|
Lietaus ir vėjo nužvarbintoje Lietuvoje paminėjome išėjusius amžinybėn artimuosius, puošėme jų kapus, degėme žvakutes. Iš šalies įspūdingai atrodo tas mūsų visuotinis suėjimas į mirusiųjų miestus, savotiška solidarumo tarp gyvenimo ir mirties demonstracija. Viduje kiekvienas tą jaučia ir išgyvena savaip. O štai ką patyrė pačiose Vėlinių išvakarėse Goda Čiplytė, Didžiojo tūkstantmečio taikos žygio dalyvė, tolimoje Centrinėje Amerikoje. Beveik tris savaites ji praleido Gvatemaloje, slaugydama komandos draugą Edvardą Žižį po sudėtingos akies operacijos (apie šią nelaimę Vartiklis jau buvo informavęs). Godos Vėlinės Gvatemaloje (ištrauka iš laiško) 
Šviežių įspūdžių neturiu, nes nieko daugiau ir nemačiau, išskyrus tik tai, kad vakar buvau Chichicastenango. Tai didžiausias Gvatemalos turgus. Širdis alpsta nuo raštų margumyno, spalvų vaivorykštės ir kvapų, sklindančių iš netoliese esančios miestelio bažnyčios. Artėja mišios. Vietiniai po vieną apsilanko bažnyčioje. Įeina tylomis ir išeina tylomis, susigraudinę, pabuvę su savais. Prisišliejusi prie kolonos, stebėjau žmones bažnyčios viduje. Vienas senučiukas priėjo prie nedidelės platformos, pasveikino šalimais sėdinčius ir pats, kluptelėjęs ant kieto bažnyčios grindinio, išsitraukė pundą nedidelių žvakių. Jos vos tilpo delne. Degė po dvi ir statė šalia. Kažką kalbėjo sau garsiai. Suprasti nieko negalėjau, bet veide įžvelgiau maldą, išpažintį ir prašymą padėti gyventi toliau. Žmogus kalbėjo pusbalsiu. Niekas nekreipė dėmesio, nes darė tą patį. Paskui, pastatęs bent aštuonias poras žvakučių, išsitraukė kitą pundelį. Tai buvo tagečių žiedlapiai. Juos pabėrė tarp liepsnojančių žvakių. Gėrėjausi geltonų tagečių ir žvakių atspalviais, persipinančiais su nepaliaujamomis žmonių maldomis. Netrukus žmogus išsitraukė mažą degtinės buteliuką ir ėmė šlakstyti žiedlapius. Maniau staiga viskas užsiliepsnos, bet tai buvo vanduo - gyvybės atributas ne tik gėlėms, bet ir žmogui. Persižegnojęs ir pabučiavęs nykštį senukas dar sykį pasveikino aplinkinius, pasiėmė margus savo ryšulius ir pakilo išėjimo link. Čia jį pasitiko saulė ir aidintys turgaus garsai, gyvenimas tekėjo savo vaga - moterys, sekdamos iš paskos, piršte piršo išmargintus audeklus, vaikai įvairiais būdais kaulijo pinigų, turistai žvalgėsi į prekes arba derėjosi dėl kainos. Klaidžiojau po ši margą ketvirtadienio turgų stebėdama aplinkinius, besigėrėdama spalvų pyne. Niekaip negalėjau pamiršti to, ką mačiau bažnyčioje. Nusipirkau dvi žvakutes ir sugrįžau bažnyčion. Uždegiau dvi. Niekaip negalėjau jų pastatyti. Bet man padėjo. Taip jas ir palikau - degančias tarp kitų Chichicastenango miestelio bažnytėlėje. 
Daugiau naujienų apie Didįjį Taikos žygį galima surasti svetainėse: www.gmpr.lt ir
www.peaceride.org. Papildomai: |