Apie autorių: Džonas Foksas (1517-1587) Džonas Foksas (John Fox arba Foxe) gimė 1517 m. Bostone, Linkolnširo grafystėje, Anglijoje. Anksti netekęs tėvo, jis pasiliko gyventi su motina, kuri netrukus ištekėjo antrą kartą. Pastebėję jo nepaprastus sugebėjimus ir talentus, Fokso draugai pasirūpino, kad jis išvyktų studijuoti į Oksfordą, kur jis buvo išrinktas Magdalenos koledžo garbės nariu. Universitete tai buvo laikoma didele garbe, o šis vardas buvo suteikiamas labai retai ir tik išskirtiniams ir labai pasižymėjusiems asmenims. Foksas neblogai darbavosi plunksna, jis rašė eiles ir komedijas. Tačiau šiek tiek vėliau jis susikoncentravo į rimtesnius dalykus. Foksas pradėjo studijuoti Šventąjį Raštą. Be to jis pasinėrė į popiežiaus doktrinų tyrinėjimą. Taip elgtis jį privertė kai kurie to meto bažnyčioje vykę prieštaringi dalykai. Jo pasitikėjimas ir paklusnumas Romos bažnyčiai susvyravo. Foksui rūpėjo senoji ir modernioji bažnyčios istorija, jos pradžia, progresas ir priežastys, sukėlusios visus tuo metu prasidėjusius neramumus ir religinius prieštaravimus. Būdamas trisdešimties Foksas buvo neblogai pasikaustęs: jis buvo išstudijavęs daugelio bažnyčios tėvų raštus lotynų ir graikų kalbomis, nemažai bažnyčios tarybų sprendimų, dekretų, neblogai mokėjo hebrajų kalbą. Norėdamas atsipalaiduoti nuo įtempto darbo, Foksas naktimis dažnai eidavo pasivaikščioti į netoliese koledžo buvusią giraitę, daugelio studentų pamėgtą vietą. Ne vienas studentas tokių naktinių pasivaikščiojimų metu sakydavo girdėjęs Fokso graudžius atodūsius ir karštas maldas. Tokie atsitraukimai, naktiniai pasivaikšiojimai bei Fokso elgesio pasikeitimas pradėjo kelti įtarimą, jog jis pamažu atsitraukinėja nuo Motinos bažnyčios. Koledže jis buvo priverstas pasiaiškinti dėl savo keisto elgesio, o kai išsakė savo nuomonę, buvo viešai paskelbtas eretiku ir išmestas iš koledžo. Džono Fokso draugai labai įsižeidė ir nusisuko nuo jo. Prieglobstį jis rado sero Tomo Lucy namuose, kur buvo paskirtas vaikų mokytoju. Beje, sero Tomo namai buvo netoliese Stretfordo prie Eivono, Šekspyro gimtinės. Kai Foksas mirė, Šekspyrui buvo trys metukai. Dar būdamas sero Tomo namuose Foksas vedė. Bijodamas popiežiaus inkvizicijų, Foksas norėjo kaip galima greičiau apleisti tuos namus. Popiežiaus pakalikai jau nepasitenkino vien tik viešu žeminimu, jie pradėjo lysti ir į privatų šeimų gyvenimą. Foksas buvo priverstas trauktis arba į savo, arba į žmonos tėvų namus. Uošviai Foksui buvo palankūs, tačiau Foksas puikiai žinojo, jog jo įsikėlimas užtrauktų jų namams nemalonumus. Prieš pajudėdamas Foksas pirmiausiai parašė laišką žmonos tėvui. Iš jo gavo gana nepalankų atsakymą, tačiau iš tiesų vėliau jo namuose buvo sutiktas netgi geriau nei tikėjosi. Kurį laką Foksas slapstėsi, vėliau išvyko į Londoną, kur jo niekas nepažinojo. Ten jam teko patirti daug sielvarto ir nelaimių, o vienu metu jis vos nenumirė iš bado. Tačiau čia savo malonę apreiškė Apvaizda. O buvo taip: vieną dieną Foksas sėdėjo Šv. Povilo bažnyčioje. Jis buvo labai išsekęs ir pavargęs. Staiga greta jo ant suolo atsisėdo vienas nepažįstamasis ir, mandagiai pasisveikinęs, įdėjo