1740 m. gruodžio 12 d. vakare kažkas norėjo su manimi pasikalbėti. Tas žmogus buvo taip suglumęs, kad pradžioje negalėjo ištarti nė žodžio. Pagaliau jis pasakė: Esu tas, kuris pirmadienį susirinkimo metu jums trukdė pamokslauti. Nuo tada neturiu ramybės nei dieną, nei naktį. Paprasčiausiai privalėjau su jumis pasikalbėti. Tikiuosi, kad jūs man atleisite, ir manau, kad tai bus man pamoka visam gyvenimui. 1742 m. kovo 10 d. daugelio žmonių prašymu dar kartą nuvykau į Pensfordą. Susirinkimas vyko nedidelėje užmiesčio pievoje. Vos tik pradėjau pamokslauti, mus užpuolė grupė priešiškai nusiteikusių ir įtūžusių vaikinų (kaip vėliau paaiškėjo, jie buvo šiam tikslui pasamdyti). Iš pradžių jie mėgino į klausytojų būrį įvaryti įsiutintą jautį. Tačiau gyvulys buvo protingesnis už varovus: jis lakstė aplink žmonių minią tuo metu, kai mes šlovinome Dievą ir beveik valandą meldėmės. Nusivylę vaikinai pagavo jautį ir mušdami bei visaip erzindami stūmė į žmonių minią. Prasibrovę prie mažo stalelio, ant kurio aš stovėjau, bandė jį apversti, stumdami link jo bejėgį gyvulį. Kartą ar du man teko nustumti gyvulio galvą į šoną, kad jo kraujas neišteptų mano drabužių, o po to, kai tik sumaištis šiek tiek sumažėdavo, tęsdavau pamokslą. Bet staiga stalas apvirto, ir aš kritau į savo draugų rankas, kurie ant pečių mane iš ten išnešė. Tuo tarpu triukšmadariai išliejo savo pyktį daužydami stalą ir laužydami jį į gabalus. Paėjus visiems tolėliau galėjau baigti pamokslą be triukšmo ir pertraukinėjimų. 1743 m. spalio 20 d. 12 val. Vetnesteryje, centrinėje miesto aikštėje dideliam žmonių būriui kalbėjau iš šios Rašto eilutės: Jėzus Kristus yra tas pats vakar, šiandien ir per amžius (Žyd 13, 8). Tikiu, kad kiekvienas klausantysis pergyveno Dievo jėgą. Nė vienas praeivis nemėgino mums trukdyti. Viešpats kovojo už mus, ir mes buvome ramūs. Po pietų buvau Frencio Vordo namuose, kai staiga išgirdau, kad kažkokie valkatos apsiautė mūsų namą. Pasimeldėme, kad Dievas išsklaidytų žmones, taip ir įvyko. Jie vienas po kito ėmė skirstytis ir galiausiai po pusvalandžio neliko nė vieno. Broliams pasakiau: Dabar laikas skirstytis. Bet jie vis tiek mane dar kalbino pasilikti. Iš mandagumo vėl atsisėdau, nors nujaučiau artėjantį pavojų. Valkatos vėl apsupo mūsų namą, bet šį kartą dar didesniu būriu nei prieš tai. Kažkas garsiai šaukė, o kiti pritarė: Išveskite pastorių, mums reikia pastoriaus! Paprašiau vieną jų vadeivų įleisti į namus. Kai jis atėjo, mes trumpai pasikalbėjome, ir liūtas tapo avinėliu. Taip pat atsitiko ir su kitais trimis. Po to išėjęs į lauką prabilau miniai: Ko jums iš manęs reikia? Keli atsakė: Mes norime nuvesti jus pas teisėją. Atsakiau: Mielai. Tuomet dar tariau kelis žodžius, kuriuos Dievas palydėjo savo jėga, ir kai kurie žmonės iš visų jėgų sušuko: Tai garbingas žmogus! Mes ginsime jį, net jei reiks pralieti kraują! 200-300 žmonių grupė pajudėjo pas teisėją. Tačiau visi miestelio teisėjai atsisakė mus priimti naktį. Pagaliau užpuolusieji nusprendė, kad geriausia būtų grįžti namo. 50 iš jų nutarė mane palydėti. Tačiau nenuėjome nė šimto metrų, kai mus užpuolė didžiulis kitų valkatų būrys ir kaipmat mano naujieji gerbėjai buvo sumušti. Kiti pabėgo palikę mane likimo valiai. Dėl didelio triukšmo, kuris prilygo jūros šniokštimui, buvo beviltiška ką nors pasakyti. Jie tempė mane visą kelią, kol pasiekėme miestą. Pastebėjęs vieno namo praviras duris pamėginau įsmukti pro jas, tačiau vienas vyras čiupo mane už plaukų ir įtraukė atgal į valkatų būrį. Apie dešimtą