Žmogaus gyvenimo tikslas yra pažinti tiesą, t. y. Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią
II dalis. Vienintelė gyvenimo palydovė Su kiekviena studijų diena Džirolamui vis labiau aiškėjo didžiulis, kol kas jam nepaaiškinamas skirtumas tarp pirmųjų amžių ir jo meto bažnyčios. Žvelgdamas į ant sienos pavaizduotą nukryžiuotą Viešpatį nesąmoningai imdavo Jį lyginti su Jo atstovais žemėje. Nors ir buvo davęs vienuoliškus įžadus (vienas iš įžadų buvo absoliutus paklusnumas aukštesnei bažnyčios hierarchijai), tačiau vis tiek Savonarola ėmė bjaurėtis daugelio popiežijos atstovų elgesiu. Bolonijos vienuolyne jis praleido septynerius metus. Jo širdį stiprindavo malda ir pasninkas (istoriniai šaltiniai liudija, jog Džirolamas buvo vienas maldingiausių viduramžių reformatorių). Savo paskaitose novicijams (t.y. naujokams) jis vis mažiau rėmėsi Platonu ir Aristoteliu ir vis daugiau Biblija. 1481 m. jį išsiuntė pamokslauti į įvairius miestus, taip pat ir į Ferarą. Šiame mieste jis tartum dingo iš visuomenės: nesusitikinėjo nei su giminaičiais, nei su pažįstamais. Gatvės, namai, bažnyčiosviskas jam priminė praeitį, kurią jis stengėsi pamiršti. Tuomet jis dar nebuvo žinomas kaip Žodžio tarnas, nepamokslavo didelėms auditorijoms, tačiau iš kai kurių amžininkų liudijimų galima spėti, jog jau tada buvo stiprios dvasios žmogus. Pasakojama, kaip kartą Džirolamas plaukė nedideliu laivu iš Feraros Po upe*). Kartu plaukė 18 kareivių, kurie kelionės metu lošė kortomis ir nuolat keikėsi. Po kelių valandų Savonarola neišlaikė ir ėmė jiems skelbti Dievo žodį. Netrukus 11 kareivių krito jam po kojomis ir ėmė atgailauti. 1481 m. prasidėjus karui su Venecija Savonarola privalėjo trauktis iš Feraros į Florenciją, į žinomą tuo metu San-Marko vienuolyną. Florencijaišdidus Renesanso meno ir filosofijos centrastapo Savonarolai lemtingu miestu. San-Marko vienuolyne jis praleis pačius laimingiausius, bet kartu ir pačius nelaimingiausius savo gyvenimo metus. Čia, kaip ir Bolonijoje, Džirolamas buvo paskirtas mokyti novicijus. Savonarola ragino juos kasdien skaityti Šventąjį Raštą, pats į užsiėmimus dažnai ateidavo ašarotomis akimis, kadangi labai karštai melsdavosi. Anot vieno jo draugo, Savonarola melsdamasis dažniausiai stengdavosi būti vienas, ir taip atsiduodavo Dievui, jog įeidavo į ekstazę ir nebesuvokdavo aplinkinio pasaulio. Tuomet jo galva atrodydavo lyg apgaubta spindesio. Dėl to vėliau jis bus kaltinamas beprotyste, fanatizmu ir haliucinacijomis. Vis dėlto, skaitant paties Savonarolos paliktus pamokslų ir traktatų tekstus, akivaizdu, jog juos sukurti galėjo tik labai nuolankus, giliai pažįstantis Dievą ir vien dėl Jo gyvenantis žmogus. Jam sekėsi skaityti teologijos paskaitas vienuolyne. Tačiau kai 1483 m. šis jaunas vienuolis pirmą kartą pamėgino pamokslauti iškrypusiai Medičių (tai
despotiška Florenciją valdanti giminė) sostinės publikai San-Lorenco bažnyčioje kalbėdamas apie pasauliečių ir dvasininkų religinį
abejingumą, smerkdamas keistą florentiečių prisirišimą prie antikinių autorių, necituodamas nieko, išskyrus Bibliją, patyrė visišką
fiasko. Vėliau apie savo, kaip pamokslininko, tarnystės pradžią jis rašys: Visos mano pastangos buvo bevaisės. Džirolamas
pasitraukė į nedidelį San-Džeminiano miestelį, kuriame išgyveno dvejus metus. Vėliau buvo atšauktas į Feraros vienuolyną, iš kurio kaip
elgetaujantis vienuolis ėmė keliauti per Italijos miestus Brešiją, Boloniją, Genują. 1486 m. Brešijoje jis karštai pamokslavo apie atgailą
ir pranašavo Dievo bausmes Italijai už jos nuodėmes. Iki 1489 m. sausio jis gyveno Padujoje. Iš to laikotarpio yra išlikęs jo laiškas