Foksui į delną nemenką sumelę pinigų. Be to paslaptingas nepažįstamasis liepė nenusiminti, sakydamas, jog po keletos dienų išsispręs jo aprūpinimo klausimas. Kas buvo tasai nepažįstamasis Foksas taip ir nesužinojo. Tačiau po trijų dienų jis gavo Ričmondo hercogienės pakvietimą būti grafo Surėjaus vaikų mokytoju. Pats grafas Surėjus kartu su savo tėvu, Norfolko hercogu, tuo metu kalėjo Taueryje. Foksas buvo puikus mokytojas ir visiškai pateisino hercogienės, vaikų tetos, lūkesčius. Šios geros dienos tęsėsi tol, kol į sostą neatėjo karalienė Meri, kuri visą valdžią perleido į popiežininkų rankas. Tuo metu Foksas, turintis galingą savo auklėtinio hercogo apsaugą, pradėjo kelti kai kurių religinių veikėjų pavydą ir neapykantą. Aršiausiu Fokso priešu tapo Dr. Gardineris, Vinčesterio vyskupas. Nujausdamas žiaurius persekiojimus, Foksas ketino pasitraukti iš karalystės, ir savo ketinimais pasidalino su hercogu. Išgirdus apie tai, hercogui vis tik pavyko įkalbėti Foksą pasilikti. Hercogo argumentai buvo tokie galingi, įtikinantys ir nuoširdūs, jog Foksas nusprendė likti, kur buvęs. Vinčesterio vyskupas, kuris palaikė gerus ryšius su hercogu (mat tik šios kilmingos šeimos dėka jis iškilo į tokią poziciją), pageidavo susipažinti su hercogo senuoju mokytoju. Tačiau hercogas pasistengė, kad šių dviejų asmenų keliai nesusikirstų. Kartą, Foksui nežinant, jog namuose vieši vyskupas, jis visai netyčia užėjo į kambarį, kuriame kalbėjosi hercogas ir Gardineris. Gardineris paklausė, kas buvo tas netyčia užėjęs žmogus. Hercogas tepasakė, jog tai buvo jo gydytojas, kuris pasielgė šiek tiek nemandagiai. Tačiau jam atleistina, nes jis namuose naujokas, ką tik atvykęs iš universiteto. Man jis visai patinka, - atsakė vyskupas, progai pasitaikius norėčiau jį pamatyti. Iš vyskupo pasakymo hercogas suprato, jog jo mokytojas atsidūrė pavojuje. Hercogas pats ėmė organizuoti Fokso pabėgimą. Jis pasamdė laivą ir parūpino vietą pas vieną ūkininką, kur Foksas su žmona galėtų palaukti palankaus vėjo ir kuo greičiau išplaukti. Fokso žmona tuo metu laukėsi kūdikio. Vos Foksams išplaukus, kilo baisi audra, kuri laivą sugrąžino atgal į uostą, iš kurio jie pajudėjo. O tuo metu Fokso jau visur ieškojo Vinčesterio vyskupo pasiųstas kareivis, kuris turėjo įgaliojimą Foksą sulaikyti ir sugrąžinti atgal į miestą. Foksui pavyko įkalbėti laivo kapitoną išplaukti, vos tik vėjas bus bent kiek palankus. Po kiek laiko keleiviai saugiai išsilaipino Nieuporte. Keletą dienų pabuvęs toje vietoje, Foksas išplaukė į Bazelį, kur rado nemažai anglų pabėgėlių, kurie iš savo šalies pasitraukė bijodami žiaurių Kruvinosios Meri persekiojimų. Tačiau mirus karlienei Meri, viskas sugrįžo į savas vėžes: Anglijoje suklestėjo reformacija, sumažėjo popiežiaus valdžios įtaka, ir daugelis protestantų pabėgėlių sugrįžo į savo gimtąją šalį. Į sostą atėjus karalienei Elžbietai, Meri seseriai, Foksas taip pat grįžo į Angliją, kur rado savo ištikimą ir aktyvų draugą, buvusį savo mokytinį Norfolko hercogą. Hercogas pasirūpino, kad Foksas gautų pastovią pensiją. Tai dar ne viskas. Valstybės sekretorius rekomendavo Foksą Jos didenybei, kuri paskyrė