|
Lino Aldani.
Pelvis Dresli mėšlungiškai blaškėsi ant medinės scenos. Balsas jo buvo kimus, girgždantis jis tai pereidavo į isterišką riksmą, tai į tęsiamus gerklinius garsus. Žiūrovai sėdėjo užgniaužę kvapą ir kaip užburti žvelgė į ant grindų nesiraitantį storulį išprotėjusiu rok- n-roll'o ritmu. Jaunos merginos raudojo. Jų ilgi plaukai, suimti ties pakaušiu į "žirgo uodegą", plevėsavo, tarsi vėliavos vėjyje. Staiga muzika nutilo. Dainos garsai, sudrebėję ore paskutinį kartą, sustingo. Pelvis beviltiškai sudejavo ir nutilo. Žiūrovai plojo kaip išprotėję. Salėje bangomis kildavo į viršų rankos, klegėjo balsų jūra. Atrodė, kad dar akimirka ir ložės, neatlaikę riaumojančių žiūrovų, neatlaikys ir kris į parterį. Pelvis atsistojo dešine ranka spausdamas mikrofoną. Merginos pirmose eilėse ėmė mesti jam gėles ir vėduokles, raumeningi paaugliai ryškiais gėlėtais megztiniais šaukdami puolė prie laiptelių ir policininkai sunkiai juos nustūmė. Dainininkas, išsisukęs šurmuliuojančių gerbėjų, skubiai persirengė artistų kambaryje. Jis pabandė išeiti per tarnybinį išėjimą, tačiau minia nuspėjo jo ketinimus. Ant šaligatvio jo jau laukė, ir net dviguba policininkų grandinė negalėjo būti jam patikima apsauga. - Didysis nesulyginamasis Pelvis, - klykė merginos. Pelvis nuskubėjo prie savo didelės geltonos mašinos. Jį iškart apsupo žurnalistai ir fotoreporteriai. - Pone Dresli! Pone Dresli! Ryškiai blykčiojo blykstės. - Papasakokite apie savo paskutinę kelionę po Australiją! Tuo metu atskubėjo policijos pastiprinimas, ėmęs vaikyti žurnalistus. Minia spaudė ir grandinė neatlaikė. Trisdešimt merginų užpuolė dainininką. Dešimtys rankų sugriebė jo švarką ir marškinius. Akimirka ir visos sagos buvo nutraukytos, per tokį pat laiką dingo nosinė ir rašiklis. Kažnas nuplėšė kaklaraištį ir su audiniu išrovė segtukus. - Pelvi, autografą! meldė ir grasino merginos. Į jį tiesėsi rankų miškas ir kiekvienoje buvo lūpdažis su jau atsuktu galiuku. Merginos apsupo jį, suspaudė, ir Pelvis 10 min. pomada ant palaidinukių lūpdažiu didelėmis raudonomis raidėmis užrašinėjo savo inicialus, P. D. Pačių atkakliausių gerbėjų užsispyrimas buvo apdovanotas. Pagunda buvo pernelyg didelė: laimingosios gerbėjos pasitraukė, tačiau grandinė trūko dar kartą ir Pelvis atsidūrė naujame žiede. Dabar jau šimtai palaidinukių reikalavo autografų. Policininkai panaudojo gumines lazdas, tačiau gerbėjų negalėjo sulaikyti joks skausmas. 