Vienuolių institucijos įsigalėjimas    

Apaštalas Paulius rašo: „Vyskupas turi būti [...] tik kartą vedęs“ (1 Tim 3, 2). Tokia praktika buvo įprasta krikščionybei iki 4 a. Tačiau jau šv. Atanazo Didžiojo laikais, kai 325 m. vyskupai susirinko Nikėjoje (žr. Nikėjos susirinkimas), daugelis susirinkusiųjų neturėjo šeimų. Todėl šio susirinkimo kanonai apie vyskupų santykį su moterimis jau kalbėjo kitaip: „Nei vyskupui, nei kunigui, nei diakonui, nei kam kitam iš dvasininkų neleidžiama turėti kartu namie gyvenančią moterį, nebent tai būtų motina ar sesuo, ar teta, ar kiti asmenys, nekeliantys įtarimo“ (3 kanonas). Nedraudžiama vyskupams būti susituokusiems, draudžiamos pašalinės moterys vyskupams, - ir vis tik kanone juntamas naujos situacijos, tarp vyskupų plintančio celibato, atspindys.

Jis plito dėl lengvai suprantamų priežasčių: tik nevedęs žmogus arijonų dominavimo laikais galėjo leisti sau prabangą oponuoti visam likusiam pasauliui, kęsti tremtis ir nesirūpinti savo materialine gerove. Celibatui buvo lemta išplisti tarp vyskupų, nes, net Nikėjos dogmoms įsitvirtinus, kildavo kitų problemų – nesąžiningi vyskupai geriausias parapijas atiduodavo savo sūnums, vyskupijos turtą stengėsi išlaikyti šeimoje. Atsitikdavo net ir taip kaip Grigaliui Nazianziečiui Senajam, kurio abu sūnūs taip įtikėjo Evangelija, kad pasirinko skaistų gyvenimą. Ir nors vienas šv. Grigaliaus sūnus taip pat tapo Nazianzo vyskupu ir išsaugojo tėvo palikimą, tačiau pats vaikų jau nebeturėjo.

Per kovas su arijonais iškilo vienuolių autoritetas ir jie tapo vis dažniau renkami į kunigus ir vyskupus. Vienuolių vyskupystė atitiko apaštalo mokymą apie nepadalytą širdį: „Nesusituokęs rūpinasi Viešpaties reikalais ir trokšta patikti Viešpačiui. O susituokęs rūpinasi šio pasaulio reikalais, Vienuoliai stengiasi patikti žmonai ir yra pasidalijęs“ (1 Kor 7, 32–34). Bet toks posūkis vienuolio gyvenime griovė jo troškimą siekti krikščioniškojo idealo. Vienuoliai bėgdavo nuo įšventinimų ir dažnai vyskupystę teikti jiems tekdavo prievarta. Šis simbolis ir šiandien yra išsaugotas ortodoksų dvasininkų šventimų apeigose – būsimasis dvasininkas atvesdinamas priešais altorių laikant jam rankas už nugaros, t.y. tarsi per prievartą. Dykumos Tėvų gyvenimuose yra žinomos istorijos, kai vienuolis susiluošindavo vien tam, kad negautų kunigiškos garbės.

Vienuolystė atsirado kaip neformalus judėjimas, todėl ilgą laiką neegzistavo nei vienuolių įžadai, nei Bažnyčios kanonai, reguliuojantys vienuolystę. Ilgainiui susiformavo tam tikri papročiai, ritualai, iš kurių svarbiausiu laikytas tonzūros ritualas – vienuolio apkirpimas ir įvilkimas į abitą. Rytų Tradicijoje, ne be vienuolių įtakos, šis ritualas dažnai įvardijamas kaip turintis sakramento statusą.

Bažnyčia pavertė vienuolystės institutą savo formalia dalimi IV Visuotinio susirinkimo metu (451 m., Chalcedone). Šio susirinkimo kanonuose pirmąsyk pasirodo žodis monachos. Pirmąsyk minimas ir vienuolynas – 24 kanonas nurodo, kad pastatas, vyskupo pašventinamas kaip vienuolynas, lieka vienuolynas visiems laikams. Vienuoliams uždraudžiama turėti turto, užsiimti pasaulietiniais reikalais (3 kanonas). Minimi ir apsišaukėliai vienuoliai – susirinkimas draudžia vienuoliams keliauti iš miesto į miestą arba kurti vienuolynus be vyskupo leidimo, taip pat be vyskupo leidimo kištis į bažnytinius ar pasaulietinius reikalus (4 kanonas). Vienuoliai atleidžiami nuo karinės tarnybos (7 kanonas), draudžiama sudaryti santuokas (16 kanonas). Turint omenyje, kad susirinkimo kanonai netrukus tapo ir pasaulietinės teisės dalimi, po jo vienuolystės priėmimas visiems laikams iš asmeninio susitarimo su Dievu virto formaliu perėjimu į kitus teisinius santykius su valstybe ir Bažnyčia.

