DIE FORSCHUNGSPROBLEME DER WOLFENBÜTTELER POSTILLE

Die zur Zeit rätselhafteste und am wenigsten erforschte Quelle heißt die sogenannte Wolfenbütteler Postille, obwohl sie zu den ältesten aber zugleich zu den umfangreichsten Sprachdenkmälern der litauischen Sprache gehört (es gibt 295 nummerierte Blätter). Das Sprachdenkmal ist nicht nur sprachlich am rätselhaftesten, sondern auch seine Entstehungsgeschichte selbst ist ganz mystisch. Als 1890 der deutsche Bibliograph Karl Heinemann (1857-1927) den Namen der Postille zum erstenmal in seiner Handschriftenbeschreibung erwähnt hatte, richtete niemand sein Augenmerk darauf und auf diesem großen litauischen Sprachdenkmal häufte sich auch weiterhin eine Staubschicht an. Es hätte auf den Regalen der Bibliothek von Herzog August in der Stadt Wolfenbüttel weiter gelegen, wenn der Universitätsprofessor deutscher Herkunft H. Schmidt-Wartenburg aus Chicago sich dort nicht aufgehalten hätte. Er "entdeckte" dort die Handschrift der litauischen Postille und informierte darüber den berühmtesten deutschen Baltisten jener Zeit A. Bezzenberger (1851-1922). Dieser hat dem Literaten und Kulturhistoriker aus Klein-Litauen W. Gaigalat (1870-1945) vorgeschlagen, die Handschrift zu untersuchen.

W. Gaigalat hat sich die Handschrift aus Wolfenbüttel nach Königsberg zuschicken lassen und, nachdem er sich damit gründlicher bekanntgemacht hatte, verallgemeinerte er seine Untersuchungsergebnisse in der 1900 verteidigten Dissertationsarbeit "Die Wolfenbütteler litauische Postillenhandschrift aus dem Jahre 1573", die bis heute die einzige umfangreichere Untersuchung dieses litauischen Sprachdenkmals ist, obwohl es ziemlich veraltet ist. Daraus sollte man doch keine Sclußfolgerung ziehen, daß die Handschrift die Linguisten nicht interessiert hat. Umgekehrt, es ist aber schlimm, daß die Arbeit den Forschern schwer zugänglich war und aus den von W. Gaigalat, E. Wolter, und Gerullis veröffentlichten Auszügen kann man keine weiteren Verallgemeinerungen machen, ums so mehr, daß die Handschirft bisher viele Fragen aufwirft, auf die man ohne sorgfältige Untersuchung ihrer Sprache und Textologie keine zuverlässigen Antworten geben kann. Diese Fragen entstehen, weil man nicht feststellen kann, wenn man sich auch auf das Sprachdenkmal stützt, woher der Verfasser (die Verfasser) der Postille stammt (stammen), weil die Handschrift viele unterschiedliche mundartliche Besonderheiten der litauischen Sprache enthält, insbesondere ostlitausche Sprachelemente.
< . . . >
Die Wolfebütteler Postille ist also nicht nur sehr rätselhaft, sondern auch ein sehr interessantes Schriftdenkmal der litauischen Sprache, das auf sorgfältige Untersuchungen von verschiedenen Bereichen wartet: hier werden nicht nur Sprachwissenschaftler, sondern auch die Fachleute der litauischen Altliteratur und der Textologie Arbeit finder, und ihre zukünftigen Arbeiten werden die hier geäußerten diskussionswerten Gedanken ohne Zweifel entweder ablehnen oder bestätigen. Diese Gedanken sind dem Verfasser bei der Vorbereitung des Textes dieser Postille zum Druck entstanden.

J. Karaciejus

Wolfebütteler Postille

The manuscript of Wolfenbuttel

A manuscript of sermons dated the second half of the 16th century (before the year 1573), prepared by the unknown authoer or a group of authors and kept in Wolfenbuttel city Duke August library is an important monument of Lithuanian language. But language of this manuscript has not been investigated thoroughly (thesis by Gaigalaitis, written in 1900 has already grown old), because it was not available for the investigators.

We hope that the transliterated text of this manuscript and introduction (quoted in this WWW page) by J.Karaciejus (in Lithuanian and German languages) about the investigation problems will initiate the investigators to explore the language of this manuscript.

