu.

Truputį virš kaklo ausinių membranoje pasigirdo silpnas spragtelėjimas. Brenda patraukė diską prie kolonos krašto ir metalo ieškiklis spragsėjo kaip kulkosvaidis. Žibintuvėlis apšvietė siaurą išdaužą. Tikriausiai, kažkas metalinis buvo plyšyje.

Brenda išsitraukė pincetą ir mėgintuvėlį, tada, patraukusi žibintuvėlį, įkišo pincetą į "žaizdą". Siauruose pinceto pirštuose blykstelėjo metalinė pilkai žydra skeveldrytė. Ne, net ne skeveldrytė, o šiaip, - dulkelė. Ant Brendos kaktos pasirodė šalto prakaito lašeliai. Staigiu judesiu ji brangų radinį įdėjo į mėgintuvėlį ir, paslėpusi jį ploname plastmasiniame pakete, įdėjo į krepšelį, kabantį ant peties.

Raselas pabandė atsargiai priartėti prie stovinčios figūros, norėdamas geriau įsižiūrėti, ką ji daro. Nedidelė stiklo skeveldra, likusi nuo automobilių daužynių, tyliai sutraškėjo po jo bato kulnu. Siauras žibintuvėlio spindulys pradėjo blaškytis į šonus, iš tamsos ištraukdamas tik atskiras kolonas ir aikštelės tuštumą. Raselas, užgniaužęs kvėpavimą, prilipo prie šalto betono.

- Kas čia? - merginos balsas užpildė garažo ertmę dusliu aidu atsiliepdamas tuščiame požemyje. Atsakymas jai tebuvo gūdi tamsi tyla. Brenda, tebesidairydama į šalis ir prie šono spausdama nepaklusnų krepšelį, nuskubėjo link išėjimo,

Išgąstis nedingo net gatvėje. Ji greitai perėjo Medisono aveniu ir, pasukusi į 62-ą gatvę, užėjo į jaukų nedidelį bariuką, esantį kampinio namo pirmame aukšte. Salėje buvo tylu ir mažai žmonių. Ją išvydęs, pažįstamas barmenas pasisveikindamas nusišypsojo:

- Seniai beužsukote, Brenda...

Jis prie baro prisėdusiai merginai ištiesė gėrimų meniu. Brenda tingiai nusišypsojo ir palingavo galva:
- Nėra laiko, Džordžai...

- Taip, taip, - vaikinas supratingai linktelėjo, - darbas, darbas... Tai, kaip visada?

- Kaip visada...
- Brendi? Brendai - brendi?
- Taip, truputį brendi.

Barmenas ant poliruoto baro paviršiaus pastatė taurelę ir prie jos plono kraštelio prinešė pilvoto butelio kakliuką:
- Pasakyk, kai bus gana.

Tamsus permatomas gėrimas lėtai liejosi į stikliuką. Kai iki krašto liko tik trys milimetrai, mergina pavargusi pratarė:
- Gana...

Barmenas patraukė butelį. Brenda išgėrė vienu atsikvėpimu. Nepadėjo. Atsipalaiduoti nepavyko. Nežiūrint į nemažą alkoholio porciją ją krėtė tarsi karštligė.

Raselas įėjo į barą ir taip pat atsistojo šalia baro, - tik du žingsniai nuo merginos. Linktelėjęs barmenui, jis pasikvietė jį pirštu.

- Atleisk, Brenda, - tarė Džordžas ir pasitraukė.

- Apelsinų su ledu, - kiek galima abejingai ištarė Raselas.

Brenda akimirkai pasisuko į ateivį, metusi nepasitikėjimo žvilgsnį. Nieko baisaus, kaip, beja, ir nieko ypatingo nepažįstamojo veide neebuvo. Todėl ji grįžo prie tuščio stikliumo apmąstymų.

Barmenas ant staliuko pastatė aukštą gelsvo gėrimo stiklinę, kuriame plaukiojo skaidraus ledo kubiukai.

- Džordžai, ar tave galima? - Brenda pašaukė padavėją ir parodė tuščią stikliuką. Pati nežinodama kodėl, ji pradėjo nervintis. Jau, atrodė, pasitraukęs nerimas vėl pačiupo ją.

- Ar aš jus pažįstu? - tyliai paklausė Raselas, tingiai išgėręs iš stiklinės, - man atrodo, kad taip.

- Ką sakote?

Mergina pasisuko ir įdėmiai įsižiūrėjo į veidą, kurio bruožai dingdavo dėl baro silpno apšvietimo.

