Jei tu niekada nesutikai Kathryn Kuhlman, tai tu šį tą praradai. Jei tu ieškai “išgydymų darytojo”, tai šios knygos toliau gali nebeskaityti. Jei ieškai gilių teologinių minčių, galiu pasakyti viena: ši knyga tau bus niekas.

Jei manai, kad tai nauja religija ar sensacija, esu įsitikinusi, jog niekuo tau negaliu padėti. Aš nesu moderni tiesos skelbėja ir negaliu daryti stebuklų. Kathryn Kuhlman yra paprastas žmogus. Pati iš savęs aš esu niekas, ir niekas to geriau nežino kaip aš pati. Prieš tave aš stoviu visiškai bejėgė. Ir tada įvyksta stebuklas. Kodėl… kodėl?

Aš nustembu lygiai taip pat kaip ir tu. Aš verkiu lygiai taip pat kaip tu, kuris skaitai šitą knygą ir pajunti begalinės Visagalio Dievo meilės ir jėgos spindulį. Laiškai plūsta. Žmonės ateina. Savo nusivylime jie ieško atsakymo. Štai keletas ištraukų iš laiškų, kurie ateina į mūsų kontorą:

“Miela Kathryn Kuhlman. Aš maldauju Tavęs Dievo stebuklo. Mano vedusiam sūnui dvidešimt ketveri. Jis serga vėžiu ir guli Peter Bent Brigham ligoninėje, Bostone, Masačiusetso valstijoje. Jis yra puikus krikščionis ir turi tris vaikus. – New Hampshire.”

- Kodėl aš taip sergu? – paklaus kas nors.
- Jei Dievas mane myli, tai kodėl Jis iš manęs atėmė mano vaiką?
- Mano kūne yra auglys, ir aš bijau mirti. Ką man daryti?
- Mano vyras visiškai sugniuždytas. Mūsų namai, mūsų santuoka baigia visiškai sužlugti.
- Aš meldžiau Dievą išgydymo ir tikiu, kad Jis gali mane aplankyti. Kodėl niekas nevyksta?

Ką tu atsakytum į visus šiuos klausimus. Ką į juos galiu atsakyti aš?

Aš mielai atiduočiau savo gyvybę – tikrai, aš tai padaryčiau – jei tai galėtų duoti atsakymą.

Į didžiulius susirinkimus Los Andžele, Pitsburge bei kituose miestuose suplūsta tūkstančiai žmonių, kurie laukia iš manęs stebuklo. Bet aš nieko negaliu padaryti. Aš pati nustembu ir džiaugiuosi – visiškai taip pat, kaip ir visi kiti – kai Dievas apreiškia savo jėgą mūsų tarpe.

Šventoji Dvasia, trečiasis Dievo Asmuo, ateina su savo jėga ir naudoja tą įrankį, kuris Jam paklūsta. Aš negaliu išnaudoti Šventosios Dvasios. Tai Ji mane naudoja. Visai nesvarbu, prisiliečiu aš prie žmogaus ar ne, - Šventoji Dvasia paliečia žmonių širdis ir pripildo juos savimi.

Kai Dievo jėga išgydomas žmogaus kūnas, įvyksta Dievo meilės ir gailestingumo stebuklas. Tačiau didžiausias stebuklas įvyksta tuomet, kai žmogaus širdis būna apvaloma Jėzaus Krauju, kai per Dievo Dvasią žmogaus siela iš naujo atgimsta, kai jis gimsta į Dievo, mūsų dangiškojo Tėvo šeimą, tapdamas paveldėtoju ir bendrapaveldėtoju kartu su mūsų brangiu Gelbėtoju ir Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Dievas myli mus taip stipriai – tai didžiausias stebuklas.

Tu prašai manęs atsakymo. Aš tau galiu pasiūlyti viena – Jėzų Kristų. Jis yra atsakymas, nežiūrint į tai, koks yra tavo klausimas.

Kalbant apie Kathryn Kuhlman – aš esu tik savo dangiškojo Tėvo vaikas, kuriuo tapau Jėzaus dėka. Be Šventosios Dvasios aš esu niekas… visiškai niekas. Galiu tik ištarti: “Ačiū, Jėzau, milijoną kartų Tau ačiū.”

Kathryn Kuhlman

Sekmadienis. 10 valanda ryto. Los Andželas. Netrukus turi prasidėti didžiulis susirinkimas.

Kathryn Kuhlman (kairėje) ir Joan Gieson

Aš stoviu ant šaligatvio priešais Shrine auditoriją, turinčią 7 000 vietų. Kiekvieną mėnesį čia vyksta Kathryn Kuhlman susirinkimai. Negaliu patikėti savo akimis. Nors susirinkimas prasidės tik 14 val., prie pastato jau mindžikuoja daugybė žmonių.

