Šventasis Raštas viduramžiais
I dalis
(Pradžia, skaitykite tęsinį

Šiandien nieko nestebina, kad bet kokių pažiūrų žmogus gali susipažinti su Šventuoju Raštu jam suprantama kalba. Vis dėlto šis pamatinis krikščionybės dokumentas ir vienintelis tikras tekstinis tikėjimo šaltinis – Biblija ne visais laikais buvo pasiekiamas kiekvienam krikščioniui ar trokštančiajam juo tapti. Naujausioje "Katalikų bažnyčios istorijoje" (1997, t. 1, p. 375) teigiama, jog "kaip faktiško bažnytinio pamaldumo patikslinimas, Biblija per visus viduramžius neliko užmiršta". Čia nesustosime ties pirma pacituotos frazės puse, kurioje ryškus Šventojo Rašto ne kaip kertinio krikščionybės mokymo šaltinio, bet tik kaip tam tikro antraeilio bažnytinės tradicijos priedo teigimas. Pažvelkime į antrąją teiginio dalį. Kokia iš tiesų buvo Biblijos vieta viduramžių, t. y. beveik vieno tūkstantmečio (V a. pabaiga - XV a.), Europos krikščioniškoje visuomenėje? Istorija liudija, jog oficialioje bažnyčioje Šventasis Raštas buvo vienas labiausiai užmirštų krikščioniškų tekstų.

Biblija ir tikintieji

Juokas – reikalas šventas…
“… kas turi linksmą širdį, tam visuomet šventė”, Patarlių 15:15

Kausimai ir atsakymai

K: Kas Nojui kėlė didžiausią susirūpinimą arkoje?
A: Nagi toji uodų porelė.

K: Kuris žmogus Biblijoje buvo pats blogiausias?
A: Mozė. Jis vienu kartu sulaužė visus Dešimt Dievo Įsakymų (Kai numetė akmens plokštes.)

K: Ar žinote, kad Viešpats Dievas buvo sklandytuvo pilotas?
A: “… ir Dievo Dvasia sklandė virš vandenų” (Pradžios knyga 1:2).

K: Ar danguje yra moterų?
K: Ar danguje yra pamokslininkų?
A: “Ir danguje pusvalandžiui pasidarė tylu…” (Apreiškimo knyga 8:1)

K: Kokios buvo pirmosios biblinės krepšinio komandos?
A: “Jericho sienos” ir “Judo liūtai”.

Į viduramžius katalikiškoji Europa įžengė turėdama lotynišką Biblijos vertimą, vadinamą Vulgata (žr. Vulgatos vertimas), kurią parengė Romos vyskupo sekretorius šv. Jeronimas. 390 m. Jeronimas baigė Naujojo Testamento (NT) vertimą, o 404 - 405 m. – Senojo Testamento (ST). Šią Bibliją turėjo universitetai, didesni vienuolynai, katedrų bibliotekos ir kai kurie Europos valdovų dvarai. Vulgata buvo lengvai prieinama išsilavinusiems žmo-nėms, Senasis Testamentas – mokėjusiesiems hebrajų kalbą, tačiau NT buvo parašytas graikų kalba, kurios didžioji dalis žmonių nemokėjo. Tiek universitetų studentai, tiek mokslininkai turėjo pasitenkinti lotynišku Naujojo Testamento tekstu iki pat 1516 m., kai Erazmas Roterdamietis išleido “Novum Instrumentum” – visą NT tekstą. Ispanijoje 1522 m. pasirodė įvairiakalbis kardinolo Chimeneso NT vertimas. Iki XVI a. pradžios bet kokie darbai prie Biblijos kita kalba, išskyrus lotyniškų, sukeldavo įtarinėjimus. Šimtmetis iki Reformacijos, pasižymėjęs skaitymo ir apskritai raštingumo augimu, tik dar labiau paaštrino padėtį. Cenzūra suintensyvėjo, daugėjo persekiojimų. Ryškiu to įrodymu buvo 1513-152 0 m. Vokietijos universitetuose vykęs judėjimas, kuris siekė panaikinti hebrajų kalbos mokymą ir diskredituoti garsiausią tų laikų hebraistą Johaną Reuchliną. Europoje reiškęsis antisemitizmas kėlė idėjas sunaikinti visas hebraiškas knygas ir uždrausti hebraiškos Biblijos tyrinėjimus.