12 policininkų buvo partrenkti ir juos negailestingai sumindė. Likusieji tvarkos saugotojai buvo nustumti prie sienos ir nuginkluoti. Ir čia nutiko nenumatytas dalykas: kai žmonių jūra grasino, kad praris įžymybę, pasigirdo sausas trakštelėjimas, tarsi būtų sprogęs oro balionas; ir nuščiuvusių gerbėjų akyse rok-n- rollo karalius dingo. Nespėjo sinjoras Kanjoti baigti kalbos, kaip visi 360 deputatų suskilo į tris priešiškas frakcijas, kurių kiekviena pasislėpė už rašomųjų stalų. Deputatas Kanjoti riebiai nusikeikė kairiosios opozicijos atžvilgiu ir ore sušvilpė rašalinės. Sukaukė sirena, budintys policininkai ėmėsi valyti balkonus gerbiamiems deputatams nebuvo padoru kumščiuotis publikos akyse. Parlamento salėje viro kova. Policininkai, patarnautojai ir sargai išsislapstė už durų ir po stalais, pasirengę pulti į grumtynes, kai tik išseks besisvaidančių atsargos. Centro deputatai, be abejo, patyrė tiek dešiniųjų, tiek kairiųjų dėmesį ir pačios gausiausios rašalinių porcijos teko būtent jiems. Iš nevilties vieni jų puolė į kairę, kiti į dešinę. Prasidėjo artimos grumtynės, kurių metu kiekvienas talžė kaimyną nesirinkdamas, kam jis priklauso. Veltui pirmininkaujantis įnirtingai skambino varpeliu. Jam į petį trenkė kėdės koja ir jis, aiktelėjęs, griuvo ant grindų. Viena deputatų mūšio įkarštyje pametė batą. Kažkuris nedelsiant jį pačiupo ir panaudojo kovai. Tas baisus ginklas sėjo paniką besikaunančių gretose. Tada centro deputatė, niūri ponia su pensnė, nusiėmė batuką su aštriu kulniuku, ir ėmė juo taukšėti per aplinkinių galvas. Labiausiai siautėjo deputatas Kanjoti, buvęs fašistas, buvęs liberalas, buvęs neofašistas, buvęs radikalas, o dabar "nuosaikiųjų dešiniųjų" vadeiva. Iš nosies jam tekėjo kraujas, veidu sruvo rašalas, tačiau jis, tarsi įsiutęs buivolas, su gergždžiančiu riksmu vėl ir vėl puolė į ataką. Sargai suprato, kad pradėti reikia nuo šio įsisiautėjusio vadeivos. Jie vienu metu puolė prie jo iš visų pusių, tačiau tą pačią akimirką deputatas Kanjoti išnyko. Pasigirdo negarsus trakštelėjimas, tarsi būtų sprogęs oro balionas, ir karingasis "nuosaikiųjų dešiniųjų" vadovas ištirpo tuštumoje. Buvo nuostabi vasaros diena. Amilkarė Dorė, 45 m. amžiaus žemėvaldos tarnautojas, nevedęs, vaikštinėjo lunaparko alėjomis, sustodamas prie kiekvieno atrakciono. Jis ilgai žiūrėjo, kaip storulė šoko su gyvate, pabuvojo "juoko kambaryje" ir "siaubo oloje". Tądien buvo jo gimtadienis ir jis jautėsi jaunas ir laimingas. Pasivažinėjęs telemobiliu ir elibusu, jis patraukė prie "amerikietiškų kalnelių". Kai jis išlipo iš vagonėlio, jo kojos linko, o gerklėje darėsi gumulas. Ne, jo amžiuje neatsargu ir kvaila važinėtis tais kalneliais. Reikia būti apdairesniu. Jis prisėdo prie staliuko atviroje aikštelėje kaip partas priešais "Skraidančias lėkštes" ir užsisakė konjako. "Kai tik nustos bloguoti, eisiu namo", liūdnai pamąstė, siurbčiodamas konjaką. Virš galvos sukosi 4 "skraidančios lėkštės" ir blizgančio aliuminio. Prie paviljono stovėjo ilga eilė trokštančių greičiau atsidurti apvalių lėkščių su siaurais iliuminatoriais iš dviejų linzių, smarkiai sumažinančių daiktų vaizdus, viduje. Žiūrėdamas per tuos "apverstus žiūronus", keleivis imdavo tikėti, kad jis