motinai, pilnas meilės ir atsidavimo. Laiške Savonarola atsiprašinėjo, jog niekuo negali padėti šeimai, kaip tik maldomis. Jis rašė: Tuo metu Savonarola susipažino su garsiu humanistu Piko dela Mirandola, kurio paragintas 1490 m. Florencijos tironas Lorencas Medičis pakvietė Savonarolą į Florenciją net nenujausdamas, kuo teks rizikuoti ateityje. Džirolamui iškart buvo paskirta teologijos mokytojo katedra San-Marko vienuolyne. Pradžioje jo lekcijas lankė tik vienuoliai. Po kurio laiko Savonarola ėmė dėstyti Apokalipsę platesniam ratui žmonių San-Marko soduose po Damasko rožių krūmais, jo lekcijos ėmė virsti ugningais pamokslais. Auditorija kasdien augo. Jo ėmė prašyti pamėginti pamokslauti iš vienuolyno bažnyčios sakyklos. 1490m. rugpjūčio 1 d. jis pasakė savo garsųjį pamokslą, su neįtikėtinu tiems laikams užtikrintumu kalbėdamas apie bažnyčios atnaujinimo būtinumą ir tai, jog Dievo rūstybė greitai ištiks Italiją. Tą dieną San-Marko bažnyčia lūžte lūžo. Vieni stovėjo, kiti sėdėjo, treti įsikibę už geležinių pertvarų kabėjo. Savonarola tvirtino, jog jis tik perduoda Dievo paliepimus, kaip darydavo Senojo Testamento pranašai,grasino prakeikimu tam, kuris netiki jo pranašišku pašaukimu, atskleidė florentiečių gyvenimo būdo iškrypimą, nesikuklindamas mėtė kandžius žodžius. Pamokslo pasisekimas buvo milžiniškas. Sujudo visa Florencija. Mokslininkai ėmė kalbėti ne apie Platoną, o apie naujo krikščionių pamokslininko sugebėjimus. Įkvepiančiuose pamoksluose Savonarola labai dažnai siedavo savo mintis su Šventojo Rašto tekstais, tarsi teisindamasis, jog tie žodžiai atėjo tiesiog iš dangaus. Biblija išties tapo pagrindine, o kiek galima spręsti iš vėlesnės Džirolamo biografijos, ir vienintele jo gyvenimo palydove. Savonarolos įtaka ir autoritetas dar labiau išaugo, kai išsipildė kai kurie jo išpranašauti įvykiai (popiežiaus Inocento VIII mirtis, prancūzų įsiveržimas į Italiją). Tuo metu Džirolamas ėmė rašyti ir spausdinti nedideles knygeles įvairiais tikėjimo klausimais. Beje, jis yra pirmasis iš žymesniųjų Europos reformatorių, pradėjęs gana sėkmingai naudotis XV a. viduryje išrastu knygų spausdinimo menu. Iki 1492 m. parašė ir išleido traktatus apie nuolankumą, maldą, meilę Jėzui Kristui, našlių gyvenimą. Traktate apie nuolankumą rašo: nuolankumas ir gailestingumas yra dvi aukščiausios žmogaus dvasios dorybės, nes nuolankumas yra pamatas, palaikantis visą statinį, o gailestingumas yra jo apdaila ir papuošalas. Todėl tikintysis turi nusilenkti prieš Dievą, pripažinti, jog be Jo nesugeba daryti gera, būtina, jog jis pripažintų, kad visi darbai, atlikti be Viešpaties pagalbos, yra nuodėmingi. Nepakanka, kad tai būtų tik proto nusistatymas, bet ir giliai išgyventa dvasia. Žmogaus valia laisva, todėl jis privalo visomis jėgomis išrauti iš savęs išdidumą, paruošti save priimti malonę, o tam mūsų pastangos ne tik naudingos, bet ir būtinos. Tegu tikintysis nusižemina ir prieš aukštesniuosius, ir prieš lygiuosius, net prieš žemesniuosius. Bet jeigu taip nusižemindamas jis galvos, jog atliko kažką didinga, vadinasi, jo išorinis nusižeminimas išaugo vidinio sąskaita, todėl praranda visą atlygį. Tad reikia nuolatos ir tvirtai mąstyti apie savo menkumą. Malda,Traktate apie maldą rašo Savonarola,yra vienas veiksmingiausių būdų išlaikyti sieloje nuolankumo ir nusižeminimo jausmą. Tegu ji būna karšta, ilga ir beveik nepaliaujama. Malda be nuolankumo ir gailestingumo yra niekas. Malda gali būti vadinama malda tik tuomet, kai ji yra karšta. Darydamas gailestingumo darbus, žmogus, galima sakyti, taip pat meldžiasi. Plačiau maldos temą Savonarola gvildena kitame savo traktate, kurį pavadino Apie protingą maldą: Tas, kuris meldžiasi, turi kalbėti Dievui taip, tarsi Jis būtų šalia, nes