Ką galima pasakyti apie eilinio to meto klebono, jo parapijiečių ar vienuolių Biblijos pažinimą? Maž-daug penkis amžius iki Reformacijos didžioji dalis pasauliečių nemokėjo skaityti. Dar daugiau – toje epochoje daugelis parapijų kuni-gų taip pat buvo analfabetai. XIV-XVa. labai mažai pasauliečių, mokėjusių skaityti, galėjo gauti Biblijos fragmentų ar ištraukų savo kalba. Į tokius Biblijos dalių rankraščius iki spaudos technikos išradimo įdėdavo psalmyną, Apreiškimo knygą, Evangelijų ištraukas. Galėjo tai būti ir tam tikra Biblinė istorija, sudaryta remiantis Mozės penkiaknyge.

Tik nedaugelyje Europos vietų kunigai galėjo naudotis visais Apašatalų laiškų ir Evangelijų rankraščių tekstais. Didžioji dalis vienuolių bei kunigų su Biblija susidurdavo per mišias, kuriose buvo skaitomi trumpi fragmentai lotyniškai, po to sekdavo pamokslas gimtąja kalba. Dažniausiai tai būdavo dvi NT ištraukos: viena iš Apaštalų laiškų, kita iš Evangelijų. Kartais pirmoji ištrauka būdavo iš ST. Kiekvienas, ateinantis į bažnyčią, girdėdavo, kaip buvo skaitomos tos Šventojo Rašto ištraukos iš mišiolo sekmadieniais ir švenčių dienomis. Papildomų fragmentų buvo klausomasi per Velykas arba Kalėdas. Remdamasis tais fragmentais pamoksle kunigas turėjo išdėstyti esmines Biblijos mintis. Taip tikintiesiems buvo perduodamas interpretuotas Rašto fragmento turinys, bet ne tikslus vertimas. Kunigas, pristatydamas pasirinktos ištraukos turinį, galėjo pateikti tai alegoriškai arba naudoti pavyzdžius iš kasdienio tikinčiųjų gyvenimo. Tai priklausydavo nuo jo lotynų kalbos žinojimo.

Kartais iš viso buvo atsisakoma pamokslavimo, remiantis Rašto fragmentais. Tą vėliau aštriai kritikavo ir reformatoriai, ir ištikimi katalikų bažnyčiai dvasininkai, kurie suvokė, jog pamokslas yra vienas pagrindinių tikinčiųjų mokymo būdų. Apaštalas Paulius kalbėjo, jog tikėjimas kyla iš klausymo. Šv. Bernardas 1427 m. (beveik šimtas metų iki Reformacijos) savo vienuolijos broliams Sienoje (Italija) pasakė, kad svarbiau yra klausyti pamokslo, nei dalyvauti likusioje mišių dalyje. Jei kas nors dėl rimtos priežasties (pvz. kūdikio priežiūros) negali dalyvauti visose mišiose, geriau yra išeiti iš mišių po pamokslo. “Viskas, ką turite ir ką žinote, kyla iš Dievo žodžio,– kalbėjo šv. Bernardas, – ir apskritai viskas, ką žinome apie tikėjimą Jėzumi, kyla vien tik iš pamokslo. Tikėjimo niekada nepritrūksime, kol jį pamokslausime.”

Spėjama, jog to meto Europoje paprastas parapijietis mieste, taip pat ir kaime, maksimaliai galėjo žinoti apie du šimtus lotyniškų Šventojo Rašto ištraukų. Žmogus galėjo ir nesuvokti jų prasmės, o dažniausiai suprasdavo neaiškiai, jei jo galvoje pasilikdavo tik kai kurios pamokslų metu girdėtos lotyniškos nuotrupos. Tuo metu apskritai stigo patikimų oficialių Rašto interpreta-cijų – daugelis kunigų ir nemaža dalis vyskupų nedaug geriau žinojo Bibliją nei prastuomenė, kuriai jie ir skaitė Rašto ištraukas. Kai kurie dvasininkai visiškai nemokėjo lotyniškai.