Foksą būti Salisberio katedros pastoriumi. Grįžęs į Angliją, Foksas pradėjo rašyti savo garsiąją knygą apie kankinius. Šis darbas, Fokso kankinių knyga, buvo baigtas per vienuolika metų. Kad viskas būtų labai tikslu ir neiškraipyta, jis pats rašė ir perrašinėjo tekstą bei jo kopijas. Nuolatinės studijos ir sunkus darbas Foksą labai sekino ir vargino. Jo giminaičiai ir draugai sakė nebeatpažįstą Džono, jis smarkiai pasikeitė. Tačiau jis nieku gyvu neatsisakė savo studijų ir jas tęsė taip pat intensyviai kaip ir anksčiau. Popiežiaus pakalikai, matydami, kaip traikliai ir tiksliai Fokso istorijose atskeliedžiami jų žiaurumai ir klaidos, griebėsi visokių klastų ir gudrybių, kad tik sumenkintų Fokso reputaciją. Tačiau toks piktavališkumas buvo tik dar labiau viską patvirtinantis ženklas tiek pačiam Foksui, tiek Dievo bažnyčiai. Popiežininkų priešiškumas, faktų tikslumas ir neabejotinas faktus pateikusių asmenų autoritetas padarė knygą dar populiaresne ir vertingesne. Studijuodamas ir tyrinėdamas Foksas neapleido savo kaip ganytojo pareigų. Jis buvo geras žmogus, kuris rūpinosi kitų dvasiniais ir materialiniais poreikiais. Žinodami jo sąžiningumą, kilmingi asmenys gan dažnai dovanodavo jam nemažas sumas pinigų, kurias Foksas skirdavo labdarai ir šelpimui. Dėl neteisybės ir patirtų Kruvinosios Meri persekiojimų Foksas išsižadėjo Romos bažnyčios. Tačiau tikėjimo Kristumi jis neišsižadėjo. Jis pagarsėjo kaip tolerantiškas apaštalas, kuris dėjo visas pastangas, kad protestantų tarpe būtų santarvė. 1563 m. Anglijoje prasidėjo baisi maro epidemija. Daugelis dvasininkų apleido savo pareigas, tačiau Foksas nesitraukė. Jis ir toliau teikė pagalbą nelaimėliams. Buvo sakoma, kad jis neatsakydavo nė vienam, kuris prašydavo jo pagalbos Kristaus vardu. Jo tolerantiška, didelė ir gera širdis paveikė net pačią karalienę Elžbietą. Anglijoje buvo atsisakyta mirtimi bausti kitų religinių įsitikinimų žmones. Karalienė labai gerbė šį žmogų, vadindama jį Mūsų tėvas Foksas. Foksas galėjo džiaugtis savo darbo vaisiais. Jam gyvam esant buvo išleisti keturi jo knygos leidimai. Vyskupų įsakymu ši knyga, kaip ir Biblija, buvo padedama bažnyčioje, kad žmonės galėtų ją skaityti. Ilgai plunksna tarnavęs bažnyčiai ir pasauliui, būdamas septyniasdešimties metų amžiaus, Foksas mirė 1587 metų balandžio 18 d. Parengta pagal FOKSO KANKINIŲ KNYGOS 16 skyrių
Kruvinoji Meri. Mirus jaunam monarchui Edvardui VI, dviems jo seserims, Meri ir Elžbietai, kelias į sostą buvo užkirstas, baiminantis, kad jos vėl atiduos valdžią į popiežiaus rankas. Dar gyvas būdamas karalius paskelbė savo valią, jog po jo Anglijos karūna turėtų atitekti Ledi Džeinei Grei, Safolko hercogo dukteriai, kuri buvo ištekėjusi už Lordo Gilfordo, Notumberlendo hercogo sūnaus. Ledi Džeinė buvo karaliaus Henriko antrosios sesers anūkė. Šiam karaliaus sprendimui pritarė ir sutikimą pasirašė visa karaliaus taryba, Londono meras ir beveik visi karalystės teisėjai bei teisininkai. Įdomu, jog Ledi Džeinės kandidatūrai nepritarė vyriausiasis teisėjas Lordas Heilas, kuris buvo tikras protestantas ir teisingas teisėjas. Jo giliu įsitikinimu sostą ir valdžią