Viešpats yra visur, kiekviename žmoguje, ypač teisiojo dvasioje. Todėl nereikia ieškoti Jo danguje arba žemėje, ar kurioje nors kitoje vietoje. Jo reikia ieškoti savo širdyje. Reikia elgtis taip, kaip sako pranašas: Išgirsiu, ką sakys Viešpats manyje. Maldoje žmogus gali kalbėti tik žodžiustai bus materiali išraiška, gali mąstyti tų žodžių prasmę tai greičiau bus mokymasis nei malda, pagaliau gali visas mintis nukreipti į Dievątai ir yra vienintelė tikra malda. Reikia tiesiog pamiršti visa kita Jo buvime. Tokiu momentu tikintysis pamiršta pasaulį ir pasaulio troškimus, jis yra tarsi dangiškos malonės šešėlyje. Tokias aukštumas gali pasiekti tiek paprastas žmogelis, tiek ir mokslininkas. Dažnai atsitinka, kad to, kuris skaito psalmes jų nesuprasdamas, malda yra priimtinesnė Dievui, nei malda to, kuris sugeba viską paaiškinti. Išties maldoje žodžiai nėra patys svarbiausi. Priešingai, kai žmogus įeina į ekstazę, žodinė malda tampa kliūtimi. Viešpats nenori žodžių gausos, bet dvasios šilumos. Tai reiškia, kad Viešpats nori širdies tarnavimo, o ne ceremonijų gausos: taip ir buvo pirmojoje bažnyčioje, kuriai nereikėjo vargonų ar giesmių tikinčiojo dvasiai uždegti. Tik kai atšalo uolumas Jam, buvo įvestos įvairios apeigos, kad pagydytų sielas. Tačiau šiandien krikščionys yra visiškai bejėgiai ligonys, kuriems vaistai jau nebepadeda. Vidinis tarnavimas Dievui išseko, o apeigų vis daugėja, nors jos niekuo negali padėti. Pats didžiausias autoritetas Savonarolai buvo Šventasis Raštasjo auklėtojas ir vadovas nuo mažų dienų, guodėjas visuose sielvartuose. Nebuvo tokios eilutės Biblijoje, kurios Savonarola nebūtų mokėjęs mintinai, nebuvo puslapio, kuriame nebūtų pasižymėjęs savo komentarų ir iš kurio nebūtų pamokslavęs. Biblija jam buvo ne knyga, bet gyvas, kalbantis, beribis pasaulis, kuriame jis atrasdavo paaiškinimą praeičiai, dabarčiai ir ateičiai. Amžininkai liudija, jog vos tik atsiversdavo Šventąjį Raštą, iškart jį sujaudindavo mintis, kad skaitys Dievo žodį. Biblijos turinys buvo neišsenkantis jo minčių šaltinis. Džirolamo pamokslai buvo tokie laukiami ir populiarūs, kad žmonės keldavosi labai anksti (2-3 val. nakties) ir būriuodavosi aplink pastatą, ruošdamiesi užsiimti vietas ir laukdami pasirodant dominikono, apsirengusio baltu abitu. Į pamokslus nuolat susirinkdavo 8-10 tūkst. žmonių. Tai fantastiniai skaičiai, nes tais laikais apskritai gyventojų skaičius buvo nedidelis. Džirolamas perskaitydavo trumpą Šventojo Rašto fragmentą, po to komentuodavo jį ir melsdavosi. Besiklausantieji, sujaudinti Žodžio, dažnai verkdavotodėl Florencijos jaunimas pašaipiai juos vadino verksniais. Didžiausioje Florencijos katedroje, perpildytoje žmonių, Savonarola alegoriškai pamokslavo apie Nojaus arką, turinčią surinkti ir išgelbėti visus žmones. Anot jo, tikėjimas yra tos arkos ilgis, meilėplotis, o viltisaukštis. Nojus šiandien kviečia kiekvieną, durys kol kas atviros. Tačiau ateis laikas, kai arka bus uždaryta. 1491 m. pavasarį Savonarola vienbalsiai buvo išrinktas San-Marko vienuolyno vyresniuojupreoru. Per keletą mėnesių, formaliai neužimdamas jokių municipalinių pareigybių, jis tapo įtakingiausiu žmogumi mieste. Ėmė bręsti nenuspėjami įvykiai ne tik Savonarolos, bet ir visos Florencijos gyvenime. (Skaitykite daugiau - 3 dalis) Parengė Deimantas Karvelis *) Po upė - ilgiausia Italijos upė; jos ilgis 652 km. Išteka iš Kotinių Alpių Šiaurės Italijoje ir kirtusi visą Po žemumą (iš vakarų į rytus) įteka į Adrijos jūrą. Liguriškas Po pavadinimas buvo Bodincus arba Bodencus, kas reiškia bedugnė. Pavadinimas perimtas iš keltų arba Bretanės venetų. Jos pakrantėje yra Turino, Placenzos ir kt. miestai.
B. Raselas. Ar yra Dievas? |
