Nikėjos susirinkimas. Vartiklis

325 m. Nikėjoje, mažame miestelyje prie Bosforo sąsiaurio (dabar tai Iznikas Turkijoje), susirinko apie 300 vyskupų ir diakonų. Du jų ypač išskirtini: Aukštutinių Tėbų vyskupas Pafnutijus¹⁾ ir Kipro vyskupas Spyridonas²⁾. Tai buvo pirmasis pirmasis Visuotinis bažnytinis susirinkimas siekiant rasti vieningą sutarimą tarp krikščionių.
Susirinkimą sušaukė Konstantinas I. Pasitarimų salėje ant stalo gulėjo atversta evangelija. Vyskupai į Nikėją privalėjo atvykti iki gegužės 20 d., oficialus atidarymas įvyko birželio 14 d. Imperatorius Konstantinas Didysis įėjo apsitaisęs brangakmeniais papuoštais spalvingais aksomais, tačiau be įprastos kareivių palydos. Jis kalbėjo trumpai. Jis nurodė susitarti dėl bendrų dalykų: „Nesutarimas Bažnyčioje blogiau nei karas“.
Susirinkimas baigėsi rugpjūčio 25 d.

Vyskupai ir diakonai buvo sujaudinti – galų gale, po ilgų persekiojimų imperatorius yra tarsi sąjungininkas. O Konstantinas tikėjosi, kad bus išspręstas Arijaus³⁾ mokymo klausimas. Arijus, įtakingas Baukalio bažnyčios Aleksandrijoje vadovas, mokė, kad Kristus buvo daugiau nei žmogus, tačiau mažiau nei Dievas.

Dievas ne visada buvo Tėvu. Buvo laikas, kai jis Tėvu nebuvo. Žodis buvo ne amžinai ir buvo sutvertas iš nieko, t.y. Sūnus yra kūrinys ir savo esme nėra toks, kaip Tėvas, todėl Žodis jam svetimas ir negali būti žinomas taip gerai, kaip Tėvui. Jis nežino savo prigimties ir gali keistis, kaip ir kitos protingos būtybės.

Arijus tikėjimą Kristumi padarė suprantamą žmonėms, ypač pateikęs surimuotą ir lydimą lengvai įsimenamomis melodijomis, kurias niūniuoti galėjo visi.

Nikomedijos vyskupas Eusebijus, kartu su Theognis⁴⁾ ir Maris⁵⁾, palaikė Arijų. Dauguma susirinkusiųjų buvo linkę kompromisui, tačiau aršiai pasipriešino jaunasis diakonas Atanazas iš Aleksandrijos, palaikomas savo vyskupo Aleksandro. Jis tvirtino, kad Arijaus mokymas palieka krikščionybę be dieviškojo Išganytojo.

Dalies dalyvių buvo pasiūlyta formuluotė: „Tikras Dievas iš Dievo, gimęs, bet ne sukurtas, vienos prigimties su Tėvu… “. Sąvoką „vienos prigimties“ (homo ousion) greičiausiai pateikė Osijus iš Kordobos (Ispanijos), turėjęs įtaką imperatoriui Konstantinui, kas, galbūt, ir nulėmė eigą. Po ilgų debatų buvo sutikta su tikėjimo kredo: „vienu Viešpačiu Jėzumi Kristumi… tikru Dievu iš tikro Dievo“.

Tik 5 nepasirašė dėl sąvokos homoousios (tos pačios prigimties): Eusebijus, Theognis iš Nicos, Maris iš Chalcedono, Theonas iš Marmarica ir Secundus iš Ptolemais.
Nes tos pačios substancijos reiškia, kad vienas atsiranda iš kito arba dalijant, arba iš dygstant (iš sėklos) arba gimstant. Ir Sūnus neatsirado iš Tėvo nė vienu tų būdų.

Buvo paaiškinta, kad homoousios reiškia prigimtį, kuri nėra materiali ar kūniška, kad Sūnus yra iš Tėvo, o ne jo dalis. Nuo bažnyčios buvo atskirti Arijaus pasekėjai.

Aleksandras, Aleksandrijos vyskupas, ekskomunikavo Arijų ir jo pasekėjus: Achillas Aithales, Carpones, dar vienas Arijus, Sarmates, Euzoius, Lucius Julian, Menas, Helladis ir Gaius, o taip paminėtini Secundus ir Theonas.