Jauni vyrai nešukuotais plaukais ir barzdomis stovi petys petin su garbingomis damomis, kurios čia atvyko elegantiškais automobiliais su savo asmeniniais vairuotojais. Čia susirinko ir iš priemiesčių atvykę namų šeimininkės, ir prekybininkai, ir keletas žymių žmonių iš Holivudo. Yra daug jaunų porų su vaikais, gydytojų, medicinos seserų ir, žinoma, daug sergančių žmonių iš įvairių miestų. Daugelis atskrido lėktuvu iš Sietlo, Portlendo, Las Vegaso, Hjustono ir Denverio.

Iš už daugelio mylių esančių miestų nepertraukiama srove plaukia išnuomoti autobusai. Išlaipinę keleivius jie specialiai pastatomi taip, kad matytųsi iš kur atvykę: Santa Barbara, San Diego, Sakramento. Susirinkimui dar neprasidėjus, jau atvyko 50 autobusų.

O aš vis vaikštinėjau pirmyn atgal toje žmonių spūstyje ir netikėdama bei abejodama purčiau galvą. Į Los Andželą atvykau, norėdama pamatyti vieną iš Kathryn Kuhlman susirinkimų. Kartą per metus daugelis kitų bažnyčių pradeda smarkiai kovoti su nusistovėjusiu, “atostoginiu” gyvenimo būdu, siekdamos, kad rytiniuose sekmadieniniuose susirinkimuose dalyvautų kuo daugiau žmonių. O Kathryn Kuhlman tarnavimuose būna tiek daug žmonių, kad vos galima gauti stovimą vietą.

Daug kas man paaiškėjo maždaug prieš mėnesį. Tada stovėjau ant senų Carnegie Hall laiptų Pitsburge, norėdama patekti į penktadieninį Kuhlman susirinkimą jos gimtajame mieste. Ten turėjau progos pakalbėti su daugeliu žmonių, bet kokia kaina norėjusių patekti į vidų. Sveikieji ėjo norėdami patirti Dievo meilę ir gailestingumą, o sergantieji, žinoma, laukė stebuklo.

Susirinkimas Pitsburge buvo toks pat didelis kaip ir Los Andžele. Mačiau išnuomotus autobusus iš Ohajo ir Kentukio valstijų, automobilius iš Ontarijo, sunkvežimius iš rytų Virdžinijos, stovinčius greta prašmatnių delavariečių automobilių. Kalbėjausi su grupe teologų, studijavusių Harvard’s Divinity School Bostone. Jie atvyko pasižiūrėti ir, greičiausiai, pasišaipyti iš viso to, kas turėjo įvykti. Tačiau iš ten jie išvažiavo jau tikintys.

Daugelis čia susirinkusių žmonių buvo ligoniai. Invalido vežimėlyje sėdinti moteris papasakojo, jog prie salės durų ji sėdi nuo pat aušros. Visą naktį ji autobusu važiavo iš Indianapolio, kad galėtų dalyvauti susirinkime ir būtų išgydyta nuo skrandžio vėžio.

Prasispraudusi per minią, per galines duris aš patekau į auditoriją. Siauru koridoriumi, esančiu už platformos, pirmyn atgal vaikštinėjo Kathryn Kuhlman. Jos veidas buvo pakeltas, o lūpos be garso judėjo. Veikiausiai ji taip ir nepastebėjo, jog jai meldžiantis greta jos kažkas stovi.

Pagaliau ji atkreipė į mane dėmesį ir širdingai pasisveikino. Aš linktelėjau galvą ir kažką murmtelėjau apie tai, ką mačiau lauke:
- Mačiau vaiką…
Tačiau ji mane švelniai nutraukė:
- O, kaip malonu… - ir paaiškindama pridūrė: - Netrukus prasidės susirinkimas. Mane tyrinėjo mielos mėlynos akys.
- Niekas geriau už mane nežino, - pasakė ji, - kokia esu bejėgė, kaip turiu priklausyti nuo Dievo malonės, kad galėčiau padėti tiems žmonėms. Bet Dievas yra žymiai galingesnis už visus mūsų sugebėjimus. Jis yra didesnis,nei mes galime suvokti net ir sukaupę visą savo tikėjimą. Taip, Jis mums suteikia žymiai daugiau nei mes suprantame ir prašome.
- Eime, - pridūrė ji ir pačiupo mano ranką. Ji nuvedė mane prie didelių durų, vedusių į sceną.
- Ar matai šiuos laiptelius? Ar matai juodą durų rankeną? Aš mirštu tūkstančiu mirčių kiekvienąkart, kai lipu šiais laipteliais ir spaudžiu durų rankeną. Ten laukia tūkstančiai žmonių, kurie savo neviltyje ateina ieškoti išgydymų darytojo ir atrasti Dievo. Tačiau aš jiems nieko negaliu duoti. Tik Šventoji Dvasia tai gali. Tu net nenutuoki, kaip aš jaučiuosi kiekvienąkart, kai atsistoju ten, ant platformos. Aš žinau, kad žmonės atvyksta iš labai toli. Žinau, kad tai paskutinė jų viltis. Aš neturiu galios jų išgydyti. Galiu tik viena – priminti jiems apie Dievo didybę, kad Jis vis dar tebėra Visagalis. Aš esu tik įrankis, kurį Jis gali naudoti. Dievas daro stebuklus.