- Nieko ypatinga, - beveik sušnabždėjo Raselas, - bet aš jus pažįstu Brenda.

- Ką, - priblokšta perklausė mergina, pakildama nuo aukštos taburetės ir prieidama prie Nešo.

- Medison Garden skveras, - aiškiai ištarė paslaptingas nepažįstamasis. - Ar dažnai ten vaikštote?

Brenda įsitempusi peržvelgė jį ir atsakį klausimu į klausimą (ji staiga supyko - ir tai jai suteikė jėgų ir pasitikėjimo):
- O kodėl apie tai klausiate?

Raselas stengėsi nežiūrėti į merginą ir abejingai siurbčiojo iš savo stiklinės.
- Krepšinis, cirkas, reslingas? - kamantinėjo toliau.

Brenda prisiminė keistus garsus garaže po stadionu ir jos nugara perbėgo šalta bangelė:
- Jūs ką, sekėte mane?

- Ne, - Raselas papurtė galvą, - tiesiog nepatrauklios naktinio miesto vietelės ne pačios geriausios vietos pasivaikščiojimams. Tokia simpatiška mergina turėtų apie tai žinoti.

Jis pakėlė akis ir žvilgsniu perbėgo jos figūrą:
- Norėčiau jus palydėti namo, Brenda.

- Iš kur žinote mano vardą?
- Aš nežinau. Man pasirodė, kad mes pažįstami jau tūkstantį metų, - ir šis vardas pats savaime išplaukė...

- Labai keista, - mergina neryžtingai truktelėjo pečiais. - Labai...
- Kas? Mano pasiūlymas?
- Ne... Nors, beja, ir tai ir kitka...
- Tai sutinkate?
- Ne. Man nereikia pašalinės pagalbos ir pasistengsiu nepaklysti.

- O jei užpuolimas? Dabar taip neramu. Ir, žinote, laikraščiai rašo, kad šis rajonas neramus...
- Aš jau kaip nors...

Brenda ant baro numetė sutrintą banknotą ir, garsiai kaukšėdama kulniukais granito grindimis, išėjo iš baro.

Išgertas brendis nė truputėlio nepagerino savijautos. Alkoholis tik paaštrino nesuprantamos baimės ir nežinomybės jausmą. Paėjusi toliau nuo baro, ji pasuko į tamsią pavartę ir nusprendė palaukti ir, kas bebūtų, išsiaiškinti viską. Kam jai to reikėjo, ji ir pati nežinojo, tačiau vidinis balsas sakė, kad tą keistą žmogų, ištarusį jos vardą ir ją stebėjusį, reikėtų pasekti. Čia slypėjo kažkokia baisi paslaptis, bet ...

Raselas iš baro išėjo po dešimties minučių. Apsidairęs, jis pasikėlė apsiausto apykaklę ir, įtraukęs galvą į pečius, greitu plačiu žingsniu patraukė galve link nedidelio kiniečių fabrikėlio, iš plastnmasės gaminančio tarą.

Mindama ant pirštų, kad netaukšėtų nakties gatvėmis plieno kulniukais, Brenda trumpais perbėgimais nuo vieno gatvės žibinto iki kito sekė jį slėpdamasi už stulpų ir namų šešėliuose.

Raselas pasuko į siaurą praėjimą tarp tvoros ir fabriko sandėlio. Nuėjęs dar keletą jardų, jis staigiai šoko į šalį ir pasislėpė už aukštų metalinių konteinerių. Brenda neryžtingai sustojo prie tamsaus praėjimo, tačiau, truputį palaukus, vis gi apsisprendė ir žengė į tamsą.

Stipri ranka čiupo ją už talijos, abi jos rankas prispausdama prie kūno, o platus delnas užspaudė burną. Staigiu judesiu prispaudęs Brendą prie tvoros, Raselas prie lūpų pakėlė pirštą ir sušnibždėjo:

- Tyliai!

Mergina pabandė išsilaisvinti, tačiau Raselo ranka tvirtai laikė ją už galvos užspausdama burną ir neleisdama rėkti.

