NAUJAUSI TYRINĖJIMAI

KONTAKTAI:
VELYKŲ SALA - PERU

SALOS KULTŪROS
ŽLUGIMO PRIEŽASTIS

 Mokslininkų tarpe karšti ginčai apie Velykų salos apgyvendinimą vyksta jau ne vieną dešimtmetį (Ankstesnis straipsnis - "Du pasaulio modeliai") Dominuoja dvi pagrindinės kryptys: 1. Velykų sala apgyvendinta polineziečių ( ir tik jų ) apie 400 – tuosius mūsų eros metus. Pagrindinis teorijos šalininkas – seras Piteris Bakas, (polinezietiškas vardas Te Rangi Chiroa ), knygos “Vikings of the Sunrise” autorius. 2. Velykų salos gyventojai yra mažiausiai dviejų kultūrų ir antropologinių tipų mišinys. Karštas šio požiūrio gynėjas ir propaguotojas yra populiarusis Turas Hejerdalas, knygos “The American Indians in the Pacific” autorius. Pagrindinis polinezietiškosios teorijos koziris buvo tas, kad senosios Pietų Amerikos kultūros neturėjo jūrinių laivų, kurie būtų galėję įveikti tūkstančius mylių nuo artimiausio žemyno. Šiam teiginiui paneigti Hejerdalas dar 1949 metais organizavo ekspediciją Kon-Tikio plaustu, nuplaukdamas per 97 dienas iki Polinezijos, gerokai toliau nei iki Velykų salos, palikdamas ją šone. Tačiau, nežiūrint į tai, ginčai tarp abiejų teorijų šalininkų tebevyksta. Po ekspedicijos Kon-Tikio plaustu Hejerdalas organizuoja dar keletą ekspedicijų. Ekspedicijų į Velykų salą ir Galapagų salas metu buvo atlikti archeologiniai kasinėjimai (Arne Skjolsvoldas, Oslo universitetas). Velykų saloje be kitų atradimų buvo atrasta keramika, kuri niekur kitur Polinezijoje nėra žinoma. Galapagų salose (600 mylių nuo Peru ir Ekvadoro krantų) buvo kasinėtos 5 senovinės stovyklavietės, kuriose rastą keramiką pavyko identifikuoti ir datuoti. Duomenys rodo, kad 131 senosios keramikos šukė pateko į salas iš skirtingų Pietų Amerikos vietų, kurios nutolusios viena nuo kitos per 1000 mylių (Guajas rajonas Ekvadore ir į pietus nuo jo esantis Kasma slėnis centriniame Peru).

Tai liudija apie intensyvią priešistorinę jūrininkystę ir išmuša dar vieną ramstį iš Hejerdalo oponentų teorijos pagrindų. Paveikslėlyje matome jūrinį meldų plaustą (Močika kultūra), denis dvigubas, po juo matyti krovinys, vandenyje du dideli akmenys (inkarai), o kojos simbolizuoja judėjimą. Denyje stovi žmogus su paukščio galva. Du keisti gyvūnai - tai stilizuotos jūrinės rajos.

Tačiau dar įdomesni yra paskutinių tyrinėjimų duomenys iš Peru. Šiaurinėje Peru dalyje, Tukume kaime aptiktas didžiulis pastatų iš nedegtų plytų kompleksas. Jį sudaro 26 piramidinės struktūros, kurių didžiausia - Huaca Larga - yra daugiau kaip 700 m. ilgio ir 220 m. pločio. Šiuo metu jos aukštis yra 30 m. Aplink randasi daugybė šventyklų, kapų, kelių, namų ir polichrominės tapybos fragmentų. Šioje vietovėje buvo organizuoti kasinėjimai ( tebevykstantys ir šiuo metu ), kuriuos finansavo Kon-Tiki muziejus, Ramiojo Vandenyno Archeologijos ir Kultūros Istorijos Institutas, bendradarbiaujant Peru mokslininkams iš Instituto de Cultura de Peru. Tyrinėjimai atskleidė nepaprastai turingą ir įvairią medžiagą apie priešispaninę šios Pietų Amerikos dalies istoriją. Duomenys rodo gyvenvietę egzistavus apie 1000 – 1500 mūsų eros metus. Iš duomenų gausybės įdomiausia mūsų temai yra maža šventykla, stovinti šalia didelių piramidžių. Joje atkasti reljefai, vaizduojantys didelius jūrinius laivus, ant kiekvieno jų denio stovi po du mitinius personažus – žmones paukščių galvomis. Laivai nendriniai, surišti iš didžiulių kūlių totora meldų. Šie gėlavandeniai meldai ir dabar tebeauga Titikako ežere, Peru ir Bolivijos pasienyje (o taip pat Velykų salos ežeruose).

Laivus supančiuose frizuose pavaizduoti įvairiose pozose paukščiažmogiai, rankose laikantys kiaušinius. Charakteringas paukščiažmogis gali būti aprašytas šitaip: profiliu pavaizduota figūra užapvalinta nugara, sulenktais keliais, pakeltomis rankomis, dažnai laikančiomis kiaušinį. Galva – tai snapas, o akis – didelis skritulys. Tačiau ką mes matome Velykų salos ritualiniame centre Orongo? Pats populiariausias petroglifas ant aplinkinių uolų - tai identiškas paukščiažmogis. Paskutiniais duomenimis, paukščiažmogio kultas Velykų saloje atsiranda staiga, apie 1400 mūsų eros metus. Tuo tarpu Petų Amerikos kultūrose šis motyvas sutinkamas jau Čavino kultūroje (1800 – 1000 m. prieš Kr.). Labai didelė tikimybė, kad paukščiažmogio kultas Velykų saloje buvo importuotas iš Peru. Ne tik pats motyvas ir įvairūs jo elementai yra identiški, bet taip pat yra labai svarbi ir chronologija – šis motyvas saloje atsiranda vėliau.

Antras svarbus radinys Tucume vietovėje - tai atkastas sidabrinių ritualinių daiktų lobis. Jame yra 305 sidabrinės miniatiūros, kasdien naudojamų daiktų kopijos. Vienas iš jų yra ypatingai svarbus. Tai mažas dvimentis irklas, kuris gerai žinomas Velykų saloje (ir niekur kitur Polinezijoje neaptinkamas). Čia jis buvo naudojamas ritualinių šokių metu. Miniatiūra iš Tucume ir pavyzdžiai iš Velykų salos yra identiški, atitinka net ornamentai, o skiriasi tik dydžiu. Taigi, turime įrodymų apie kontaktą tarp Velykų salos ir Peru apie 1100-1300 mūsų eros metus. Kas ypatingai įdomu, gigantiškų statulų statyba saloje vyksta 1200 – 1500 metais, kai tuo tarpu tokios tradicijos kitur Polinezijoje nėra. Tačiau antropomorfines statulas aptinkame visoje Pietų Amerikoje!
Kaip rodo paskutiniai duomenys, būtent statulų statyba išeikvojo salos resursus ir atvedė į mažosios visuomenės žlugimą. Niekur kitur Polinezijoje neįvyko panašus visuomenės kolapsas, o Velykų saloje importuota svetima vietinei kultūrai tradicija atvedė į pražūtį. (Straipsnis "Du pasaulio modeliai")