valandą Dievas mus saugiai sugrąžino į Vetnesterį. Apsižvalgęs pastebėjau, kad man trūko tik gabalo liemenės ir ant vienos rankos šiek tiek buvo įbrėžta oda. Niekada anksčiau nesu patyręs tokios didžiulės Dievo apsaugos, ir dar kartą įsitikinau, kad Dievo ranka yra virš kiekvieno ir Jis viešpatauja virš visko taip, kaip nori. Visą tą laiką jaučiau tokį Dievo artumą, tarsi sėdėčiau savo darbo kambaryje. Manau, jog verta paminėti ir tai, kas vyko po to. Kai artėjome prie miesto, takas pasidarė slidus, mane mėgino pargriauti ir, jei būčiau nukritęs, tikrai nebebūčiau atsikėlęs. Bet aš nenukritau, nepaslydau ir net ištrūkau iš užpuolikų rankų. Be to, už mano nugaros stiprus vyras daužė mane ilga ąžuoline lazda, stengdamasis pataikyti man į pakaušį. Tačiau taip ir neįstengė pataikyti, nors nesupratau kodėl, nes aš negalėjau pasukti savo galvos nei į kairę, nei į dešinę. 1756 m. gegužės 10 d. nuvykau į Klonmelįgražiausią iš visų mano matytų Airijos miestų. Jame tiesėsi 4 gatvės, pilnos gražių namų. Netoli miesto sienos vingiavo plati upė, už kurios stūksojo didžiulis kalnas. Slėnis driekėsi toli į rytus ir vakarus. Penkias valandas pamokslavau ant vieno namo stogo, kuriame galėjo sutilpti 500-600 žmonių. Tačiau jis nebuvo sausakimšas žmonių, nes daugelis baiminosi, kad gali pasikartoti prieš kelias dienas įvykusi nelaimė, kai tarnavimo metu stogas įlūžo ir nemažai žmonių buvo sužeisti, o vienas netgi žuvo. Gegužės 11 d. sužinojau, kur galėčiau skelbti Žodį. Stogo savininkas man neleido ten pamokslauti ir net neįsileido į savo kiemą. Pasiteiravau komendanto, ar negalėčiau pamokslauti kareivinių kieme. Šis atsakė, jog tai netinkama vieta, tačiau nebuvo nusistatęs prieš mane. Nepasakyčiau, jog nemėgstu Veslio. Norėčiau jo pasiklausyti, net jei jis pamokslautų kartuvėse,kalbėjo jis. Taigi aš pamokslavau Žodį gatvėje, kur susirinko dvigubai didesnis klausytojų būrys ir prie kurio prisijungė karininkai bei kareiviai. Rugsėjo 6 d. laivu plaukiau į Londoną ir nuvykau ten antradienio vakarą. Trečiadienį ir ketvirtadienį tvarkiau savo kasdieninius reikalus, korespondenciją, raštus. Jau beveik 18 metų rašau ir spausdinu knygas. Kiek gi per tą laiką užsidirbau iš knygų leidybos? Viską susumavęs pamačiau, jog iki 1756 m. kovo 1 d. spausdinimu ir pamokslavimu užsidirbau 1236 svarus sterlingų skolos (!). Rugsėjo 11 d. Njuline penktą valandą pamokslavau didelei žmonių miniai. Atrodė, jog viena labai maloni moteris buvo pamokslo įžeista. Išeidama ji garsiai sušuko: Na, jei bažnyčios lankymas ir sakramentai nenuves mūsų į dangų, tada aš nežinau, kas mus ten nuves. Lapkričio 13 d. turgaus aikštėje nusidėjėliams skelbiau Kristaus meilę. Lapkričio 16 d. vakariniame susirinkime bendruomenei tiesiai pasakiau, jog kai kuriems teks pasitraukti, jei jie nesiliaus nuodėmiauti. Ypač pabrėžiau tai, kad nemoka mokesčių ir fiktyviai perka-parduoda kilnojamąjį turtą. Tie, kurie atsisakė tam paklusti, buvo pašalinti iš bendruomenės. Vis dėlto apie 250 žmonių atgailavo ir sutiko taip nebesielgti. Lapkričio 22 d. kitą rytą skelbiau Žodį Česterio gatvėje. Kambaryje, kuriame po to vakarieniavome, pastebėjau kelis profesionaliai nutapytus, tačiau nelabai padorius paveikslus. Išėjus bendruomenės nariams, savo kolegos paprašiau juos nuimti ir padėti ten, kur niekam nekenks. Apie vidurdienį skelbiau Žodį Vudsite, o vakareŠefilde. Aš iš tiesų gyvenu pamokslavimu! Kaip čia ramu, kai nėra mūsų pagrindinių persekiotojų. Prieš kurį laiką viena moteris Torpe prisiekinėjo, jog