iš tikro randasi kosminio laivo kabinoje kelių šimtų kilometrų aukštyje. Amalkarė atitraukė žvilgsnį nuo skraidančių lėkščių. Nuo tų besisukančių, blizgančių diskų jam darėsi dar blogiau. Jis atsisegė marškinių apykaklę. Bet ir tai nepadėjo. Taa jis nusprendė pasivaikščioti. Tačiau nesugebėjo net nuo kėdės pasikelti. Jo vokai apsunko, visas kūnas tarsi sumedėjo, ausyse gaudė nepakenčiamas švilpimas. Staiga Amalkarė atsimerkė. Jis vis dar sėdėjo ant kėdės, tačiau Lunaparko nebuvo. - Šventoji Madona! šūktelėjo jis, žvalgydamasis aplink. Virš jo buvo milžiniškas kupolas iš fosforizuojančio metalo. Dešiniau sėdėjo žmogus, kurio kakta buvo apipilta rašalu, o iš nosies tekėjo kraujas. Kairiau sėdėjo jaunuolis sudraskytais drabužiais be jokių sagų. Ant kaklo kabaldavo kaklaraiščio gabalas, ilgos plaukų sruogos krito ant kaktos. - Klausykit, - tarė Amalkarė, kasydamasis kaklą. Kas čia per pokštai? Jaunuolis kažką numykė, o kaimynas dešinėje tik gūžtelėjo pečiais. Amalkarė net suprakaitavo iš jaudulio. Jis atsistojo ir ėmė čiupinėti metalinę kupolo sieną. - Vltui stengiesi, - pratarė deputatas Kanjoti. Jau bandžiau. Čia nėra nieko, kas būtų panašu į duris. Staiga prieš juos pasirodė kino žvaigždė Liana Landsfield. Ji buvo naktiniais baltiniais, papuoštais nėriniais. Žvaigždė peržvelgė visus nustebusiu žvilgsniu, sumurmėjo kažką nesuprantamai ir čia pat užsičiaupė visiškai sutrikusi. Greta jos atsirado labai keista figūra. Atidžiau įsižiūrėjus paaiškėjo, kad tai Šuleras, Emilijus Šuleras, garsus drabužių dizaineris. Vilkėjo ypač siauromis kelnėmis ir juodos gelumbės, avėjo paauksuotais sandalais, o kaklą, tarsi torero, juosė raudonas šilkinis šalikas. Visi dešimt plonų baltų pirštų buvo papuošti žiedais. - Sapnuoju, ar ką?! sudejavo Emilijus Šuleras. Deputatas Kanjoti metė į jį piktą žvilgsnį, kino žvaigždė pažvelgė su sumišusiu pasigėrėjimo ir nepasitikėjimo žvilgsniu, o Pelvis Dresli įsispoksojo į jį visai apkvaitusiom akimis. Staiga salės viduryje grėsmingai dūgzdamas atsivėrė liukas ir iš jo pakilo sidabrinis cilindras ant krištolinio pakylėjimo. Visas penketas nevalingai pasitraukė prie sienos, tarsi ten ieškodami pagalbos. Iš cilindro išskrido blykčiojantis rutulys ir ėmė trūkčioti, tarsi medūza. "Galiu prisiekti, kad tai gyva būtybė", pagalvojo Amalkarė. - Žemiečiai! iš rutulio atsklido balsas. Žemės gyventojai! Atidžiai klausykite manęs. Iš tikro iš rutulio nesklido jokie garsai, tačiau visas penketas aiškiai girdėjo kiekvieną žodį, tiksliau, suprato jo reikšmę paslaptingas nepažįstamasis buvo telepatas. - Jūs esate transgalaktiniame laive. Šiuo metu laivas skrieja aplink trečią jūsų sistemos planetą. Kai mūsų mokslininkai nuodugniai ištirs jūsų smegenis, gražinsime į Žemę gyvus ir nepakenkę. Nuo neatmenamų laikų tiriame kosmosą, susisiekėme su tūkstančiais