528 m. imperatorius šv. Justinianas Didysis išleido įstatymą, pagal kurį buvo uždrausta rinkti į vyskupus asmenis, turinčius vaikų. Po trejų metų įstatymas buvo patikslintas – į vyskupus buvo leidžiama rinkti arba vienuolius, arba susituokusius, bet bevaikius vyrus, sutinkančius po įšventinimo atsiduoti Bažnyčiai ir nebegyventi su žmona. Tai pirmas įstatymas, kuris siūlo vyskupus rinkti iš vienuolių.

691 m. buvo priimtas potvarkis (vėliau jis patvirtintas kaip VI visuotinio susirinkimo 12 kanonas), kuriuo uždrausta vyskupams gyventi santuokinį gyvenimą ir šventinti į vyskupus nenorinčius jo nutraukti. Kanone pabrėžiama, kad jo tikslas – ne paneigti apaštalo žodžius apie santuoką, o sudaryti geresnes sąlygas tikinčiųjų pastoracijai. Faktiškai po šio kanono priėmimo net ir tose nedaugelyje vietų, kur dar egzistavo vedusiųjų vyskupystė, įsivyravo vyskupų rinkimas iš vienuolių. Ilgainiui net išrinktieji ne iš vienuolių buvo prieš šventinant į vyskupus „apkerpami į vienuolius“, t. y. pereidavo tonzūros ritualą.

To pavyzdys yra 806 m. šv. Nikiforo Išpažinėjo1) išrinkimas į Konstantinopolio patriarchus. Nebūdamas vienuolis, šv. Nikiforas pirma turėjo juo tapti ir tik tada buvo įšventintas į vyskupus. Vyskupystė ir vienuolystė tampa neatsiejamos.

Imperatoriaus kova su vienuoliais

730 m. Konstantinopolio imperatorius Leonas III3) išleido ediktą, draudžiantį ikonų garbinimą. Pasak legendos, išleidęs ediktą imperatorius pats asmeniškai nuėjo ir nugramdė nuo vartų Kristaus Pantokratoriaus mozaiką. Šitaip imperatorius de facto paskelbė karą Bizantijos vienuolijai.

Tuo metu Konstantinopolio mieste jau buvo šimtai vienuolynų. Vienuoliai turėjo dvasinį ir hierarchinį autoritetą, nes daugelis vyskupų buvo vienuoliai, susiję su vienais ar kitais vienuolynais. Vienuolynai traukė piligrimus, garsėjo relikvijomis ir ikonomis. Tuo metu visi ikonografai buvo vienuoliai. Ikonų rašymas buvo sudėtinga dvasinė ir teologinė praktika, o kultas – plačiai paplitęs.

Britų istorikas Kirilas Mango4) nurodo tiesiogines sąsajas tarp ikonoklazmo ir to meto visuomenės socioekonominės struktūros. Ikonų gerbimas buvo nepalankus tik neturtingiausiems rytų provincijų gyventojams, kentėjusiems nuo musulmonų antpuolių. Didžiuosiuose imperijos centruose kultas klestėjo. Leono III sprendimas buvo orientuotas į vienuolynų politinės ir ekonominės galios mažinimą. Tačiau šis sprendimas, nepaisant represijų ir kankinimų, buvo nesėkmingas.

Didysis ikonų gerbimo dogmos gynėjas buvo ne kas kitas, o Sirijos vienuolis Jonas Damaskietis2). Jis suformulavo mokymą, pagal kurį „garbė, teikiama atvaizdui, tenka provaizdžiui“ (Bažnyčia jį patvirtino 787 m.). Vienuoliai dar kartą iškilo kaip ortodoksijos gynėjai, o 787 m. susirinkimo diena tapo bažnytine švente, pavadinta „Ortodoksijos iškilmėmis“.