The book is addressed to the linguists (researchers in the areas of Baltic philology and Indo-European languages)



Wolfenbüttelio postilė

Nežinomo autoriaus (ar autorių?) parengtas 600 puslapių Wolfenbüttelio miesto Hercogo Augusto bibliotekoje saugomas rankraštinis XVI a. antrosios pusės (prieš 1573 m.) pamokslų rinkinys yra svarbus lietuvių kalbos raštijos paminklas. Jame randama gana daug lietuvių kalbos istorijai svarbių faktų. Tačiau šio rankraščio kalba yra mažai tyrinėta. V.Gaigalaičio (W.Gaigalat) 1900 m. apginta disertacija dabar jau gerokai senstelėjusi. O daugeliui tyrinėtojų šis lietuvių kalbos rašto paminklas buvo neprieinamas.

Reikia tikėtis, kad knygoje pateikiamas transliteruotas šios postilės tekstas bei J.Karaciejaus įvadinis straipsnis (lietuvių ir vokiečių kalbomis ir kurio ištraukos cituojamos šiame WWW puslapyje) apie šio rašto paminklo tyrinėjimo problemas paskatins tyrinėtojus panagrinėti Wolfenbüttelio postilės kalbą.

Knyga skiriama kalbininkams - baltistams ir indoeuropeistams.

WOLFENBÜTTELIO POSTILĖS TYRINĖJIMO PROBLEMOS

Iki šiol pats mįslingiausias ir mažiausiai tyrinėtas, nors ir priklausantis ne tik seniausiems, bet ir stambiausiems (turi 295 numeruotus lapus) lietuvių kalbos rašto paminklams, šaltinis yra vadinamoji Wolfenbüttelio postilė. Mįslingiausias ne tik kalbos prasme, bet jau pati jo atradimo istorija yra gana mistiška, nes kai jo pavadinimą pirmą kartą rankraščių apraše 1890 metais paminėjo vokiečių bibliografas Karlas Heinemannas (1857-1927) niekas neatkreipė dėmesio ir ant šio stambaus lietuvių kalbos rašto paminklo ir toliau kaupėsi dulkių sluoksnis. Galbūt jis būtų ir gulėjęs Wolfenbüttelio mieste esančios hercogo Augusto bibliotekos lentynose, jeigu 1896 m. vasarą grįždamas iš Lietuvos ąia nebūtų sustojęs vokiečių kilmės Čikagos universiteto profesorius H. Schmidt-Wartenbergas, kuris čia ir "surado" šį lietuviškos postilės rankraštį ir apie savo radinį iš karto pranešė žymiausiam to meto vokiečių baltistui A. Bezzenbergeriui (1851-1922). Pastarasis pasiūlė Mažosios Lietuvos literatui ir kultūros istorikui Viliui Gaigalaičiui (Gaigalat, 1870-1945) šį rankraštį patyrinėti.

Iš Wolfenbüttelio parsisiųsdinęs į Karaliaučių ir su juo plačiau susipažinęs tyrinėjimo rezultatus V. Gaigalaitis apibendrino 1900 m. apgintoje disertacijoje "1573 metų Wolfenbüttelio postilės rankraštis", kuri iki šiol yra vienintelis, platesnis, nors gerokai senstelėjęs, šio lietuvių kalbos rašto paminklo tyrinėjimas. Tačiau iš čia nereikia daryti išvados, jog kalbininkų šis rankraštis nedomino. Atvirkščiai - tik visa bėda, kad jis iki šiol tyrinėtojams buvo sunkiai prieinamas, o iš V. Gaigalaičio, E. Volterio bei J. Gerullio paskelbtų ištraukų negalima daryti platesnių apibendrinimų, juoba kad rankraštis iki šiol tebekelia įvairiausių klausimų, į kuriuos, be kruopščių paminklo kalbos bei tekstologinių tyrinėjimų dabar dar negalime pateikti daugiau ar mažiau patikimų atsakymų. Šie klausimai pirmiausia kyla todėl, kad, remdamiesi pačiu rašto paminklu, negalime nustatyti, iš kur galėjo būti kilęs postilės autorius (ar autoriai), nes joje randame įvairių lietuvių kalbos tarmių ypatybių, - ypač daug rytietiškų elementų.

< . . . >

Taigi Wolfenbüttelio postilė ne tik labai mįslingas, bet ir be galo įdomus mūsų rašto paminklas, laukiantis kruopščių įvairių sričių tyrinėjimų: čia darbo ras ne tik kalbininkai, bet senosios lietuviŗ literatūros bei tekstologijos specialistai, ir jų būsi mi darbai, be jokios abejonės, atmes arba patvirtins čia pareikštas diskusines mintis, kurios kilo jų autoriui rengiant šios postilės tekstą spaudai.

J. Karaciejus



V.T. Vittachi. Subudo reporteris
Vartiklis