turėjo paveldėti Meri. Tačiau daugelis nenorėjo soste išvysti šios moters, mat baiminosi, jog ji galinti ištekėti už užsieniečio, ir taip Anglijos karūna atsidurtų pavojuje. Taip pat buvo žinomas jos palankumas popiežiui. Nebuvo abejonių, jog su jos atėjimu į valdžią būtų vėl atgaivinti popiežiaus interesai, o ta religija, kuri suklestėjo jos tėvo Henriko ir brolio Edvardo valdymo metu, numalšinta. Tuo niekas neabejojo, mat Meri buvo užsispyrusi ir nepalaužiamos valios moteris, kuri visuomet atkakliai siekdavo savo. Vos mirus karaliui Edvardui, kilmingieji suskubo Ledi Džeinę Grei paskelbti Anglijos karaliene. Nors Ledi Džeinė buvo labai jauna (vos septyniolikos metų), ji buvo labai talentinga ir sumani. Tačiau jai valdyti buvo lemta tik penkias dienas. Apgaulingais pažadais išlupusi karūną, į sostą atsisėdo Meri ir nedelsiant pradėjo vykdyti savo ketinimus. Kaip ir buvo žadėjusi, ji pasiryžo išnaikinti ir sudeginti kiekvieną protestantą. Ji buvo karūnuota Vestminsteryje, kaip būdavo paprastai karūnuojami karaliai. Vos paėmusi valdžios kalaviją, ji pradėjo juo aktyviai be gailesčio švaistytis. Ledi Džeinės rėmėjai pirmieji pajuto jo jėgą. Pirmasis nukirsdintas buvo Notumberlendo hercogas. Vėliau sekę pasikeitimai aiškiai bylojo, jog karalienė nepatenkinta esama religija. Nedelsiant buvo atleistas Dr. Poynet, jo vietą užėmė Dr. Gardineris, kuris tapo ne tik Vinčesterio vyskupu, bet jam dar buvo paskirta ir svarbioji lordo kanclerio vieta. Buvo atleisti, įkalinti, ištremti ir nužudyti kiti karalienei nepatikę ir svarbius postus užėmę asmenys. Dorų žmonių širdys virpėjo, piktieji triumfavo. Tie, kurie palaikė Tiesos pusę, juto, jog žarijos kaista ir artėja susidorojimas su tikrais krikščionimis. Ledi Džeinės elgesys ir žodžiai ant ešafoto Kita auka, susilaukusi baisaus Kruvinosios Meri įtūžio, buvo Ledi Džeinė Grei. Kai ji užlipo ant ešafoto, į žmones, kurie buvo susirinkę stebėti egzekucijos, ji kreipėsi tokiais žodžiais: < > Gerieji krikščionys, meldžiu, būkit mano liudytojais, jog aš mirštu kaip gera krikščionė. Laukiu savo išgelbėjimo, kuris ateis tik iš Dievo gailestingumo ir per Jo vienintelio Sūnaus Jėzuas Kristaus kraują. Išpažįstu, jog nors ir žinojau Dievo Žodį, buvau jį apleidusi, mylėjau save ir pasaulį, todėl mane visai pelnytai ir ištiko ši neganda bei bausmė už mano nuodėmes. Nežiūrint to, aš dėkinga Dievui, kad iš savo gerumo Jis man paliko laiko atgailauti. O dabar prašau jūsų, gerieji žmonės, padėkite man melstis. Tuomet ji atsiklaupė ir, paprašiusi leidimo, sukalbėjo Psalmę Miserere mei Deus anglų kalba. Tada ji atsistojo, savo pirštinaites ir nosinaitę atidavė tarnaitei Misis Elen, savo knygą Misteriui Brudžes. Ji pasiruošė nukirsdinimui. Atsiklaupęs budelis paprašė jos atleidimo, ir ji atleido. Tada jis paprašė, kad Ledi Džeinė atsistotų ant šiaudų. Tada ji ir išvydo kaladę. Ji pasakė: Meldžiu, atlikite tai greitai. Tada ji atsiklaupė: Ar tai įvyks prieš man paguldant galvą?. Ne, ponia, - atsakė budelis. Tada ji užsirišo ant akių skarelę ir pajudėjo, apgraibomis ieškodama, kur jai atsiklaupti. Žmonės jai padėjo prieiti prie jos mirties vietos, tada