Praėjusią savaitę – ne, gal prieš dvi savaites – prieš pat tarnavimą pas mane atėjo vyriškis. Jis paklausė, ar galėčiau pasimelsti už jo ausį. Joje buvo vėžys. Niekuomet prieš tai nebuvau mačiusi vyro, kuris verktų taip, kaip jis. Jis daugiau nieko nedarė. Jis nesimeldė, tik graudžiai verkė. Aš trumpai pasimeldžiau, ir jis nuėjo.

Jai tęsiant pasakojimą, jos veidas nušvito:
- Praėjusią savaitę jis vėl atėjo. Jo ausis buvo tokia sveika, kokia tik gali būti žmogaus ausis. Štai kokia yra Dievo jėga, - pasakė ji ir pradėjo šlovinti Dievą.

Ji apsisuko ir grįžo atgal į siaurąjį koridorėlį. Pakėlusi rankas ji prašė Dievo palaiminimo.

Aš įėjau į auditoriją. Ten viskas tiesiog virte virė. Repetavo choras, kurį sudarė koks trys šimtai žmonių. Muzika bei giedojimas Kathryn Kuhlman tarnavimuose užima labai svarbią vietą. Choro vadovas ir dirigentas Arthur Metcalfe – įžymus muzikantas, Šv. Olafo universitete gavęs filosofijos mokslų daktaro laipsnį.

Ilgametis Kuhlman vargonininkas Charles Beebee jau buvo savo vietoje, o prie didžiulio fortepijono sėdėjo Tom Murray, vienas žymiausių koncertuojančių vargonininkų Kalifornijoje, reikšmingų muzikos festivalių nugalėtojas.

Invalidų vežimėlių sekcija buvo perpildyta dar prieš atsidarant paradinėms durims. Žmonės, atvykę invalidų vežimėliuose arba ant neštuvų, pro šonines duris į vidų galėjo patekti žymiai anksčiau. Buvo galima jausti, kad kiekvienas žmogus susirinkimo metu laukia įvyksiant didžiulių stebuklų.

Kartu su kitais aš taip pat užėmiau savo vietą priešais platformą. Staiga atsidarė pagrindinės durys. Į vidų plūstelėjo didžiulis srautas žmonių. Daugelis jų bėgo, kad galėtų užsiimti vietas, esančias arčiau platformos. Juos sulaikyti buvo tiesiog neįmanoma. Visi suolai salėje ir trim aukštais išsidėsčiusiuose balkonuose buvo užimti. Milžiniška auditorija prisipildė per kokį dešimt minučių. Tai buvo stačiai neįtikėtina.

Dr. Metcalfe atsistojo prieš chorą. Staiga prasiveržė giesmė. Taip, žodis “prasiveržė” geriausiai nusako jų dainavimo apie prabudimo ugnį manierą.

Dar po keletos giesmių ant platformos užlipo liekna moteris. Ilgi rusvi jos plaukai žėrėjo nutvieksti spalvotų šviestuvų. Jos šypsena buvo patraukli ir žavinga. Visa bažnyčia ėmė ploti. Tai buvo spontaniškas žmonių meilės jai pasireiškimas.

Mes pradėjome giedoti giesmę, kuri tapo pagrindine šio susirinkimo giesme. “Jis prisilietė prie manęs…” Mes giedojome ją vėl ir vėl. Tie, kurie prieš tai nebuvo girdėję šios giesmės, netrukus jau galėjo prisijungti ir giedoti drauge. Aš visai pamiršau, kad čia atvykau kaip bešališka žurnalistė ir giedojau drauge su kitais.

Kartu su choru Kathryn Kuhlman pradėjo giedoti giesmę “Didis Dieve”. Aplink mane žmonės giedojo iškėlę rankas. Čia viešpatavo visiška laisvė, laisvė, leidžianti širdims prisipildyti Kūrėjo šlovinimu, dėkoti Gelbėtojui, priimti Šventąją Dvasią.