nusiplaus rankas naujai atvykusio pamokslininko krauju. Bet dar prieš pasirodant tam pamokslininkui, kuriuo buvau aš, ji iškeliavo į amžinybę. Prieš pat atvykstant Džonui Džonsonui į Ventvortą vienas tenykštis pasiturintis vyriškis savo kaimynams pareiškė: Nuo gegužės 1 d. mūsų mieste planuojama melstis ir pamokslauti. Bet aš padarysiu viską, kad tai liautųsi. Tačiau net nesulaukęs gegužės 1 d. jis ramiai gulėjo karste. Lordo R. tarnas buvo toks pat priešiškas, kaip ir tas vyras, ir skleidė daug melo, siekdamas sąmoningai pakenkti. Greitai jis nuskendo tvenkinyje. 1759 m. birželio 4 d. toliau jojau į Njukastlą. Tikrai norėčiau čia praleisti likusias savo gyvenimo dienas, jei netikėčiau kitu pasauliu. Nežinau kito tokio Didžiosios Britanijos žemės lopinėlio, kuris savo grožiu galėtų prilygti šiai vietai. Tačiau aš ieškau kitos tėvynės, todėl esu patenkintas, būdamas keleiviu žemėje. Birželio 21 d. pirmą valandą pamokslavau Nafertone. Grįžtant atgal mane sustabdė viena moteris ir pasakė: Ar jūs prisimenate, kaip prieš dvejus metus buvote Prudnoje ir pusryčiavote pas Tomą Niutoną? Aš esu jo sesuo. Išeidamas jūs pasižiūrėjote į mane ir pasakėte: Būkite nuoširdi. Tada aš nesupratau, ką jūs norėjote man pasakyti, ir negalvojau apie tai. Bet tie žodžiai giliai įstrigo į širdį ir nedavė ramybės, kol galiausiai pradėjau ieškoti Jėzaus Kristaus ir Jį suradau. Spalio 15 d. iš Bristolio vykau į Knovlį aplankyti prancūzų karo belaisvių. Kaip teko girdėti, apie 1100 belaisvių buvo sukišti į vieną nedidelę patalpą. Jie gulėjo ant nešvarių šiaudų, o antklodes atstojo skudurai. Tokiomis sąlygomis jie merdėjo dieną ir naktį. Daugelis pradėjo mirti. Mane tai labai sujaudino, todėl pamokslavau iš Išėjimo knygos: Neskriausk ateivio. Jūs žinote, kaip jaučiasi ateivis, nes buvote ateiviai Egipto šalyje (Iš 23, 9). Surinkau paaukojimus18 svarų sterlingų. Kitą dieną aukos išaugo iki 24 svarų. Už juos nupirkome lininės ir medvilninės medžiagos, iš kurios buvo pasiūtos kelnės, marškiniai. Labiausiai stokojantiems buvo išdalinti keli tuzinai kojinių. Netrukus ir Bristolio valdžia atsiuntė nemažą kiekį čiužinių bei antklodžių. Be to, Londone ir kitose Anglijos vietose buvo suorganizuota rinkliava ir nuo to laiko belaisviai turėjo visko pakankamai pragyvenimui. 1760 m. sausio 16 d. pas mane atėjo viena moteris ir pasakė turinti žinią iš Viešpaties. Ji kalbėjo, jog aš žemėje renku lobius, nesivarginu ir mąstau tik apie valgius bei gėrimus. Aš atsakiau jai, kad Dievas mane pažįsta geriau ir, jei Jis iš tiesų būtų ją siuntęs, ji ateitų su tikra ir teisinga žinia. 1761 m. gegužės 4 d. prieš pietus išėjau pasivaikščioti prie Karališkojo universiteto senajame Aberdine. Jį sudaro trys įspūdingi keturkampiai pastatai, panašūs į Oksfordo universitetą. Kai įėjau pasidairyti po auditorijas, ten išvydau daug vyrų ir moterų. Jie žiūrėjo į mane ir tarpusavy kalbėjosi, kol galiausiai vienas vyras griebėsi už širdies ir pribėgęs prie manęs išpylė: Praėjusį vakarą, kai jūs pamokslavote, mes buvome susirinkę universiteto kieme, tačiau dėl žmonių gausos ne viską gerai girdėjome. Labai džiaugtumėmės, jei jūs čia galėtumėte tarti trumpą žodį. Nežinojau, kokį Žodį Dievas nori man duoti, todėl nedelsdamas ėmiau kalbėti: Tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį (2 Kor 5, 19). Manau, jog pamokslavau ne veltui. Žodis krito kaip rasa į minkštą žolę. Parengė Nadežda Markevičienė, Deimantas Karvelis Taip pat skaitykite: Džonis ir Čarlis Wesley atsivertimas
Mitai apie katarus |