ji paguldė galvą, lengvai ištiesdama kūną, ir tepasakė: Į tavo rankas, Viešpatie, aš atiduodu savo dvasią. Taip 1554 m. vasario 12 d. mirė Ledi Džeinė, sulaukusi septyniolikos metų. Tą pačią dieną buvo nukirsdintas ir jos vyras, Lordas Gilfordas, vienas iš Notumberlendo hercogo sūnų. Abu jie buvo labai jauni ir dėl savo nežinojimo prisiėmė bausmę už tai, ką buvo sumanę kiti. Kalbant apie mirties nuosprendį Ledi Džeinei, reikėtų paminėti tai, kad nuosprendį paskelbęs teisėjas Morganas netrukus po to išprotėjo ir savo kliedesiais bei riksmais iki gyvenimo galo prašė patraukti nuo jo Ledi Džeinę. To pat mėnesio 21 d. buvo nukirsdintas Sufolko hercogas Henrikas. Šv. Kapo bažnyčios vikaras Džonas Rodžersas pamokslavo, kaip buvo pratęs karaliaus Edvardo laikais. Savo pamoksle prie Povilo kryžiaus jis pabrėžė, jog karaliaus Edvardo laikais klestėjo geras ir tikras mokymas. Jis įspėjo žmones saugotis popiežiško maro, stabmeldystės ir prietarų. Jis buvo bemat suimtas, vėliau netgi buvo įkalintas Niugeito kalėjime drauge su vagimis ir žudikais, o galiausiai sudegintas. Kunigas Lorensas Saunderis pamokslavo, jog popiežiaus doktrinos it koks maras užgriuvo šalį dėl to, kad tauta nepakankamai mylėjo brangų Dievo Žodį.Tai išgirdę, Kruvinosios Meri pakalikai kunigą bemat suėmė. Ilgai tampytas po kalėjimus už savo teisingą mokymą, šis žmogus taip pat buvo sudegintas. Panašaus likimo sulaukė ir Vorčesterio bei Gloučesterio vyskupas Džonas Huperis, dr. Rolandas Teiloras, Hadlio vikaras, dr. Robertas Fararas, Rolinsas Vaitas, kuris buvo paprastas Tiesą pažinęs žvejys, kunigas Džordžas Maršas, Viljamas Flaueris, kunigas Džonas Kardmeikeris ir Džonas Vernas, Džonas Simpsonas ir Džonas Ardelėjus, Tomas Haukesas, Tomas Votsas, Ana Eskju, Džonas Bradfordas, Džonas Lifas, Džonas Blandas, Džonas Frankešas, Nikolas Šeterdenas, Hamfris Midltonas, Džonas Denlėjus, Džonas Niumenas, Patrikas Pakingamas, Robertas Samuelis, vyskupai Ridlis ir Latimeris, Džonas Filpotas, Kenterberio arkivyskupas Kranmeris ir daugelis kitų šviesių žmonių, kurių įsitikinimai nepatiko karalienei. Kruvinoji Meri netgi buvo įkalinusi savo tikrą seserį Elžbietą, kuri, beje, buvo protestantė. Po Merės į sostą atėjo Elžbieta, kuri istorijoje žinoma kaip viena iš pažangiausių karalienių, kurios valdymo metu viskas iš esmės pasikeitė: sumažėjo religinių pjautynių, sumažėjo karų, vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas, žodžiu, šalis pamažu atsistatinėjo po Kruvinosios Meri suduoto smūgio. Įdomu tai, jog Kruvinosios Meri veiksmai visiškai pateisino jos vardą. Jos valdymo metais kraujas liejosi upeliais. Pireš mirtį ji nė kiek nesigailėjo dėl tų, kuriuos nužudė. Didžiausias jos širdies skausmas buvo prarasta tvirtovė Kale mieste paskutinis anglų įtvirtinimas Prancūzijoje. Prieš mirdama ji sakė: Jei atvertumėte mano širdį, joje rastumėte tik Kale tvirtovę. Persekiotojų ir išdavikų likimas Keletas faktų apie tai, kaip savo gyvenimą baigė persekiotojai, kurie Kruvinajai Merei padėjo atsikratyti krikščionių. Dr. Morganas netrukus po savo paskyrimo į vyskupo Fararo vietą patyrė Dievo aplankymą. Jis tuomet valgė. Iš pradžių