ir tūkstančiais mąstančių būtybių ir visada supratome jų papročius ir mąstymo būdą. Tačiau jūsų mąstymas mums lieka visiška paslaptimi. Jūsų elgsena, žemiečiai, prieštarauja visiems logikos dėsniams, jūsų sielos pilnos abejonių, o jūsų smegenyse patikimai įsitvirtino beprotybė. Deputatas Kanjoti, sugniaužęs kumščius, žingtelėjo į priekį. - Ei tu, neūžauga! riktelėjo jis blykčiojančiam rutuliui. Nulipk nuo savo pakylos ir aš suskaičiuosiu tavo šonkaulius, jei tik juos turi. Iš rutulio tvykstelėjo mėlynas spindulys ir Kanjoti gavo stiprų smūgį į kaktą. Virpėdamas iš baimės, "nuosaikiųjų dešiniųjų" lyderis nušliaužė prie sienos, tarsi sumuštas šuo. - Neabejotinai, - tęsė balsas jų smegenyse, - jūs esate reta anomalija, o, galbūt, vienintelė šio tipo gamtos klaida. Mes jau ištyrėme kitus jūsų giminės individus. O dabar ištirsime jus. Po tyrimų mes panaudosime prisiminimų likvidatorių, ir, grįžus į Žemę, viskas, kas vyko su jumis, visiškai dings iš jūsų atminties. Emilijus Šuleras, didžiausias madų diktuotojas, nedrąsiai kilstelėjo du pirštus. Tačiau rutulys jį aplenkė. - Jokių bereikalingų klausimų. Mes puikia žinome, kad niekas iš jūsų savęs nelaiko bepročiu ar nusikaltėliu. Tačiau mūsų lyginamieji transgalaktiniai tyrimai privertė mus padaryti visiškai priešingas išvadas. Visi jūs visiški bepročiai. Ir tu, Pelvi Dresli, su savo vienastyge gitara, pritemptu balsu ir konvulsijomis, kurių pavydėtų bet kuris epileptikas. Ir tu, Šulerai, su savo kvailomis skrybėlėmis, žavinčiomis moteris ir sukeliantis siaubą jų vyrams. Ir tu, Liana Landsfield, su savo vulgaria maniera rodyti krūtinę, sužavinčią vyrus ir sukeliančia siaubą moterims. - Atleiskite! sušuko Amilkarė Dorė, iš jaudulio atsistojęs ant pirštų. Gerbiamas pone, įvyko klaida. Aš čia visai ne prie ko. Aš ne dainininkas, ne madų dizaineris ir ne kino aktorius Aš aš pats paprasčiausias mažas žmogelis, kurio niekas nežino. - Tu Amilkarė Dorė, - tarstelėjo balsas. ir tu tipinis beveidės minios atstovas, pasirengęs paklusti stabams su silpnu pasigailėtinu proteliu. Būtent tu nesusimąstydamas davei valdžią niekšui Kanjoti, kuris stovi greta tavęs. Tu didžiausias beprotis iš visų. Mūsų mokslininkas labiausiai įdomus būtent tu; ir jie pasistengs išnaudoti jiems suteiktą galimybę. Amilkarė pajuto, kad tuoj tuoj neteks sąmonės. - O dabar atsipalaiduokite, - jų smegenyse suskambo valdingas balsas. Jūs panirsite į letargo miegą. Pelvis Dreslis pagaliau priėmė TV kompanijos pasiūlymą. Tačiau jis pareikalavo ne 200, o 300 tūkst. dolerių. Kompanijos atstovas sutiko net nemirktelėjęs juk Dresli buvo puikiausias masalas žiūrovams. Liana Landsfield naujame filme visuotinai apžiūrai parodė apnuogintus klubus ir žiūrovai džiūgavo iš susižavėjimo, tarsi išprotėję. Emilijus Šuleras sukūrė naują skrybėlės modelį beveik pusmetrio