1) Šv. Nikiforas (Nikephoros, apie 758-828) – Konstantinopolio patriarchas (806-815), rašytojas. Laikėsi Jono Damaskiečio mokymo.
Jo tėvas nukentėjo dėl ikonų garbinino; ir Nikiforas buvo aistringas ikonų garbinimo gynėju (apie tai parašė tris veikalus), tad imperatoriui Leonui Armėnui tapus imperatoriumi, buvo išsiųstas į šv. Teodoro vienuolyno prie Bosforo. 847 m. kovo 13 d. jo relikvijos perkeltos į Konstantinopolį (toji diena tapo jo pagarbinimo diena).
Jo „Chronologija“ apima isrotiją nuo Adomo ir Ievos iki jo laikų.

2) Jonas Damaskietis (apie 675-753) – vienuolis ir teologas Sirijoje, himnų kūrėjas ir vienas Bažnyčios tėvų. Viduramžiais naudotas Velykų paskaičiavimo būdas vadintas „Jono Damaskiečio ranka“. Pasakojama, kad su broliu Kosma (tapusiu Majumos vyskupu) mokėsi mokslų ir muzikos, tačiau abu, įvedus privalomą arabų kalbą, kažkur po 706 m. šv. Sabos vienuolynė prie Jeruzalės tapo vienuoliais. Kovos su stabais įkarštyje gynė ikonų garbinimą, parašydamas „Tris ginamuosius žodžius palaikant ikonų garbinimą“, užtai 754 m. susirinkimas triskart jam paskelbė anafemą, tačiau VII Visuotinis susirinkimas (787 m., arba Nikėjos antrasis susirinkimas) patvirtino jo mokymo teisingumą. Jo fundamentalus „Žinijos šaltinis“ sudarytas iš trijų skyrių: filosofinio („Dialektika“), kaltinamojo („Apie erezijas“) ir dogmatiškojo („Tikslus tikrojo tikėjimo pateikimas“). Rašė prieš nestoriečius,  monofizitus,  manichėjus ir musulmonus, o taip pat pamokslus apie Dievo Motiną. Parengė Pauliaus laikų aiškinimus. Jam priskiriamas ir „Barlamėjus ir Juozapas“, tačiau G. Florovskis teigia, kas jis parašytas dar 7 a. Taip pat jis parašė keletą kanonų, yatingų palestinietiškų dainų, nuo 9 a. naudojamų Rytų bažnyčioje, keletas maldų ir pan. Palaidotas šv. Sabos vienuolyne greta šv. Sabos relikvijų. Jau 8 a. pabaigoje Jonas iš Jeruzalės parašė pirmąją jo biografiją.
Taip pat žr. >>>>>

3) Leonas III Isauras (Leo III, apie 675-741) - Bizantijos imperatorius (717-741), pradėjęs Isaurų dinastiją. 705 m. padėjo Justinianui II atgauti sostą, o vėliau tarnavo strategu Anatolijoje. 717 m. nuvertė imperatorių Teodosijų III. Valdymo pradžioje, padedamas bulgarų, sėkmingai nuo arabų gynė Konstantinopolį per vadinamąją antrąją Konstantinopolio apsiaustį (717-718). Vėliau pertvarkė Bizantijos karinę sistemą, palaikė taikius santykius su bulgarais, 733 m. su chazarais sudarė sąjungą, naudingą kovai su arabais. Laikė, kad valdovui leistina kištis į bažnytinius reikalus ir 730 m. paskelbė ikonoklazmą Bizantijos oficialia religijos forma, nušalino tam prieštaraujantį patriarchą Germaną I. Panaikino Pietų Italijos ir Graikijos bažnytinį pavaldumą Romos popiežiui, šias sritis priskyrė Konstantinopolio patriarchui.

4) Kirilas Mango (Cyril Mango, 1928-2021) – britų istorikas bizantologas, archeologas, gimęs Turkijoje. Jo pagrindinis veikalai „Brazeno namas“ (1959), „Šv. Sofijos mozaikos“ (1962) ir kt.

Vieningoji Trejybė
Nikėjos susirinkimas
Rusų vienuolio vaizdinys
Benediktas ir jo Regula
Ankstyvoji krikščionybė Egipte
Krikščionybė: ortodoksijos gynėjai
Kankinys šv. Polikarpas iš Smyrno
Vatikano II susirinkimas ir pneumatologija
Senovės Rytų bažnyčios vienuolių apžvalga
Kristaus dieviškumo pagrindimas šv.Jono rašiniuose
Ortodoksų bažnyčia ir filioque prieštaravimas
Apie Šv. Trejybės paieškas
Šv. Grigalius Nazianzietis
Severas iš Antiochijos
Maksimas Išpažinėjas
Montanizmas ir Alogi
Religijų forumas
Mitai apie katarus
Monothelitizmas
Martinizmas
Trapistai
Filosofijos skiltis
Religijos skyrius
Vartiklis