Pastebėjau, jog šalia manęs stovėjęs meksikietis liovėsi giedojęs angliškai. Jis perėjo prie ispanų kalbos ir toliau Dievą garbino savo gimtąja kalba.

Kathryn Kuhlman pradėjo kalbėti. Pirmiausia ji paprašė tylos, kad galėtų melstis.
- Jėzaus varde slypi jėga, - pasakė ji. Iš daugelio salės vietų pasigirdo “Šlovė Dievui” ir “Brangus Jėzau”.
- Mes žinome, Tėve, kad šiandien šioje vietoje vyks stebuklai. Mes jaučiame laiminantį Šventosios Dvasios buvimą. Mes atiduodame Tau garbę ir šlovę už visa tai, kas čia šiandien įvyks. Leisk savo Dvasios srovėms užlieti mus. Vardan Jėzaus…

Po maldos ji ėmė paprasčiausiai kalbėtis su žmonėmis.
- Iš kur jūs atvykote? Sušukite!

Tuojau pat buvo suminėti kone visi Jungtinių Amerikos Valstijų pavadinimai, taip pat Japonija, Suomija, Olandija, Brazilija, Jamaika, Naujoji Zelandija, Indija, Arabija, Panama, Graikija, Vokietija, Prancūzija…

- Prancūzija, - juokėsi ji. – Norėčiau, kad tučtuojau ten grįžtumėte ir atgabentumėte čia saulę.

Visi pradėjo juoktis.
- Ar suprantate, - tęsė ji, - jeigu Jungtinėms Tautoms Jėzaus vardu pavyktų susirinkti taip kaip čia esame susirinkę mes, tai daugiau niekuomet nebebūtų karo.

Didžiulis žmonių sambūris plojo. Šiame susirinkime pastebėjau vieną dalyką – čia buvo labai daug džiaugsmo. Kathryn Kuhlman netiki niūria religija. Ji turi puikų jumoro jausmą, tačiau prie katedros pokštų niekuomet nekrečia.

- Leiskite man papasakoti apie tai, kas įvyko prieš keletą savaičių Pitsburge. Noriu jus supažindinti su naujuoju savo draugu Gordon Wilson. Į susirinkimą jis atvyko iš nedidelio Kanados miestelio, esančio 80 mylių nuo Otavos. Visą šį kelią jis vairavo automobilį. Tačiau tai dar ne viskas. Drauge su juo važiavo keturios pasiligoję moterys. Viena jų sėdėjo invalido vežimėlyje.

Šis vyriškis buvo išgydytas nuo kraujuojančios skrandžio opos. Lygiai taip pat stebuklingą išgydymą patyrė ir visos drauge su juo atvykusios moterys (viena iš jų buvo gydytojo žmona).

Tačiau ir tai dar ne viskas. Wilson sugrįžo į Ontario, išsinuomavo autobusą ir sekančią savaitę atvyko perpildytu autobusu. Nuo to laiko jau beveik pusė ano miestelio gyventojų spėjo pabuvoti Pitsburgo bažnyčioje.

- Tačiau žmonės išgydomi ne vien tik Pitsburge, - tęsė ji, o žmonės jai visai pritarė. – Taip pat norėčiau supažindinti jus su moterimi, kuri man yra labai artima. Jūs pamatysite, jog žmonės, kuriuos išgydo Dievas, sveiki pasilieka visą likusį gyvenimą.

Graži moteris mėlyna suknele užlipo ant platformos, virš galvos laikydama porą ramentų.

- Mieloji, papasakok, kas atsitiko, - paprašė Kuhlman.
- Kai praėjusį mėnesį aš atvykau į susirinkimą, negalėjau vaikščioti be ramentų, - kalbėjo moteris. Jos balsas drebėjo iš susijaudinimo. – Viena mano koja buvo operuota 12 kartų, kita – 15. Vaikščiojant man taip skaudėdavo, jog vos begalėjau tverti. Vos tik pėda paliesdavo grindis, skausmas pasidarydavo tiesiog nepakeliamas. Bet dabar aš galiu daryti štai ką!

Moteris ėmė smarkiai trypti kojomis. Bažnyčia šlovino Dievą. Kathryn Kuhlman pasisuko į prašmatnios išvaizdos žiūrovą, stovintį už jos:

- Gydytojau Biery, - pasakė ji, - prieš mėnesį po susirinkimo jūs apžiūrėjote šią moterį. Ką galėtumėte pasakyti kaip gydytojas?