Vertimų cenzūra

Ką galima pasakyti apie visos arba beveik visos Biblijos vertimus į įvairių tautų gimtąsias kalbas? Jie visi buvo laikomi nepatikimais, įtartinais ir pavojingais pasauliečiams, kunigams, nereikalingais mokslininkams. Dominuojanti oficialios bažnyčios politika draudė įvairius Rašto vertimus. Neoficiali lokalinių bažnyčių politika kai kada toleravo tokius vertimus, jei jais naudodavosi išsilavinę asmenys. Galima drąsiai teigti, jog iki XVI a. situacija šioje srityje buvo nenormali. Daugelyje bažnytinių provincijų, – pirmiausia Lenkijoje, Lietuvoje ir visoje Rytų Europoje, Skandinavijoje, Britų salyne, Ispanijoje, Pietų Prancūzijoje ir Pietų Italijoje, Vokietijoje – dauguma dvasinin-kų, vienuolių, ir pasauliečių nega-lėjo skaityti Biblijos jiems suprantama gimtąja kalba. Taigi pamatinis krikščionybės dokumentas buvo neprieinamas daugumai tikinčiųjų, gyvenančių pagal baž-nyčios nuostatus. To buvo neį-manoma išvengti neišsilavinusioje visuomenėje.

Popiežius Grigalius VII siekė, kad bažnytinėse apeigose, o jos apėmė taip pat ir Biblijos skaitymą, būtų naudojama tik lotynų kalba. Toks popiežiaus planas, kaip tvirtina istorikai, buvo pradžia ypatingos politikos, normalizuojančios santykius tarp Romos ir bažnyčios kai kuriose Rytų Europos šalyse. Manyta, jog lotynų kalba sustiprins Moravijos ir Romos santykius. Tam tikrą vaidmenį čia suvaidino ir vokiškų kraštų spaudimas.

Grigaliaus VII pozicija po penkių šimtų metų Tridento bažnytiniame susirinkime bus pripažinta kaip tinkama priešinantis, kad Biblija gimtosiomis kalbomis plistų tarp tikinčiųjų: “Visagaliui Dievui patiko, kad Šventasis Raštas iš dalies liktų paslaptimi, nes priešingu atveju, jei jis būtų iki galo suprantamas visiems, jis būtų nevertinamas ir negerbiamas. Be to, galėtų suklaidinti neišsilavinusius žmones.” Manyta, jog net jei praeityje naudotasi įvairiais vertimais, to negalima laikyti išimtimi, “nes pirmoji bažnyčia nekreipė dėmesio į daugelį dalykų, kurie, krikščionybei išsiplėtus ir sustiprėjus, dėka gilių tyrinėjimų buvo pataisyti. Todėl draudžiame tai, ko taip neapdairiai prašote iš šv. Petro valdžios (t. y. popiežiaus) ir įsakome visomis jėgomis priešintis tam nepaprastam akiplėšiškumui visagalio Dievo garbei.”

Pirmieji Biblijos vertimai

Istoriniai šaltiniai pateikia nedaug duomenų apie pirmuosius Biblijos vertimus į gimtąsias Europos tautų kalbas. XII a. viduryje šiandieninės Prancūzijos pietuose, seniau vadintos Langedoku, atsirado katarai ir valdiečiai, pirmieji pradėję versti Bibliją. Savo apeigose jie naudojo į vietinius dialektus iš-verstas kai kurias Biblijos dalis, pirmiausia Evangeliją pagal Joną.

Valdiečių judėjimą pradėjo Liono pirklys Petras Valdo, atsivertęs 1176 m. Savo šalininkus jis ragino skaityti Biblijos frag-mentus ir kitus jų mokyti. Dažniausiai sekmadieninių mišių metu valdiečiai skaitydavo Evangelijų ar Apreiškimo knygos ištraukas.

Neabejotina, jog Rašto vertimų iniciatyva priklausė valdiečiams. Būtent jie parengė Biblijos vertimus į provansalų, katalonų, vokiečių kalbą, toskanų dialektą ir galbūt prancūzų. 1150-1250 m. intensyviausias vertimų arealas apėmė Viduržemio jūros pakrantę, pradedant nuo Šiaurės Ispanijos iki Šiaurės Italijos. Greitas gimtųjų kalbų vystymasis skatino tautinės savimonės augimą, kas savo ruožtu vedė prie tauti-nių Biblijos vertimų.

Katarai valdiečių įtakoje taip pat pradėjo gilintis į Šventąjį Raštą.