Priekyje, praėjimo gale išdygo juodas siluetas. Platūs dviašmenio kalavijo ašmenys švilpdami kapojo orą ir jo kelyje pasimaišiusių konteinerių metalą. Raselas vienu judesiu nusviedė iš baimės netekusią nuovokos Brendą ir pasilenkęs išbėgo į aikštelę prieš sandėlio vartus. Melsvoje galingo prožektoriaus šviesoje Nešas vis gi apžiūrėjo priešininką. Dvimetrinis milžinas aptemptais odiniais drabužiais lėtai artėjo link jo, į priekį atstatęs blizgančius espadono ašmenis. Varno juodumo ilgi plaukai krito ant plačių pečių ir dengė beveik pusę pažįstamo blyškaus veido. Tai buvo žmogaus, viešbučio žurnale iškeverzojusio "Viktoras Kriugeris", veidas. Tai buvo juodojo Mak-Kragerio veidas. Mirties veidas.

Raselas apžvelgė aikštelę, ieškodamas ko nors, su kuo galėtų gintis.

- Džiaugiuosi sutikęs tave, Mak-Laudai! - suskambo ginkluoto vyro balsas, ir juodasis vaiduoklis puolė. Raselas, išsisukinėdamas krito ant asfalto ir nusirito juo. Ašmenys pašvilpė per colį nuo jo nugaros asfalte išmušdami gilų griovelį.

- Visad mokėjai slėptis, Konanai.

Juodoji figūra priartėjo prie besikeliančio Raselo ir stipriai spyrė į šoną. Sušukęs iš skausmo, nešas nulėkė iki sandėlio sienos ir pakaušiu trenkėsi į betoną. Nugalėdamas galvos svaigulį, jis bandė atsistoti.

- Ar atsineni, ką aš tau sakiau: likti turi tik vienas!

Juodasis užsimojo kardu.

Brenda atsistojo nuo žemės ir, pačiupusi šalia besimėtantį vamzdžio galą, ir kažkodėl pasilenkusi, nubėgo prie kovojančių. kriugerio espadonas akimirką sustingo ore...

- Gaudyk, - šūktelėjo Brenda, mesdama vamzdį.

Nešas jį pačiupo kaip tik tą akimirką, kai espadono ašmenys jau buvo nenusileidžią ant jo kaklo. Plienas sudžeržgė, pažerdamas žydras kibirkštis. Raselas neišsilaikė ant kojų ir vėl, neišleisdamas vamzdžio iš rankų, nukrito ant žemės. Kriugeris pasilenkė virš jo ir, sugriebęs už apsiausto apykaklės pakėlė į viršų. Raselas išsisuko ir stipriai smogė vamzdžiu Kriugeriui į marmūzę. Apsvaigęs priešininkas atgniaužė kumščius ir atsitraukė pora žingsnių. Prisimerkęs jis krestelėjo galvą ir atsitokėdamas šaltai ir piktai nusišypsojo:

- Ką tu, Mak-Laudai, ligi šiol taip ir nesupratai, kad aš stipresnis?

Kriugeris nusikvatojo, aršiai puldamas Raselą. Vikriai išsisukinėdamas Raselas vamzdžio gabalu išmušė jam iš rankų kalaviją ir iškart keletą kartų smogė per galvą bei krūtinę. Dabar tai buvo paprasčiausios kumštynės. Tamsusis nuskrriejo iki prie sandėlio sukrautų vamzdžių, nespėjęs pasiruošti kontratakai. Raselas tiesiogine prasme atidaužė ranką į stangrų, tarsi plieninį kūną, tačiau priešininkas po akimirkos vėl buvo pasiruošęs ir atsakė staigiu delno kirčiu Nešui į galvą.

Nešui akys aptemo, - prarasdamas pusiausvyrą, jis nukrito ant nugaros, stengdamasis rankomis apsaugoti galvą.

- Tu ką, Mak-Laudai, pamiršai? Likti turi tik vienas! - sustaugė juodasis. Jo balsas tarsi griaustinis pralėkė virš sandėlio ir ištirpo nakties danguje.

Stipriai suspaudęs Raselo pečius, Kriugeris pradėjo daužyti jį į storą metalinį siją, tarsi norėdamas sudaužyti į mažus gabalėlius. Plienas gaudė tarsi bažnyčių varpai. Su kiekvienu smūgiu iš Nešo krūtinės pasigirsdavo dusli rauda. Netrukus jo, tarsi manekeno, rankos beviltiškai nusviro į šonus.

Juodasis nusviedė bejausmį nešo kūną. Espadonas gulėjo už penkių jardų, laukdamas savo šeimininko. Ir štai Kriugeris priėjo, štai jis paėmė savo ginklą ir iškėlė virš galvos.