Martin Biery, chirurgas, turintis trisdešimties metų darbo stažą, priėjo prie mikrofono:
- Ją apžiūrėjęs nustačiau, kad pėdose visiškai nebuvo kaulų. Dėl to normalus vaikščiojimas buvo visiškai neįmanomas. Jei tai būtų buvęs tik laikinas palengvėjimas, skausmai būtų vėl atsinaujinę.
- Pademonstruok mums, kaip tu gali eiti, - paprašė Kathryn kuhlman.

Moteris vaikščiojo platforma pirmyn ir atgal, ritmingai ir tvirtai statydama pėdas nt grindų.
- Daktare Biery, ką dabar pasakysite? – smalsavo Kathryn Kuhlman.
- Kad tai padarė Dievas, - atsakė jis.
- Taip, tai atėjo iš Dievo, - tyliai patvirtino Kathryn Kuhlman. Ji pakėlė akis ir pradėjo melstis bei dėkoti.

Išgydytoji moteris pravirko. Verkė ir gydytojas Biery, ir Kathryn Kuhlman. Aš pati nosine šluosčiau akis.

Tačiau po kurio laiko mes visi jau kvatojomės, mat Kathryn Kuhlman papasakojo vieną visai neseniai Pitsburge vykusį atsitikimą.

- Visai nežinojau, kad į susirinkimą iš Niujorko buvo atvykęs vienas katalikų kunigas. Po susirinkimo su juo kažkas atsitiko. Paklausykite, ką jis man parašė laiške:

- Po kiek laiko jis man vėl parašė, - tęsė ji, - ir paprašė mane atvykti į jo gimtąjį miestą ir ten pravesti tarnavimą. Jis labai nusiminė, sužinojęs, kad aš negaliu atvykti pamokslauti jo bažnyčioje. Tačiau jei aš sutikčiau ten nuvykti, jis man išnuomotų dideles patalpas. Jis nori, kad ir kiti patirtų tai, ką išgyveno jis.

Po kiek laiko Kathryn pridūrė:
- Šis įvykis man priminė vieną mažą margytę, katalikę, kuri į susirinkimą atėjo kartu su savo mama. Mergytė pasakė: ‘Mama, argi iš panelės Kuhlman neišeitų šaunus kunigas.’

Čia ji surimtėjo. Jos balsas buvo žemas ir tylus, beveik šnabždantis:
- Šventoji Dvasia šiandien čia yra nuostabiai arti. Turėtų įvykti kažkas panašaus į tai, kas nutiko Šventajai Dvasiai pirmą kartą nužengus ant krikščionių. Dievo meilė šviečia, nors aplink tamsu ir toliau bus dar tamsiau. Pasaulyje yra labai daug neapykantos. Tiek žmonių, tiek valstybių tarpe esama tokių žemų troškimų, tokių godžių ir baisių nesutarimų. Tačiau vienintelė Dievo meilės viltis vis dar tebešviečia.

Kaip tik todėl šiandien jūs ir esate čia: kad pažintumėte Dievo meilę ir jėgą. Aš tai žinau. Aš negaliu pamokslauti, negaliu giedoti – galiu tik mylėti jus.

Jos skruostais riedėjo ašaros.Daugelis iš mūsų taip pat verkė, ir tame nebuvo jokios isterikos. Mūsų širdys buvo sujaudintos ir paliestos.

- Ten toli, - staiga pasakė ji ir parodė žemyn į salę. – Aš nežinau, kas tu esi, bet tu atėjai į šį susirinkimą dusdama nuo astmos. Dabar tu esi laisva nuo šios ligos. Dvasia liudija mano dvasiai, kad esi išgydyta.
- Ką tik atsivėrė kažkieno ausis. Tai nutiko maždaug prieš minutę.

(Kathryn Kuhlman negali paaiškinti, iš kur ji visa tai žino. Tačiau kai kurie ją labai gerai pažįstantys bendradarbiai žino, jog, kai ji pasakoja apie kokį nors išgydymą, jis jau yra įvykęs. “Aš nežinau, - sako ji pati, - ir negaliu net pamėginti suprasti, kodėl arba iš kur aš tai galiu žinoti.”).

Daugelis pakilo iš savo vietų, norėdami paliudyti apie ką tik patirtą išgydymą.
- Ką tik buvo išgydytas diabetu sergantis žmogus. Kairėje, po pirmuoju šviestuvu, kažkas buvo išlaisvintas nuo cukrinio diabeto. Nebijok, šiluma, kurią tu jauti yra antgamtinė.
- Kažkam išnyko auglys, buvęs ant sprando. Jūs kažkur ten, viršuje, po antru šviestuvu. Patikrink ir pamatysi, kad auglio nebėra.
- Akimirksniu buvo išgydytas sudėtingas sinusito atvejis. Prieš du mėnesius jums buvo padarytos kelios nosies operacijos, tačiau jos nepadėjo. Dabar jūs esate visiškai sveikas.
- Išgydyta širdis. Ką tik pasveiko žmogus, kurio širdis veikė tik pusėtinai.
- O ten yra pagyvenęs vyriškis, - ji parodė į kairę, - kuris yra išgydytas nuo prostatos uždegimo. Planuotos operacijos nebeprireiks.
- O, kokia galinga jėga veikia čia šiandien, - sušuko ji. – Ši jėga veikia visur aplinkui. Dievo jėga veikia aplink. Ji tokia stipri, jog aš vos besilaikau ant kojų.