aukščio ir metro pločio savotišką angaro ir indėnų tipi hibridą. Sinjoras Kanjoti parlamentinių debatų metu dabar vis dažniau panaudodavo svarius kumščių ir gatvių keiksmų argumentus, neabejodamas, kad tik taip sugebės įtikinti savo politinius priešininkus. Na, o Amalkarė Dorė? Su juo reikalai nebuvo tokie paprasti. Jį, kaip ir kitus keturis, nuleido į žemę toje pačioje vietoje, iš kurios buvo paėmę į aukštybes. Jis vėl atsidūrė ryškiai apšviestame lunaparke. Jis baigė gerti konjaką ir atsistojo. Tačiau galvoje šmėkščiojo kažkokie neaiškūs prisiminimai ir įtarimai. Vienu žodžiu, jautėsi ne kaip. Ir staiga prisiminė rutulio žodžius: "Panaudosime atminties likvidatorių " "Eee, ne, ponai ateiviai! Aš tai prisimenu viską, iki smulkmenų. Jūsų likvidatorius nesuveikė, - pagalvojo Amalkarė. - Tačiau gal tai man tik pasivaideno. Pernelyg ilgai žiūrėjau į skraidančias lėkštes štai vaizduotė ir suveikė". Ilgai stovėjo kankinamas abejonių (iš lunaparko išėjo jau senai, ir dabar buvo jau beveik namuose). "Vadinasi, aš didžiausias kretinas iš visų penkių? svarstė jis. Vadinasi, tas blykčiojantis rutulys buvo teisus? O juk tikrai! Kiek kartų norėjosi trenkti tiems demagogams oratoriams į snukį, o tik šypsojausi ir plojau. O ir tam Pelviui Dresli taipogi!" Amalkarė pajuto, kad neprošal būtų išgerti dar truputį konjako. Įėjo į barą ir iškart vėl pajuto blogumą. Kampe 4 jaunuoliai stovėjo prie grotuvo, iš kurio sklido Pelvio Dresli riaumojimas. Priešingam kampe sėdėjo raukšlėta senutė violetine suknia. Ant galvos buvo užsidėjusi milžinišką skrybėlę su plunksnomis ir vaisių asorti. Ant sienos kabojo nuplėšiamas kalendorius. Apnuoginta vos ne iki kelių Liana Landsfield su žavinčia šypsena ragino klientus gerti tik koka-kolą. Amilkarė nesusilaikė. Jis nuplėšė kalendorių ir sviedė jį ant grindų, tada iš pintinės pačiupo citriną ir paleido į senutę, numušdamas jos prabangią skrybėlę. Senutė iš nuostabos sustingo pražiota burna. Tačiau Amalkarei ir to neužteko. Jis griebė metalinę kėdę ir ja iš visų jėgų trenkė per stiklinė grotuvo dangtį. Pasigirdo kurtinantis traškėjimas ir muzika nutilo. - Štai taip! tarė Amalkarė ir išdidžiai pasuko prie išėjimo. Tačiau prie durų kažkas jį pačiupo už apykaklės. Jis atsisuko, ir tą pačią akimirką barmenas jį nokautavo tiesiu smūgiu į žandikaulį. Du padavėjai nutempė jį į kampą ir numetė ten, tarsi nereikalingą seną šluotą. Atėjo policininkas. - Na kvėptelk, mėšle, - paliepė jis. Bendrai paėmus, Amalkarė išsisuko gana nesunkiai. Jį nubaudė ir pasodino 15 parų už triukšmavimą viešoje vietoje. - Gerai dar, kad bare nebuvo mano kaimyno, deputato Kanjoti, - sau pasakė Amalkarė, peržengdamas kameros slenkstį. Būčiau gavęs tada ne mažiau 2-3 metus. O ir tai atsižvelgiant į lengvinančią aplinkybę: kaip ne kaip, o aš jį rinkau!
Papildomi skaitiniai: | |