Prakeikta sija! Nešo akyse sustingo sidabrinė šviesa, galva gaudė, kūnas buvo sunkus ir tarsi prikimštas vatos, o kiekvienas judesys reikalavo neįsivaizduojamų pastangų. Jėgų atgavimo tereikėjo kelių minučių. Nedaug. Tik dviejų-trijų, ne daugiau. Bet, kaip ir visad tokiose situacijose, jų nebuvo. Kiekviena sekundė buvo aukso vertės.

Raselas sunkiai pakilo nuo kibaus, paleisti nenorinčio asfalto ir svyruodamas žvelgė į artėjantį Juodajį karį su iškeltu kalaviju. Akimirką jam pasivaideno, kad jo kvėpavimą girdi visai šalia, tarsi tas, nepastebėjęs tikslo, lekia per jį, Raselą, kažkur tokiau, kur ...

Laikas pasidarė tarsi guminis ir kažkodėl sruveno labai lėtai. Užtat Kriugeris nenumaldomai - nors ir ne taip greitai, kaip anksčiau, artėjo.

Tą akimirką Raselas nepaprastai panoro gyventi. Jis dar nebuvo visiškai atsigavęs ir šio noro nepakako deramai atremti atakai. Tačiau jo pakako, kad suspėtų patraukti galvą nuo švilpiančios mirtinos geležtės.

Dar viena akimirka... O kiek tokių akimirkų dviašmenio kalavijo kirtyje? keletas ar nieko? Arba be galo daug arba nė vienos...

Aukštas kurtinantis klyksmas sugriovė šį veiksmą. Isteriškai klykė Brenda, burną dengdama išskėstais rankų pirštais. Kriugeris nusišypsojo, atidengdamas gelsvų dantų eilutę.

- Mes, pasirodo, ne vieni, - nustebo jis, akimirkai sustabdęs lemiamą kalavijo kirtį.

Prie pat sandėlio pamatų Raselas pamatė ilgą armatūros strypą, įaugusį į kelių metų purvą. Išplėšdamas drėgną surūdijusį gelžgalį, jis spėjo atsistoti ir šiuo įsivaizduojamu ginklu paglostyti Juodojo kūną, kuris, tyliai suurzgęs, atsakė sunkiu espadono kirčiu. Plieno skambesys nustelbė Brendos riksmą, virsdamas vibruojančiu gaudesiu. Armatūros likutis vibravo Nešo rankoje. Tai. aišku, buvo ne kalavijas, ir kitas kirtis turėjo būti paskutinis, tačiau Raselas nesiruošė pasiduoti. Todėl karštligiškai ieškodamas, ką dar galima padaryti, Nešas priėmė pozą ir ...

Švilpiantis malūnsparnio gausmas užpildė orą. Galingas prožektoriaus spindulys iš nakties tamsos išpjovė dalį statinių ir, greitai slysdamas, sustingo ties dviem figūromis keistose pozose. Spindulys laikę jas rate, tarsi taikinyje. Gergždžiantis balsas nuskambėjo per garsiakalbį:

- Padėkit ginklus. Jūs areštuoti.

Kriugeris nuleido kalaviją ir, užvertęs galvą, pažvelgė į malūnsparnį. Raselas nusviedė nereikalingą strypą į šalį ir pasitraukė atgal, prie ryškios šviesos krašto. Dvimetrinio kario veidą sudarkė nusivylimo ir neapykantos grimasa:

- Aš tave dar rasiu, Mak-Laudai! - sustaugė jis ir dingo siaurų praėjimų labirinte. Spindulys puolė ginkluotam vyrui iš paskos pamiršęs Nešą.

- Stok! - stūgavo garsiakalbis iš malūnsparnio.

Raselas puolė prie sėdinčios ant žemės Brendos, truktelėjęs pastatė ant kojų ir nutempė į šešėlį.

Mergina pamažu atgavo nuovoką plačiai atverta burna gaudydama orą.

- Paaiškink, kas tai buvo? Dėl ko? Kas tai? - murmėjo ji, stengdamasi išlaisvinti ranką.

- Užsičiaupk! - paliepė Raselas, prisėsdamas ant medinės dėžės.

- Kas tai? - tebetarškėjo Brenda, - Galų gale, aš turiu teisę žinoti!

- kad daugiau neitum paskui mane, ar supratai!? - Raselas nusišluostė šlapią nuo prakaito veidą apsiausto rankove. Ir griežtai pareiškė: - Žmogui skirtas tik vienas gyvenimas ir jį reikia branginti. Eik namo! Aišku?