Abiejuose šonuose prie sienos susirinko daug žmonių, norinčių paliudyti apie išgydymą. Vienas tvarkdarys pakvietė moterį iš pirmos eilės. Ji buvo išgydyta nuo astmos, kaip Kathryn Kuhlman ir buvo sakiusi. Kiti žmonės taip pat liudijo apie tas pačias ligas, kurias jis buvo minėjusi.

- Kas gi čia dabar? – paklausė ji, kai tvarkdariai atvedė moterį, kuri ėjo be batų. Moteris nesulaikomai verkė.
Pagalbininkas priėjo prie mikrofono:
- Panele Kuhlman, ši moteris invalido vežimėlyje sėdėjo du metus. Ji atvyko į šį susirinkimą vežimėlyje. Tačiau pažiūrėkite į ją dabar.
- Vežimėlyje, - sušuko Kuhlman. – Aš jos anksčiau nesu mačiusi. Ji buvo išgydyta, ir tik Šventoji Dvasia tai žinojo.
- Pasakyk, mano drauge, kokiai bažnyčiai tu priklausai?
- Aš esu baptistė, - verkė moteris.

Pastebėjau, jog išgydymai nevyko tik vienu būdu. Keista, tačiau dauguma išgydytų žmonių buvo iš pačių įvairiausių krikščioniškų bendruomenių. Katalikai, žydai, agnostikai – visi gavo išgydymą kartu su tais, kurie stovėjo ant tvirto krikščionybės pagrindo. Kathryn Kuhlman nuolat primindavo pranašystę apie tai, jog paskutinėmis dienomis Dievas išlies savo Dvasios ant kiekvieno kūno (Apd. 2:17).

Šalia manęs sėdėjo gydytojas Robet Hoyt, patologijos profesorius. Jis atsigręžė į mane ir sušnabždėjo:
- Dabar jūs suprantate, kodėl aš jai padedu. Į nieką pasaulyje nenorėčiau mainyti šių susirinkimų.
Buvau per daug pritrenkta, kad galėčiau ką nors pasakyti. Atsakymo vietoje tik palinksėjau galva.

Kathryn kuhlman paprašė atvežti moters vežimėlį. Tada išgydytoji pasodino į jį savo vyrą ir nustūmė vežimėlį į savo vietą. Visa bažnyčia džiūgavo. Vienas iš tvarkdarių prie mikrofono atvedė jauną moterį, arabę.
- Panele Kuhlman, ši mergina atvyko į Ameriką darytis akies operacijos. Draugas pakvietė ją į susirinkimą. Ryt ji turėjo būti paguldyta į ligoninę. Tačiau dabar ji mato kuo puikiausiai.
- Ar tai tiesa? – paklausė Kathryn gražią juodaplaukę merginą.
- Taip, tai tiesa, - patvirtino ši. Aiškiai matėsi, jog ji ieško žodžių. Ji kalbėjo su akcentu. – Ant mano regėjimo nervo buvo trombas (kraujo krešulys), bet dabar aš vėl matau gerai. Aš to nesuprantu. Kas čia atsitiko?

Kathryn Kuhlman paprašė prie platformos prieiti vieną moterį. Tai buvo gydytoja Viola Frymann iš La Jolos (Kalifornija).

Gydytoja Frymann greitai apžiūrėjo merginos akį, atsitraukė keletą žingsnių atgal, pakėlė kelis pirštus aukštyn ir paprašė merginą juos suskaičiuoti. Po to ji patvirtino, jog mergina išties puikiai mato.

Vėliau atėjo vidutinio amžiaus vyriškis ir paliudijo apie tai, jog jam buvo nugaros smegenų užkrėtimas, visiškai išsekinęs jo stuburą. Prieš trejetą mėnesių buvo atlikta operacija, tačiau ji nieko negelbėjo. Prasidėjus tarnavimui, jis jautė baisius skausmus. Tačiau vos tik Kathryn Kuhlman paminėjo vyriškį, turintį problemų su nugara, jis bemat buvo išgydytas. Jis pademonstravo tai lengvai pasilenkdamas, išsitiesdamas ir kraipydamasis į visas puses.