Oficiali bažnyčia dėjo pastangas, siekdama sulaikyti Petrą Valdo ir jo šalininkus ortodoksijos rėmuose – tiek organizacijos, tiek tikėjimo klausimais. Šie mėginimai nieko nedavė. Vietinės bažnyčios teigė, kad valdiečių Biblijos verti-mai peržengė dvasininkijos kompetencijos ribas. Galop Valdas buvo apkaltintas erezijos skleidimu. Visi jo šalininkai pavadinti eretikais ir pradėti persekioti ką tik susikūrusios inkvizicijos.

XIII a. pietinės Prancūzijos inkvizitorius Stefanas Burbonas teigia, kad bažnytinė valdžia tais laikais bet kokias individualias Biblijos studijas tapatino su erezija ir krikščioniškų tiesų atmetimu: “Ženklai, pagal kuriuos atpažįstamas eretikas, yra tokie: pirma – jie sąmoningai ir savavališkai pasisavina pamokslavimo ir švento mokslo skelbimo teisę<…> pirmiausia Evangelijų ir kitų NT knygų. Mokosi jas atmintinai liaudies kalba ir murma vienas kitam. Jis pasakoja, kad matė vieną jauną karvių piemenį, kuris gimtąja kalba atmintinai išmoko keturiasdešimt sekmadieninių Evangelijų ištraukų, nes gyveno vieno valdiečio namuose: “Buvau sutikęs pasauliečių, taip palinkusių į tuos mokslus, kad galėjo iš atminties tiksliai pakartoti daug Evangelijos fragmentų, pavyzdžiui, Mato ar Luko, o ypač jose užrašytus Viešpaties žodžius.” Biblijos žinojimas atmintinai tuo metu laikytas baisia nuodėme.

1229 m. bažnytinis sinodas Tulūzoje priėmė tokį nutarimą: “Pasauliečiai negali turėti Šventojo Rašto knygų, išskyrus psalmyną ir mišių maldyną. Bet net ir tų knygų jiems negalima turėti gimtąja kalba. Draudžiame leisti pasauliečiams turėti ST ar NT knygas, išskyrus jei tik kas, skatinamas pamaldumo, panorės turėti psalmyną ar breviorių (kasdieninių maldų rinkinį), kad galėtų mišių metu melstis Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Ypač griežtai draudžiame turėti tas knygas, išverstas į šnekamąją kalbą.” Šis nutarimas tapo precedentu kitiems kraštams, pirmiausia šiaurinei Ispanijai, kur valdiečiai turėjo daug šalininkų.

1233 m. Aragonijos karalius Jokūbas I provinciniame Taragonos sinode išleido 26 dekretus. Pirmasis jų skelbė: “Tegu niekas neturi ST ar NT knygų romanų kalba. Jeigu kas nors jas turėtų, privalo per aštuonias dienas nuo šio dekreto paskelbimo dienos atiduoti jas vyskupo kurijai sudeginti. Tas dvasininkas ar pasaulietis, kuris to nepadarys, bus įtartas erezija.”

Kitame šimtmetyje ėmė atsirasti neoficialios pasauliečių bendruomenės, praktikuojančios laisvą, nepriklausomą nuo bažnytinės valdžios krikščionišką gyvenimą – beginietės ir begardai. Šie žmonės troško turėti Bibliją savo kalba. 1317 m. kitas Taragonos sinodas išleido dekretą, jog beginietėms ir begardams draudžiama turėti “teologines knygas šnekamąja kalba, išskyrus maldynus

1199 m. popiežius Inocentas III gana palankiai žiūrėjo į valdiečių darbus, vis dėlto įtarus ir diskriminacinis bažnytinės valdžios požiūris į Biblijos vertimus išliko per visą XII - XIV a. laikotarpį.

Parengė Deimantas Karvelis

Endis Veiras. Kiaušinis
Paslaptingas ugnies nusileidimas
Kazimieras: Ir šventieji puodus žiedžia
Šventasis Raštas viduramžiais. I dalis
Paulius Tilichas: filosofija ir teologija
Abelaras. Prieštaravimas neišmanančiam dialektikos
Šv. Jeronimas. Komentarai apie Susaną
Knygų spausdinimas Lietuvoje
Užgavėnės Lietuvoje
Religijos skiltis
Mitologijos skyrius
Vartiklis