Jis atsuko jai nugarą ir buvo benueinąs, tačiau Brenda ji sustabdė, mirtinai įsikibus į ranką:

- Tavo vardas Mak-Laudas? Ar ne?

- Girdi, eik namo! - su užuojauta ištarė Nešas, atitraukė ranką ir išnyko tamsoje.

- Po perkūnais, - nusiminus pratarė Brenda spausdama galvą rankomis. Ašaros tekėjo skruostais, nuplaudamos kosmetiką.

* * *

Raselas išėjo į 62-ąją gatvę ir apsidairė. Apsiaustas, apdrabstytas purvais ir vietomis suplėšytas, atrodė bjauriai. Todėl, nusimetęs kompromituojantį skudurą, jis sudraskė jį į mažus gabalėlius ir išmetė į artimiausią šiukškių dėžę.

Tada jam teko grįžti į "Medisono" garažą ir pasiimti iš ten kalaviją bei automobilį.

Užvedimo raktas nėrė į skylę - variklis, suplėšęs požemio tylą, suriaumojo. Baltasis "poršė" kaip vaiduoklis išnėrė iš garažo ir nuzvimbė apytuštėmis vėlyvo vakaro gatvėmis.

Mašiną Raselas paliko už dviejų kvartalų nuo savo namo, nors tam ir nebuvo jokios būtinybės. - dėl visa ko. Ir nors gatvė buvo tyli ir joje nesimatė jokių žmonių, Nešas dukart praėjo pro savo įėjimą, sustodamas tai prie artimiausios juvelyrinės parduotuvės vitrinos, tai prie pasvirusios telefono būdelės, vaidindamas, kad kažkur skambina. Ir tik tada, galutinai įsitikinęs, kad jo nieks neseka, Raselas atvėrė dideles iš medžio pjautas duris ir įėjo į platų koridorių, kurį saugojo bronzinės sparnuotų sfinksų statulos.

Metalinės lifto grotos užsidarė už jo nugaros ir kabina pradėjo lėtai šliaužti aukštyn. Plonos metalinės grindys gaudė po jo kojomis. Nusileidęs suktais laiptais į apvalią salę, kuri kartu buvo ir jo kabinetas, ir miegamasis, ir kurioje jis praleisdavo didesniąją laisvo laiko dalį, Nešas padėjo kalaviją ant žemučio stalelio, šlapią nuo prakaito strukę pakabino ant krėslo atlošo ir sunkiai dribo ant sofos.

Paskutiniųjų dviejų dienų įvykiai niekaip netilpo į įprastinio antikvarinių daiktų pardavėjo, - nuo kitų besiskiriančio, beja, kai kuriomis, visai nežymiomis smulkmenomis, gyvenimo rėmus. Apie visa tai reikėjo atidžiai pagalvoti.

Kažkas pasikeitė įprastinėje įvykių, kurie tapo neprognozuotini, tėkmėje. Taip dar nebuvo!

Na, per kelis metus vienas kuris iš Nešiojančių Kalaviją, - gal ar kitas ar du, - tačiau Afrikoje ar Indijoje. Būdavo... bet kad taip: vienas Niu-Džersi, o po dviejų dienų kitas Niujorke...

O juk liko ne tiek daug Nešiojančių Kalaviją. Atvirai sakymim, - labai mažai. Ir dar čia Mak-Krageris, Juodasis Kriugeris...

Nejau šis milžiniškas miestas-monstras taps tos pačios pranašystės, apie kurią jam kalbėjo, vieta...



Galite pradėti skaityti nuo pradžios
Paslaptingosios zonos
Natalija Lebedeva. Sena ferma
N. Kaliničenko. Dramblio kaulo tiltas
Nikas Sredinas. Galvoti – reikia!
Vladimiras Maryševas. Šalutinis poveikis
E. ir I. Chaliai. Gyvenimas vietoje gyvenimo
Fitz-Džeimsas O‘Brajenas. Kas tai buvo?
Į žvaigždes – pas kitus protus
Noutbukas planetininkui Bykovui
Lao Še. Užrašai apie kačių miestą
Nilsas Nilsonas. Planeta pardavimui
Ar „Marsietis“ nuves į Marsą?
Nikolajus Blochinas. Replikos
A. Platonovas. Saulės įpėdiniai
Velso atominė bomba
Fantastikos skiltis
Skaitiniai
Vartiklis