Gydytojas Biery pakomentavo:
- Šis reiškinys medicinos požiūriu yra neįmanomas. Pažeidus tarp stuburo slankstelių esančią plokštelę, kiekvienas judesys kelia nenusakomus skausmus. Tai, ką mes matome, galėjo įvykti tik su Dievo pagalba.

Prie mikrofono priėjo pagyvenęs žmogus. Matėsi, jog jis vos ne vos suvaldo savo susijaudinimą.
- Mano gerklė… - pasakė jis, - … jau trisdešimt metų, kai be skausmo negalėjau nieko nuryti. O dabar aš išgydytas.
- Kada tai įvyko? –paklausė Kuhlman.
- Maždaug prieš valandą, - atsakė vyriškis. – Tik aš bijojau apie tai prasitarti, kad ši kančia vėl nesugrįžtų. Tačiau viskas praėjo. Aš galiu kalbėti ir ryti visiškai be skausmo.
- Pastaruoju metu jau nebedirbu, - iš susijaudinimo virpančiu balsu pridūrė jis, - tačiau prieš tai aš 40 metų dirbau gydytoju.

Sekanti eilėje buvo jauna namų šeimininkė. Ji vis verkė ir verkė, todėl Kathryn Kuhlman nustebusi pasiteiravo, kaip ji jaučiasi.
- Aš noriu mesti rūkyti, - pasakė moteris. – Bet negaliu.
- Mesti rūkyti… - nustebusi pakartojo Kathryn. – Aš nepamokslauju apie rūkymą, nė vieno žodžio apie tai nepasakiau, o jūs ateinate ir sakote, jog norite visa tai baigti. Kodėl?
- Aš noriu būti švari, - atsakė ji ir, pasiraususi savo rankinėje, ištraukė cigarečių pakelį ir padėjo jį ant katedros.
- Nedėk jo čia, - šypsojosi Kathryn. – Mesk jį lauk, kai būsi namuose. Tą pat valandą Dievas nuims tai nuo tavęs.

Ji uždėjo rankas ant moters galvos ir pradėjo melstis:
- Brangus Jėzau, pripildyk šią būtybę savo meile ir jėga, kad ji daugiau niekuomet nebejaustų poreikio rūkyti.

Moters keliai sulinko ir ji nusileido ant grindų. Susirinkimas tęsėsi.
- Šis vyriškis yra metodistų pamokslininkas, - aiškino Kathryn Kuhlman, pristatydama gerai apsirengusį vidutinio amžiaus vyriškį, stovintį priešais ją ant platformos. Jis išdrįso ateiti ir prisipažinti, jog nei jo gyvenime, nei tarnavime nebuvo Šventosios Dvasios. Jis prašė pasimelsti užtarimo malda. - Tai Dievo jėga, - pasakė Kathryn. – Aš čia nieko negaliu padaryti. Čia veikia Šventoji Dvasia. Jei salėje yra daugiau pamokslininkų, trokštančių daugiau šios jėgos, tegul jie dabar ateina į priekį.

Tuojau dalis žmonių pakilo iš savo vietų ir patraukė platformos link. Kai kurie vilkėjo įprastus drabužius, kiti buvo apsitaisę specialiais kunigų rūbais. Kai kurie šiame susirinkime norėjo likti nepastebėti ir neišsiduoti, jog yra pamokslininkai. Tačiau dabar jie visi pakilo ir nuėjo priimti jėgos iš Dievo. Netrukus scena buvo pilna pamokslininkų.

Čia stovėjo ir kunigų, ir vyskupų, ir presbiteronų pamokslininkų bei pastorių, kurie be jokios gėdos prisipažino, jog jiems reikia dar gilesnio dvasinio pažinimo ir kad jie trokšta dar didesnio Dievo jėgos pasireiškimo tiek savo, tiek savo žmonių gyvenime. (Taip pat jie puikiai žinojo, kad jų bažnyčių nariai visa tai matė ir girdėjo.) Tokio reginio ir išgyvenimo neįmanoma pamiršti. Kathryn Kuhlman meldėsi už kiekvieną atskirai.

Paskutinė eilėje buvo jauna moteris, kuri tyliai kalbėjosi su Kathryn.
- Ši jauna moteris yra Teksaso universiteto profesorė. Ji sako, jog nori būti išgelbėta, jog nori gimti iš naujo, - paaiškino Kathryn Kuhlman ir pridūrė: - Kūno išgydymas yra nuostabus dalykas, tačiau didžiausias stebuklas įvyksta tuomet, kai žmogaus siela būna išvedama iš tamsos į šviesą. Net jei nepamatyčiau pagyjant nė vieno kūno, bet žinočiau, jog išsigelbsti sielos, visai dėl to nesijaudinčiau. Kūno išgydymas, palyginus su sielos išgydymu, nieko nereiškia.