maistą jis nurijo, tačiau netrukus šis su didele jėga grįžo per gerklę atgal. Nebegalėdamas daugiau nuryti nė kąsnio, šis žmogus, galima sakyti, mirė iš bado. Vyskupas Torntonas buvo paralyžiuotas ir netrukus mirė. Po jo Gardinerio paskirtas vyskupas nukrito nuo laiptų ir nusisuko sprandą. Džono Kuperio išdavikas, toks Feningas, privertė du žmones melagingai liudyti prieš Kuperį, neva šis sakęs: Jei Dievas nepasiims karalienės Meri, tai padarys velnias. Atėjus derliaus metui, vienas iš melagingų liudytojų, Grimvudas iš Hičamo, krovė javus. Jam bedirbant, staiga jo žarnos išvirto ir jis mirė. Šerifas Vudrofas, kuris mėgavosi šventųjų mirtimi, buvo suparalyžiuotas ir tapo visiškai bejėgis. Ralfas Lardynas buvo pakartas apkaltinęs pats save. Deginant kankinį Džeimsą Abesą, vienas tarnas tyčiojosi iš jo, keikdamas jį ir jo religiją vadindamas erezija. Staiga jam aptemo protas, jis pradėjo plėšti nuo savęs drapanas ir dalinti vargšams (beje, prieš tai kankinys darė tą patį). Tuo pat metu išprotėjęs žmogus klykė: Taip elgėsi Džeimsas Abesas, tikras Dievo tarnas, kuris dabar yra išgelbėtas, o aš pasmerktas. Jis išbuvo pririštas prie vežimo apie pusę metų, po to mirė. Toks Klarkas, prisiekęs protestantų priešas, pasikorė Londono Taueryje. Kunigas Frolingas eidamas gatve paslydo ir užsimušė. Deilas skundikas mirė apsėstas kirminų ir kitų parazitų. Niugeito kalėjimo prižiūrėtojas Aleksandras mirė baisia mirtimi jis taip ištino, kad niekas negalėjo net prisiartinti prie jo, o po to mirė. Jo sūnus ir žentas taip pat mirė apgailėtina mirtimi. Seras Ralfas Elerkeras troško išplėšti neteisingai mirtimi nuteisto Adamo Damlipo širdį. Netrukus po kankinio mirties, seras Ralfas buvo žiauriai vieno prancūzo nužudytas. Šis kūną labai suniokojo, nukapodamas galūnes, o širdį išplėšė. Į sostą atėjus karalienei Elžbietai, daugelis katalikų prelatų buvo įkalinti Taueryje bei kituose kalėjimuose. Džonas Puovelas, sėdėdamas greta pamoksliniko, tyčiojosi iš Dievo žodžio. Maldonas, pamokslininkas, įspėjo nesityčioti, tačiau Pouvelas nesiliovė, kol Maldonas nepradėjo garsiai skaityti maldos Viešpatie Kristau, pasigailėk mūsų. Puovelas išprotėjo. Henrikas Smitas, kuris buvo auklėtas protestantiškai, išvyko į Prancūziją studijuoti teisės. Norėdamas studijuoti, jis buvo priverstas išpažinti katalikybę. Namo jis grįžo parsiveždamas visokių atleidimo raštų, kryželių bei kitų popiežiškų žaisliukų. Jis pradėjo atvirai tyčiotis iš evangelijos. Vieną naktį, neatlaikęs sąžinės priekaištų, jis pasikorė. Dr. Story, persekiotojas, karalienės Elžbietos buvo nuteistas kalėti. Tačiau jam pavyko pabėgti. Užsienyje jis nesiliovė kovojęs prieš protestantus. Jis apieškodavo laivus, ar juose nėra kontrabanda gabenamų Biblijų ar kitų eretiškų knygų. Kartą jį pasiekė informacija, jog vienas pirklys, vardu Parkeris, savo laive gabena eretikų knygas. Jis nuvyko apieškoti laivo ir netyčia ten užstrigo. Taip jau atsitiko, kad laivas nuplaukė į Angliją, ir Story buvo atiduotas į teisingumo rankas. Pagal www.biblestudytools.com/history/brook-lives-puritans-volume-1/john-fox.html parengė Rūta Rušinskienė
Mitai apie katarus |