Konstantinas džiaugėsi, manydamas, kad klausimas išspręstas. Tačiau Arijaus krizė tęsėsi dar 60 m. Imperatorius kišosi į bažnyčios valdymą, pamalonindamas vienus ar ištremdamas kitus. Tik 5 a. viduryje Chaldekono susirinkime galutinai nuspręsta, kad Jėzus yra tikras Dievas. Ir kad jis viename asmenyje suderino dvi prigimtis: žmogišką ir dievišką.

Vyko diskusijos dėl Velykų (žydų), švenčiamų tik rytinėse srityse, datos. Kai kurie norėjo prisilaikyti žydų papročių.

Tikime vienu Dievu, Tėvu Visagaliu, visų dalykų, regimų ir neregimų, Sutvėrėju, kuris Vienas. Viešpats Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, yra vienatinis Dievo pradėtasis, esantis iš Dievo substancijos, Dievų Dievas ir Šviesų šviesa, tikrojo Dievo tikrasis Dievas; pradėtasis, o ne sutvertasis, lygus Tėvui, iš kurio visi daiktai sutverti – danguje ir žemėje, kuris žmonių labui ir jų išgelbėjimui nusileido, kad įsikūnytų ir tapo žmogumi, kentėjo, prisikėlė trečiąją dieną, pakilo į dangų ir grįš Dievo šlovėje teisti gyvųjų ir mirusių.

Taip pat tikime Šv. Dvasią.

¹⁾ Pafnutijus iš Tėbų - Aukštutinių Tėbų Egipte vyskupas, Šv. Antano Didžiojo mokinys. Jis buvo persekiojamas už krikščionių tikėjimą, buvo raišas kaire koja, neteksęs dešinės akies valdant Maksiminui. Pranešama, kad Nikėjo susirinkime jį labai gerbė imperatorius Konstantinas. Jis laikė, kad anksčiau iki įšventinimo vedę kunigai nebūtinai turi atsisakyti vedybinių ryšių. Jis aršiai pasisakė prieš Arijaus mokymą.

²⁾ Šv. Spiridonas (apie 270-348) – krikščionių šventasis, garbinamas kaip stebukladarys. Gimė Kipre; Konstantino valdymo laikais išrinktas Trimifunto vyskupu. Užsitęsus sausrai, jis malda prišaukė lietų. Jis išgydė sunkiai sergantį imperatorių Konstancijų, atgaivino mirusią jo dukterį Iriną ir padarė kitų stebuklų. Jis aplinkiniams rodė doro gyvenimo ir darbštumo pavyzdį: ganė avis, augino javus. Labai griežtai laikėsi bažnytinių priesakų ir Šv. Rašto nurodymų.
7 a. užėjus arabams, jo relikvijos buvo perkeltos į Konstantinopolį, o šį 1453 m. užėmus turkams, atgabentos į Korfu salą, kur Kerkiros Šv. Spiridono sobore saugomos iki šiol.

³⁾ Arijus (apie 256-336) – krikščionių asketas, teologas iš Aleksandrijos, kurio mokymas laikytas eretišku (kad Jėzus Kristus kaip Dievo sūnus nėra tame pačiame asmenyje ir negyveno nuo pasaulio pradžios). Ši erezija pasmerkta Nikėjos susirinkime (325 m.). Vis tik arianizmas išliko visoje Europoje, Artimuosiuose rytuose ir Afrikoje iki 5-6 a.

⁴⁾ Teonigdas - Nikėjos vyskupas 4-me a., ekskomunikuotas po Nikėjos susirinkimo už tai, kad jo metu ypač griežtai nepasmerkė Arijaus ir jo mokymo. Ištremtas į Galiją. Buvo Antiochijos mokyklos auklėtinis.

⁵⁾ Maris - Chalcedono vyskupas 4-me a., arianizmo šalininkas. Dalyvavo ir Aleksandrijos bažnyčios suvažiavime (320), sukviestae vyskupo Aleksandro. Po Nikėjos susirinkimo buvo ištremtas. Jis pasirašė tikėjimo simbolį tačiau po kelių mėnesių, kartu su Eusebijumi, atšaukė savo parašą, tuo supykdydamas Konstantiną, kuris net įsakė sudeginti jų raštus. Vėliau dalyvavo kelete kitų Bažnyčios susirinkimų, 335 m. rašė popiežiui Julijui I prieš Aleksandrijos arkivyskupą Atanasijų. Žinomas 362 m. pasisakymu prieš antikrikščionišką imperatorių Julianą Atskalūną, kai, jau apakęs, atsakė į imperatoriaus priekaištą „Tavo Dievas iš Galilėjos niekada neišgydys tavo regėjimo“: „Aš dėkoju Dievui, kad jis atėmė iš manęs galimybę matyti tavo veidą“.