Buvo jau maždaug penkta valanda. Susirinkimas tęsėsi daugiau nei tris valandas. Pastebėjau daug žmonių, kurie stovėjo vestibiulyje ir ant laiptų, ir visaip stengėsi pažvelgti į perpildytos auditorijos vidų. Praėjusį mėnesį dėl vietos stokos buvo priversti išeiti trys tūkstančiai žmonių.

- Aš tikiu, jog Jėzaus kraujyje yra atpirkimas iš visų nuodėmių, - aiškino ji. – Kūno išgydymas, palyginus su sielos išgydymu, nieko nereiškia.
- Jei dar nesi atgimęs iš aukšto, jei dar niekada neragavai išgelbėjimo saldumo, jei dar neperdavei savo gyvenimo Dievo Sūnui Jėzui Kristui, norėčiau, kad tu tai padarytum tiesiog dabar.

Vargonininkas pradėjo groti, ir visi praėjimai prisipildė žmonių. Ėjo ir pagyvenę, ir vidutinio amžiaus žmonės, ėjo ir paaugliai. Kai kurie iš jų verkė. Kai kurių veidai švytėjo taip, lyg jie jau būtų išgelbėti einant link platformos.

Kai kurie ėjo greitais žingsniais. Atrodė, kad jie skuba atgailauti, nenorėdami, kad kiti tai padarytų greičiau už juos. Kiti ėjo sunkais, svariais žingsniais lyg nešdami sunkią naštą.

Jie pripildė platformą, laiptus ir visus praėjimus ir stengėsi prieiti kaip galima arčiau, kad Kathryn Kuhlman galėtų uždėti ant jų rankas.

- Tokio susirinkimo, kaip šis, pabaigoje nereikia kalbėti daug žodžių, - pasakė Kathryn tiems, kurie liko sėdėti savo vietose. Atrodė, jog į priekį išėjo pusė susirinkimo. – Visa, ką galiu pasakyti, yra tai, kad jūs turite džiaugtis dėl tų didelių dalykų, kuriuos čia šiandien darė Viešpats.

Gaudė didžiuliai vargonai, giedojo choras, o Kathryn Kuhlman nulipo nuo scenos. Ji patraukė tiesiai ten, kur buvo žmonės, sėdintys invalido vežimėliuose, prie tų, kurie dar nebuvo išgydyti, ir meldėsi pirmiausiai už juos. Po to meldėsi už kitus. Ji dėjo rankas ant nualintų kūnų, ji meldėsi už vaikučius, kuriuos ant rankų laikė susijaudinę tėvai.

Žmonės pradėjo skirstytis, tačiau išeiti niekas nesiskubino. Kai kurie tiesiog stovėjo tarp suolų. Visiškai vieni kitiems svetimi žmonės pradėjo nuoširdžiai vieni kitus sveikinti.

Pagyvenęs vyriškis, kuriam buvo išgydyta stuburo liga, stovėjo praėjime ir dairėsi pilnas pagarbos ir nustebimo.
- Argi ji ne nuostabi? – kreipėsi jis į mane, man beeinant pro šalį.
- Kas? – paklausiau aš.
- Ši meilė. Ją galima aiškiai jausti, argi ne?
Jis buvo visiškai teisus. Kažkas yra labai teisingai pasakęs: “Kathryn Kuhlman nedaro stebuklų tikėjimu. Ji daro stebuklus meile”.

Po šio susirinkimo aš aiškiai žinojau – daugiau niekada savo gyvenime aš nebebūsiu tokia pat, kaip anksčiau.

Janie Buckingham Eau Gallie, Florida

Pagal http://members.tripod.com/~Crystal_J/Biography bei knygą “GUD KAN” parengė Kristina Helgesson

Benediktas ir jo Regula
Šv. Ignacijus iš Antiochijos
Šventasis Raštas viduramžiais
Jonas Auksaburnis. Apie Susaną
Abelaras. Prieštaravimas neišmanančiam dialektikos
Paulius Tilichas: filosofija ir teologija
Augustinas. Apie Susaną ir Juozapą, skelbiant ištikimybę
R. Bonkė. Tikėjimas ir Dievo vardai
Lesteris Samralas. Žmogus
Susitikimo palapinė
Vėlinės ir Halloween'as
Bažnyčios paėmimas
Rožančiaus istorija
Ar Žemė yra plokščia?
Biblijos skiltis
Mitologijos skyrius
Vartiklis